Spausdinti

Neužbaigtos operos parafrazė (pastelė)

Menininkuose nelabai priimta, palikus vieną sritį, pereiti į kitą; gal dar daugiau nesitikima, pasilikus vienoj, reikštis ir kitoj. Tačiau tenka skaitytis su faktu: nerimstančiųjų, nors nedaug, bet pasitaiko — lai tie, kurie nepastebi ribų ir griauna visus varžtus. Tai tie, kurie tapyboj atranda... ar sukuria "sustingusius muzikos garsus", o muzikoj girdi "dainuojančias spalvas". Tai niekad nenurimstančios, vis ieškančios, visa išbandyti, viską savy apjungti trokštančios dvasios žmonės. Bergždžia yra su tokiais asmenimis ginčytis — jie patys sau yra įrodymas. Ir jie neprašo būti priimami — jie sau prasiskina kelią. Ne jiems sustingti vienoj meno srity, nei toj pačioj meno srovėj... Jie turi išbandyti viską... ir dar kai ką, nes, nors viskam gali būti ribos, bet tik ne jų ieškojimui.

 

Tokio ieškojimo dvasios apstu pas muziką Antaną Naką. Daugelį nustebino jo "pasišovimas", nepalikus gaidų ir pianino, imtis teptuko, paletės, drobės ir dažų. Kaip jojo kūrybą, taip ir jos rezultatą — pirmąją dailės parodą Čikagoje (1966. I. 8-16) geriausia pavadinti ieškojimu. Parodoj buvo ieškoma ne tik pasirinktose dailės kryptyse, skirtinguose tapybos būduose, bet ir pačiose paveikslų temose. Štai "Toli, toli" — pro miglotus, viens kitą dengiančius plėmus, lyg daugiaspalvių debesų tamsiame fone atsiveria išsišakoję balti dryžai, apribojantys tik svajonėse įsivaizduojamų tolimų kalnų gauburius... Arba "Mano paties dalia" — tankymyno juodumoj šviesa, iš kažkur krisdama ant žalių lapų ir margaspalvių žiedų, primena, kad ir jų esama.

Ryšys tarp tapybos ir muzikos bei bandymai įvairiose tapybos kryptyse, Antano Nako žodžiais, yra "du pagrindiniai klausimai, kurie apima visą mano galvoseną". Jie kaip tik išreiškia jo ieškojimo dvasią. Apie tai plačiau pasisako jis pats šiame "Laiškų Lietuviams" numeryje (117 psl.); (115-116 psl. iliustruojami jo dailės darbais).   — K. T.

Undinės akimis (tempera)