Tepatiria tikrovę
Neteisingas yra tėvų įsitikinimas, jog vaikystė turinti praeiti nesudrumsta realybės. Garsioji antropologė Margaret Mead rašo, jog vaikas turi sužinoti apie kitų žmonių kenčiamas skriaudas ir skurdą. Progai pasitaikius, tėvai turėtų paaiškinti apie esamą skurdą, neteisybes ir rasinę neapykantą. Vaikystė — puiki dirva žmoniškumo vystymuisi. Tuo metu vaikas labai jautrus kitų žmonių nelaimėms, ir tai turi būti išnaudota. Jį ypač skaudina patirtas neteisingumas ir jis nuoširdžiai užjaučia kitus, tą patį kenčiančius.
Toliau autorė teigia, kad taikos korpan stojantys jaunuoliai užaugo imlūs idealams kaip tik dėl to, kad nuo mažų dienų buvo supažindinti su žmonių problemomis ir buvo tėvų išmokyti apie tai spręsti ir pagal tai elgtis.
Tėvai turėtų persmaigstyti vaikų auklėjimo gaires: ne materialiniam šiltadaržy vaikus augindami, bet gyvenimo tikrovę jiems parodydami, tėvai užaugins atjaučiančius ir kitiems padedančius žmones.
Nesąžiningumas
Auklėtojams ir tėvams kelia daug rūpesčio vis didėjantis nesąžiningumas mokyklose. Yra žinoma, kad vaikai vienas nuo kito nusirašinėja ar kitaip sukčiauja dėl dviejų priežasčių: nepakankamai gabūs ar nedarbštūs vaikai nori žūt būt arba įtikti per aukštus reikalavimus statantiems tėvams, arba pakliūti į pačius garsiausius universitetus.
Patys to nepastebėdami, tėvai gali savo vaikus pastūmėti į nesąžiningumą, kai pirmą kartą paruošia jų namų darbus. Nuolatinis spaudimas, kad namo būtų parnešami tik patys geriausi pažymiai, irgi gali pačiam vaikui duoti progą lengvu būdu “pasispausti” — sukčiaujant.
Vaikas dar priešmokykliniame amžiuje turi pajusti, kad tėvų yra priimamas toks, koks yra. Iš jo neturima reikalauti daugiau, negu jis gali. Taip sumažinus nereikalingą spaudimą, būtų sumažintas ir “reikalas” sukčiauti mokykloje.
Taip pat vaikas nuo pat mažens žino, kas jo tėvų akyse yra gera ir kas bloga; neretai jis juos pats seka. Jei tėvai giriasi nusukę mokesčių ar parsinešinėja šriubų saujas iš darbovietės, tenesitiki aukšto sąžiningumo ir iš savo vaikų.
Ugdant atsakomybę
Atsakomybės jausmas vaikuose prinoksta labai iš lėto. Vaikas turi būti nuo pat mažens palaipsniui pratinamas pareigas atlikti sąžiningai. Pirmiausia, jis turi pajusti, kad šeimoje juo pasitikima. Atlikdamas prasmingus ir ne per sunkius darbelius, jis pajus savo paties vertę.
Nereikia nusiminti, jei vieną dieną mielai dirbęs sekančią dieną nuo to paties darbelio atsikalbinės. Tai normalu. Progresas vyksta, nors ir su pertraukomis. Vaiką veikia pats stipriausias variklis — didis noras būti tėvų pripažintam.
Užduodant darbelius, reikia atsižvelgti į vaiko pomėgius ir neapkrauti jo vis tomis pačiomis, nusibodusiomis pareigomis. Svarbu yra neužduoti darbo, kurio jis dar nepajėgia atlikti. Visa tai gali tik atbukinti jo ryžtą.
Ne absoliučioj “laisvėj”
Bekintančiame pasaulyje sunku tėvams susigaudyti, kurios auklėjimo teorijos laikytis. Po absoliutaus griežtumo (“vaikas tam, kad jį matytum, bet negirdėtum”) populiarioji sistema atpalaidavo visas disciplinos vadeles... Ir lipo vaikai svečiui ant galvos.
Ir rašinėjo kreidomis sienas.
Ne menas discipliną švytuoti nuo vieno kraštutinumo kitan, rašo Margaret Mead. Reikia palikti tai, kas yra esminio, ir pakeisti tai, kas keistina. Pavyzdžiui, vaikams būtina išmokti, kad menkniekiais nepertraukinėtų suaugusiųjų kalbų. Bet ir tėvai turi suprasti, kad nesveika priversti vaiką atidėliojamai laukti atsakymo į jam labai svarbų klausimą.
Svarbu, kad vaikai būtų patenkinti patys savimi; tačiau to jausmo jie niekad neturi, jei gyvena absoliučioj “laisvėj”. Būdami laimingi, jie bus švelnūs ir su kitais.
Paruošė Gintarė Ivaškienė