Mintys apie tautinio auklėjimo tvirtovę    Vytautas Kasniūnas

     Sausio mėnuo, skirtas Jaunimo Metų prasmės ir tikslų ryškinimui, atnešė į mūsų gyvenimą daug naujumo. Mūsų spaudos puslapiai mirgėjo naujomis antgalvėmis, straipsniais, linkėjimais. Buvo parašyta daug gražių žodžių. Skaitėme pasisakymus asmenų, vadovaujančių mūsų politiniam bei visuomeniniam gyvenimui. Dalis jų pergyvenę savo jaunystę tautos prisikėlimo metuose, švytėję veiklos pavyzdžiu, kėlė gražių minčių mūsų dabarčiai.

     Tartum pasigedome daugiau jaunimo balsų. Tiesa, vadovaują keli asmenys rašė spaudoje ir kalbėjo įvairiomis progomis. Bet to neužteko. Mes vylėmės susilaukti iš jų daugiau pasisakymų rūpimais aktualiaisiais klausimais.

     Mums reikia plačiau išgvildenti klausimą, kas darytina, kad nutolstančių nuo lietuviško gyvenimo jaunimo skaičius mažėtų ir artėtume prie šimtaprocentinio tikslo atsiekimo.

     Taisytinos klaidos jaunimo, studentų organizacijų, jų veiklose, suvažiavimuose, stovyklose, studijų dienose.

     Ir vienu ir kitu klausimu rinkau ne tik statistinius skaičius, bet taip pat apklausinėjau daug jaunimo, pradedant mažamečiais pradžios mokyklos mokiniais ir baigiant daktaru laipsnius turinčiais akademikais; kalbėjausi su jaunomis šeimomis ir žilagalviais.

     Jei vėl pakartosime iki nuobodumo įgrisusi pasakymą, jog “jaunimas — mūsų ateitis”, tai tos ateities kalviais buvome mes patys, mūsų šeimos. Kokius vaikus išauklėjome, tokie jie ir yra. Žinoma, neturime užmiršti ir išimčių. Vieni vaikai tautinėje veikloje, mąstysenoje žymiai praaugo savo tėvus, bet daug vaikų toli pasiliko ir, galima pasakyti, nugrimzdo tamsybėse, nepasiekę tėvu turimo patriotizmo, nepasekę jų idealistinėje visuomeninėje veikloje.

*  *  *

     Nuplėšę sausio mėnesio kalendoriaus lapus, pasitinkame baltąjį vasarį, pasipuošusi trispalvėmis, kuris mūsų tautiniame gyvenime yra laisvės ir nepriklausomybės simbolis. Jei Jaunimo Metų organizatoriai šio mėnesio dienas išimtinai skiria Vasario 16 dienos minėjimams, kad jie ugdytų jaunimo valstybinės nepriklausomybės mintį, mes norėtume papildyti, jog šį mėnesį reikėtų skirti priedu tautinėms rekolekcijoms. Iš praktikos patyrus, kiek žmogaus religiniame gyvenime yra reikšmingos religinės rekolekcijos, numanu, kad ir tautinės rekolekcijos atsiektų savo tikslą.

     Juk nesunku būtų gauti mūsų parapijų katalikiškose mokyklose savaitgaliui keletą klasių bei salių, kur susirinkusiems vaikams, jaunimui, būtų galima pravesti dviejų-trijų dienų tautines rekolekcijas. Dar geriau būtų, jei jie tokias tautines rekolekcijas turėtų visai uždaras. Sąlygoms leidžiant, atsinešę stovyklines lovas, jie ten galėtu praleisti ir naktis. Programos, suskirstytos pagal amžių, turėtų būti įdomios ir gyvos.

     Jei į vasaros stovyklas apytikriai važiuoja pusė organizacijoms (ateitininkams, skautams) priklausančio jaunimo, tai tokias rekolekcijas galėtų lankyti žymiai didesnis skaičius. Siekdami tikslo, kad visi vaikai priklausytų esančioms jaunimo organizacijoms, mes vežimo ratus užstumsime į kalną.

     Kaip šią naują mintį sutiks tėvai ir vaikai?

     Pagalvoję jūs patys atsakysite ir išgirsite vaikų atsakymus. Mano surinkti duomenys kalba labai džiuginančiai. Tėvai atsakė, jog reikia bandyti, reikia ieškoti naujų kelių ir būdų jaunimo tautiniam auklėjimui. Vaikai, kurie mėgsta įvairumą, į paklausimą atsakė džiaugsmingais klausimais kada ir kur?...

     Vadovų turime daug ir gerų. Liktų išspręsti klausimas, kas darytina su tais tėvais ir šeimomis, kurios atšalo nuo mūsų tautinio - visuomeninio gyvenimo, kurių nepasiekia spausdintas žodis bei radijo bangomis skleidžiami lietuviški balsai, kurių vaikai nelanko lituanistinės mokyklos ir nepriklauso jaunimo organizacijoms. Palikti juos ramybėje, būtų lygu kirsti gyvas šakas mūsų tautinio ąžuolo.

     Pasidžiaugę gražiais, oficialiais Jaunimo Metus pradedam pasisakymais, laukiame, kada pasisakys pats jaunimas jiems rūpimais klausimais. Traukime iš jų lūpų žodžius ir leiskime pasisakyti gyvajai minčiai. Jų atviras pasisakymas atvers duris į rūpimų problemų išsprendimą. Vasario mėnuo turėtų būti ir mūsų tautinių rekolekcijų mėnuo. Suorganizuokime naujus tautinės minties ugdytojų korpus...

Vyt. Kasniūnas

     Tą reikalą išspręsti ar bent pajudinti gerojon kryptin yra tik vienas vienintelis kelias, pasiekti juos asmeniniu ryšiu, prabylant gyvuoju žodžiu. O tai atlikti galėtų suorganizuoti tautinės minties skleidėjų būriai (ar kaip kitaip juos pavadinus), kurie lankytų tautiniai vegetuojančias, nuo mūsų visuomeninio gyvenimo nutolusias šeimas, raginant jas prenumeruotis laikraščius, klausyti radijo programų, pirkti knygas, lankyti mūsų kultūrinius parengimus.

     Tuo keliu yra ėję daug mūsų tautinės minties skleidėjų ir yra pasiekę labai gerų rezultatų. Metas būtų tai pravesti didesniu, organizuotu būriu, surandant Biliūno pasakos didvyrių, kurie liptų į uolotą kalną pasiekti laimės žiburio, kad vėliau tie šviesūs lietuviški žiburėliai sušvistų visuose namuose, kur plaka gyva širdis.

     Vasario mėnuo turi būti ir šeimų tautinių rekolekcijų mėnuo. Peržiūrėkime nueitą lietuvišką kelią, kur buvo paklysta, kur buvo gerai daroma. Nustatykime ateities tvirtus planus. Peržiūrėkime ir persvarstykime savo vaikų tautinio auklėjimo programas. Jei kas jų neturėjo, turėtų apie jas rimtai pagalvoti.

     Šeima, kuri sako, jog užtenka, kad namuose kalbama lietuviškai, nepateisina, jog padaryta viskas, kas galima, auklėjant jaunimą tautinėje dvasioje.

     Antanas Olis, paklaustas, kas įžiebė jo širdyje tautinę meilę, vėliau išsišakojusią didele lietuviška veikla, atsakė, jog pamotės pasakojimai apie Lietuvos praeitį, jos istoriją, kunigaikščius, karžygius. Vaikystėje žaisdamas su vaikais, jis visados vaizduodavosi lietuvišku didvyriu.

     Vėliau, iškopęs į amerikiečių politinio gyvenimo viršūnes, jis buvo lietuviškų-tautinių dvasinių vertybių didvyriu.

     Kitas Amerikoje gimęs lietuvis, aktyvus visuomeninėje veikloje, nuoširdus tėvų šalies patriotas, yra dr. Antanas Rudokas, kuris ne tik gausiai prenumeruoja ir remia lietuvišką spaudą, bet taip pat ją skaito, seka. Paklaustas, kas ji paskatino pamilti savo spaudą, atsakė — tėvai. Išmokęs skaityti, tėvų raginamas kasdien garsiai turėdavo skaityti laikraščius.

     Pavyzdžiai ir patirtis parodė, šeimose yra būtina sudaryti tautinio auklėjimo programas. Tuo, mūsų manymu, svarbiu klausimu reikia kalbėti plačiau ir išsamiau. Juk, rodos, taip yra lengva, po dienos darbų ir džiaugsmų, kai šeima ruošiasi poilsio, kai vaikai, paruošę pamokas, neturi ko veikti, susiburti draugėn valandėlei. Vaikai mėgsta pasakojimus. Todėl nuveskime juos į tėvų šalį, pasakokime apie jos grožį, kaimus, bažnytkaimius, upes, ežerus. Mes turime turtingą tautosaką, įdomius pasakojimus apie akmenis, medžius, miškus. Kiek daug gražių piliakalnių ir įdomių apie juos padavimų! Kokia turtinga istorija su jos kunigaikščiais, karo vadais, didvyriais! Nuveskime juos į milžinų, raganų gyventas vietas, į jaujas, pirtis, keliaukime rudens, žiemos, pavasario ir vasaros keliais, prisiminkime talkas ir patalkes, vestuves, atlaidus, kermošius.

     Pamatysite, kaip vaikams patiks tie pasakojimai, kaip jie vėliau lauks tos valandos. Nejučiomis jie pradės labiau mylėti tą gražųjį pasakos kraštą, jo ilgėtis, rūpintis ir sielotis jo reikalais.

     Grįžtant mintimis prie Jaunimo Metų, iš ligi šiol pasirodžiusių spaudoje pasisakymų atrodo, kad lyg turėsime didelį jaunimo pasikieminėjimą. Bus džiaugsmo, didelių išgyvenimų, gims Kudirkos, bus pastatyta daug naujų stulpų, kurie pakeis senus, išsivešime daug prisiminimų. Neabejotina, kad daug atsieksime ir laimėsime. Tur būt, nutarsime, kad po penkių metų turėsime kitus Jaunimo Metus. Bet kaip po mokslininkų suvažiavimo išsivežami dideli mokslo tonai, paskiau pasklindą po pasaulį, taip pat norėtųsi, kad ir šių pirmųjų Jaunimo Metų proga būtų pastatyti kertiniai akmenys, ant kurių galėtų laikytis stiprūs rūmai, šviečią naujais užsimojimais, planais, pertvarkyta organizacine struktūra.