Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1966m. 2 Vasaris


Vol. XVII Nr. 2 VASARIS / 1966 / FEBRUARY

*    * *    GYVENIMUI TEKANT    46

A. Tamošaitis, S. J.    ŽMOGUS NORI AUKOTI    48

A. ir A. Liulevičiai    KĄ SKAITYTOJAI GALVOJA

K. Trimakas, S. J.    APIE PAKEISTAS APEIGAS    52

J. Borevičius, S. J.    VASARIO 16 GIMNAZIJA    60

H. Edwards    POETIŠKAS REALISTAS    63

St. Yla    PAGIRTI VEIKIANTIEJI    66

V. Kasniūnas    VASARIO MĖNUO    68

A. Grauslys    MEILĖS SĄVOKOS BEIEŠKANT    70

NUOMONĖS:

L. Meškauskas    Jaunesniojo apie vyresniuosius  75

Ant. Repšys    Vyresniojo apie jaunesniuosius    76

J. Vaišnys, S. J.    AR ŽYDAI IŠTEISINTI?    78

V. Bagdanavičius, M.I.C.    KAI VYRAS NEPRIMUŠA...    80

G. Ivaškienė    GAVĖNIOS TRADICIJOS    81

G. Ivaškienė    AUKLĖJIMO KLAUSIMAIS    82

*    * *    IŠKARPOS IŠ ANAPUS    83

K. Bučmys, O.F.M.    EKRANO MIRGESY    85

SKAITYTOJO ŽODIS    87

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.

Vyresnysis redaktorius Juozas Vaišnys, S. J.

Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.

Dr. Arūnas Liulevičius Techninė redaktorė Birutė Bulotaitė

Foto redaktorius Algimantas Kezys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J.

Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.

Prenumerata metams — 4 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second dass matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

JAUNIMO METUOSE minėdami keturiasdešimt aštuntųjų metų sukaktį nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, dabar jau daugel metų lietuvių tautai nebeturint tos nepriklausomybės, o mums esant išeivijojžvelgiame į mūsų jaunimą ir čia laisvajame pasaulyje ir ten pavergtoje tėvynėje. Lai mūsų jaunimas šiapus ir anapus Atlanto nenuleidžia rankų, bet tepuoselėja laisvės viltį ir ryžtą dėl tėvynės nepriklausomybės dirbti, kentėti ir aukotis iki tol, kol laisvė bus vėl užtikrinta.

 

GYVENIMUI TEKANT

■ Tautinė drausmė

     Aukščiausiųjų lietuvių politinių ir visuomeninių veiksnių, VLIKO, ALTO ir PLB, atstovai, susirinkę Clevelande I 22-23 d. aptarti laisvųjų lietuvių bendravimą su okupuotąja Lietuva, tarp kitko pareiškė:

     Kadangi "Sovietų Rusija, Lietuvos respubliką laikydama okupuotą ir paverstą Sovietų Rusijos dalimi,... sudaro kliūtį laisviesiems lietuviams normaliai bendrauti su Lietuva" ir, be to, "siekia laisvųjų lietuvių bendravimą su pavergtaisiais savo broliais paversti talkininkavimu okupacijai ir Lietuvos inkorporacijai į Sovietų Rusiją", tai "visų lietuvių yra tautinė pareiga vengti bet kurių veiksmų, kurie galėtų kenkti Lietuvos respublikos tęstinumui ir tiesiog ar netiesiog talkintų okupantui įteisinti savo agresiją prieš Lietuvą... Tautinė drausmė reikalauja, kad tol, kol Sovietų Rusija Lietuvą laikys okupuotą ir paverstą Sovietų Sąjungos dalimi, laisvieji lietuviai ribotųsi privačiu bendravimu".

■ Taikos korpas ir lietuviai

     Jaunojo JAV prezidento Kennedžio taikos korpo idėja, prigijusi, plinta toliau. Štai keletas žinių.

     Vakarų Vokietijoje, jau 1963 m. įsteigtame taikos korpe priimti tik atskirų sričių specialistai. Atranka labai didelė: iš šimto kandidatų užsienin išvyksta tik vienas.

     JAV taikos korpo vadovybė pasisiūlė priimti seminaristus ir jaunus vienuolius, kurie galėtų porą metų pašvęsti kilniam darbui, o taip pat praplėsti savo akiratį.

     Veikia ne tik tarptautiniai, bet ir vietiniai taikos korpai. Niujorke ir Hartforde Atgaivinimo Korpo nariai, kurių tarpe yra ir gydytojų, mokytojų, šeimininkių ir net vienas buvęs kalinys, padeda neturtingiems vaikams paruošti pamokas, pataria kaip rinktis profesiją, organizuoja sporto šventes, pagelbsti protiniai atsilikusiems vaikams, senukams ir svetimšaliams suaugusiems. Čikagoje vykdomas CALM projektas: universiteto studentai pašvenčia vieną vakarą savaitėje padėti neturtingiems vaikams paruošti pamokas.

     O kaip lietuvių tarpe? Tėvams jėzuitams paprašius, amerikiečių taikos korpo vadovybė leidžia lietuviams jaunuoliams, norintiems padirbėti lietuvių tarpe Pietų Amerikoje, pasinaudoti bendrais parengiamaisiais kursais. Svajonė yra tapusi galimybe. Kada ji taps realybe? Laukiame pirmųjų jaunų savanorių.

Skaityti daugiau:

ŽMOGUS NORI AUKOTI

ANICETAS TAMOŠAITIS, S. J.

Trumpas simbolinis, dogmatinis ir istorinis žvilgsnis į Mišių auką

A. TAMOŠAITIS, S. J.,su Br. Krištanavičium, S. J., neseniai baigė išversti kasdieninių Mišių tekstus į lietuvių kalbą. Šis straipsnis yra jo parašytas įvadas Tėvų Jėzuitų ruošiamai kasdieninių Mišių knygai, kuri, apimdama visas Mišių maldas, kiekvienam tikinčiajam pasauliečiui atskleis mišiolo turtus.

     Toks jau yra žmogus, kad jį traukia tai, kas didu ir tauru. Vaikas su pagarba žvelgia į tuos, kurie jam atrodo didvyriai, ir žaisdamas juos vaidina. Suaugusieji didiems, kilniems asmenims stato paminklus, ruošia minėjimus, vadina jų vardais vietoves ir kariuomenės pulkus. Trumpai, kai regime kitame asmenyje gėrio ir grožio, juo žavimės ir tą savo vidinį susižavėjimą pareiškiame išorėje.

     Žmogus žavisi kitu žmogumi ir jį gerbia. Juo labiau jame kyla pagarba aukštai, neregimai būtybei, nuo kurios jis, be to, savo esme priklauso, — Dievui. Galime žmonijos istorijoje eiti tūkstančius metų atgal, ir visuomet matysime vieną dalyką — žmones, garbinančius dievybę. Graikų istorikas Plutarchas antrame šimtmetyje prieš Kristų rašė: "Gali rasti miestų be mūrų, be įstatymų, be pinigų, be rašto; tačiau dar niekas nėra matęs tautos be Dievo, maldos, apeigų ir aukos". Šv. Raštas mums pristato jau pačių pirmųjų tėvų sūnus, Kainą ir Abelį, aukojančius Dievui aukas.

AUKA

     Perkelta, plačia prasme auka esame pratę vadinti bet kokį savęs išsižadėjimą geram tikslui. Čia ji visur imama griežta, tiesiogine prasme — kaip liturginė apeiga, kuria Dievui įteikiamas koks nors regimas daiktas.

     Dievo garbinime auka visais amžiais užėmė centrinę vietą. Mat, ji vaizdžiai išreiškia mūsų santykį su Dievu. Iš vienos pusės, žmogus nuo Dievo priklauso; iš kitos, trokšta su juo bendrauti. Aukoje, kaip tuojau išryškės, ta priklausomybė pareiškiama ir tas troškimas išsipildo. Tiesa, tą santykį žmogus gali išreikšti mintimi — mąstydamas, arba žodžiu — melsdamasis. Tačiau šitokia išraiška visuomet pasiliks nepilna. Būdami sudėti iš dvasios ir medžiagos, mes pilnai save išreiškiame vien veiksmu — darydami. Auka ir yra veiksmas.

Skaityti daugiau:

KĄ SKAITYTOJAI GALVOJA APIE PAKEISTAS MIŠIŲ APEIGAS

Nuomonės — "Laiškų Lietuviams" skaitytojų
Redakcinė talka — Aušrelė ir Arūnas Liulevičiai
Vertinimas — Kęstutis Trimakas, S. J.

     "Laiškų Lietuviams" redakcija, norėdama sužinoti, kiek Mišių apeigų pakeitimai yra prigiję išeivių lietuvių visuomenėje, žurnalo 1965 m. gruodžio numeryje pateikė eilę klausimų apie reformą, o taip pat išsiuntinėjo anketą daugiau negu 200asmenų beveik visose didesnėse lietuvių kolonijose JAV ir Kanadoje, o taip pat Pietų Amerikoje, Europoje ir Australijoje. Iki šių metų sausio 17 d. gautas 81 atsakymas, daugiausia iš JAV ir Kanados; 2 iš Brazilijos ir 1 iš Australijos.

     Amžiaus atžvilgiu atsakiusieji pasiskirsto sekančiai: 10-19 m. amžiaus grupėje atsakė 25, 20-29 m. — 12, 30-39 m. — 4, 40-49 m. _ 14, 50-59 m. — 13, 60-69 m. — 7, 70-79 m. — 1, ir 5 savo amžiaus nenurodė (pagrįstai spėjama, kad jie yra pasiekę bent 40 ar gal net 50 m.). Menkiausiai atstovaujama, o labiausiai laukta pasisakyti buvo 30-39 m. amžiaus grupė, iš kurios, rodos, pakankamai subrendusios ir dar pakankamai jaunos, buvo galima tikėtis didesnio susidomėjimo ir daugiau negu keturių balsų.

     Anketos rezultatus pateiksime šiuo būdu: po klausimo seks atsakymų statistika, būdingesni pasisakymai ir davinių vertinimas.

I. Bendrai paėmus, ar Jums apeigų pakeitimai: a) patinka, b) nepatinka, c) nors anksčiau patiko, dabar nebepatinka, d) nors anksčiau nepatiko, dabar pradeda patikti?

     59 atsakė, kad jiems apeigų pakeitimai patinka. 8nurodė, kad jiems anksčiau nepatiko, bet dabar pradeda patikti. 11 pasisakė, kad jiems nepatinka, o 3, kad jiems anksčiau patiko, bet dabar nebepatinka.

     Tokiu būdu 83% atsiliepusiųjų mėgsta naujas apeigas ir tik 17% prie jų nepritampa. Šis procentas nėra laikytinas vidurkiu visos lietuvių išeivijos visuomenės. Atsakiusiųjų buvo per maža padaryti taip plačiai apimančią išvadą. Tačiau patį atsakinėjimą anketoms laikant tam tikra gyvo rūpestingumo išraiška, tenka pripažinti, kad ir lietuvybės ir krikščionybės atžvilgiu gyvesnioji lietuvių visuomenės dalis, bendrai paėmus, yra palankesnė liturgijos pakeitimams, nekaip yra manoma.

     Nors, palyginus su vyresniaisiais, proporcingai yra daugiau jaunesniųjų, mėgstančių pakeistas apeigas, tačiau jų nemėgstančiųjų pasitaiko ir jaunuolių tarpe (3 iš 25 atsiliepusiųjų 10-19 amž. grupėje). Tuo tarpu anketon atsakiusiųjų vyresniosios kartos atstovų daugumas taip pat pasisakė pamėgę naujas apeigas: iš 21asmens, viršijančio 50 metus, jas mėgsta 14; nemėgsta 7.

     Kitas įdomus reiškinys: beveik visi (t. y. 7 iš 8) pasisakiusieji, kad jiems apeigų pakeitimai "nors anksčiau nepatiko, dabar pradeda patikti", yra žemiau 20m. amžiaus. Tas faktas rodo, kad nevisai tikslu jauniesiems primesti, jog jie priima liturginius pakeitimus tik kaipo naujovę; jų trečdalis pradžioj jų nemėgo ir tik vėliau juos priėmė (aiškiai jau ne kaipo naujovę).

Skaityti daugiau:

VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS GIMNAZIJA

     Ši institucija — tai lietuviškosios išeivijos perlas. Charakterį šios institucijos apibūdina josios statutas: “Išugdyti krikščioniškosios dorovės, stipraus būdo, gražaus elgesio, fiziškai sveikus, sąmoningus lietuvius ir lietuvaites ir parengti juos studijoms aukštosiose ir specialiose mokyklose bei veiklai lietuviškoje visuomenėje”.

     Praslinko jau penkiolika metų nuo šios švietimo įstaigos ikūrimo. Lietuviškosios išeivijos gyvenimas Vakarų Europoje, vykstant skaitlingai emigracijai užjūrin, organizacine prasme, pasunkėjo, susilpnėjo. Sunkėjo ir egzistencija šios lietuviškosios mokyklos, kuri nuo savo įsisteigimo 1950 metais iki 1965 metų teišleido 56 abiturientus ir turėjo progos gražiai reprezentuoti lietuvių tautinę kultūrą lietuviška daina bei šokiu.

     Vistik šios lietuviškos mokyklos situacija šiandien yra ypatingai sunki. Kilę finansiniai nesklandumai lengvai sutvarkomi rūpestingesne administracija, bet susirūpinimo kelia šios institucijos, esamoje formoje, ateities lietuviškoji misija. Inž. Valdo Adamkavičiaus pranešime Čikagoje paaiškėjo, kad Vasario 16 gimnazija neturi valstybinių teisių, kad 101 gimnazijos mokinių dėsto 20 mokytojų, jų tarpe 5 vokiečiai studentai, ir kad visi mokytojai yra be teisių Vakarų Vokietijos reikalavimų prasme. Šių 20 mokytojų uždavinys yra paruošti mokinius taip, kad jie išlaikytų vokiečių gimnazijos sunkiuosius brandos egzaminus vokiečių vyriausybės skirtoje švietimo komisijoje. Per savo egzistencijos 15 metų mokykla išleido tik 56 abiturientus ir, tikriausiai, eilė mokinių apleido mokyklą, josios nebaigę, įstodami į specialiąsias vokiečių mokyklas. Išėjusių iš šios mokyklos tik 3% darbuojasi lietuviškoje veikloje. (Jeigu ši informacija yra tiksli, tai procentas, turint galvoje lietuviškąją instituciją, yra tikrai labai kuklus!).

Skaityti daugiau:

POETINIS REALISTAS

HUGH EDWARDS

Čikagos Meno Instituto fotografijų skyriaus kuratorius

     Gruodžio mėnesį lietuvių Jaunimo Centre Čikagoje įvyko Algimanto Kezio, S. J., foto paroda. Tai buvo malonus ir lauktas įvykis, nes šio jauno ir įdomaus fotografo darbai buvo pernai išstatyti Čikagos Meno Institute. Jo ankstyvesnėje parodoje, įvykusioje tame muziejuje, buvo išstatyti paveikslai, fotografuoti Europoje ir Amerikoje, su nepaprastai įdomiu rinkiniu iš Niujorko Pasaulinės parodos. Pasaulinė paroda jau pasibaigė ir atrodo daugelio pamiršta, bet tėvo Kezio fotografijos pasilieka gyvos mano atmintyje ir man jų pakanka vaizdžiau prisiminti tą fantastiškai keistą Pasaulinę parodą. Dėl to aš labiau pradėjau vertinti šio fotografo kūrybą ir šios nuotraukos pažadino jau ir taip stiprų norą, kad jisai ateityje savo fotografijos mene atkreiptų dėmesį grynai į Amerikos aplinką ir jos gyvenimą. Aš buvau įsitikinęs, kad jei taip įvyktų, tai būtų didelis laimėjimas. Taip ir atsitiko, nes praėjusią vasarą tėvas Kezys buvo nukeliavęs į Vakarus ir ten, šalia kitų savo darbų, įstengė paruošti šią didelę parodą. Jis pats fotografavo, aiškino, redagavo, puikiai išdidino ir išstatė. Visas jo šias pastangas apvainikavo nepaprastas pasisekimas. Pačios fotografijos yra tokios išskirtinai geros, kad jos, nors ir bet kur kitur išstatytos ir kitaip suvarkytos, nenustotų savo vertės. Bet lietuvių Jaunimo Centre jos buvo taip sumaniai išdėstytos, kad tai ilgai paveikslų eilei netrūko judesio ir logikos, o paveikslų sugrupavimas buvo aiškus ir išradingas (parodos išdėstyme talkino A. Kurauskas ir A. Rimavičius.— Red.). Šis rūpestingas ir neatkištinis suplanavimas prisidėjo prie pačios parodos, suvesdamas į sintezę viską, ką fotografas norėjo pasakyti. Ir, kaip ir visos parodos turėtų, šioji buvo tikra šventė akims.

Skaityti daugiau:

Pagirti Veikiantieji

PALAIMINTI ALKSTANTIEJI PRASMINGOS VEIKLOS!

     Visi norim veikti ir atrodovisi siekiam bendrų tikslų, tik skiriamės veikimo būdu. Vieni esame gryni veiklos ratukaikur pasuksi, ten sukamės. Kiti nesiduoda bet kam išjudinamirenkasi, žiūri, svarsto. Kai kam atrodo nesvarbu veiklos prasmė ir planastai, girdi, filosofų, teoretikų, vyrų "biznis". Kitiem vaidenasi jomarkas tokia visad skubanti, neišmąstyta, nepasverta veikla. Gal tai moterų "biznis"? Žmogiškai žiūrint, gal laimingesni tie, kurie veikia ir daug nesvarsto; dirba ir aukojasi, nesvarbu kam ir kodėl. Jiem mažiau galvosūkio. Kai kuriose srityse ir kai kuriems uždaviniams tokios veiklos gali pakakti. Bet ar būtų laiminga bendruomenė, jei šis veiklos būdas įsigalėtų plačiau ir būtų priimtas kaip mūsų veikimo norma?

     Kai daug nesvarstom, atrodo, užtenka mūsų gerų norų veikti; užtenka ir to malonumo ar trupučio garbės, kuriuos gauname veikdami. Ko daugiau reikia? Visuomenei vis tiek šis tas lieka, bent vienas kitas geras darbelis. Jei truputį pagalvojam, randam, jog tokia veikla neturi vedamosios minties ir įkvepiančios dvasios. Ji reiškiasi aklu, instinktiniu noru išsikalbėti, truputį prasiveržti priekin, šiek tiek apsisupti pranašumo aureole. Tokiu keliu kai kur ir kai kada eina nepretenzingas moterų veikimas. Pasvyrus kartais iškyla kitos aklos jėgos— Wille zur Lust, zur Macht, zur Ehre.

     Ar tokia veikla neatsiduria už žmogiškosios vertės ribų? Ji nebėra motyvuojama moraliniais pradais arba toji motyvacija yra blanki, netikra, sumišusi, sujukusi. Žmogus nežino, kur jis stovi, ant kokių vertės bėgių, bet yra pasiruošęs veržtis pirmyn ir kitus vesti. Kur jis nueis ir ką jis nuves?

Skaityti daugiau:

VASARIO MĖNUO JAUNIMO METŲ RĖMUOSE

Mintys apie tautinio auklėjimo tvirtovę    Vytautas Kasniūnas

     Sausio mėnuo, skirtas Jaunimo Metų prasmės ir tikslų ryškinimui, atnešė į mūsų gyvenimą daug naujumo. Mūsų spaudos puslapiai mirgėjo naujomis antgalvėmis, straipsniais, linkėjimais. Buvo parašyta daug gražių žodžių. Skaitėme pasisakymus asmenų, vadovaujančių mūsų politiniam bei visuomeniniam gyvenimui. Dalis jų pergyvenę savo jaunystę tautos prisikėlimo metuose, švytėję veiklos pavyzdžiu, kėlė gražių minčių mūsų dabarčiai.

     Tartum pasigedome daugiau jaunimo balsų. Tiesa, vadovaują keli asmenys rašė spaudoje ir kalbėjo įvairiomis progomis. Bet to neužteko. Mes vylėmės susilaukti iš jų daugiau pasisakymų rūpimais aktualiaisiais klausimais.

     Mums reikia plačiau išgvildenti klausimą, kas darytina, kad nutolstančių nuo lietuviško gyvenimo jaunimo skaičius mažėtų ir artėtume prie šimtaprocentinio tikslo atsiekimo.

     Taisytinos klaidos jaunimo, studentų organizacijų, jų veiklose, suvažiavimuose, stovyklose, studijų dienose.

     Ir vienu ir kitu klausimu rinkau ne tik statistinius skaičius, bet taip pat apklausinėjau daug jaunimo, pradedant mažamečiais pradžios mokyklos mokiniais ir baigiant daktaru laipsnius turinčiais akademikais; kalbėjausi su jaunomis šeimomis ir žilagalviais.

     Jei vėl pakartosime iki nuobodumo įgrisusi pasakymą, jog “jaunimas — mūsų ateitis”, tai tos ateities kalviais buvome mes patys, mūsų šeimos. Kokius vaikus išauklėjome, tokie jie ir yra. Žinoma, neturime užmiršti ir išimčių. Vieni vaikai tautinėje veikloje, mąstysenoje žymiai praaugo savo tėvus, bet daug vaikų toli pasiliko ir, galima pasakyti, nugrimzdo tamsybėse, nepasiekę tėvu turimo patriotizmo, nepasekę jų idealistinėje visuomeninėje veikloje.

Skaityti daugiau:

MEILĖS SĄVOKOS BEIEŠKANT

ALFONSAS GRAUSLYS

MEILĖ — GYVENIMO IR LITERATŪROS ŠVIESOJE (2)

     Galima plačia prasme tvirtinti, kad žmogus krinta ir keliasi su sąvokom, kurias jis yra susidaręs ir kurios jį įtaigauja bei lenkia tam tikram gyvenimo būdui ir stiliui. Labai tad svarbu apie viską susidaryti teisingas, o tuo pačiu dažniausiai ir kilnias sąvokas, kurios tartum kelrodžiai leidžia susigaudyti painiose ir pavojingose gyvenimo aplinkybėse.

     Susidaryti tokias sąvokas, šiandien viešpataujant visokeriopam dvasiniam sąmyšiui, nėra lengva. Už vis sunkiausia yra susidaryti teisingą meilės sąvoką, nes, praktiniam materializmui vis labiau įsiviešpataujant, įvairiais keliais, o ypač per spaudą, toji sąvoka vienpusiškai persunkiama kūniškumu ir sutapatinama su jo aistra. Tokiose sąvokose meilė lieka be meilės, nes jose nerandama vietos dvasiai, tam, kaip matysime vėliau, esmingiausiam meilės pradui. Tokios sąvokos ne tik klaidina, vadindamos meilės vardu tai, kas nėra meilė, bet ir dvelkia pasibaisėtinu lėkštumu, ta vienpusiškumo žyme. Norint tad įsigyti teisingą meilės sąvoką, reikia jos ieškoti, pasakytume, ją iškasti iš įvairių sąvokų antplūdžio sąšlavyno, surankioti tos sąvokos skeveldras, kurias galima gyvenime ir literatūroje surasti, kad pagaliau susidarytume tokią sąvoką, kuri atitinka žmogaus vertybę.

MEILĖS SĄVOKOS MĮSLINGUMAS

     Meilė yra mįslinga ir todėl jos sąvoka yra labai sudėtinga. Kiekvienas, tiesa, tariasi žinąs, kas ji yra, o tačiau meilę giliau aptarti retas teįstengia. “Meilė — tai vienas kitam jausmas, kurio pagrindas neišaiškinamas, neišreiškiamas, nepagaunamas, slaptingas, nes nežinia kodėl kaip tik šie du žmonės prie vienas kito sustojo ir vienas kito laikosi” (Z. Maurina). Ar tai atsitiktinis likimas, kad juodu vienas kitą atitinka? O kuo laikosi tos poros, kurių būdai visai nesiderina, kurios negali sugyventi, o tačiau negali ir išsiskirti? Gal šių paskutiniųjų meilė reiškiasi vienas kito papildymu? Juk “žodis myliu turi šimtą įvairių reikšmių, ir niekada nežinia, apie ką kalbama” (Pierre La Mure). Kitaip sakant, nežinia, kokia apie meilę pasąmonėje susidariusi sąvoka iškyla pas tą, kurs taria tą žodį.

Skaityti daugiau:

NUOMONĖS:

Jaunesniojo apie vyresniuosiusLeonas Meškauskas
Vyresniojo apie jaunesniuosius
Antanas Repšys

Ir vyresniajai ir jaunesniajai kartai reikia dalintis patirtimi, išmintimi ir darbu. Kaip jųjų geri santykiai sudarotinkamas sąlygas tokiam dalinimuisi, taip nesklandumai pastato užtvaras. Jaunimo Metai suteikia šviežią progą tiek vyresniesiems, tiek jaunesniesiems patikrinti savo tarpusavius santykius. Tai geriausia galima padaryti svarstant kartu. Šiame "L. L." numeryje spausdiname du pokalbius: pirmasis redaktoriaus užrašytas besikalbant žodžiu su Leonu Meškausku, studijuojančiu DeKalbo universitete netoli Čikagos (JAV); kitasatsakytas raštu vyresniosios kartos atstovo Antano Repšio. Nors pirmasis daugiau liečia išeivijos literatūrą, o antrasis bendruosius santykius, tačiau daugelyje vietų abu užčiuopia būdingas nuomones ir nuotaikas. Lauksime kitų skaitytojų atsiliepiant, papildant ar kitaip pasisakant.

Vyresnieji nori, kad mes galvotume ir darytume, kaip jie... Jaunimas galvos kitaip. Tai nereiškia, kad jie nebenori būti lietuviais.

Ar vyresniųjų nagrinėjamas išeivijos klausimas jaunimui yra svetimas?

     Ne, klausimas nėra svetimas, nes vyresnioji karta jį tikrai pergyveno. Tačiau jie nori, kad mes galvotume ir darytume, kaip jie... Jaunimas galvos kitaip. Tai nereiškia, kad jie nebenori būti lietuviai. Jie nori būti tarp lietuvių, ieškos lietuvės savo šeimai (nors pirmoj vietoj šeimoj ieškotų asmeninės laimės — todėl vestų ir kitatautę, jei tai būtų jų asmeninei laimei).

Kas jaunąją kartą labiau sulaiko nuo lietuvių literatūros skaitymo: tematikos svetimumas ar kalbos sunkumas?

     Kalbos sunkumas.

Ko pageidautų jaunoji karta iš lietuvių išeivių literatūros? Kokios temos būtų jai prieinamesnės, patrauklesnės?

     Į tai galiu atsakyti tik, kaip man asmeniškai atrodo. Įkyrėjo zirzlenimas, verkimas: “sąlygų nepakeisi”. Taip pat mūsų dabartinė literatūra yra “oldfashioned” (senoviška). Mintį vystyti būtų geriau netiesioginiai, sudarant įspūdį, kur ir tą ir tą gali suprasti... Kitas dalykas: rašo apie Ameriką, žinai, kad viskas vyksta Amerikoj, bet darosi įspūdis, kad vyksta ne Amerikoj.

Skaityti daugiau:

Jeigu šiais Jaunimo Metais jaunimas dalį lietuvybės išlaikymo rūpesčių pasiimtų ant savo pečių, tai santykiai kartų tarpe savaime išsilygintų į normalius.

Jaunimas dažnai sako, kad jie yra lietuviai, tik jie nori kitaip galvoti negu vyresnioji karta. Ar vyresnieji yra linkę manyti, kad tai įmanoma?

     Visiškai natūralu, kad jaunimas kiek kitaip galvoja, negu vyresnieji. Vyresnieji turėtų prisiminti savo jaunystės dienas. Kad ir kitaip galvodamas jaunimas normaliai prieina tas pačias išvadas, kaip ir vyresnieji. Tokia jau gyvenimo logika.

     Todėl, jei mūsų jaunimas, laikąs save lietuviais, dabar ir kitaip galvoja, manyčiau yra tik formos ir amžiaus, o ne esmės skirtumas. Tik visa bėda, kad vyresniųjų tarpe esama tokių, kurie jaunimu laiko visus jaunesnius už save, nors tie būtų senokai mokslus baigę ir mokslo laipsniais pasipuošę, ir sako, kad jie atsakingam visuomeniniam darbui esą dar nepatyrę. Priešingai, jaunimui reikėtų kiek galima anksčiau patikėti atsakingas pareigas visuomeniniam darbe, reikėtų jaunimą kiek galima anksčiau įtraukti į visų mūsų rūpesčius, kad jie būtų ir jų rūpesčiai.

Jaunoji karta spėja, kad vyresniuosius apima kažkokia rezignacija, kai šie lieka atsiskyrę nuo gyvenamojo krašto aplinkos. Ką Jūs į tai atsakytumėte?

     Man regis, kad vyresniuosius apima savotiška rezignacija ne dėl to, kad jie lieka atsiskyrę nuo gyvenamo krašto aplinkos, bet dėl to, kad mato, jog jaunimas per greit ir beveik nesulaikomai pasisavina visus aplinkos reiškinius ir jiems lietuvių kalba ir visi kiti lietuviški reikalai lieka kaip “malum necessarium”, neišvengiama blogybė. Vyresniesiems nereikėtų rezignuoti, reikėtų spirtis, kad ir prieš tokią didelę nelietuviškos aplinkos jėgą.

Skaityti daugiau:

ARGI REIKĖJO IŠTEISINTI ŽYDUS?

Gerbiamoji Redakcija,

     Dalykas, kuris mane (jaučiu, kad ir kitus) domina, yra žydų atpalaidavimas nuo kaltės. Neseniai pasibaigęs Vatikano Susirinkimas išleido raštą, vadinamą deklaracija, kuriuo nuo žydų tautos nuimama kaltė už Kristaus nužudymą. Man tenka gyventi nekatalikų bendruomenėje, kurios nariai šiuos dalykus seka ir mane klausia paaiškinti, bet aš ne visada galiu duoti atsakymą, nes ir man pačiam daug kas neaišku.

1.    Pirmiausia norėčiau žinoti, ką reiškia toji deklaracija. Ar tai yra tas pat, kas dogma? Ar tai yra tiesa, visiems privaloma tikėti ir vykdyti?

2.    Žydai savanoriškai prisiėmė kaltę už Kristaus mirti ne vien sau, bet ir savo vaikams, sakydami: “Jo kraujas teesie ant mūsų ir ant mūsų vaikų” (Mato 27, 25). Niekas jų nevertė tai daryti. Jie dabar galėtų per savo dvasinius vadovus aną dėmę atšaukti. Ne mes tą dėmę jiems uždėjome, ne mums ją ir atšaukti. Juk ir obuolio rojuje mes nevalgėme. Niekas, tur būt, ir dabar jo nevalgytų, bet štai visa žmonija turi nešti pasekmes iki pasaulio pabaigos. Argi čia nėra panašumo ir į tą žydų klausimą?

3.    Antisemitizmas yra blogas dalykas, bet čia bent 70% yra žydų kaltė. Tai tik pasaka, kad jie kenčia dėl krikščionių neapykantos. Jeigu taip ir buvo, tai buvo viduramžiais, bet ne dabar. Daug kas žydų nemėgsta už jų norą pasilikti tokiais, kokie jie yra. Aš asmeniškai juos už tai gerbiu. Jie gal nemėgstami ir už tai, kad visada buvo svetimu kūnu kiekvienoje tautoje, kad jie patys rodė neapykantą krikščionims ir pasižymėjo suktumu. Už tai jų nekenčia net ir tos pačios rasės arabai ir kiti.

Reiškiu tikrą pagarbą.

Aleksandras Andriušaitis

Skaityti daugiau:

KAI MANO VYRAS MANĘS NEPRIMUŠA . . .

     Pagirsiu kun. Vyt. Bagdanavičiaus straipsnį (“Vyras ir moteris”, “L. L.”, 1965, spalis, 294 psl.). Kiek sykių prieš šį straipsnį skaičiau kunigų išvedžiojimus apie vedybinę meilę, tiek sykių pajutau, kad tai, ką jie aprašo, yra arba per daug suidealizuota, arba — prisiklausius išpažinčių — labai ’’suskausminta”. Tie straipsniai niekad nepasako to, ką aš pati jaučiu.

     Apie sužadėtinių meilę kartais ir kunigai pataiko. Kai kurie juk ir iš jų kada nors gal buvo pasijutę romantiškai, bet apie vedybinę meilę dažniausia sužino iš knygų arba iš vedusiųjų nusiskundimų. Gi tikrai laimingi žmonės nevaikščioja ir nepasakoja visiems savo laimės.

     Tėvas Bagdanavičius, atrodo, giliau supranta tą kiekviena-dieninę vedusiųjų meilę. Tik man trupučiuką buvo sunku priimti jo teigimą, kad vyro ir žmonos vedybos atšviečia Dievo ir žmonijos santykius. Neabejoju, kad pastarieji būtų tiek pat intymūs. Bet abejoju, ar, vyrui “nepaisant” žmonos, tas jo nusiteikimas reprezentuoja žmonijos nusiteikimą Dievui. Gal greičiau — to vyro “nepaisymą” Dievo atžvilgiu. Gi ta jo žmona gal aptingus, apsileidus, ir nepaisymą jos galima lengviau suprasti, negu nepaisymą Dievo. Žinau — logika skysta, ir nemoku pasakyti to, ką norėčiau. Bet kažkur kažkas čia man labai neaišku.

     Tiesa, paskaičius Tėvo Bagdanavičiaus straipsnį, galėčiau pasijusti “nuskriausta”, turėdama gerą vyrą. Juk autorius, aiškindamas moterystę kaip žmonijos santykių su Dievu simbolį, teigia, kad “kai žmona kenčia vyro grubumą..., ji kenčia... visos žmonijos bedievystę”. Taigi, kiekvieną sykį, kai mano vyras manęs neprimuša, nebumba ir nepasigeria, aš nustoju progos kentėti už žmonių nusikaltimus? Su tokiu vyru gyvendama, aš niekad nekentėsiu už žmonių nusikaltimus!

Skaityti daugiau:

GAVĖNIOS TRADICIJOS ŠEIMOJE

DAUGELIUI tėvų kyla klausimas, kaip gavėnios metą įprasminti šeimai, ypač mažiems vaikams. Geriausia pradėti nuo Pelenų dienos. Mažyčiai su nepaprasta nuostaba ir pagarba seka, kai kunigas jų kaktas žymi pelenų kryžiumi. Grįžus namo, reikėtų trumpai paaiškinti tos dienos ir visos gavėnios prasmę. Galima tą pačią dieną su vaikų pagalba iš kambarių pašalinti visas žydinčias gėles ar jų imitacijas, o matomoje vietoje pakabinti Kristaus kančios paveikslą. Kai didesni vaikai sprendžia, ko per šią gavėnią atsisakytiar saldainių, ar pyragaičių, tėvai gali patarti vietoj to stengtis būti ypatingai paklusnūs tėvams ir paslaugūs broliams. O gi tai daugeliui vaikų tikra auka!

Gavėnioje, o ypač Didžiosios savaitės metu, reikėtų sumažinti juokingų televizijos programų žiūrėjimą. Vietoj to, po vakarienės sudaryti progą visai šeimai keliolika minučių klausytis religinės muzikos, pvz. gregorianinio giedojimo. Mažiems vaikams jis labai patinka. Vakarinėms pasakoms parinkti medžiagą iš Kristaus gyvenimo. Mamytės gali kas vakarą dar vienu ypatingu būdu priminti gavėnią, patiekdamos "rankutes" prie pagrindinio valgio kiekvienam šeimos nariui. "Rankutės" yra jau mums pažįstami pretzeliai. Užtenka po vieną, kaipo simbolį. Iki XV amžiaus "rankutės" buvo gavėnios duona, savo kryžmumu simbolizuojančios maldai sukryžiuotas rankas. Pagamintos tik iš vandens ir miltų, jos atšviečia gavėnios-susivaldymo laiką. Jas gali kas dieną patys vaikai iškepti.

ĮVAIRIAIS AUKLĖJIMO KLAUSIMAIS

Tepatiria tikrovę

     Neteisingas yra tėvų įsitikinimas, jog vaikystė turinti praeiti nesudrumsta realybės. Garsioji antropologė Margaret Mead rašo, jog vaikas turi sužinoti apie kitų žmonių kenčiamas skriaudas ir skurdą. Progai pasitaikius, tėvai turėtų paaiškinti apie esamą skurdą, neteisybes ir rasinę neapykantą. Vaikystė — puiki dirva žmoniškumo vystymuisi. Tuo metu vaikas labai jautrus kitų žmonių nelaimėms, ir tai turi būti išnaudota. Jį ypač skaudina patirtas neteisingumas ir jis nuoširdžiai užjaučia kitus, tą patį kenčiančius.

     Toliau autorė teigia, kad taikos korpan stojantys jaunuoliai užaugo imlūs idealams kaip tik dėl to, kad nuo mažų dienų buvo supažindinti su žmonių problemomis ir buvo tėvų išmokyti apie tai spręsti ir pagal tai elgtis.

     Tėvai turėtų persmaigstyti vaikų auklėjimo gaires: ne materialiniam šiltadaržy vaikus augindami, bet gyvenimo tikrovę jiems parodydami, tėvai užaugins atjaučiančius ir kitiems padedančius žmones.

Nesąžiningumas

     Auklėtojams ir tėvams kelia daug rūpesčio vis didėjantis nesąžiningumas mokyklose. Yra žinoma, kad vaikai vienas nuo kito nusirašinėja ar kitaip sukčiauja dėl dviejų priežasčių: nepakankamai gabūs ar nedarbštūs vaikai nori žūt būt arba įtikti per aukštus reikalavimus statantiems tėvams, arba pakliūti į pačius garsiausius universitetus.

     Patys to nepastebėdami, tėvai gali savo vaikus pastūmėti į nesąžiningumą, kai pirmą kartą paruošia jų namų darbus. Nuolatinis spaudimas, kad namo būtų parnešami tik patys geriausi pažymiai, irgi gali pačiam vaikui duoti progą lengvu būdu “pasispausti” — sukčiaujant.

Skaityti daugiau:

IŠKARPOS IŠ ANAPUS

     Prievartaujančio režimo valdomam krašte tuoj pat atsiranda ir tikrų problemų ir sufabrikuotų farsų. Farsai sukuriami valdančiųjų nepagrįstais užmetimais, šabloniškai žeminančiais tai, ką valdantieji siekia bet kokiu būdu suniekinti. Tikros problemos atsiranda savaime, t. y. iš pačių sąlygų, sukurtų vienus prievartaujančio, o kitus proteguojančio režimo. Ir kuo ilgiau ir intensyviau tai daroma, tuo farsai tampa labiau sufarsuoti, o tikros problemos labiau problematiškos. Panašiai yra atsitikę jau 25 m. okupuotoje Lietuvoje, kaip vaizdžiai byloja tenykštė spauda. Pirmiau pažvelkime į farsą.

FARSUOTAS “ATSITIKIMAS”

     “Švyturio” 1965 m. spalio numeryje įdėtas “linksmu atsitikimu” pavadintas aprašymas, vardu “Stebuklas”. Intryga taip plėtojama:

     “Šalia vieškelio stovėjo sulinkusi pirkelė. Po kiemą vaikščiojo balta ožkelė kumpais ragais. Tai visas mergelės Baibšytės turtas... Vieną rytą, pasimeldusi bažnyčioje, ji sugrįžo namo. Sustojo prie vartelių, trina akis: netiki tuo, ką mato. Griovy vaikščioja žąsiukas, žolę snapu knebinėdamas. Baibšytė sudėjo rankas: — Viešpatie mieliausias, dovaną man atsiuntei — ir ji susigavo žąsiuką. Po pusvalandžio jau visi kaimynai žinojo, kad dievas atsiuntęs Baibšytei žąsiuką. Kai kas kalbėjo, kad žąsiukas iškrito kaimiečiams, važiuojantiems į turgų, iš ratų”.

     Vieną rudens rytą, žąsiukui jau išaugus į didelę žąsį, Baibšytės rožančius netyčia užsimovė žąsiai ant kaklo.

     — Dieve švenčiausias! Stebuklas! — persižegnojo Baibšytė. Po to pašoko ir nudūmė vieškeliu pas kleboną ir papasakojo jam apie “stebuklą”.

     Intrygos atomazga po to skaitytojų nujaučiama (taip jau baigėsi šimtai ir gal tūkstančiai panašių “atsitikimų” aprašymų). Žąsis atiteko klebonui — “stebuklui” ištirti. Iki Kalėdų — gardžiam kąsniui. Baibšytė jos daugiau nematė.

PROBLEMATIŠKAS “FELJETONAS”

     “Komjaunimo tiesoje” 1965 m. gruodžio 12 d. įdėtas aprašymas, pavadintas “feljetonu”, vardu “Nepareigybinis asmuo”. Jo veiksmas taip vystosi:

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

DEŠIMT GERIAUSIŲ IŠ 1965

     Iš pereitų metų filmų atrinkdami dešimt meniškai stipriausių kūrinių, kritikai buvo labai skirtingų nuomonių. Dar neteko matyti dviejų panašių sąrašų. Tad ir šis sąrašas daug kam atrodys gana skirtingas nuo matytų kituose laikraščiuose.

     Geriausiu 1965 m. filmu laikytinas “Darling”. Tai gili, subrendusiems skirta drama, paliečianti eilę dabarties visuomenės taip vadinamos aukštesnės klasės problemų ir iškrypimų. Režisorius John Schlesingeris neužgauliu stiliumi ir judriu montažu taikliai paliečia nevieną žaizdą. Šiame filme Julie Christie turi progą pasireikšti kaip geriausia pereitų metų artistė.

     “Ship of Fools”, surežisuotas Stanley Kramerio, išsamiai nagrinėja skirtingus charakterius ilgoje transatlantinėje kelionėje.

     “Cat Ballou” — puiki vakarietiškų filmų parodija, surežisuota Eilioto Silversteino.

     “Those Magnificent Men...” — judri komedija, pavaizduojanti pirmųjų aviatorių lėktuvus ir pastangas.

     “The Sound of Music” — Rodgers ir Hammersteino muzikinis kūrinys apie Trappų šeimos nuotykius, režisuojant Robert Wise, suteikia sveiko pasilinksminimo visiems šeimos nariams.

     “The Greatest Story Ever Told” — George Stevenso pastatytas ir surežisuotas filmas geriau negu bet kada anksčiau ekrane pavaizduoja Kristaus gyvenimą.

     “The Collector”. Nagrinėdamas psichopato jaunuolio ir jo aukos santykius, režisorius William Wyler subrendusių audiencijai pateikia dėmėsį pagaunančią dramą.

     “Doctor Zhivago”, “A Thousand Clowns”, “The Leather Boys” — apie šiuos tris filmus plačiau minima šiame numeryje.

     Net nesvarstant bulvarinių filmukų, kurių irgi netrūko, tarp pereitų metų stambesnių kūrinių meniniu požvilgiu silpniausiais laikytini sekantys dešimt: “The Sandpiper”, “John Goldfarb, Please Come Home”, “Harlow”, “Red Line 700”, “A Rage to Live”, “The Loved One”, “Love Has Many Faces”, “What’s New Pussycat?”, “Sylvia” ir “Who Killed Teddy Bear”.

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

KAIP VYNAS

     “Laiškai Lietuviams” kaip vynas — kuo toliau, tuo geriau.

A. Lipčienė, New Haven

APIE PALAIMINIMUS

     Nenoriu būti peštukė, bet kun. Stasio Ylos “Palaiminimai” (“L. L.” 1965, spalis, 289 psl.) man neskamba kaip vien tik palaiminimai. Palaimintieji iškeliami visų “nepalaimintųjų” sąskaiton. Argi būtina paniekinti vienus, kad iškėlus kitus?

     “Nepalaiminti” fundatoriai, mecenatai, garbės nariai... Nepalaiminti proklamacijų, deklaracijų, manifestacijų ir žygių skelbėjai. Ar tokie “Palaiminimų” aiškinimai nėra pasėka to dažnai perdedamo lietuviško “kuklumo”, kuris kartais pavirsta nerangumu ir “menkavertiškumu”?

     Jau pirmą sykį skaitydama, prisiminiau keletą praktiškesnių bei veržlesnių pažįstamų ir tai, kaip kiti lietuviai juose vis įmato nenuoširdumo. Nežinau, ar tai sau įsikaltas tautos charakteris, kad mes, lietuviai — svajotojai, nepraktiški teoretikai, ir tuo didžiuojamės, ar perdėtas kuklumas, kuris pavirsta savęs gailėjimusi. Gal dėl to mums ir reikėjo atpirkimo ožio — žydų.

     Skubame suabejoti žmogaus kilnumu, jei jis visuomeninėse pareigose parodė drąsos ir veržlumo. O biznieriškumas ir “mokėjimas apsisukti” — tai beveik nuodėmės! Bijau, kad su tokiom tendencijom neliktume šiame gyvenimiškame gyvenime amžinais stebėtojais, o ne darytojais.

     Matau, kad kun. St. Yla stengiasi kalbėti apie dvasią, kuri yra už visos žmonių veiklos. Bet man atrodo, kad tai toks komplikuotas dalykas, jog žmogus dažnai nei pats nežinai, ar ką darai grynai iš idealizmo, ar slapčia pramatydamas ir sau kiek naudos. O gal veiki iš malonumo — tai gi jau egoizmas? Visa taip susiviję į viena, kad, tur būt, tik patys dvasios milžinai ar didžiausi niekšai žino, kas motyvuoja jų vienokią ar kitokią veiklą.

     Pagaliau gi, ar nepasitaiko ir tokių tyliųjų, kurių didžiausias pasitenkinimas — tai kad kiti jų neįvertina, ir tada jie gali jaustis nesuprasti ir tame būti laimingi?

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

KONCERTAS

“Laiškų Lietuviams” 1966 m. metiniame parengime kovo 12 d., šeštadienį, Jaunimo Centre, rečitali išpildys Čikagoje dar niekada nekoncertavęs lyrinis tenoras Antanas Pavasaris, kuris, neseniai atvykęs iš Pietų Amerikos, šiuo metu gyvena Los Angeles. Solistas, 1946-1948 m. lankęs Valstybinę Muzikos Aukštąją Mokyklą Stuttgarte, persikėlęs į Venecuelą, 1955 m. baigė Caraco muzikos konservatoriją (Escuela Superior de Musica). Dainavo Caracas Miesto Operoje, atlikdamas tenoro roles “Figaro vestuvėse”, “Rigolleto”, “Traviata”, “Aida”, “Carmen” ir kitose operose. įvairiose radijo ir televizijos programose yra laimėjęs pirmąsias vietas. Nuo 1962 m. persikėlė i Los Angeles.

ADMINISTRATORIAUS ŽODIS

Malonūs Skaitytojai! Redaktoriaus ir bendradarbių kruopštaus darbo dėka šiais metais “Laiškai Lietuviams” mus pasiekė pastorėję, įvairesni turinio atžvilgiu ir pasipuošę dar gražesniu dail. A. Ku-rausko sukurtu viršeliu. Prenumerata pakilo tik vienu doleriu; t. y. metams — viso 4 doleriai.

Nesenai vienas skaitytojas pasakė: “Dabar “L. L.” yra tokie, kad gėda lietuviams jų neskaityti, nusikaltimas jų neplatinti”. Nuoširdžiai prašome prenumeratos dar neatnaujinusių skaitytojų tuoj pat ją atnaujinti. Visų skaitytojų prašome prisidėti prie žurnalo platinimo. Juk kiekvienas turite giminių ar pažįstamų, kurie “L. L.” dar neprenumeruoja, nors jiems būtų naudinga ši žurnalą skaityti. Gal malonėtumėte jiems “L. L.” užsakyti kaipo dovaną arba bent pranešti administracijai jųjų adresus, kad pasiųstume jiems vieną kitą numerį susipažinti. Gal tada, žurnalą pamėgę, jie patys ji užsisakys. Ypač mūsų naujų šeimų nepalikime be “Laiškų Lietuviams”. Dėkojame tiems skaitytojams, kurie prenumeratą jau atnaujino, o ypač tiems, kurie, šalia prenumeratos, atsiuntė auką žurnalui paremti. Prašome ir kitų pagal savo išgalę žurnalą remti aukomis.

— Petras Kleinotas, S. J., administratorius.

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkojame “L. L.” žurnalo leidimą auka parėmusiems skaitytojams. 100 dol. aukojo A. Regis (Čikaga). 10 dol. — prel. J. Mendelis (Baltimore); 7 dol. — dr. A. Razma (Wilmington); 6 dol. — M. Remienė (Cicero); F. Černius, S. Cinikas (Čikaga).

2 dol. paaukojo V. Valys, V. Stankus, A. Petraitis, P. Razgaitls, J. A. Urbonas (Ohio); J. Tamošiūnas, J. Jodelė, D. Mitkienė (California); K. Čeputis, A. Banėnas, Dr. O. Vaitas, E. Anužis (Michigan); L. Normantas (Maine); A. Ragauskas, P. Lanys, O. Petrauskienė (N. J.); E. Aras (Md.); E. Jurgaitis, J. Lieponis, J. Grybauskas, A. Pareigis (III.); P. Baltakis (Washington, D. C.); A. Paleckis (Fla.); J. Morkūnas, O. Jaslenė (Ind.); V. Žilinskas (Pa.); V. Kamaitis, A. Kurlianskas (Mass.); A. Jučas (Ark.); A. K. Gruzdys (Conn.); P. Preikšaitis (Nebr.); M. Bajoraitis (Cleveland).

ATSIŲSTA PAMINĖTI

B. Pūkeleviciūtė. AUKSO ŽĄSIS. Pasakiška 3 v. komedija, premijuota 1961 m. PLB. Išl. L. K. K. 159 psl. Kaina 2 dol.

VARPAS. Neperiodinis Varpininkų Filisterių Draugijos leidinys. Red. A. Kučys. 167 psl. Kaina 2 dol.

VYTAUTAS ENDZIULAITIS. Veikėjas, kovotojas, politikas. Red. P. Maldelkis. Gaun. pas Karveli, Marginiuose, Terroj.

LIETUVOS BELETRISTIKOS ANTOLOGIJA. II. Red. B. Brazdžionis ir B. Babrauskas. 700 p. 10 dol. Išleido L. K. K.