Gerbiamoji Redakcija,
Dalykas, kuris mane (jaučiu, kad ir kitus) domina, yra žydų atpalaidavimas nuo kaltės. Neseniai pasibaigęs Vatikano Susirinkimas išleido raštą, vadinamą deklaracija, kuriuo nuo žydų tautos nuimama kaltė už Kristaus nužudymą. Man tenka gyventi nekatalikų bendruomenėje, kurios nariai šiuos dalykus seka ir mane klausia paaiškinti, bet aš ne visada galiu duoti atsakymą, nes ir man pačiam daug kas neaišku.
1. Pirmiausia norėčiau žinoti, ką reiškia toji deklaracija. Ar tai yra tas pat, kas dogma? Ar tai yra tiesa, visiems privaloma tikėti ir vykdyti?
2. Žydai savanoriškai prisiėmė kaltę už Kristaus mirti ne vien sau, bet ir savo vaikams, sakydami: “Jo kraujas teesie ant mūsų ir ant mūsų vaikų” (Mato 27, 25). Niekas jų nevertė tai daryti. Jie dabar galėtų per savo dvasinius vadovus aną dėmę atšaukti. Ne mes tą dėmę jiems uždėjome, ne mums ją ir atšaukti. Juk ir obuolio rojuje mes nevalgėme. Niekas, tur būt, ir dabar jo nevalgytų, bet štai visa žmonija turi nešti pasekmes iki pasaulio pabaigos. Argi čia nėra panašumo ir į tą žydų klausimą?
3. Antisemitizmas yra blogas dalykas, bet čia bent 70% yra žydų kaltė. Tai tik pasaka, kad jie kenčia dėl krikščionių neapykantos. Jeigu taip ir buvo, tai buvo viduramžiais, bet ne dabar. Daug kas žydų nemėgsta už jų norą pasilikti tokiais, kokie jie yra. Aš asmeniškai juos už tai gerbiu. Jie gal nemėgstami ir už tai, kad visada buvo svetimu kūnu kiekvienoje tautoje, kad jie patys rodė neapykantą krikščionims ir pasižymėjo suktumu. Už tai jų nekenčia net ir tos pačios rasės arabai ir kiti.
Reiškiu tikrą pagarbą.
Aleksandras Andriušaitis
Mielasis p. Andriušaiti,
Tiesa, kad Jūsų paliestas klausimas daug kam yra neaiškus ir nesuprantamas. Suprantamesnis jis bus tada, kai prisiminsime pagrindinį Antrojo Vatikano Susirinkimo tikslą — visų žmonių bei visų tikybų vienybę. Didžiausias pavojus, kuris dabar graso krikščionybei ir visai žmonijai, nėra kokios nors teologinės klaidos ar erezijos, bet vis labiau ir labiau visur pradedąs įsigalėti religinis indiferentizmas ir ateizmas. Kovai prieš šią blogybę yra reikalinga visų Dievą tikinčių žmonių vienybė. Toji vienybė ir meilė yra būtinai reikalinga, norint, kad Kristaus mokslas įsiviešpatautų visame pasaulyje. Tad šis Bažnyčios Susirinkimas ir stengėsi ne ekskomunikomis svaidytis prieš klaidas ir erezijas, bet pašalinti visas kliūtis, trukdančias visiems krikščionims ir visiems Dievą tikintiems žmonėms rasti bendrą kalbą kelyje į vienybę, kuri taip reikalinga įsigalėti Kristaus dvasiai ir pasipriešinti dvasines vertybes neigiančiam ateizmui.
1. Šis Bažnyčios Susirinkimas nepaskelbė nė vienos naujos dogmos, tad ir toji 1965 m. spalio 28 d. popiežiaus paskelbta deklaracija nėra jokia dogma, o tik instrukcija arba paaiškinimas visiems Katalikų Bažnyčios nariams, koki turėtų būti jų santykiai su nekrikščionių religijomis.
Pirmiausia deklaracijoje primenama, kad mūsų laikais žmonijos pasiekta pažanga labai suartino visas tautas ir visus žmones. Dabar viena tauta negali gyventi be kitos, visų bendradarbiavimas yra reikalingas žmonijos gerovei. Tad Katalikų Bažnyčia mano, kad ir religijos srity tas bendradarbiavimas yra labai naudingas ir net būtinas. Nors jau taip dažnai vartotas ir tiek kartų girdėtas, bet visuomet bus teisingas ir labai aktualus posakis, kad santykiuose su kitais žmonėmis ir su kitomis tautomis mes turime ieškoti tai, kas mus jungia, o ne tai, kas skiria.
Deklaracijos pradžioje ir yra trumpai paminėta, kas mus jungia su kitomis religijomis. Visų žmonių pradžia ir tikslas yra Dievas. Visi žmonės Dievo yra skirti išganymui, nė vienam jis nepaneigia reikiamų malonių, visus jis myli ir visais rūpinasi. Jis nori, kad kartą visa žmonija susijungtų, kad būtų viena avidė ir vienas ganytojas.
Kiekvienas žmogus savo sąžinėje jaučia tam tikrą balsą, verčiantį ieškoti tiesos, išrišti pagrindines gyvenimo problemas ir surasti atsakymus į kiekvieno žmogaus protą varginančius klausimus. Kiekviena religija, kokia ji bebūtų, stengiasi spręsti šias problemas, kiekviena ieško Dievo ir susijungimo su Juo, nors prie šio tikslo eina skirtingais keliais. Tikrosios dieviškos šviesos ieško net ir stabus garbinančios indų bei budistų religijos. Tikrąjį Dievą pripažįsta, garbina ir Jam tarnauja mahometonų bei žydų religijos.
Istorijos įvykių neužtrinsi, bet jų padarytas žaizdas gali užgydyti ir pamiršti. Tarp krikščionių ir mahometonų yra buvę daug nesusipratimų, daug pagiežos ir aršių kovų, bet ar bus kam nors naudinga visa tai iš naujo prisiminti ir širdyje kurstyti vieni kitiems neapykanta.? Daug kerštingų pasireiškimų yra buvę tarp krikščionių ir žydų, bet ar nebus naudingiau ir vieniems, ir kitiems, užmiršus praeiti, žiūrėti į ateitį? Jeigu Dievas už didžiausias žmonių nuodėmes tuoj nesisvaido perkūnais, bet laukia, kad jie pasitaisytų ir prie jo grįžtų, ar mes, jo vaikai, turėtume kitaip elgtis?
Deklaracija pamini keletą tikėjimo dalykų, kurie mums yra bendri su mahometonais. Jie ne tik pripažįsta tą patį Dievą, bet taip pat jį ir garbina panašiai kaip ir mes, malda, aukomis ir pasninkais. Nors jie nepripažįsta Kristaus Dievu, bet jį laiko didžiu pranašu. Ypatingoje pagarboje mahometonai laiko ir Kristaus Motiną Mergelę Mariją.
Su žydais mus jungia dar daugiau ryšių. Juk Naujasis Testamentas yra Senojo Testamento tęsinys. Senajame Testamente tikroji religija buvo žydų religija. Žydai buvo Dievo išrinktoji tauta, kuria jis ypatingu būdu rūpinosi, ypač stebuklingai išvesdamas iš vergijos ir tuo būdu simbolizuodamas Naujojo Testamento Bažnyčios išganymą. Senojo Testamento Šv. Rašto knygas mes taip pat gerbiame kaip ir Naujojo. Tai yra taip pat Dievo apreikštas žodis, kurį pripažįstame ir mes, ir žydai. Kristus taip pat yra kilęs iš žydų tautos. Žydai buvo ir pirmieji apaštalai bei kiti Kristaus mokiniai. Tad su žydais mus jungia bendra praeitis ir bendra istorija.
2. Na, bet nežiūrint visa to, yra neužginčijama tiesa, kad ano meto žydų tautos dalis ir jų vyriausieji kunigai Kristaus nepripažino Dievo siųstu Mesiju, iš neapykantos jį apskundė Pontijui Pilotui ir reikalavo, kad būtų prikaltas ant kryžiaus. Pilotas, šiek tiek pasipriešinęs, pagaliau žydų reikalavimams nusileido, pirmiau nusiplovęs rankas ir sakydamas, kad jis esąs nekaltas Kristaus kraujo, bet žydų vyriausiems kunigams šaukiant, kad jo kraujas kristų ant jų ir ant jų vaikų.
Tai yra Šv. Rašte aprašyta istorinė tiesa, kurios niekas negali panaikinti ar pakeisti. Bet ar tą kaltę mes galime priskirti visiems visų laikų žydams? Jokiu būdu. Juk jau ir Kristaus laikais ne visi žydai pritarė jų vyriausiųjų kunigų norams. Kaip jau minėjome, pirmieji Kristaus sekėjai buvo žydai. Kristus turėjo žydų tautoje daug priešų, bet gal dar daugiau draugų. O jeigu kas sakytų, kad čia nulemia tautos vadai, jos vyresnieji, tai, norėdami mesti kaltę žydams, turėtume ne mažiau apkaltinti ir italus, nes oficialų Kristaus mirties sprendimą patvirtino romėnų valdžios atstovas Pilotas.
Kai žydų grupė ir jų vyriausieji kunigai šaukė, kad Kristaus kraujas kristų ant jų ir ant jų vaikų, tuo šaukimu jie atsakė tik už save, bet ne už kitus. Jie neturėjo jokios teisės užtraukti kaltės nei savo vaikams, nei ateinančioms žydų tautos kartoms. Tarp šio įvykio ir tarp pirmųjų tėvų kaltės nėra analogijos. Pirmieji tėvai savo nepaklusnumu Dievui prarado visai savo ainijai tai, ką buvo iš Dievo gavę ne savo nuopelnais, bet tik Dievo malone. O jeigu Dievas ir prižadėjo tam tikrą pozityvią bausmę pirmiesiems tėvams ir jų vaikams (savo darbo prakaite valgyti duoną, gimdyti skausmuose), tai jis, būdamas Dievas, galėjo tai padaryti, bet to negali joks paprastas žmogus. Žmogus gali užsitraukti kaltę ar bausmę tik sau pačiam, nes kiekvienam nusikaltimui ir bausmei už jį reikalingas nusikaltimo pažinimas ir laisva valia.
Kristaus mirties priežastis nebuvo kuri nors tauta, ar kurie nors asmenys, bet visos žmonijos nuodėmės. Tad kiekvienas esame kaltas, kad Kristus turėjo mirti ant kryžiaus. Jis mirdamas nė vieno nepasmerkė, bet už visus meldėsi ir prašė Dangiškąjį Tėvą jiems atleisti. Ar kaltindami tik žydų tautą, mes nesame panašūs į tuos fariziejus, kurie norėjo akmenimis užmušti nusidėjėlę? Bet kai Kristus liepė pirmąjį akmenį sviesti tam, kuris be nuodėmės, tai iš visų rankų iškrito akmenys.
3. Kad antisemitizmas yra blogas dalykas, tai aišku. Taip pat aišku, kad čia yra ir pačių žydų kaltės. Tikrai netiesa, kad vienintelė arba bent didžiausia antisemitizmo priežastis yra krikščionių neapykanta žydams. Antisemitizmo priežasčių yra daug. Kai kurias ir Jūs paminėjote, bet gal ne visos teisingos. Už žydų pastangas išlikti tokiais, kokie jie yra, be abejo, juos turėtume tik pagirti. Niekas neneigs, kad žydai šalia daugelio gerų savo tautos ypatybių turi nemaža ir blogų. Bet kas jų neturi? Ir mums, lietuviams, kiti visai teisingai prikiša ne visai gerų ypatybių. Tiesa, kad mes esame vaišingi, nuoširdūs ir darbštūs, bet nemažesnė tiesa, kad jau tikrai per daug mūsuose yra įsigalėjęs girtuokliavimas, kad mes nesame vieningi, kad vienas prieš kitą visai be reikalo kovojame. Kiekvienoje tautoje ir kiekviename asmenyje galima rasti charakteringų ydų, bet ar už tai reikia jų nekęsti ir prieš juos kovoti?
Tur būt, didelė dauguma dabartinių žydų nepateisins savo senolių už Kristaus pasmerkimą ir nukryžiavimą. Žydų rabinai jau yra mėginę savo susirinkimuose atšaukti tas rašto žinovų ir vyriausių kunigų bei fariziejų klaidas. Bažnyčia jų gerus norus ir pastangas įvertino ir, nuolat jų prašoma, išleido tą deklaraciją, kviečiančią savo narius rodyti Kristaus įsakytą ir pavyzdžiu parodytą meilę visiems žmonėms, be religijos, rasės ar tautybės skirtumo.
Deklaracijos pabaigoje prisimenamos kai kurios apaštalų laiškų mintys, raginančios krikščionis gyventi taikoje su visais ir atsilyginti meile bei malda net už piktus kitų darbus. Tai labai teisingai suprato ir Sibiro maldaknygės autorė, rašydama: “Viešpatie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kankina, duok ir jiems pažinti savo meilės saldumą!”
Juozas Vaišnys, S. J.