Spausdinti

HUGH EDWARDS

Čikagos Meno Instituto fotografijų skyriaus kuratorius

     Gruodžio mėnesį lietuvių Jaunimo Centre Čikagoje įvyko Algimanto Kezio, S. J., foto paroda. Tai buvo malonus ir lauktas įvykis, nes šio jauno ir įdomaus fotografo darbai buvo pernai išstatyti Čikagos Meno Institute. Jo ankstyvesnėje parodoje, įvykusioje tame muziejuje, buvo išstatyti paveikslai, fotografuoti Europoje ir Amerikoje, su nepaprastai įdomiu rinkiniu iš Niujorko Pasaulinės parodos. Pasaulinė paroda jau pasibaigė ir atrodo daugelio pamiršta, bet tėvo Kezio fotografijos pasilieka gyvos mano atmintyje ir man jų pakanka vaizdžiau prisiminti tą fantastiškai keistą Pasaulinę parodą. Dėl to aš labiau pradėjau vertinti šio fotografo kūrybą ir šios nuotraukos pažadino jau ir taip stiprų norą, kad jisai ateityje savo fotografijos mene atkreiptų dėmesį grynai į Amerikos aplinką ir jos gyvenimą. Aš buvau įsitikinęs, kad jei taip įvyktų, tai būtų didelis laimėjimas. Taip ir atsitiko, nes praėjusią vasarą tėvas Kezys buvo nukeliavęs į Vakarus ir ten, šalia kitų savo darbų, įstengė paruošti šią didelę parodą. Jis pats fotografavo, aiškino, redagavo, puikiai išdidino ir išstatė. Visas jo šias pastangas apvainikavo nepaprastas pasisekimas. Pačios fotografijos yra tokios išskirtinai geros, kad jos, nors ir bet kur kitur išstatytos ir kitaip suvarkytos, nenustotų savo vertės. Bet lietuvių Jaunimo Centre jos buvo taip sumaniai išdėstytos, kad tai ilgai paveikslų eilei netrūko judesio ir logikos, o paveikslų sugrupavimas buvo aiškus ir išradingas (parodos išdėstyme talkino A. Kurauskas ir A. Rimavičius.— Red.). Šis rūpestingas ir neatkištinis suplanavimas prisidėjo prie pačios parodos, suvesdamas į sintezę viską, ką fotografas norėjo pasakyti. Ir, kaip ir visos parodos turėtų, šioji buvo tikra šventė akims.

     Vienas malonus šios parodos įspūdis buvo tai, kad tėvas Kezys pažengė pirmyn, bet nepasikeitė. Jis atsikratė tų vos juntamų "saloninio stiliaus" likučių, dažnai pastebimų europietiškame fotografijos mene, kurių manieros buvo palietusios kai kuriuos ankstyvesniuosius jo paveikslus. Jo puikiai valdomi didelės apimties abstraktiniai motyvai ir stiprūs siluetai nebuvo primygtinai iškeliami, tuo išvengiant pasikartojimo ar virtuoziškumo rodymo. Jo sugebėjimas Suartinti paveikslo tolimus ir čia pat esančius daiktus, kuris visuomet yra malonus ir teikiąs šviesų mistiškumą, buvo dar vis pastebimas. Šios ypatybės, taip pagyvinusios ir primenančios ankstyvesnę jo tematiką, išsilygino ir sukūrė harmoningą ir naują estetinį veikalą. Ir, kartoju, matėsi, kad jo kūrybinis pajėgumas dar toli gražu neišsisėmęs ir kad netrukus jis vėl pasirodys. Šioje parodoje išryškėjo nauji bruožai. Sustiprėjo tekstūros pajautimas, suradus naują santykį tarp paviršiaus ir jo formų, kas sudaro malonią dirvą vizualinei kontemplacijai. Tai matėsi, pvz., kad ir jo paveiksle, vaizduojančiame indėnų palapinės sieną, gamtovaizdy su tuščiais medžiais ir žiemos dangum, kažkokiam neišaiškinamam atspindy, kuriame matėsi nuvargusio ir pakrikusio miestelio gatvė (61 psl.), plazdančiuose ant virvės skalbiniuose ežero ir kalnų fone. Kai žiūri į šiuos paveikslus, atrodo, kad jie visi glūdėjo pasąmonėje, laukdami, kol bus prikelti šio fotografo akies ir jo foto objektyvo. Ir nors žinai, kad jie ten visada buvo, tačiau pats jų pažadinimas atrodo toks naujas ir niekad nematytas.

     Paskutiniaisiais keliais metais amerikiečiai fotografai vis daugiau palinko į tikrovės išreiškimą. Atrodo, kad šios naujovės pradininku buvo Roberto Franko šedevrinis leidinys "The Americans", 1959 m. išleista fotografijų knyga. Prieš šios knygos pasirodymą niekam neatėjo į galvą, kad Lewis Hine, Walker Evans, Wright Morris ir W. Eugene Smith savo fotografijos mene išvystė tam tikrą realizmą, kuris buvo aiškiai amerikietiškas. Džiugu, kad Robertas Frankas privertė daugelį atsigręžti ir pažvelgti į šiuos "ankstyvuosius meistrus, o taip pat plačiau patyrinėti savąją aplinką. Kilo reakcija prieš vyraujančią tendenciją paversti foto aparatą instrumentu (kai kas vadino ji teptuku, kuriuo jis nėra) pavaizduoti estetiką, abstrakciią, bet ne objektyvumą. Laimei, pasaulyje yra vietos viskamnet ir dabartiniais laikais dar neaišku, ar kada nors užviešpataus pasaulyje visiškas vienodumas, nes kiekvienas žmogus nešioja savyje ir prisitaikymo prie kitu, ir iš jų išsiskyrimo pradus. Mūsų neorealistai pagamino nesuskaitomą kiekį fotografijų, vis su mintim ką nors reformuoti. Jaunimas visais laikais tiki, kad kada nors žmogus ras atsakymą į visus klausimus kokiu nors savo nepaprastu išradimu, nors, iš tikrųjų, nuo to kaip tik vis labiau ir labiau tolstame. Bet mūsų jaunieji fotografai bręsta; neseniai vienas iš gabiausiųjų išsireiškė, kad jo kūrybos uždavinys yra pažadinti sąmonę, o ne sąžinę. Ar nebūna taip, kad šiais laikais mes dažnai pašiepiame ar kovojame, nespėję gerai pažinti prieš ką. Reikia tikėtis, kad įsigalės tikresnė pažiūra, kuri parodys kelią į tikrovės poeziją ir į naują poezijos ir tiesos junginį.

     Tėvas Kezys jau pakopė iki šio poetinio realizmo stadijos. Jo kūrybinis sugebėjimas yra išsilaisvinęs iki tokio laipsnio, kad, paėmęs taip vadinamą tikrovės alfabetą, jis sustato iš jo sąvokas vagai savo stilių ir išraiškos būdą. Šioje parodoje buvo daug fotografijų, kurios yra atskiros būtybės, lyg būtų daiktai su savo išmierom ir svoriu, ir, kai žiūri į jas, būdamas venas ir niekino netrukdomas, pamatai, kad jos užkrečia tave kontemplacine nuotaika. Ši fotografijos galia yra viena iš brangiausių fotografinės kūrybos dovanų, suteikiančių jai teisę priklausyti prie tos didžiosios kūrybinės išraiškos, vadinamosmenu. Retomis progomis, fotografijas kontempliuodamas, pakyli iki dvasinės vienatvės, kuri yra mūsų tikrasis džiaugsmas, kada atsipalaiduoji nuo žemės, kada tikrasis pasaulis prasiskleidžia pro visą tavo klaikumą, nežinojimą, pretenzijas ir pasilieki ten aukštai, tyrume, kur niekas neturi reikšmės, tik būtis. Kad visa tai galima pasiekti, išreiškiant paprastąjį mūsų gyvenimą ant siauro, chemikalais patepto šių paveikslų popieriaus, yra puikiausias pasišventusio meistro ir gyvenimo pajautimo laimėjimas, kuris ir sukūrė šią parodą. Fotografijos, vaizduojančios Las Vegas miesto šviesas, primenančias menininko Beardsley kontrastus naktyje, skautų būrį (72 psl.), migloj paskendusius medžius su saulės prošvaistėmis (62 psl.), vienišką berniuką, lipantį per stadijono suolus, nedirbtinai suplėšytą lango sietelį, pro kurį matosi pastatytas ant mažo keliuko auomobilis, Čikagos stadijoną, apvestą lyg ir mozartiško preciziškumo ir jėgos horizontalėmis ir vaizdą pagyvinančiomis vertikalėmis, tris siluetines figūras tuščiam dangaus erdvės fone (65 psl.) - šios ir visa eilė kitų šios parodos nuotraukų gali praplėsti tavo akiratį, kad galėtum pastebėti naujus vaizdus, kur beeitum. Visa tai yra tiesa, visa tai tikrai yra ir yra čia pat, ir štai žmogus, kuris tai parodo tau, pats stovėdamas vidury plataus prasmingumo, iš kurio sklinda tobulais ratais bangos, iki jos tave pasiekia.