Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S. J.

Trumpas simbolinis, dogmatinis ir istorinis žvilgsnis į Mišių auką

A. TAMOŠAITIS, S. J.,su Br. Krištanavičium, S. J., neseniai baigė išversti kasdieninių Mišių tekstus į lietuvių kalbą. Šis straipsnis yra jo parašytas įvadas Tėvų Jėzuitų ruošiamai kasdieninių Mišių knygai, kuri, apimdama visas Mišių maldas, kiekvienam tikinčiajam pasauliečiui atskleis mišiolo turtus.

     Toks jau yra žmogus, kad jį traukia tai, kas didu ir tauru. Vaikas su pagarba žvelgia į tuos, kurie jam atrodo didvyriai, ir žaisdamas juos vaidina. Suaugusieji didiems, kilniems asmenims stato paminklus, ruošia minėjimus, vadina jų vardais vietoves ir kariuomenės pulkus. Trumpai, kai regime kitame asmenyje gėrio ir grožio, juo žavimės ir tą savo vidinį susižavėjimą pareiškiame išorėje.

     Žmogus žavisi kitu žmogumi ir jį gerbia. Juo labiau jame kyla pagarba aukštai, neregimai būtybei, nuo kurios jis, be to, savo esme priklauso, — Dievui. Galime žmonijos istorijoje eiti tūkstančius metų atgal, ir visuomet matysime vieną dalyką — žmones, garbinančius dievybę. Graikų istorikas Plutarchas antrame šimtmetyje prieš Kristų rašė: "Gali rasti miestų be mūrų, be įstatymų, be pinigų, be rašto; tačiau dar niekas nėra matęs tautos be Dievo, maldos, apeigų ir aukos". Šv. Raštas mums pristato jau pačių pirmųjų tėvų sūnus, Kainą ir Abelį, aukojančius Dievui aukas.

AUKA

     Perkelta, plačia prasme auka esame pratę vadinti bet kokį savęs išsižadėjimą geram tikslui. Čia ji visur imama griežta, tiesiogine prasme — kaip liturginė apeiga, kuria Dievui įteikiamas koks nors regimas daiktas.

     Dievo garbinime auka visais amžiais užėmė centrinę vietą. Mat, ji vaizdžiai išreiškia mūsų santykį su Dievu. Iš vienos pusės, žmogus nuo Dievo priklauso; iš kitos, trokšta su juo bendrauti. Aukoje, kaip tuojau išryškės, ta priklausomybė pareiškiama ir tas troškimas išsipildo. Tiesa, tą santykį žmogus gali išreikšti mintimi — mąstydamas, arba žodžiu — melsdamasis. Tačiau šitokia išraiška visuomet pasiliks nepilna. Būdami sudėti iš dvasios ir medžiagos, mes pilnai save išreiškiame vien veiksmu — darydami. Auka ir yra veiksmas.

     Aukos atnaša yra dažniausiai tai, kas reikalinga gyvenimui — javai, vaisiai, gyvuliai. Duodamas juos Dievui, žmogus pareiškia, kad tai yra gavęs iš jo ir kad pats tokiu būdu nuo jo priklauso. Dovana, be to, reiškia dalį savęs paties; dėl to ji suriša davėją ir gavėją draugyste, artimumu.

ŽENKLO KALBA

     Auką vien tada gerai suprasime, kai nepamiršime, kad ji byloja ženklo, simbolio kalba. Sacrificium ėst in genere signi,sako teologai. O ta ženklo kalba yra be galo graži ir gili.

     Dievybę, kuri yra neregima, matomu būdu ženklina altorius (arba aukuras). Dėl to jis visada ir visur buvo šventai gerbiamas: prie jo atbėgęs persekiojamasis tampa dievybės saugomas ir neliečiamas; priesaikai, duotai ranka liečiant altorių, teikiama ypatinga galia; altoriaus išniekinimas reiškia baisų nusikaltimą.

     Taigi žmogus, padėdamas ant altoriaus dovaną, įteikia ją Dievui. Jau tai ženklo kalba pasako, kad ji tapo Dievo nuosavybe. Be to, kone visų rūšių aukose dovana dar vienokiu ar kitokiu būdu sunaikinama. Tuo parodomas visiškas, nebeatšaukiamas jos perdavimas Dievui. Dar daugiau: kadangi atnaša reiškia patį aukotoją, jos sugriovimas yra pilnas rimties nusilenkimas prieš gyvybės ir mirties Valdovą, susijęs su prisipažinimu kaltės, už kurią atlygina atstovaujančios atnašos mirtis, sunaikinimas.

     Kurių tautų religinius papročius betyrinėsime, rasime, kad aukos veiksmą lydi ir užbaigia jos puota. Kaip tik joje atsiskleidžia draugystė su Dievu, kurios žmogus auka siekia. Tai sako puotos valgis. Žmonės įteikė dovaną Dievui. Dabar atnaša, šventa jo nuosavybė, iš Dievo vėl nužengia į žmones ir, suvalgyta, perduoda jo paties šventumo ir galios, tarsi sujungdama Dievą ir žmogų į viena. Tai sako ir puotos būdas. Valgoma ten pat šventojoje vietoje, altoriaus akivaizdoje, tarsi sėdint su Dievu už vieno stalo, dalijantis su juo tuo pačiu valgiu. Dalis atnašos valgoma žmonių, dalis skiriama Dievui. Aukuro ugnis, ją savo liepsnomis suryjanti arba dūmų pavidalu nunešanti aukštyn, tai gyvai pavaizduoja.

     Tuo būdu aukos puota baigia šventą, giliaprasmį aukos ratą, susiedama aukotojus tampriais ryšiais ne vien su Dievu, bet ir tarp savęs.

     Aišku, Dievo sąvoka, o drauge su ja ir auka, daugelyje senovės šalių išsigimė, likdama gryna vien jo paties išsirinktoje tautoje, kurios istoriją pažįstame iš Senojo Testamento.

ATPIRKIMAS

     Dievas nuodėme puolusią žmoniją galėjo palikti jos pačios likimui, nes patys buvome įpuolę į nedalią. Tačiau nusprendė ją išvaduoti. Nors galėjo tai padaryti įvairiais būdais, pasirinko mums kilniausią — sudėti į žmonijos rankas begalinės vertės auką, kuria galėtume atsilyginti jo teisingumui už padarytąją skriaudą. Tam tikslui Dievo Sūnus tapo žmogumi. Iš vienos pusės, tik žmogus galėjo tikra prasme atstovauti žmones; iš kitos, vien Dievas galėjo būti begalinė, Dievo verta atlyginimo dovana.

     Šitoks asmuo, Dievas ir žmogus kartu, Jėzus Kristus, tapo pasaulį atperkančia auka ant kryžiaus altoriaus Kalvarijos kalne. Iš tikrųjų, visos Senojo Testamento aukos buvo vien tarsi blanki aušra, skelbusi ateinančią dieną — atperkančią Kristaus mirtį. Iš jos, kaip aušra savo spindesį iš patekėsiančios saulės šviesos, sėmė ir savo išteisinančią, pašvenčiančią galią.

     Prieš eidamas už mus mirti, Atpirkėjas padarė dar vieną dalyką — davė galią ateities kartoms tą savo vienkartinę auką iš naujo atkartoti tikru, tik nekruvinu būdu, įsteigdamas Mišias. Mišios yra gyvybę nešanti tikėjimo paslaptis, mysterium tidei.Tai ir kunigas nurodo, tardamas šiuos žodžius svarbiausiu jų metu — kai mūsų atnašos ant altoriaus virsta Jėzumi Kristumi.

     Be Mišių krikščioniškoji religija, visų tobuliausia, Dievo garbinimo atžvilgiu būtų skurdi ir sudarkyta. Vien auka, kaip matėme, žmogus gali pilnai išreikšti savo santykį su Dievu. Tokia jau yra jo prigimtis, į tai veržiasi jo širdis. O prieš tūkstančius metų tolimoje šalyje įvykusi kryžiaus auka to žmogaus troškimo nepatenkina. Ji yra vien istorinis atminimas, nors ir veikiąs savo vaisiais dabartį. Tai, be to, yra daugiau negu troškimas; Dievą garbinti yra žmogaus pareiga. O be aukos, kuri, kaip matėme, stovi centre, krikščionis tos pareigos pilnai atlikti negalėtų. Šiuo atžvilgiu jis stovėtų žemiau už Senojo Testamento žydus ir net pagonis.

     Mišiose matome tas pačias tris dalis, tris žingsnius, kaip kiekvienoje aukoje. Pirma, ant altoriaus yra padedamos žmonių atnašos — duona ir vynas (aukojimas). Antra, pakitusios, tapusios šventu Viešpaties Kristaus Kūnu ir Krauju (konsekracija), jos yra Dievo priimamos. Trečia, tos perkeistos dovanos vėl nužengia į žmones aukos puotoje (komunijoje).

MIŠIŲ APEIGOS

     Mišios yra brangus Bažnyčios turtas. Dėl to, kaip lauktina, jos vaikai amžiams bėgant apipynė tą brangenybę puošniu ceremonijų vainiku. Jas būtina suprasti. O geriausiai suprantama pažįstant istoriją. Juk ir savo kraštą vien tas pilnai supranta ir brangina, kam jo istorija žinoma.

     Mato evangelijoje rašoma: "Jiems valgant Jėzus paėmė duoną, palaiminęs laužė ir davė mokiniams sakydamas: Imkite ir valgykite, tai yra mano Kūnas" (Mt 26, 26). Čia regime dvi pagrindines Mišių dalis — konsekracijąir komuniją.Tačiau šalia jų jau Paskutinėje vakarienėje matome įvairių apeigų užuomazgą.

     Skaitome, kad Kristus nuplovė savo mokiniams kojas. Va, vidaus apvalymas nuo dėmių, kalčių prisipažinimasprieš pradedant šventąją auką. Ką tik matėme, kad Viešpats dėkojo.Tai prefacijos — padėkos himno — branduolys. Taip pat skaitėme, kad Atpirkėjas laužė duoną.Šią apeigą randame visose krikščionių liturgijose. Iš tikrųjų, pirmieji krikščionys Mišių kitaip ir nevadino kaip šiuo vardu — "laužyti duoną". Be to, Jėzus mokiniams kalbėjo, sakė pamokslą.Du iš evangelistų praneša, kad jis su apaštalais giedojo garbėsgiesmę Dievui. Pagaliau iš žydų papročių žinome, kad geriant vynas būdavo atmiešiamas vandeniu. Taigi jau Paskutinėje vakarienėje, be pagrindinių dalių, matome šias šalutines apeigas: kalčių išpažinimą, padėką, duonos laužymą, vandens pylimą į vyną, pamokslą ir giesmes.

DIEVO ŽODŽIO LITURGIJA

     Apaštalų Darbų knyga mums pateikia žinių apie pirmųjų krikščionių liturgiją: "Jie kasdien vieningai pasilikdavo šventykloje ir laužydavo duoną tai vienuose, tai kituose namuose" (Apd 2, 46). Taigi matome dvejopas pamaldas — Dievo žodžio ir Eucharistijos. Eucharistija buvo švenčiama atskirai nuo žydų, savo namuose; bet Dievo žodžio klausytis krikščionys ilgą laiką ėjo drauge su savo broliais žydais į šventyklą Jeruzalėje arba į sinagogas kituose miestuose. Vėliau, kai buvo iš sinagogų išmesti, Dievo žodžio pamaldos buvo prijungtos prie "duonos laužymo". Tokiu būdu ir šiandien Mišiose tebėra du skyriai: Dievo žodžio liturgija (nuo pradžios iki aukojimo) ir Eucharistijos liturgija (nuo aukojimo iki pabaigos).

     Sinagogos pamaldų tvarka buvo šitokia. Po maldų, į kurias susirinkusieji atsakydavo "Amen", buvo skaitomos dvi Šv. Rašto vietos: viena iš Mozės įstatymo, kita iš pranašų. Tarp vienos ir kitos būdavo sugiedama psalmės dalis, o perskaičius sekdavo girdėtų vietų aiškinimas. Krikščionys visa tai perėmė, tik Senojo Testamento vietas kone visur pakeitė Naujojo ištraukomis. Štai mūsų Mišių maldos, skaitymo, gradualo, evangelijos ir pamokslo kilmė.

     Netrukus krikščionybės centru tapo Roma. Pasibaigus persekiojimo — katakombų — metui, buvo pastatyta bažnyčių ir bazilikų. Kilusiu papročiu popiežius ir žmonės susirinkdavo į kurią nors bažnyčią ir iš ten iškilminga procesija eidavo į kitą Mišioms. Dar ir dabar mišiole kai kurių Mišių pradžioje tebėra pažymėti tų bažnyčių vardai (statio).Procesijos metu būdavo giedama litanija. Mūsų Kyrie eleisonyra tos litanijos liekana — jos pradžia. Žengiant per Mišioms skirtąją bažnyčią prie altoriaus būdavo giedamas introitas,reiškiąs įžangą, savo nuotaika tarsi suglaudžiąs šventės dvasią: advento metu — ilgesį, gavėnios — atgailą, Velykų — džiaugsmą ir t. t. Introitas anksčiau buvo ištisa psalmė; mūsų Mišiose yra likęs vienas jos posmelis.

EUCHARISTIJOS LITURGIJA

     Dievo žodžio skyrius yra dar vadinamas katekumenų (t. y. besiruošiančiųjų priimti krikščionybę) Mišiomis, nes jam pasibaigus turėdavo išeiti. Eucharistijos skyriui pasilikdavo vien pakrikštytieji. Dėl to jis yra dar vadinamas tikinčiųjų Mišiomis.

     Pasilikę vieni, tikintieji pirmiausia vieningai melsdavosi už įvairius Bažnyčios reikalus. (Ta didžioji tikinčiųjų malda neseniai vėl gražinta ir į mūsų Mišias). Po to, eidami procesijoje, sunešdavo prie altoriaus savo dovanas: ne vien duoną ir vyną, bet taip pat įvairių kitų dalykų — vilnų, aliejaus, vaško, aukso, sidabro. Diakonas dovanas priimdavo, dalį duonos ir vyno atskirdavo Mišioms, kitą atidėdavo bažnyčios išlaikymui ir vargšų šalpai. Kadangi priimant dovanas lengvai susitepdavo rankos, jas baigęs nusiplaudavo (tas gestas tebėra mūsų Mišiose). Aukojimą baigdavo trumpa atnašų malda.

     Tiek aukojimo, tiek vėliau komunijos procesijoje, kaip ir įžengiant į bažnyčią, būdavo giedama. Mūsų Mišiose tebėra tų procesijos himnų likutis — aukojimo ir komunijos posmelis.

     Su prefacija prasideda antroji, pagrindinė Mišių dalis — konsekracija,vadinama dar kanono vardu. Ankstyvaisiais amžiais visas kanonas buvo viena, ištisa padėkos giesmė. Mūsiškė prefacija yra užsilikusi jos pradžia. Ta giesmė, pradedama mums pažįstamais žodžiais "tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga...", dėkodavo Dievui už šešias sutvėrimo dienas, rojų, svarbiausius Senojo Testamento įvykius. Triskart sugiedojus "Šventas", sekdavo Naujojo Testamento istorija — Viešpaties Kristaus gimimas, gyvenimas. Paskutinė vakarienė su mums pažįstamais žodžiais: "kuris prieš kentėdamas paėmė duoną į savo šventas ir garbingas rankas ir, pakėlęs akis į tave. Dievą, savo visagalį Tėvą, tau dėkodamas laimino, laužė ir davė savo mokiniams..." (čia įvykdavo duonos ir vyno perkeitimas). Po to seka prisikėlimas, žengimas į dangų ir antrasis atėjimas, visa užbaigiant Švenčiausiosios Trejybės garbinimu: "Per jį, juo ir jame..."

     Tėve mūsųmalda prasideda trečioji dalis — komunija.Paskutinysis maldos prašymas "gelbėk mus nuo pikta" dar atskira malda išplečiamas. Po to seka duonos laužymas. Apie jį jau buvo kalbėta. Čia vien pridėtina, kad pradžioje tai buvo daroma grynai praktiniais sumetimais. Mat, žydų vartojamoji duona buvo apskriti, maždaug lėkštės didumo ir piršto storumo papločiai, kurie valgant būdavo laužomi. Šitokio pavidalo duona buvo ištisus šimtmečius pasilaikyta Mišiose (mažos ostijos įsigalėjo, palyginti, vėlai). Prieš dalijant žmonėms konsekruotąją duoną reikėdavo sulaužyti. Laužymas užimdavo laiko, kuris būdavo užpildomas giesme Dievo avinėli.

     Perlaužus ostiją, kunigas vieną jos dalį įdeda į taurę. Tai senas paprotys, ne be gražios prasmės. Ankstyvesnėse popiežių Mišiose čia į taurę būdavo įdedama konsekruotos duonos dalelė, palikta nuo praėjusiųjų Mišių, tuo išreiškiant jų aukos vienumą ir tęstinumą. Kitose Romos bažnyčiose į taurę būdavo įdedama konsekruotos duonos dalis, popiežiaus atsiųsta, ženklinanti vienybę su Apaštalų Sostu. Pagaliau gražus ir be galo senas vienybės ženklas yra ir taikos pasibučiavimas prieš komuniją.

PRIDĖTINĖS MALDOS

     Vėliau iš Mišių aukojimo procesija dingo. Nebebuvo ir komunijos procesijos, nes žmonės retai prie Dievo stalo besiartino. Dingus procesijoms, ir jų metu giedoti himnai sutrumpėjo į vieną sakinį, o susidaręs tarpas buvo užpildytas kunigo — dabar vienintelio veikėjo — maldomis. Jų kaip tik gausu aukojimo ir komunijos metu. Iš dalies dingo ir apeigų prasmės suvokimas. O kur esmė neberyški, ten paprastai einama nebe į vidinę gilumą, o išorinę gausą. Įvairių maldų skaičius augo; pro medžius darėsi sunku įžiūrėti mišką.

     Tos įvairios pridėtinės maldos čia ir neminėtos, kad neaptemdytų esmės. Daugumą jų pats tikintysis gali lengvai atpažinti iš dviejų žymių: viena, jose kunigo vartojama vienaskaita; antra, žvilgsnis įsmeigtas į savo nevertumą. Čia tuojau krinta į akį kontrastas su ankstyvosios krikščionijos dvasia. Pirmųjų amžių krikščionija yra savo aukštojo pašaukimo keliama bendruomenė; tų priedo maldų dvasia yra savo nevertumo naštos slegiamas individas. Tikintiesiems nėra reikalo į jas kreipti tokio pat dėmesio kaip į kitas.

     Dabar tie priedai imti šalinti, vadovaujantis drąsiais šv. Pijaus X žodžiais: "Liturginis pastatas turi būti apvalytas nuo jį biaurinančio, amžiams bėgant susirinkusio laužo, kad vėl sušvistų nauju spindesiu ir kilnia darna" (Motu proprio Abhinc duos annos). Aišku, kaip visur, taip ir čia, ne visa iš karto padaroma tobulai; patys žmonės, dabar atėję į bažnyčią, tai mato ir jaučia.

     Tačiau apeigoms kisti yra būtina. Juk jos yra Bažnyčios gyvenimo dalis. O visa, kas gyva, yra skirta augti, plėtotis, bręsti. Gyvybinė kaita nebevyksta vien lavone.

     Keičiant siekiama (nors ne visada pilnai pavyksta), kad kiekvieno laikotarpio žmogui Mišios ir savo išore būtų. Dievo Kūno šventės mišparų žodžiais, "šventas pokylis, kuriame Kristus priimamas, prisimenama jo kančia, siela pripildoma malonės ir laiduojama būsimoji garbė".    ***