Spausdinti

Jaunesniojo apie vyresniuosiusLeonas Meškauskas
Vyresniojo apie jaunesniuosius
Antanas Repšys

Ir vyresniajai ir jaunesniajai kartai reikia dalintis patirtimi, išmintimi ir darbu. Kaip jųjų geri santykiai sudarotinkamas sąlygas tokiam dalinimuisi, taip nesklandumai pastato užtvaras. Jaunimo Metai suteikia šviežią progą tiek vyresniesiems, tiek jaunesniesiems patikrinti savo tarpusavius santykius. Tai geriausia galima padaryti svarstant kartu. Šiame "L. L." numeryje spausdiname du pokalbius: pirmasis redaktoriaus užrašytas besikalbant žodžiu su Leonu Meškausku, studijuojančiu DeKalbo universitete netoli Čikagos (JAV); kitasatsakytas raštu vyresniosios kartos atstovo Antano Repšio. Nors pirmasis daugiau liečia išeivijos literatūrą, o antrasis bendruosius santykius, tačiau daugelyje vietų abu užčiuopia būdingas nuomones ir nuotaikas. Lauksime kitų skaitytojų atsiliepiant, papildant ar kitaip pasisakant.

Vyresnieji nori, kad mes galvotume ir darytume, kaip jie... Jaunimas galvos kitaip. Tai nereiškia, kad jie nebenori būti lietuviais.

Ar vyresniųjų nagrinėjamas išeivijos klausimas jaunimui yra svetimas?

     Ne, klausimas nėra svetimas, nes vyresnioji karta jį tikrai pergyveno. Tačiau jie nori, kad mes galvotume ir darytume, kaip jie... Jaunimas galvos kitaip. Tai nereiškia, kad jie nebenori būti lietuviai. Jie nori būti tarp lietuvių, ieškos lietuvės savo šeimai (nors pirmoj vietoj šeimoj ieškotų asmeninės laimės — todėl vestų ir kitatautę, jei tai būtų jų asmeninei laimei).

Kas jaunąją kartą labiau sulaiko nuo lietuvių literatūros skaitymo: tematikos svetimumas ar kalbos sunkumas?

     Kalbos sunkumas.

Ko pageidautų jaunoji karta iš lietuvių išeivių literatūros? Kokios temos būtų jai prieinamesnės, patrauklesnės?

     Į tai galiu atsakyti tik, kaip man asmeniškai atrodo. Įkyrėjo zirzlenimas, verkimas: “sąlygų nepakeisi”. Taip pat mūsų dabartinė literatūra yra “oldfashioned” (senoviška). Mintį vystyti būtų geriau netiesioginiai, sudarant įspūdį, kur ir tą ir tą gali suprasti... Kitas dalykas: rašo apie Ameriką, žinai, kad viskas vyksta Amerikoj, bet darosi įspūdis, kad vyksta ne Amerikoj.

Bet ar nėra naudinga skaityti mūsų literatūrą pažinti mūsų vyresniąją kartą ir kaip ji žvelgia į gyvenimą ir į mūsų dabartines problemas?

     Iš to taško — taip, susipažinti su jų galvojimo būdu, bet tiktai tiek.

Ar neapsimoka iš viso apie tremtį rašyti, kaip Margis Matulionis kad siūlė (žr. "L. L." 1965, lpkr. 346 psl.).

     Gal ir neapsimoka, bet negali užmiršti, nes mes gyvenam to fakto konsekvencijas: kaip tai tėvus paveikė ir kaip tėvai vaikus. Tai būtų įdomu atskleisti.

Tad ar nebūtų verta apie tremtį rašytitik vis giliau analizuojant?

     Taip.

Ar sakytum, kad ligšiolinis lietuvių išeivijos literatūros atvaizdavimas yra per paviršutiniškas ir vienašališkas?

     Ne, nėra paviršutiniškas. Pavyzdžiui, J. Gliaudos “Šikšnosparnių soste” teisėjo skausmas nustojus Lietuvoj turėtos profesijos yra tikrai ryškiai perduodamas. Tai gali suprasti.

Tad ko trūksta tam atvaizdavimui?

     Ne tai trūksta, bet ten vis jaučiamas pasidavimas likimui. Fiziškai atsistoja ant kojų, bet ne protiniai. Protiniai lieka atsiskyręs nuo aplinkos.

Tai kaip tą atsiskyrimą nuo aplinkos pašalinti? Ar pritampant?

     Ne, bet nebando įvertinti, kas gera. Nebando susipažinti su kultūra, kiek jos bebūtų... Jaučiamas fatalizmas: “jie nieko negalės pakeisti”; todėl nebando... Tėvai gyvena vien savo vaikams: “viską jam duosiu”. Jei tėvai turėtų daugiau savo gyvenimo, tai ir vaikai galėtų daugiau savo jėgom atsiekti. Bet tėvuose jaučiamas per didelis noras vaiką apsaugoti nuo gyvenimo... Jaunuomenėj yra sukilimas prieš vyresniąją kartą. O jei literatūra bus tokia ir toliau, t. y. jei ten nepasitenkinimas aplinka ir savo dalia liks, tai santykiai dar paaštrės.

Leonas Meškauskas

     Jos įtaka pamažu, nepastebimai, bet vis stiprėjančia srove sunkiasi į jauno žmogaus galvojimą ir vis labiau jį gaubia. Ypatingai didelės įtakos daro mokykla, kuri užima didžiąją dienos dalį ir tęsiasi keliolika metų, kuri formuoja jauno žmogaus visą galvojimą ir pažiūras į gyvenimą. Visa tai padaro, kad jaunimas pamažu vis tolsta nuo lietuviško kamieno, jam lietuviški reikalai darosi svetimi, nes neišgyventi. Čia yra mano bandymas atsakyti tik į pastatytą klausimą. Tačiau, ar mūsų jaunimas yra nutolęs nuo savo tautos kamieno, šiuo nenoriu tvirtinti.

Kas, Jūsų nuomone, gali labiausiai jungti vyresniąją ir jaunesniąją lietuvių išeivių kartas? Kas būtų galima padaryti Jaunimo Metuose šiuos ryšius padidinti?

     Tarp kartų skirtumas buvo ir Lietuvoje, tik tada nesudarė problemos, tas buvo natūralu. Gyvenant gi išeivijoje kartų santykių reikalu susidaro rimta problema, nes ji surišta su nutautėjimo klausimu. Ir ta problema labiausiai rūpinasi vyresnieji. Tačiau ji yra ir jaunesniosios kartos problema. Abi kartas labiausiai jungtų sutartinas rūpinimasis lietuvių išlikimo lietuviais klausimais išeivijoje ir pavergtos Lietuvos laisvinimo darbais.

     Jeigu šiais Jaunimo Metais jaunimas dalį šių lietuvybės išlaikymo rūpesčių pasiimtų ant savo pečių, tas problemas padarytų savomis, tai santykiai kartų tarpe savaime išsilygintų į normalius. Čia turiu pasidžiaugti, kad yra didelė dalis jaunimo, kuris nuoširdžiai rūpinasi lietuviškais klausimais ir savo idealizmu net pralenkia vyresniuosius.

Antanas Repšys