JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Iš neseniai pasibaigusiojo Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo daug buvo laukta, daug tikėtasi. Ar lūkesčiai ir viltys išsipildė? Liturgija ir ekumeninis sąjūdis žengė pirmyn daug platesnį žingsnį, negu buvo tikėtasi. Atrodo, kad čia bus einama pirmyn dar toliau. Bet daugumas tikinčiųjų ne to laukė ir tikėjosi.
Daugiausia buvo laukta reformų gimimų kontrolės srityje. Ši problema buvo, yra ir bus labai didelė, labai svarbi ir labai nemaloni. Nemaloni ne tik vedusiems, bet ir kunigams, kurie klausykloje nuolat su šiomis problemomis susiduria ir yra bejėgiai jas taip išrišti, kad penitentas išeitų iš klausyklos ramus ir patenkintas. Į Bažnyčios Susirinkimą suvažiavusiems tūkstančiams vyskupų ir teologų šios problemos nebuvo svetimos. Visi jomis, be abejo, sielojosi ir tebesisieloja, laužydami galvas, kaip jas išrišti, kaip surasti kokį nors palengvinimą, kuris neprieštarautų tokiems dėsniams, prieš kuriuos kiekvienas žmogus — nesvarbu, ar jis būtų kunigas, ar vyskupas, ar net pats popiežius — yra bejėgis.
Bažnyčia gali dispsnsuoti nuo savo išleistų įsakymų ar kokių nors disciplinarinių potvarkių. Ji gali juos ir visai panaikinti. Štai šiuo metu ji panaikino gavėnios pasninką, pasitaiko vis daugiau ir daugiau išimčių bei palengvinimų kunigų celibato užlaikyme ir galima tikėtis, kad ateityje šių palengvinimų bus dar daugiau. Tačiau Bažnyčia negali dispensuoti nuo Dievo duotų įsakymų bei potvarkių. Dievas savo valią žmonijai yra parodęs ir savo įsakymus davęs dvejopu būdu: svarbiausius pagrindinius įsakymus Jis yra įdiegęs į pačią žmogaus prigimtį — tai yra prigimtinis įstatymas; kitus įsakymus Jis yra davęs pozityviu apreiškimu. Senajame Testamente Jo įsakymų perdavėjas žmonijai buvo Mozė, o Naujajame — Kristus.
Tad jeigu sakoma, kad Bažnyčia negalinti leisti gimimų kontrolės, vartojant kokias nors priemones arba taip santykiaujant, kad negalėtų prasidėti gyvybė, tai toks santykiavimas turi būti uždraustas kokiu nors Dievo įsakymu, esančiu žmogaus prigimtyje arba apreiškime. Jau pradedant kai kuriais pirmųjų amžių Bažnyčios tėvais ir baigiant net dvidešimtojo amžiaus teologais, vis buvo bandoma griebtis Senojo Testamento Onano, nubausto už tokį elgesį, kuris nuo jo gavo onanizmo vardą. Tačiau dabartiniai teologai ir Šv. Rašto aiškintojai jau Onano vardo nemini, kalbėdami apie gimimų kontrolę ir norėdami įrodyti jos neleistinumą.
Mozės įstatymų knygoje (25, 5) yra toks įsakymas: "Kai broliai gyvens drauge ir vienas iš jų mirs be vaikų, mirusiojo žmona neištekės už kito, bet ją ims mirusiojo brolis ir sužadins savo broliui palikuonis, o pirmgimį iš jos sūnų pramins ano vardu, kad jo vardas nebūtų išnaikintas iš Izraelio". Šis įstatymas tikriausiai buvo labai plačiai žinomas, nes ir Naujame Testamente jis minimas net trijose evangelijose (Mato 22, 24; Morkaus 12, 19; Luko 20, 28).
Onanas kaip tik šio įsakymo nesilaikęs. Pradžios knygoje (38, 8-9) šis įvykis yra aprašytas, pasakojant, kad Judas turėjęs sūnų Herą, kuris buvo vedęs Tamarą ir miręs, nepalikęs vaikų. Tada Judas liepęs savo antrajam sūnui Onanui pažadinti mirusiam broliui vaikų, jam tardamas: "Įeik pas savo brolio žmoną ir gyvenk su ja, kad duotumei savo broliui palikuonių". Onanas, žinodamas ne sau gimsiant sūnus, įėjęs pas savo brolio žmoną, taip su ja santykiavo, kad ji negalėtų pastoti, nenorėdamas, kad vaikai gimtų brolio vardu. Viešpats už tai jį nubaudęs. Bet čia yra aišku, kad Dievas Onaną nubaudė ne dėl neskaistybės, bet dėl neteisingumo, dėl nepaklusnumo įstatymui. Jeigu Onanas visiškai nebūtų santykiavęs su Tamara, bet būtų numojęs ranka ir sakęs nenorįs su ja turėti jokių reikalų, vis tiek būtų buvęs nubaustas už įstatymo nesilaikymą. Tad šis tekstas nieko bendra neturi su nenatūraliu santykiavimu. Kitur, nei Senajame nei Naujajame Testamente, nerandame jokių argumentų prieš gimimų kontrolę-
Tad iš pozityvaus apreiškimo, iš Šv. Rašto, negalima įrodyti gimimų kontrolės neleistinumo. Bet daugumas teologų sako, kad čia ir nereikia pozityvaus apreiškimo, nes tas neleistinumas yra aiškus iš prigimties įstatymo. Sutvėręs pirmuosius žmones. Dievas jiems tarė: "Veiskitės ir dauginkitės, pripildykite žemę ir ją užvaldykite" (Prad. 1, 28). Tad ir žmogaus prigimtis yra taip sutvarkyta, kad iš vyro ir moters santykiavimo užsimegztų nauja gyvybė. Šiam tikslui ir teleistas tas santykiavimas. Tad prieš žmogaus prigimtį yra santykiaujant tyčia kliudyti gyvybės užsimezgimą.
Iki šiol taip mokė visi teologai, bet dabar kai kurie pradeda šiek tiek abejoti. Pasirodo vis daugiau ir daugiau laisvesnių minčių knygose ir katalikiškuose žurnaluose. Kad šis klausimas labiau paaiškėtų, reikia pažvelgti, kas yra moterystė ir koks jos tikslas. Moralistai sako, kad moterystė yra vyro ir moters sutartis tam tikriems specialiems tikslams siekti. Pagrindinis moterystės tikslas esąs vaikų gimdymas ir auklėjimas. Antraeilis moterystės tikslas — susituokusiųjų vienas kitam pagalba ir priemonė teisėtu būdu patenkinti prigimties palinkimus. Taip sako ir 1013 Bažnyčios teisių kanonas.
Modernieji moralistai ir ypač Antrasis Vatikano Susirinkimas vis mažiau ir mažiau skiria šiuos pirmaeilius ir antraeilius tikslus, stengdamiesi moterystės tikslą suvesti į vieną: bendra meile paremtas gyvenimas, siekiant atlikti paties Kūrėjo numatytas pareigas. Moterystės įsteigėjas yra Dievas. Ji buvo įsteigta pačioje pradžioje, sutverus pirmuosius žmones. Kai Dievas žvelgė į vienišą Adomą, vaikščiojantį tarp žvėrių ir gyvulių, pagalvojo, kad negera žmogui vienam būti, kad jis turi turėti kitą tvarinį, panašų į save, su kuriuo galėtų bendrauti, kalbėtis, džiaugtis, pasidalinti įspūdžiais. Ir Dievas sutvėrė moterį. Ji buvo panaši į Adomą, kad galėtų jį suprasti, bet drauge ir skirtinga, kad galėtų jį papildyti, kad šeimoje galėtų pasidalinti pareigomis pagal skirtingas savo prigimties savybes, kad galėtų tęsti Dievo pradėtą kūrimo darbą. Lyties skirtingumas ir turėjo tarnauti visiems šiems tikslams, bet ne kuriam nors vienam.
Senovėje į moterį buvo žiūrima kaip į žemesnį kūrinį. Net ir viduramžiais iš kai kurių į teologus pretenduojančių autorių raštų matyti, kad jiems moteris atrodė reikalinga tik vaikų gimdymui, lyg ji tebūtų gyvas inkubatorius. Kai kurie net mėgina filosofuoti, kad jeigu Dievas nebūtų pramatęs gimdymo reikalo, bet tik draugystę ir vienas kitam pagalbą, tai jis vyrui nebūtų sutvėręs moters, bet kitą vyrą, kuris jam būtų buvusi didesnė pagalba negu moteris. Tai yra labai žemas, primityvus, nekrikščioniškas ir nepsichologiškas, bet grynai biologiškas žvilgsnis į moterį. Moters prigimtis yra skirtinga nuo vyro ne tik vaikų gimdymui, bet ir dvasinei pagalbai, jautresniam supratimui, atjautimui, papildymui.
Pirmųjų amžių manichejų sekta net sakė, kad gimdymas yra blogas dalykas, tad ir lytinis santykiavimas yra blogas, ir moteris pasaulyje yra visiškai nereikalinga. Juo pasaulis greičiau pasibaigs, juo bus geriau. Šiai sektai apie 10 metų priklausė ir šv. Augustinas, kuris vėliau atsivertė ir prieš tos sektos klaidas kovojo, bet vis tiek nejučiomis gal kartais jo ir kitų to amžiaus Bažnyčios tėvų raštuose pastebima tam tikra manicheizmo įtaka, ypatingai pažiūromis į moterį, į moterystę ir į lytinį santykiavimą. Toji įtaka daugiau ar mažiau išsilaikė net iki šio amžiaus pradžios. Tad gal nebus perdėta, jeigu pasakysime, kad kai kurių praėjusiųjų šimtmečių moralistų raštai dabar užsipelnytų būti įdėti į uždraustų knygų indeksą.
Lytinis santykiavimas jiems yra iš esmės blogas veiksmas. Nenuodėmingas jis esąs tik tada, kai atliekamas vieninteliam geram tikslui — vaikų gimdymui. Dabartinis Bažnyčios mokslas, leidžiąs santykiauti nevaisingais periodais, jiems būtų didelis papiktinimas. Bet net ir gimdymui skirtas santykiavimas, atrodo, jiems nebuvo jau taip aiškiai nekaltas ,nes nuo jo patardavo susilaikyti gavėnios metu ir prieš didesnes šventes.
Dabar ir modernieji teologai, ir Bažnyčios susirinkimo dekretas pabrėžia, kad tas veiksmas yra gražus ir kilnus. Jis palaiko ir ugdo meilę tarp susituokusiųjų. Jeigu toji meilė nebus nuolat ugdoma, tai ir vaikų auklėjimas šeimoje daug nukentės. Moterystėje gyveną gerai žino iš praktikos, kad po dienos rūpesčių ir vargų, po kartais pasitaikančių visokių nemalonumų, barnių ir nesantaikų, vyro ir moters intymus susiartinimas ne tik suartina jų kūnus, bet ir dvasia. Užmirštami visi buvusieji nesklandumai ir vėl pražysta graži, atlaidi ir viską pernešanti šeimos meilė.
Kai kas labai teisingai palygina šį veiksmą valgymui. Kaip valgis yra skiriamas individo gyvybės palaikymui, taip šis veiksmas yra skiriamas visos žmonijos gyvybės palaikymui. Tačiau ne visuomet valgoma tik gyvybės palaikymui. Kai svečiuose žmogus yra vaišinamas įvairiais valgiais ir gėrimais, tai to vaišinimo tikslas nėra gyvybės palaikymas, bet draugiškumas, nuoširdumas, meilė. Panašiai galima pasakyti ir apie lytinį santykiavimą: žmonijos gyvybės palaikymas nėra vienintelis jo tikslas. Tačiau, teologų nuomone, tas veiksmas turi būti visuomet natūralus, turi būti santykiaujama prigimties nustatytu būdu, nevartojant kokiųnors priemonių ar būdų, sugadinančių natūralaus veiksmo esmę. Tas veiksmas turi būti toks, kad iš jo, esant palankioms aplinkybėms, galėtų užsimegzti gyvybė. Tad santykiaujant ne vaikų gimdymui, bet kitiems tikslams, ir teleidžiama santykiauti tik esant "nepalankioms aplinkybėms", t. y. nevaisingais periodais.
Bet kai kuriems šis aiškinimas atrodo nesuprantamas. Jeigu tas pats veiksmas gali turėti dvejopą tikslą, tai jis gali turėti ir dvejopą prigimtį. Jeigu santykiaujama ne gimdymui, bet tik meilės palaikymui, tai ir to veiksmo prigimtis turi būti tik tokia, kad juo būtų galima palaikyti meilę. Dėl ko jis savo esme turi būti tinkamas užsimegzti naujai gyvybei, jeigu aš to visai nenoriu ir ne tam tikslui jį vartoju? Tai yra kai kurių asmenų galvojimas, bet iki šiol dar tokio galvojimo teologai ir oficialus Bažnyčios mokslas nepripažįsta.
Kad šis klausimas būtų aiškesnis, reikia pažvelgti, kas yra prigimties įstatymas ir kokiu aiškumu jį kiekvienas pažįsta. Prigimties įstatymu vadiname paties Kūrėjo žmogaus prigimtin įdiegtą gėrio ir blogio supratimą. Gėrio reikia siekti, o blogio vengti — tai pagrindinis prigimtinio įstatymo dėsnis. Prigimtinis įstatymas yra tai, kas tinka ar dera žmogaus prigimčiai, žmogaus asmenybei. Jis saisto visus žmones. Niekas jo negali pakeisti ar panaikinti. Šį prigimties įstatymą suprato ir pripažino net senovės pagonių išminčiai: Sofoklis, Ciceronas ir kiti. Teologai skiria tris prigimtinio įstatymo rūšis:
1. Bendrieji, patys pagrindiniai dėsniai, iš kurių išplaukia visi kiti: gera daryti, bloga vengti, gerbti Aukščiausiąją Esybę, nedaryti kitam tai, ko pats nenorėtum.
2. Artimosios išvados iš bendrųjų dėsnių. Čia įeina 10 Dievo įsakymų, išskiriant gal tik trečiąjį (sekmadienį švęsti), kuris laikomas pozityviai apreikštuoju.
3. Tolimesnės išvados, prie kurių teologai priskiria ir lytinį santykiavimą natūraliu būdu.
Pačių bendrųjų prigimtinio įstatymo dėsnių į protą atėjęs žmogus negali nepažinti. Taip pat protingas žmogus ir artimųjų išvadų negali ilgesnį laiką nepažinti. Bet tolimųjų išvadų net visą gyvenimą gali nepažinti protingas žmogus. Manoma, kad čia prisideda ir gimtoji nuodėmė, susilpninusi žmogaus proto lakumą. Bažnyčia turi teisę aiškinti visus prigimtojo įstatymo dėsnius ir išvadas.
Gimimų kontrolės srityje Bažnyčia jokių nepakeičiamų dogmų nėra paskelbusi. Jos nurodymai ir enciklikos visuomet buvo tik teologų bendrosios nuomonės atspindys. Bet ir teologų laikysena bei galvosena šių klausimų sprendime amžiais keitėsi. Žymesni pasikeitimai įvyko po 19 amžiaus antrosios pusės. Dar labiau teologų galvosena pasikeitė paskutiniuoju metu, ypač Bažnyčioje įsiviešpatavus Jono XXIII dvasiai. Jeigu Antrojo Vatikano susirinkimo metu kardinolų ir teologų pasakytas kalbas būtų išgirdę ano meto teologai ir toki autoritetai kaip šv. Augustinas, šv. Jeronimas, šv. Tomas Akvinietis, tai, tur būt, iš nustebimo būtų griebęsi už galvos. Jeigu dabartinių mūsų teologų mokslas būtų buvęs skelbiamas prieš keletą šimtmečių, tai jie, tur būt, būtų buvę atiduoti inkvizicijai. Atrodo, kad Senojo Testamento baimę pamažu vis labiau ir labiau keičia Naujojo Testamento Kristaus paskelbtoji meilė. Atrodo, kad pirmųjų amžių erezijų įtaka vis labiau ir labiau blėsta, užleisdama vietą tikrajai krikščioniškai dvasiai.
Dar ne taip seniai bendra teologų nuomonė buvo, kad santykiauti nėštumo metu yra nuodėmė, kad santykiauti nevaisingais periodais griežtai draudžiama, kad santykiaujant turi būti tik "natūrali" kūno padėtis ir t. t. Dabar visa tai yra tik archyvinė medžiaga. Tad atrodo, kad tos tolimesnės prigimtinio įstatymo išvados net ir geriausiems teologams ne visuomet yra aiškios. Jos keitėsi ir dar, be abejo, keisis. Žmonių be reikalo kankinti nenori nei teologai, nei kiti Bažnyčios autoritetai. Paskutiniame visuotiniame susirinkime, matant šio klausimo svarbą ir keblumą, kaip tik nebuvo norėta paskubomis jo išspręsti. Popiežius paskyrė specialią komisiją, susidedančią iš teologų, moralistų, psichologų, medikų, vedusių ir nevedusių, vyrų ir moterų, kad šis klausimas būtų iš pagrindų išnagrinėtas, išdiskutuotas ir paskui būtų žmonėms paskelbta, kaip reikia ir kaip galima šioje srityje elgtis.
Atrodo, kad pirmasis Dievo žmogui duotas įsakymas pripildyti ir pavergti žemę jau yra įvykdytas. Ypatingų tolimesnių pastangų jau čia nereikia. Gal tik reikia pastangų žiūrėti, kad perpildyta žemė nepavergtų žmogaus. Atrodo, kad medikai pralenkė sociologus ir ekonomistus: žmonių mirtingumas labai sumažintas, bet priemonės jiems išmaitinti proporcingai nepadidintos. Tad apie gimimų kontrolę reikia rimtai pagalvoti. Jos reikalingumą jau pripažįsta net ir tie, kurie prieš vieną kitą dešimtmetį smarkiai prieš ją kovojo. Dabar tik eina kalba, kokiu būdu kontroliuoti, kad nenusikalstum Dievo valiai ir Jo įsakymui, įdiegtam į žmogaus prigimtį. Vis labiau ir labiau suprantant tikrąjį moterystės tikslą, vis daugiau ir daugiau svorio šeimyniniame gyvenime duodant meilei, o ne grynai biologijai, atrodo, kad pasikeitimų ir reformų šioje srityje turės būti. Jeigu ne šiandien, tai rytoj.
Šiame rašinyje per daug nesistengėme ką nors įrodinėti, teigti ar neigti, piršti ar kritikuoti. Vienintelis jo tikslas — nušviesti dabartinę gimimų kontrolės padėtį Bažnyčioje, nurodyti, ką galvoja teologai ir neteologai. Pilnesniam vaizdui patariama perskaityti visus šiame numeryje esančius straipsnius šiuo klausimu. Supratus dabartinę padėtį, tikintiesiems telieka ramiai laukti, kol Bažnyčia tars savo žodį. Tikimės, kad tas žodis bus toks, kurs labiau derinsis su Kristaus mokslu ir žmogaus prigimties kilnumu. ***