Spausdinti

     1965 m. gale išėjo iš spaudos memuarinio pobūdžio monografija apie Vytautą Endziulaitį. Redagavo P. Maldeikis. Sultingas ir šiltas įžanginis straipsnis, paruoštas prel. M. Krupavičiaus. Seka eilė straipsnių, rašytų Vytautą pažinusių ir su juo dirbusių žmonių. Monografiją išleido velionio seserys Marija Gylienė, Sofija Treigienė, Jadvyga Maldeikienė. Spaudos darbas atliktas Morkūno spaustuvėje.

     Nors monografija daugiau istorinio pobūdžio, tačiau daug kur jauti gyvą žmogų, kurio pasigendi šiame skubos ir šalčio amžiuje. Seserų leidėjų žodyje (7 psl.) skaitome: “Jis (Vytautas) buvo tikras savęs išsižadėjęs apaštalas. Užsidegęs Kristaus mokslu, jį skleidė aplink save ir savo darbais švietė kelią į Amžinąjį Gėrį. Jis buvo visų brolis: pajėgių ir silpnų, jaunų ir senų, turtingų ir vargšų. Jis buvo darbininkas, kovotojas ir vėliau vadas. Sunkios naštos prislėgtas, be atodūsio žingsniavo audringu gyvenimo keliu, nešdamas visiems Kristaus mokslą”.

     M. Ambraziejūtės straipsnyje “Kaip Vytautas suprato socialinę veiklą” išryškėja vienas Vytauto Endziulaičlo charakterio bruožų. Iš jo galime pasimokyti, kaip reikia mylėti Kristų žmoguje.

     “Važiuojam pamažu, žingine, kad daugiau pabūtume tarp laukų, tarp žaliuojančių, žydinčių pievų. Kalbamės, pasakojamės, kas kuriam atsitiko per šią savaitę, ką veikėme, ką matėme.

     Žiūrim, ateina senutė, sulinkusi, sena, kuprota. Eina, dejuoja krepšiais apsikabinusi. Sunku nešti, nors krepšy vos keli duonos gabalėliai.

     Pastebėjo Vytautas. Pagailo jam senelės. Pasveikino ją ir klausia, ar toli dar turi eiti Senelė pasakė kaimą, į kurį dar trys kilometrai tebeliko.

     Vytautas priėjo, paėmė jos krepšius ir sako padėsiąs jai nešti. Senelė netiki. Žiūri, mano, kad miesto ponaitis Iš jos juokus sau daro. Bet jis įtikino. Paėmė krepšius ir nuėjo senele vedinas. Eidami kalbėjo.

     Niekaip negalėjau suprasti kad Vytautas, būdamas antri kurso studentas, galėtų taip vaikiškai elgtis. Ir kaip keista. Nejaugi jam ta senė brangesnė už mane, maniau sau. Paliko vidury laukų ir nuėjo sau. Ir pykau, ir stebėjausi, ir suprasti negalėjau.

     Parvažiavus namo pasisakiau dėdei, kaip nemandagiai su manim Vytautas pasielgė.

     Dėdė su Vytautu gerai sugyveno, nors kaip ugnis ir vanduo buvo priešingi visais klausimais. Dėdė buvo didžiausias materialistas. Jam gerai — viskas gerai. Niekad nerūpėjo, kuriuo būdu ta jo laimė įgyta, ir nekartą po pasikalbėjimų su Vytautu sakydavo, kad tik pačioje krikščionybės pradžioje galėjo būti tokių žmonių. Ir Vytautas nebus visuomet toks, sakydavo jis. Dabar jaunas, o jauni žmonės, dorai iš mažens auklėjami, dažniausiai būna idealistai, svajotojai.

     Jam kelis kartus buvo Vytautas panašiai padaręs. Pasakojo, kaip kartą, išėję pasivaikščioti, susitiko moteriškę. Vedėsi du vaikučiu ir ant pečių nešė iš miško malkų naštą. Vytautas paliko dėdę ir, paėmęs naštą iš moteriškės, nunešė į jos namus. Dėdė tyčiomis sekė. Vytautas parnešęs sukapojo malkas, sunešė į trobą ir ilgai, atsisėdęs ant surūkusios trobelės slenksčio, kalbėjosi su vargo nukankinta našle moteriške. Paskui, susirgus tos moteriškės vaikams, Vytautas per dienas juos slaugydavo ir paskutinį skatiką atiduodavo.

     Dėdė daug pasakojo tą vakarą apie Vytautą. Vieną kartą jie važiuodami pamatė einantį seną elgetą. Išlipo Vytautas iš vežimo ir paprašė dėdę vietoje jo tą elgetą pavėžyti. Dėdė labai supyko, mat pirmą kartą jam taip atsitiko, ir jis manė, kad Vytautas iš jo pasijuokė.

     Bet Vytautas jį įtikino. Dėdė daugiau ant jo nebepyko, jį mylėjo ir sutikdavo, o tokius pasielgimus vaikiškais vadindavo.”

     Skaitant ir kitus knygos skyrius, negalima atsikratyti tos minties, kad ką tik Vytautas Endziulaitis bedirbo — ar tai vadovavo katalikiškajam jaunimui, ar tai reiškėsi platesnėj visuomeninėj bei politinėj veikloj — jis vadovavosi ta pačia mintimi padėti kitiems, ar tai pavieniams asmenims, ar visai lietuvių tautai.

     Ši atsiminimų knyga atkuria jauno, vos 25 m. sulaukusio (mirė 1918), lietuvio visuomeninko vaizdą, bešviečiančio savo pavyzdžiu ir mums šiais laikais.

Danutė Augienė