Spausdinti

Jaunimas dažnai sako, kad jie yra lietuviai, tik jie nori kitaip galvoti negu vyresnioji karta. Ar vyresnieji yra linkę manyti, kad tai įmanoma?

     Visiškai natūralu, kad jaunimas kiek kitaip galvoja, negu vyresnieji. Vyresnieji turėtų prisiminti savo jaunystės dienas. Kad ir kitaip galvodamas jaunimas normaliai prieina tas pačias išvadas, kaip ir vyresnieji. Tokia jau gyvenimo logika.

     Todėl, jei mūsų jaunimas, laikąs save lietuviais, dabar ir kitaip galvoja, manyčiau yra tik formos ir amžiaus, o ne esmės skirtumas. Tik visa bėda, kad vyresniųjų tarpe esama tokių, kurie jaunimu laiko visus jaunesnius už save, nors tie būtų senokai mokslus baigę ir mokslo laipsniais pasipuošę, ir sako, kad jie atsakingam visuomeniniam darbui esą dar nepatyrę. Priešingai, jaunimui reikėtų kiek galima anksčiau patikėti atsakingas pareigas visuomeniniam darbe, reikėtų jaunimą kiek galima anksčiau įtraukti į visų mūsų rūpesčius, kad jie būtų ir jų rūpesčiai.

Jaunoji karta spėja, kad vyresniuosius apima kažkokia rezignacija, kai šie lieka atsiskyrę nuo gyvenamojo krašto aplinkos. Ką Jūs į tai atsakytumėte?

     Man regis, kad vyresniuosius apima savotiška rezignacija ne dėl to, kad jie lieka atsiskyrę nuo gyvenamo krašto aplinkos, bet dėl to, kad mato, jog jaunimas per greit ir beveik nesulaikomai pasisavina visus aplinkos reiškinius ir jiems lietuvių kalba ir visi kiti lietuviški reikalai lieka kaip “malum necessarium”, neišvengiama blogybė. Vyresniesiems nereikėtų rezignuoti, reikėtų spirtis, kad ir prieš tokią didelę nelietuviškos aplinkos jėgą.

     Vienok ši problema yra ne vien vyresniųjų, bet ir jaunimo, kuris su kiekviena diena artinasi į vyresniųjų tarpą ir atsistos jų vieton. Ši problema yra visų lietuvių problema. Užtat lietuviškai galvojąs jaunimas jau dabar turi pradėti galvoti ir veikti, kaip savo lietuvišką giminę išlaikyti. O tai yra Dievo ir gamtos duotas įstatymas.

Ar pastebite, kad išeiviai neretai peikia svetimą kraštą ir jame pasitaikančius dalykus subjektyviai ir nepastebi jame gerų dalykų?

     Taip, esu tai pastebėjęs, ir tai buvo labiau pačioje pradžioje mūsų imigracijos. Bet pastaruoju laiku tas beveik išnyko. Išnyko dėl kelių priežasčių. Viena, kad per keliolika metų spėjo apsiprasti ir prie naujos aplinkos priprasti, o antra, pramokę arba ir išmokę kalbos ir jau prasigyvenę, turi laiko ir galimybių į šį kraštą pažvelgti ne vien tik pro fabriko langą ir pamatyti čia labai daug ir labai gerų ir įdomių dalykų. Iš kitos gi pusės, kaip kiekviename krašte, taip ir čia yra ir peiktinų dalykų. Priklauso, kas į ką dėmesį kreipia. Pagaliau yra žmonių, kurie apie viską kalba labai apibendrindami ir nesistengia laikytis elementaraus objektyvumo.

Kai kas privačiai ir viešai užsimena (pvz. dr. J. Girnius "Aiduose", 1965 sausio nr.), kad išeiviai per daug aimanuoja ir verkšlena. Ar nepastebėjote, kad tosaimanos neigiamai, t. y. atstumiančiai, veikia mūsų jaunąją kartą?

     Aimanavimas ir dejavimas niekam nepatinka ir greit atsibosta. Visi labiau mėgsta linksmus suėjimus, o ne liūdnus. Natūralu, kad jaunimui aimanos nepatinka. Aš ir pats tatai pastebėjau. Ką dr. J. Girnius rašė 1965 metų sausio mėnesio “Aiduose”, yra labai teisinga. Visi vyresnieji, ypatingai tie, kurie maišosi daugiau ar mažiau visuomeniškoje veikloje, turėtų paskaityti ir padaryti atitinkamas išvadas. Iš ten paimtos mintys pagyvintų ir pagilintų mūsų visuomeninę veiklą, iš ko būtų visiems daugiau naudos.

Kas, Jūsų nuomone, labiau sulaiko jaunuosius nuo lietuvių literatūros skaitymo: tematikossvetimumas ar kalbos sunkumas?

     Norėčiau manyti, kad jaunimas gal nepakankamai skaito lietuviškai dėl nepakankamo kalbos mokėjimo, nes nesupranta pilnai turinio ir per tai pasidaro knyga ir neįdomi, ir svetima. Čia turiu minty dailiąją literatūrą. Mokslinės lietuviškos literatūros negali skaityti, nes čia mes neturime. Mažiausia per 16 metų mūsų jaunimo pagrindinė kalba yra angliška, kuri yra ir jų mokslo kalba, o gimtoji lietuvių kalba yra tik namų su tėvais kalba ir tai su ribotu namu apyvokos žodynu. Mokykloje ipratęs angliškai, jaunimas visur ją vartoja, net ir į namus atsineša. Mokyklos įtaka neišpasakytai didelė. Mūsų vyresnieji, mokslus išėję prieš I pasaulinį karą Rusijos mokyklose, dar ir šiandieną rusiškai patylomis skaičiuoja. Reikia vienok ir pasidžiaugti, kad jaunimo tarpe yra nemažas skaičius, kuris domisi lietuviška knyga ir viskuo kas lietuviška ir lietuvių kalba yra jų pagrindinė kalba, nes jie save skaito lietuviais.

Kokia yra Jūsų nuomonė apie Margio Matulionio siūlymą (ir. "Laiškus Lietuviams", 1965 lapkr., 346 psl.) lietuviams išeiviams rašytojams nustoti rašyti apie tremtį ir verčiau nagrinėti visuotines žmogaus temas?

     Nesant literatu, man sunku šiuo klausimu šnekėti, vienok man atrodo, kad Margio Matulionio išvadiniai tvirtinimai tikrai yra per drąsūs ir reikalingi kai kurio įrodymo, nes duotieji jo pavyzdžiai nepakankamai paremia. Jis turėtų apibrėžti, kaip supranta “tikros literatūros” sąvoką, įrodyti, ar kūryba tik dėl to menka ir svetimųjų mažai vertinama, kad rašo apie lietuvišką kaimą, paaiškinti, kaip supažindinti svetimuosius su lietuvių kūryba, kad ją galėtų vertinti ir pan.

     Rašytojai yra gi tautos vaikai. Iš jų raštų atsispindi charakteris, jos kultūra, žmonių gyvenimo būdas ir kt. Manyčiau, kad lietuviai rašytojai prisistatytų pasauliui su savo lietuvišku veidu ir savo kalba. Svetimieji reikėtų supažindinti vertimais.

Dėl kurių priežasčių jaunimas labiausiai atitrūksta nuo lietuvių tautos kamieno ar neužsidega rūpesčiu lietuvių reikalais?

     Čia klausimas yra labai platus ir vertas didelės studijos, ir keliais žodžiais neįmanoma jo atsakyti. Bandysiu tik labai schematiškai kai ką paminėti, kas man dabar ateina į galvą. Man atrodo, kad pagrindinė ir gal vienintelė priežastis yra nelietuviška aplinka. Aplinką gi sudaro viskas: ir mokykla, ir bažnyčia, ir gatvė, ir kaimynai, net ir oras, kuriuo kvėpuojame. Aplinka veikia kiekvieną žmogų, juo labiau jauną.

     Jos įtaka pamažu, nepastebimai, bet vis stiprėjančia srove sunkiasi į jauno žmogaus galvojimą ir vis labiau jį gaubia. Ypatingai didelės įtakos daro mokykla, kuri užima didžiąją dienos dalį ir tęsiasi keliolika metų, kuri formuoja jauno žmogaus visą galvojimą ir pažiūras į gyvenimą. Visa tai padaro, kad jaunimas pamažu vis tolsta nuo lietuviško kamieno, jam lietuviški reikalai darosi svetimi, nes neišgyventi. Čia yra mano bandymas atsakyti tik į pastatytą klausimą. Tačiau, ar mūsų jaunimas yra nutolęs nuo savo tautos kamieno, šiuo nenoriu tvirtinti.

Kas, Jūsų nuomone, gali labiausiai jungti vyresniąją ir jaunesniąją lietuvių išeivių kartas? Kas būtų galima padaryti Jaunimo Metuose šiuos ryšius padidinti?

     Tarp kartų skirtumas buvo ir Lietuvoje, tik tada nesudarė problemos, tas buvo natūralu. Gyvenant gi išeivijoje kartų santykių reikalu susidaro rimta problema, nes ji surišta su nutautėjimo klausimu. Ir ta problema labiausiai rūpinasi vyresnieji. Tačiau ji yra ir jaunesniosios kartos problema. Abi kartas labiausiai jungtų sutartinas rūpinimasis lietuvių išlikimo lietuviais klausimais išeivijoje ir pavergtos Lietuvos laisvinimo darbais.

     Jeigu šiais Jaunimo Metais jaunimas dalį šių lietuvybės išlaikymo rūpesčių pasiimtų ant savo pečių, tas problemas padarytų savomis, tai santykiai kartų tarpe savaime išsilygintų į normalius. Čia turiu pasidžiaugti, kad yra didelė dalis jaunimo, kuris nuoširdžiai rūpinasi lietuviškais klausimais ir savo idealizmu net pralenkia vyresniuosius.

Antanas Repšys

     Tur būt, didelė dauguma dabartinių žydų nepateisins savo senolių už Kristaus pasmerkimą ir nukryžiavimą. Žydų rabinai jau yra mėginę savo susirinkimuose atšaukti tas rašto žinovų ir vyriausių kunigų bei fariziejų klaidas. Bažnyčia jų gerus norus ir pastangas įvertino ir, nuolat jų prašoma, išleido tą deklaraciją, kviečiančią savo narius rodyti Kristaus įsakytą ir pavyzdžiu parodytą meilę visiems žmonėms, be religijos, rasės ar tautybės skirtumo.

     Deklaracijos pabaigoje prisimenamos kai kurios apaštalų laiškų mintys, raginančios krikščionis gyventi taikoje su visais ir atsilyginti meile bei malda net už piktus kitų darbus. Tai labai teisingai suprato ir Sibiro maldaknygės autorė, rašydama: “Viešpatie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kankina, duok ir jiems pažinti savo meilės saldumą!”

Juozas Vaišnys, S. J.