Spausdinti

PALAIMINTI ALKSTANTIEJI PRASMINGOS VEIKLOS!

     Visi norim veikti ir atrodovisi siekiam bendrų tikslų, tik skiriamės veikimo būdu. Vieni esame gryni veiklos ratukaikur pasuksi, ten sukamės. Kiti nesiduoda bet kam išjudinamirenkasi, žiūri, svarsto. Kai kam atrodo nesvarbu veiklos prasmė ir planastai, girdi, filosofų, teoretikų, vyrų "biznis". Kitiem vaidenasi jomarkas tokia visad skubanti, neišmąstyta, nepasverta veikla. Gal tai moterų "biznis"? Žmogiškai žiūrint, gal laimingesni tie, kurie veikia ir daug nesvarsto; dirba ir aukojasi, nesvarbu kam ir kodėl. Jiem mažiau galvosūkio. Kai kuriose srityse ir kai kuriems uždaviniams tokios veiklos gali pakakti. Bet ar būtų laiminga bendruomenė, jei šis veiklos būdas įsigalėtų plačiau ir būtų priimtas kaip mūsų veikimo norma?

     Kai daug nesvarstom, atrodo, užtenka mūsų gerų norų veikti; užtenka ir to malonumo ar trupučio garbės, kuriuos gauname veikdami. Ko daugiau reikia? Visuomenei vis tiek šis tas lieka, bent vienas kitas geras darbelis. Jei truputį pagalvojam, randam, jog tokia veikla neturi vedamosios minties ir įkvepiančios dvasios. Ji reiškiasi aklu, instinktiniu noru išsikalbėti, truputį prasiveržti priekin, šiek tiek apsisupti pranašumo aureole. Tokiu keliu kai kur ir kai kada eina nepretenzingas moterų veikimas. Pasvyrus kartais iškyla kitos aklos jėgos— Wille zur Lust, zur Macht, zur Ehre.

     Ar tokia veikla neatsiduria už žmogiškosios vertės ribų? Ji nebėra motyvuojama moraliniais pradais arba toji motyvacija yra blanki, netikra, sumišusi, sujukusi. Žmogus nežino, kur jis stovi, ant kokių vertės bėgių, bet yra pasiruošęs veržtis pirmyn ir kitus vesti. Kur jis nueis ir ką jis nuves?

     Kai kuriose tautose veržlieji iškyla ir veda mases. Mes nesame masinė tauta. Mūsų individualumas reikalauja gilesnės motyvacijos. Mes nesame per kuklūs, ne! Esame santūrūs, kritiški, pakankamai orūs, jaučiame moralinę savo vertę, ieškome pirmon eilėn prasmės ir žiūrime ne kas priekin išėjo, o kas ko vertas. Reklama, ypač savęs reklama, mums visiškai svetima. Bet ji jau ateina į mūsų tarpą. Mes ją skolinamės iš šalies. Ta prasme asimiliuojamės vakarietinei biznio ir politikos dinamikai. Kai ką jau baugina mūsų kontrastas, ir mes nebenorėtume būti palaiminti išsiskyrėliai. O vis dėlto žmogiškoji veikla reikalauja daug kur išsiskirti. Ar mes, lietuviai, savo giliai pajaustu moraliniu charakteriu nesame kontrastas kai kurioms kitoms tautoms?

     Ne kitaip, o tik kontrastų santykyje, išryški ir pačių veikiančiųjų vertė. Nebūtinai, kad vienus laimindami norėtume kitus smerkti. Tokia dažnai būna tik moterų reakcija: jei vieną giri, kitas turi būti peikiamas.

Kristus kalbėjo kontrastiškais palyginimais, kad išryškintų žmogiškąsias vertybes. Jis iškėlė samarietį prieš žydus, praėjusius pro sužeistąjį. Kalbėjo apie išmintingą mergaitę ir neišmintingąsias. Lygino muitininko ir fariziejaus maldą. Kontrastų skalėn pateko ir dvi tos pačios šeimos seserys Marija ir Morta.

     Kontrastų ženkle praskambėjo ir Kristaus kalno pamokslas. Palaiminimai ne tik guodė, drąsino, bet atskleidė ir dramatinę žmogiškųjų santykių gelmę. Gyvenime vyko ir vyksta grumtis tarp aklo veržlumo ir įdvasinto aukštesnių vertybių.

     Palaiminti, kurie mato šį skirtumą ir neišsigąsta kuklesnės savo padėties.   Stasys Yla

TEBŪNA PALAIMINTI VEIKLIEJI

kurie tiki gerų pastangų vertingumu, prasme, našumu.

kurie imasi konkrečių gerų darbų, labiau reikalingų, ir vengia veiklios tuštybės.

kurie planuoja, svarsto, tariasi, ką ir kaip geriau padaryti.

kurie po darbo tikrina, kas buvo apleista, nepastebėta, netiksliai padaryta.

kurie geram darbui ieško draugų, išveda veiklon mažiau drąsius, pratina jaunimą dalintis atsakomybe.

kurie dirba tvariai ir kantriai, palikdami laikui ir Dievui brandinti jų veiklos vaisius.

kurie nelaukia žmonių atpildo, nesitiki įvertinimo, pasitenkina tuo paprastu džiaugsmu, kad atliko, ką galėjo ir turėjo.

kurie kukliom intencijom ir malda rikiuoja savo pastangas į Dievą viso gėrio Versmę.