Spausdinti

     Prievartaujančio režimo valdomam krašte tuoj pat atsiranda ir tikrų problemų ir sufabrikuotų farsų. Farsai sukuriami valdančiųjų nepagrįstais užmetimais, šabloniškai žeminančiais tai, ką valdantieji siekia bet kokiu būdu suniekinti. Tikros problemos atsiranda savaime, t. y. iš pačių sąlygų, sukurtų vienus prievartaujančio, o kitus proteguojančio režimo. Ir kuo ilgiau ir intensyviau tai daroma, tuo farsai tampa labiau sufarsuoti, o tikros problemos labiau problematiškos. Panašiai yra atsitikę jau 25 m. okupuotoje Lietuvoje, kaip vaizdžiai byloja tenykštė spauda. Pirmiau pažvelkime į farsą.

FARSUOTAS “ATSITIKIMAS”

     “Švyturio” 1965 m. spalio numeryje įdėtas “linksmu atsitikimu” pavadintas aprašymas, vardu “Stebuklas”. Intryga taip plėtojama:

     “Šalia vieškelio stovėjo sulinkusi pirkelė. Po kiemą vaikščiojo balta ožkelė kumpais ragais. Tai visas mergelės Baibšytės turtas... Vieną rytą, pasimeldusi bažnyčioje, ji sugrįžo namo. Sustojo prie vartelių, trina akis: netiki tuo, ką mato. Griovy vaikščioja žąsiukas, žolę snapu knebinėdamas. Baibšytė sudėjo rankas: — Viešpatie mieliausias, dovaną man atsiuntei — ir ji susigavo žąsiuką. Po pusvalandžio jau visi kaimynai žinojo, kad dievas atsiuntęs Baibšytei žąsiuką. Kai kas kalbėjo, kad žąsiukas iškrito kaimiečiams, važiuojantiems į turgų, iš ratų”.

     Vieną rudens rytą, žąsiukui jau išaugus į didelę žąsį, Baibšytės rožančius netyčia užsimovė žąsiai ant kaklo.

     — Dieve švenčiausias! Stebuklas! — persižegnojo Baibšytė. Po to pašoko ir nudūmė vieškeliu pas kleboną ir papasakojo jam apie “stebuklą”.

     Intrygos atomazga po to skaitytojų nujaučiama (taip jau baigėsi šimtai ir gal tūkstančiai panašių “atsitikimų” aprašymų). Žąsis atiteko klebonui — “stebuklui” ištirti. Iki Kalėdų — gardžiam kąsniui. Baibšytė jos daugiau nematė.

PROBLEMATIŠKAS “FELJETONAS”

     “Komjaunimo tiesoje” 1965 m. gruodžio 12 d. įdėtas aprašymas, pavadintas “feljetonu”, vardu “Nepareigybinis asmuo”. Jo veiksmas taip vystosi:

     “Į savo trobelę zarasietis J. Matulevičius grįžo liūdnas ir giliai susimąstęs. Ir kaip po tokių dalykų būti linksmam. Žmogus pusę metų plūkėsi, kol įrodė sukčiaus kaltę, o šiandien vienoje atsakingoje rajono istaigoje viršininkai jam pasakė: girdi, ačiū, pilieti, už tai, kad nepraeini pro trūkumus, bet tas sukčius yra nepareigybinis asmuo ir mes jam padaryti nieko negalime. Pasakė ir davė suprasti, jog kalba baigta. Aukštame lygyje ginčytis su viršininkais žmogus nemokėjo, nes nebuvo išėjęs aukštų mokslų. Ir jis paklusniai uždarė duris. Eina namo ir mąsto: “Kas galėtų būti tas “nepareigybinis asmuo”?” “...Atsakymo ieškojo žodyne, bet nesurado. Savo širdgėlai nuraminti pasiekė iš stalčiaus laiko gerokai paskrudintus popierius ir ėmė skaityti...

     “Gerbiamieji draugai, — bėgiojo akyse eilutės, rašytos š. m. vasario mėnesį. — Zarasų rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato elektros motorų remonto dirbtuvėje įsikūrė kombinatorius N. Sorkinas. Jis nesąžiningai uždirba po 250 rublių ir daugiau. Pakeitęs motore kokią nors dalelę, užrašo, jog atliko kapitalinį remontą. Be to, ne visus elektros motorus parodo dokumentuose”.

     “Redakcija patikėjo šį skundą patikrinti rajono vykdomajam komitetui. Netrukus atėjo maždaug toks rajono vykdomojo komiteto pirmininko E. Lazausko atsakymas: pilietis kaimo korespondentas klysta. Sorkinui apmokama pagal išdirbį. Jis sąžiningas, stropus darbininkas. Nusiskundimų jo adresu nebuvo.

     “Tokį atsakymą gavo ir laiško autorius J. Matulevičius. Bet, pasirodo, jo būta atkaklaus. Jis vėl redakcijai signalizuoja: su pirmininku nesutinku. Ką rašiau, gryna teisybė. Sorkinas dabar dar toliau nuvažiavo. Iš savo mokinės komjaunuolės Andrijauskaitės kas mėnesį ima po 25 rublius kyšio už “mokslą”. Gyvena kaip ponas. Šalia dirbtuvės įkūrė nuosavą vištų ir ančių fermą, turi didžiulį žemės sklypą.

     “...Per keliolika dienų ant mūsų stalo gulėjo juodu ant balto parašyta: Pakartotinai vietoje patikrinę pil. J. Matulevičiaus skundą, nustatėme, jog darbininkas Sorkinas dirba be priekaištų. Iš Andrijauskaitės gautas raštiškas pasiaiškinimas, kuriame ji neigia duodanti Sorkinui kas mėnesį po 25 rublius.

     “Redakcijoje jau buvo bepradedą pykti ant J. Matulevičiaus už klaidinimą. Bet vieną diena žybt, ir vėl mūsų kaimo korespondento laiškas apie tą patį tūlą Sorkiną... Dabar jis iš antro savo mokinio Jerofejaus Konyševo pradėjo imti net visą atlyginimą. Prieš tai iš berniuko tėvų apgaulės būdu išplėšė 50 rublių kyšį už priėmimą į darbą. Nejaugi pas mus nebėra teisybės?”

     “Na, užteks juokauti... Parašėm laišką rajono vykdomajam komitetui, prašydami trečią ir paskutini kartą išsiaiškinti, vagis tas Sorkinas ar ne? Ir tą atmintiną 1965 m. liepos mėn. 3 d. pagaliau po pusės metų trukusio susirašinėjimo Zarasų rajono vykdomasis komitetas priėjo išvados — kaip-gis, Sorkinas iš tikrųjų sukčius. Visa medžiaga perduota tardymo organams. Ir jei pasiseks, priduria E. Lazauskas, Sorkinas, ko gero, bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn”.

     “Pasisekė. Sorkino kaltė buvo irodyta. O jis ir nesigynė... Zarasų rajono tardytojas I. Slobodieniukas turėjo gatavą baudžiamąją byla, iškeltą pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 177 str. (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi). Žodžiu, beliko laukti įvykių atomazgos. Vieną dieną gauname mums gerai pažistamo braižo laišką. Informuoja J. Matulevičius. Na, galvojame, kiek gi tas liaudies teismas metelių atseikėjo kombinatoriui Sorkinui? Skaitome ir savo akimis netikime. Šnipšt, brangūs draugai, — rašo kaimo korespondentas, — prokuratūra bylą nutraukė. Negalima jo bausti. Sorkinas kažkoks “nepareigybinis asmuo”.

     “Štai tau, boba, ir devintinės! Visas kelių mėnesių triūsas nuėjo šuniui ant uodegos. Bet palaukit, kas tas “neparei-gybinis asmuo”?... Niekas negali duoti konkretaus apibendrinimo. Sako, reikia žiūrėti į konkrečias bylos aplinkybes. Pats I. Slobodieniukas sako: — Nepareigybinis asmuo? Na, tai toks žmogus, kuris neturi valdžios ant kito.

     —    Bet Sorkinas tai apgaudinėjo, sukčiavo. Reikėtų jį kažkaip nubausti gal pagal kitą straipsnį.

     —    Čia tai jau ne mūsų reikalas. Tokius lai baudžia administracija. Mes nusiuntėme bylą buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui.

      (Kombinato) direktorius L. Žemaitis išsikvietė draugiško teismo pirmininką G. Razdobutkiną ir tarė:

     Čia Sorkinas kažką privirė. Prokuratūra jo bausti negali, nes jis ten pas juos laikomas “nepareigybiniu asmeniu”. Tau teks užsiimti.

     G. Razdobutkinas, sukčiavimo metu buvęs pareigybiniu asmeniu (elektros motorų remonto dirbtuvės vedėju) N. Sorkino atžvilgiu, užvedė bylą, ant viršelio pažymėjęs: “Sorkino darbo drausmės (!) pažeidimas. Teismas įvyko. Razdobutkinui pirmininkaujant, buvo priimtas saliamoniškas sprendimas: Sorkinui pareikšti... įspėjimą ir grąžinti Konyševams 50 rublių.

     “Nuosprendis” buvo įvykdytas. Bet kas grąžins likusius pinigus, dorai uždirbtus komjaunuolės J. Andrijauskaitės ir J. Konyševo? Kas duos tam Sorkinui per nagus už kitas kombinacijas? Pagaliau ką reiškia sąvokos: piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, kyšininkavimas, sukčiavimas... Et, nesiginčysime dėl termino. Vienu ir kitu atveju tai įstatymu baudžiamas nusikaltimas. Tad kodėl nuolaidžiaujame?”

     Tikroms ''nepareigybinių' atėjūnų Sorokinų ir Razdo-butkinų problemoms, užregistruotoms "feljetonuose', nėra atsakymo. Gi neįvykusiems "linksmiems atsitikimams" duodamas "kompe-tetingas" išaiškinimas. Savo pasistatytas šiaudines pilis visada lengviau sugriauti. Kodėl nepalikti nesamų problemų ramybėj ir neužsiimti tikromis?

Iš Vokietijos gautame laiške atkreipiamas dėmesys į vieno fakto iškreipimą “Komjaunimo Tiesoje” (1965 III. 3). Priešreliginiame straipsnyje, kur Roma pavaizduojama kaip “Bažnyčios sukčių miestas”, tvirtinama, 1) kad kapucinas tėv. Haimonas (12 m. dirbęs Lietuvoje) “įteikė nuncijaus Pačelio įduotus raštus popiežiui Pijui vienuoliktajam” ir, to rašinio autoriaus lydimas, lankė Romoj visokius šventenybių vertelgas.

Laiške gi sakoma, kad tėv. Haimonas “dar niekad savo amžiuje Romoje nėra buvęs”.