Ši institucija — tai lietuviškosios išeivijos perlas. Charakterį šios institucijos apibūdina josios statutas: “Išugdyti krikščioniškosios dorovės, stipraus būdo, gražaus elgesio, fiziškai sveikus, sąmoningus lietuvius ir lietuvaites ir parengti juos studijoms aukštosiose ir specialiose mokyklose bei veiklai lietuviškoje visuomenėje”.
Praslinko jau penkiolika metų nuo šios švietimo įstaigos ikūrimo. Lietuviškosios išeivijos gyvenimas Vakarų Europoje, vykstant skaitlingai emigracijai užjūrin, organizacine prasme, pasunkėjo, susilpnėjo. Sunkėjo ir egzistencija šios lietuviškosios mokyklos, kuri nuo savo įsisteigimo 1950 metais iki 1965 metų teišleido 56 abiturientus ir turėjo progos gražiai reprezentuoti lietuvių tautinę kultūrą lietuviška daina bei šokiu.
Vistik šios lietuviškos mokyklos situacija šiandien yra ypatingai sunki. Kilę finansiniai nesklandumai lengvai sutvarkomi rūpestingesne administracija, bet susirūpinimo kelia šios institucijos, esamoje formoje, ateities lietuviškoji misija. Inž. Valdo Adamkavičiaus pranešime Čikagoje paaiškėjo, kad Vasario 16 gimnazija neturi valstybinių teisių, kad 101 gimnazijos mokinių dėsto 20 mokytojų, jų tarpe 5 vokiečiai studentai, ir kad visi mokytojai yra be teisių Vakarų Vokietijos reikalavimų prasme. Šių 20 mokytojų uždavinys yra paruošti mokinius taip, kad jie išlaikytų vokiečių gimnazijos sunkiuosius brandos egzaminus vokiečių vyriausybės skirtoje švietimo komisijoje. Per savo egzistencijos 15 metų mokykla išleido tik 56 abiturientus ir, tikriausiai, eilė mokinių apleido mokyklą, josios nebaigę, įstodami į specialiąsias vokiečių mokyklas. Išėjusių iš šios mokyklos tik 3% darbuojasi lietuviškoje veikloje. (Jeigu ši informacija yra tiksli, tai procentas, turint galvoje lietuviškąją instituciją, yra tikrai labai kuklus!).
Analizuojant mokyklos esamą situaciją, kyla klausimas, ar nereikėtų rimtai pagalvoti apie galimybę keisti šios lietuviškos institucijos esamą formą, kad statute numatytas šios institucijos tikslas būtų siekiamas efektingiau. Siekiant “išugdyti krikščioniškosios dorovės, stipraus būdo, gražaus elgesio, fiziškai sveikus, sąmoningus lietuvius ir lietuvaites”, tektų pirmiausia rimtai pasirūpinti mokinių tinkamomis ir sveikomis gyvenimo sąlygomis. O jas galima būtų sukurti naujame pastate ar net keliant pačią įstaigą tinkamesnėn vietovėn.
Siekiant sąmoningo tautinio auklėjimo, tektų duoti šiam moderniam lietuviškam bendrabučiui 4-5 patyrusių lietuvių pedagogų globą, kad bendrabutis sudarytų jaunimui tikrai lietuviškosios pastogės, lietuviškosios šeimos dvasią, nuotaiką, kad jaunimas gautų reikalingą lituanistinį švietimą ir pagalbą moksleivio pareigose. Švietimas: pasirinkus gero lygio miesto mokyklą, siųsti visus mokinius jon, panaudojant, reikalui esant, net savo specialų autobusą. Juk geroje miesto mokykloje specialistai mokytojai mūsų jaunimą moksliniai paruoštų, reik manyti, žymiai geriau, nei tie, pavyzdžiui, 5 vokietukai studenčiokai. Tada ir mūsų lietuviškasis jaunimas jaustųsi pilnateisiais moksleiviais, o tai jaunimui yra labai svarbu, o ne kokiais “prieglaudos gyventojais”. Lietuviškasis pedagoginis aktyvas (ir tada būtų reikalinga jojo žymiai mažiau) būtų panaudotas grynai lietuviškajam auklėjimui, lituanistiniam švietimui ir šiaip jaunimo globai. Atrodo, kad tada ir lietuvių tikrai nuoširdžiai sudėtos aukos šiai lietuviškai institucijai būtų panaudotos racionaliau.
Daromas priekaištas Europoje, ypatingai V. Vokietijoje gyvenantiems lietuviams tėvams, kad nesiunčia savo vaikučių šion įstaigon. Aiškinama, kad šis reiškinys kalba apie trūkumą patriotizmo. Žinoma, tas galėtų būti, bet neužmirškime, kad patriotizmas turi remtis logika! Siųsti vaiką mokyklon, kuri neturi valstybinio švietimo įstaigų pripažinimo, kurioje dirbą mokytojai yra be atitinkamo valstybinio cenzo, kurioje ketvirtadalis mokytojų yra studentai-praktikantai, atrodo, nebūtų didelės logikos pažymys. Todėl “dažniausia ją (Vasario 16 gimnaziją) lanko nepasiturinčių tėvų vaikai”., kaip pastebi dr. J. Grinius, buvęs šios gimnazijos direktorius. Vadinas, toks susidaro įspūdis, kad tik šeimos, sunkių ekonominių sąlygų priverstos, siunčia savo vaikučius šion mokyklon, daugiausia! O mums yra mielas ir vertingas visas lietuviškas jaunimas ir mes turėtumėm rūpintis visais tinkamu būdu.
Atrodo, jau yra pribrendęs reikalas susirūpinti šios mūsų gražios ir svarbios įstaigos tinkama ateitimi.
Jonas Borevičius, S. J.
