Spausdinti

KUN. KAZIMIERAS PUGEVIČIUS

Kun. Kazimieras Pugevičius yra Baltimores arkivyskupijos Šeimos Biuro vicedirektorius, Krikščionių Šeimų Sąjūdžio rytų apygardos kapelionas, tos pat arkivyskupijos radijo ir televizijos programų direktorius, Marylando valstybėje su specialistais gydytojais įsteigęs šešias ritmo (periodinio susilaikymo) klinikas.

SVARSTYMAS DABAR

     1964 m. birželio 23 d. popiežius Paulius VI savo kalboje kardinolams Visuotiniame Bažnyčios Suvažiavime palietė gimimų kontrolės klausima šiais žodžiais: "Problema labai komplikuota ir jautri. Bažnyčia atskiria joje kelis aspektus, kelis galią turinčius veiksmus, kurių tarpe, žinoma, pirmoji yra vedusiųjų laisvė, jų sąžinė, jų atsakomybė. Bet Bažnyčia taipgi turi panaudoti savo kompetentingą galią, kuri sutampa su Dievo įsakymų kompetentinga galia. Bažnyčia turi skelbti tuos Dievo įsakymus mokslininių, visuomeninių ir psichologinių tiesų šviesoje. Tos tiesos neseniai buvo iš naujo labai plačiai išnagrinėtos ir dokumentuotos. Reikia kreipti dėmesį į šio klausimo išsivystymą tiek teoriniuose, tiek praktiniuose aspektuose. Kaip tik tą Bažnyčia ir daro" (AAS 56:588).

     Kokia komplikuota ir jautri yra ši šeimos arba gimimų kontrolės problema, galim suprasti iš to, kad šv. Tėvas perėmė šį klausimą iš Visuotinio Susirinkimo ir paskyrė specialią komisiją tą klausimą nagrinėti.

     Popiežius Jonas XXIII buvo sudaręs tą komisiją iš šešių narių. 1964 metų gegužės mėnesį ta komisija buvo praplėsta iki penkiolikos narių, o praeitų metų kovo mėnesį — iki penkiasdešimt dviejų narių.

     Komisija — tarptautinė: 9 nariai iš JAV, 7 iš Prancūzijos, 6 vokiečiai, 5 belgai, 5 italai; po du iš Kanados, Anglijos, Indijos, Japonijos, Olandijos ir Ispanijos; po vieną iš Brazilijos, Čilės, Jamaicos, Madagaskaro,   Filipinų, Senegalo, Šveicarijos ir Tunizijos. Iš 52 komisijos narių tik 19 teologų, o 15 demografų arba ekonomistų, 12 gydytojų ir psichiatrų, 6 vedusius atstovaują asmenys. Penkios komisijos narės — moterys. Komisija pavadinta. "Žmonijos skaičiaus, šeimos ir gimimų problemų komisija."

     Kalbėdamas šitai komisijai, popiežius Paulius pabrėžė, kad Bažnyčia saugo ir gyvybę, ir meilę: "Šiuo atveju problemą galima trumpai išreikšti sekančiais žodžiais: Kokioj formoj ir pagal kurias normas vedusieji, gyvendami tarpusavėj meilėj, turėtų gyvybei pasitarnauti, kaip kad jie yra pašaukti ("Osservatore Romano", 1965, III. 24).

     Kokia komplikuota ir jautri yra ši šeimos problema, galima įsivaizduoti iš to, kad po pusantrų metų ji neskelbia galutinio atsakymo, nors pastebima, kad dokumente apie Bažnyčią moderniame pasaulyje kai kur remiamasi tos komisijos diskusijomis.

     Vienas iš tos komisijos narių, daktaras Andre Hellegers, Johns Hopkins universitete specialistas vaisingumo ir žmonių daugėjimo klausimais, yra vienas iš pagrindinių patarėjų Baltimores arkivyskupijos šeimų klinikoje. Kada užklausėm apie komisijos darbus, jis tik tiek galėjo mums pasakyti, kad komisijos pasitarimai gilūs ir platūs.

     Ne tik tarp tų popiežiaus komisijos narių, bet ir tarp visų rimtų Bažnyčios teologų vyksta gyvos diskusijos šiuo klausimu. Popiežius Paulius VI yra pasakęs, kad niekas neturi teisės be pagrindo skelbti, kad Bažnyčia jau keičia savo nuomonę, savo mokslą ar savo moralę. Nemažas skaičius Bažnyčios vyskupų yra priminę savo kunigams ir žmonėms, jog nėra pagrindo manyti, kad Bažnyčios disciplina ir net prigimties dėsniai jau pasikeitė arba niekada nebuvo tokie, kokie buvo laikomi anksčiau. Bažnyčia laikosi savo linijos.

     Tai nereiškia, kad vyskupai, teologai arba nuodėmklausiai neatjaučia pasauliečio ir jo problemų. Kiekvienas kunigas, kuris pašventė bent vieną šeštadienio popietį klausykloje, žino kokių sunkenybių gali kilti ryšium su šeimos prieaugliu.

     Tai kam tos diskusijos tarp teologų? Kam kankinti žmones? Niekas žmogaus nenorikankinti, bet lengvų atsakymų gilesniems klausimams retai randame. Mes, kaip katalikai, tikime, kad Bažnyčia yra neklaidinga tikėjimo ir moralės srityse. Mes, kad ir tik iš tolo stebėję Vatikano Suvažiavimą, girdėjome apie diskusijas, ginčus, protokolus, sumanymus ir pakeitimus. Tačiau mums tikėjimas sako, kad Bažnyčią valdo ne kokios komisijos dauguma, ne tie, kurie geriausiai išmano apie propagandą, ne koks uždaras kardinolų štabas — ne. Mes tikime, kad Bažnyčią valdo Kristus. "Ką jūs atleisite žemėje, bus atleista danguje. Ką sulaikysite žemėje, bus sulaikyta danguje..." "Kas jūsų klauso, manęs klauso".

     Mes, be abejonės, tikime Bažnyčios neklaidingumu. Bet tai nereiškia, kad Bažnyčia yra koks automatas, į kurį įkiši raščiuką su klausimu ir už poros sekundžių gausi trumpą, gražų atsakymą.

     Aš nesakau, kad Bažnyčia nekalba autoritetingai. Paprastuose klausimuose nuodėmklausis arba dvasios vadas, pasiremdamas studijomis ir patirtimi, gali trumpai atsakyti į klausimą.

NAUJOS ŽINIOS

     Bet svarstant apie gimimų kontrolę šiomis dienomis, svarstoma visai kitose aplinkybėse, negu, sakykime, prieš dešimt ar dvidešimt metų. (Jei kas norėtų giliau išstudijuoti gimdymo moralės problemos istoriją, rekomenduočiau pačią geriausią knygą, "Contraception", parašytą John Noonan).

     Nuo šv. Augustino laikų iki XIX-ojo šimtmečio vidurio moralinėje teologijoje apie vedybinį gyvenimą ir gimimų kontrolę beveik nebuvo kokių naujų problemų. Lytinis santykiavimas vengiant šeimos onanizmu buvo griežtai draudžiamas.

     Žinoma, praeitam šimtmety šeimos vengimo metodai nebuvo taip patobulinti kaip dabar. Tada kilo sterilizacijos klausimas, būtent ar leidžiama, norint išvengti šeimos, moteriai ar vyrui padaryti chirurginę operaciją. Ir tas Bažnyčios draudžiama. Tik tada, kada kūno dalis taip nesveika, kada be operacijos gresia pavojus gyvybei ar be operacijos neįmanoma išgydyti, tik tada leidžiama išimti lytinius organus. Taip būna, pavyzdžiui, kada moters įsčiose atsiranda vėžys.

     Kodėl tik mūsų laikais iškilo diskusijos, liečiančios kontracepciją? Tai dėl to, kad medicinos mokslas per paskutinius 150 metų yra padaręs didelę pažangą; pvz. moters ovum (kiaušinėlis) pirmą kartą tapo atskirtas tik 1827 m. To kiaušinėlio ir vyriškos spermos (sėklos) funkcijos buvo suprastos tik 1875 m. Tik XX amž. sužinota, kad moters kūnas gali pagaminti šimtus tūkstančių tų kiaušinėlių. Tik 1923 m. atrasta, kad moters vaisingumas pasireiškia tik tam tikroje mėnesio dalyje. Psichologijos srityje sužinota, kiek lytiniai veiksmai rišosi su žmogaus psichologija, su visa asmenybe. Sociologija tik šio šimtmečio pradžioje pradėjo pristatyti žinias apie tautų skaičius, jų daugėjimą ar mažėjimą. Antropologija siūlė savo duomenis.

     Žymus vokiečių teologas redemptoristas Bernardas Haeringas yra pasakęs: "Kada moralistai bando atsakyti į klausimus apie kokio veiksmo moralę, visų pirma jie turi suprasti to veiksmo sampratą". Taigi, prasiplėtus ir pagilėjus žinioms apie lytį, iškilo reikalas tas žinias įjungti į lyties moralinį supratimą. Juk, savaime suprantama. Bažnyčios doktrina nėra kokia didelė įrišta knyga, pvz. enciklopedija, kurią atsivertęs atrandi tuoj pat atsakymą į norimą klausimą. Naujos problemos iškelia naujus klausimus, į kuriuos tenka ieškoti atsakymų. Taip pat ir šioje srityje. Šv. Tėvas tam tikrais atvejais formaliai ir galutinai sprendžia kai kuriuos doktrinos klausimus. Tačiau tai nereiškia, kad prieš tai popiežiui nereikėtų nei protauti, nei nagrinėti, nei klausti. Bažnyčios ir popiežiaus neklaidingumas remiasi ne vien inspiracija, bet ir informacija. Todėl ir dabar, naujai svarstant, popiežius į savo komisiją sukvietė specialistus iš įvairių sričių.   ***