Spausdinti

Scena iš Turandot (pastelė)

Mano manymu, tapyba ir muzika yra du labai artimi menai, tik išraiškos priemonės skiriasi. Geras paveikslas ta prasme yra sustingusių muzikos garsų iliuzija. Ši idėja man yra labai artima ir aš ją bandau tapyboje įgyvendinti. Idėja nenauja. Dar prieš 80 metų žymus rusų kompozitorius Skriabinas savo išrastų aparatų pagalba bandė sujungti muziką su spalvomis, o vėliau Čiurlionis savo muzikalines vizijas perkėlė į drobę. Šiandieną fizikos moksle bandymai paversti muzikos garsus spalvomis tęsiami, tačiau jie toli gražu nėra sėkmingi. Niujorke Moderniojo Meno Galerijoje tam tikrų aparatų pagalba yra įmontuoti judomi abstraktiniai paveikslai, surišti su muzikos garsais. Bandymas įdomus, naujas. Nors praktiškai fizikos mokslas dar nepajėgia muzikos garsus sustingdinti ir paversti spalvomis, tačiau reikia tikėtis, kad ateityje fantazija pavirs realybe.

Šiandieną dailininkas-muzikas intuityviai, gal arčiau už kitus, šią transformaciją gali pajusti ir leisti sau ir žiūrovui pagyventi iliuzijų pasaulyje. Svajonė ir fantazija yra kiekvieno menininko gyvenimo palydovė, tai kodėl jos atsisakyti?

Vertinu kiekvieną tapybos kryptį ir kiekvieną dailininką, dirbantį savo srity, ir iš kiekvieno daug ko pasimokau, tačiau, pagal savo nusistatymą, negaliu ir nenoriu apsiriboti viena meno kryptimi, sakysime realizmu, impresionizmu, ekspresionizmu arba moderniuoju abstraktu. Apsiribojimas visam amžiui viena meno kryptimi, vadinamas "savęs suradimu", mano manymu, veda menininką prie stagnacijos, kurioje polėkis, fantazija, jei jos yra pas menininką, išsisemia ir sustingsta.

Muzikoje ir tapyboje nežadu niekad savęs surasti ir, kol gyvensiu, vis keisiuosi, ieškosiu ir vysiuosi miražą, kurio, žinau, niekad nepavysiu. Suklydęs atsikelsiu ir, maldaudamas savo Madonos palaimos, žinosiu, kad gyvenu ir nevegetuoju. Pasaulio Kūrėjas įžiebė į žmogaus sielą neribotų galimybių, kurių mes dar nepajėgiam suvokti.

Gyvenimas sparčiu tempu eina pirmyn. Mus kartais supa klaiki aplinka: nustojimas tėvynės, baisūs karai, košmariškas komunizmas, netikrumas, didelis gyvenimo tempas, nuasmenintas žmogus. Visi šie veiksniai veikia menininką ir pažadina jo sąmonėje glūdinčius jausmus. Dėl to savaime kyla reakcija ir noras gyvenime surasti džiaugsmą ir grožį. Taip pabunda troškimas savo išgyvenimams ieškoti naujų išraiškos priemonių. Nevengdamas ekspresionizmo, esu linkęs į simbolizmą ir ekspresionistinį semiabstraktą, kuriuose ir mažiau patyręs žiūrovas gali surasti formų, o svarbiausias mano tikslas — pažadinti žiūrovo fantaziją.

Gamta ir muzika yra neišsiamiamas mano kūrybos šaltinis. Aš stebiu plaukiančius debesis, kuriuose matau judančias, fantastiškas formas, figūras, pilis, miestus, besišypsančius, verkiančius, kenčiančius žmones, tapau išgalvotus medžius ir gėles, kurių gamtoje nėra, bet kurios gal praslinko pro pasaulio Sutvėrėjo sąmonę, kada jis kūrė pasaulį. Stebiu miško tankmėje tekančią upę arba balą, kurioje knibžda milijardai gyvybių ir guli paskendę medžiai, kaip paskendusios katedros griaučiai. Suradęs vandens šaltinį, pasisemiu į rankas vandens, kuris, tekėdamas per rankos riešus, greit išnyksta, kaip išnyksta ir formos debesyse. Klausausi muzikos ir noriu, kad jos garsai sustingtų drobėje. Vijuosi miražą, kurio pavyti negaliu...   Antanas Nakas

Nature morte (pastelė)