Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1966m. 4 Balandis


Vol. XVII Nr. 4 BALANDIS / 1966 / APRIL

*  * * GYVENIMUI TEKANT    134

Sesuo M. Jurgita ESAM ŽMONĖS — APSISPRĘSTI    136

F.    Jucevičius AR ŽMOGUS GALI SUKURTI GYVYBĘ?    138

K. Bradūnas SUSITIKIMAS SU ČIURLIONIU    145

R. Kriaučiūnas PSICHOTERAPIJA    146

A. Grauslys MEILĖS SĄVOKA    151

R. Rastonytė JAUNIMO ATSAKOMYBĖ    158

M. F. C. Caron NENAUDOK LENGVŲ GINKLŲ    159

Br. Krokys KAS KALTAS?    160

G.    Ivaškienė BESIRŪPINANT VAIKAIS    162

J. Medušauskas PAS ARSO KLEBONĄ    163

KATALIKAI IR PROTESTANTAI

VI. Ramojus Bendravimo buvo ir anksčiau    168

K. Trimakas, S. J. Santykiai religiniu pagrindu    169

A. L. ATSINAUJINANČIOJ BAŽNYČIOJ:
Bažnyčia Moderniajame Pasaulyje. Kunigas ir kardinolas Los Angeles    170

*  * * IŠTRAUKA IŠ ANAPUS    174

J. Venckus, S. J. VĖŽYS IR VIRUSAI    175

SKAITYTOJO ŽODIS    176

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.

Vyresnysis redaktorius Juozas Vaišnys, S. J.

Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.

Dr. Arūnas Liulevičius Techninė redaktorė Birutė Bulotaitė

Foto redaktorius Algimantas Kezys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J.

Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.

Prenumerata metams — 4 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

 

MARMURAS gulėjo ir laukė, kol, iš laužyklų išvežtas į saulę, apkabino žmones... savo kristalų sniegais, jų nerimstančia mėlyna žiežirba.

Henrikas Radauskas

 

GYVENIMUI TEKANT

■ Ar nekasa saviesiems duobę?

    Menu žmogaus buities problemos neišsprendžiamos. Juo tik atvaizduojamos jas sprendžiančiųjų nuotaikos. Meną žmonės kuria ir sukurtą išgyvena pagal tai, kaip patys savo buities klausimą sprendžia.

    Nuo sienos "medinio Kristaus" nukritimu prasidėjusi ir desperatišku šauksmu "mirtis nugalės" pasibaigusi katastrofoj žuvusiam Algimantui Mackui prisiminti akademija Čikagoje II. 26 tiksliai išreiškė jo paties poezijos nuotaiką — šaltą, šiurpulingą ir slegiančiai pribloškiančią.

    Tikįs pomirtiniu gyvenimu, mirties šiurpą pajutęs, tai nevilčiai vidiniai prieštaraudamas, dar gali tą nuotaiką pakelti — net su pagarba ir skausminga užuojauta žmogui, pažadėtos ir išsiilgtos amžinybės nežinia ko beatsisakančiam.

    O jei kas neturi to tikėjimo? Ar tas sukeltas mirties šaltis neverčia jį tame beviltiškume, bet kuo apsisvaiginus, užsimiršti ar net visai tą "absurdišką komediją" kuo greičiau užbaigti?

    Savo išsikastoj duobėj mirti pasmerktą duobkasį vaidinusį aktorių tikįs gali po vaidinimo prašnekinti: "Tai ką, visgi išsikapstei iš anos duobės". Ir tai skambės ne tik su humoru, bet ir su gilia, žodžius prašokančia garantija.

    Betgi netikinčiajam kieti žodžiai — "mirtis nugalės..., mirtis nugalės" — vėl ataidės: "Che, che... Išsikapstei, bet tik laikinai..."

    Netikinčiojo neviltis tikintį gali kiek paveikti; netikintį — beginklį — ji turi visai susmugdyti. Ar tai tik nėra netikinčiojo sąmokslas prieš netikintį? Ar ir menu, kaip ir gyvenimu, jis nekasa saviesiems duobę?

    Netikinčiojo neviltis mirties akivaizdoj tikintį gali priblokšti, bet ne perblokšti: tikėjime jis randa ramstį. Bet kur atsirems tas, kurs netiki? Ar netikinčiojo klaikus, beviltis šauksmas neturėtų susmugdyti kitą netikintįjį? Ar tai ne sąmokslas vieno prieš kitą? Ar ir menu, kaip ir gyvenimu — anot K. Ostrausko, viens kitam jie nekasa duobės?

■    Jaunimo spauda

    Sunkiai išparduodamų jaunimo knygų išeivijoj išleista nedaug. Tuo tarpu jaunimo periodinė spauda dar ir dabar, kad ir retkarčiais sušluobuodama, tebepasirodo periodiškai laiko tiksenimo ritman.

Skaityti daugiau:

MES NEBESAME SAUGŪS, BET MES ESAME ŽMONĖS, PRIVERSTI APSISPRĘSTI

SESUO MARIJA JURGITA

SESUO MARIJA JURGITA, 25 m. amžiaus, priklauso Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos Seserų Kongregacijai. Viena iš Putnamo mergaičių bendrabučio vedėjų ir lituanistinių kursų dėstytoja. 1965 m. Annhursto Kolegijoje baigė anglų literatūros, prancūzu kalbos ir pedagogikos studijas; ten studijavo ir lietuvių kalbą. Aktyviai reiškiasi skaučių veikloje. Vasarą dirba Kongregacijos seserų vedamosiose mergaičių stovyklose. Jos poezijos buvo atspausdinta “Draugo” kultūriniame priede, “Ateityje”, “The Marian”, “Waterbury Republican” ir kituose laikraščiuose. Apačioje spausdiname josios rašini, “Laiškų Lietuviams” konkurso suaugusiųjų grupėje laimėjusi pirmąją ir vienintelę premiją.

    Kadaise, nekartą tenka nugirsti, būdavo kiti laikai ir kiti žmonės. Žmonės buvo pastovesni, tvirtesni, žiną savo vietą. O dabar, apgailestaujame, pasauly chaosas: visi veržiasi, nepasitenkinę savąja būkle. Ir jaunimas kažkaip kitoks būdavo — tylesnis, rimtesnis, pareigingesnis.

    Taip. Kadaise ir žemė stovėjo, o saulė ir kitos planetos aplink ją sukosi. Kadaise.

    Yra visai kitokia savijauta žmogaus, manančio, kad jis stovi ant tvirtos žemės, kuriai saulė tarnauja, ir žmogaus, žinančio, kad tas mažas pasaulis sukasi, kad ir labai tvarkingai, didelėje, jam nevisai aiškioje visatoje.

    Yra didelis skirtumas tarp savininko su minia pririštų tarnų (baltų ar juodų) ir darbdavio, priversto savo darbininkus (baltus ar juodus) gerbti.

    Yra amžiai skirtumo — gal evoliucijos? — tarp jaunuolio, nesąmoningai sekančio tėvų pėdomis, ir jaunuolio, turinčio apsispręsti, kur eis.

    Yra visai kas kita būti savo krašto ekonomine ir kultūrine dalimi ir priklausyti Tautai, neturinčiai žemės.

Skaityti daugiau:

Ar žmogus galėtų sukurti gyvybę?

FELIKSAS JUCEVIČIUS

Kun. dr. Feliksas Jucevičius yra šv. Kazimiero lietuvių parapijos klebonas Montrealyje, Kanadoje. Teologijos doktoratą įsigijo Romoje Gregorianumo Universitete, o filosofijos magistro laipsnį Kanadoje.

    Iš kur atsirado gyvybė? Ar ji buvo Dievo tiesioginiai sutverta, ar ji išsivystė iš negyvosios medžiagos? Ar vieną dieną žmogus galės sudaryti gyvosios medžiagos sintezę laboratorijoje? Tai skirtingi aspektai vienos problemos, kuri iškyla, kai žmogus mėgina nusakyti gyvosios medžiagos ir negyvosios medžiagos santykius. Žiūrint iš teoretinio taško, gyvosios medžiagos išsivystimo bei sintezės galimybės neslepia savyje jokio loginio prieštaravimo. Jos net tiesioginiai siejasi su biologinės evoliucijos samprata, kuri dominuoja šių dienų mokslinę panoramą. Aišku, tai moksliškai suformuluoti nėra lengva. Daugelis mano, kad vienam žmogui iš viso tai neįmanoma padaryti, nes jis turėtų būti kartu pajėgus matematikas, fizikas, chemikas ir gerai nusimanyti geologijoje ir paleontologijoje, geofizikoje ir geochemijoje, biologijoje ir biochemijoje. Kitaip sakant, jis turėtų aprėpti savo žvilgsniu dabartį ir praeitį, gyvosios medžiagos visumą ir jos paskiras formas, jos fizinę struktūrą ir joje vykstančius cheminius procesus. Štai kodėl gyvybės kilmės bei jos sudarymo galimybės išsprendimas priklausys ne nuo vieno žmogaus, o nuo specialistų grupių, kurios turės dirbti kartu kaip teoretinėje, taip ir praktinėje plotmėje. Net ir tada nereikia tikėtis, kad bus išspręsti visi klausimai, nes daugelis svarbių detalių liks neprieinama protui.

    Su gyvosios medžiagos klausimo pozitiviniu aspektu tampriai siejasi ir filosofinis. Kas yra gyvybė: komplikuotas medžiagos žaismas ar metafizinė enigma? Kur glūdi josios esmė? Teologijoje susiduriame taip pat su gyvybės klausimu. Ar mes turime tikėti genezės aprašymu, pagal kurį gyvosios būtybės buvo Dievo paskirai sutvertos? Ar gyvybės išsivystimo iš inertinės medžiagos galimybę galime sutaikyti su tvėrimo dogma? Ar Dievą begalėtumėm laikyti tvėrėju, jei vieną dieną žmogus sudarytų gyvosios medžiagos sintezę laboratorijoje? Visi šitie klausimai tampriai siejasi su krikščioniškąja pasaulio vizija, kuri daugiau ar mažiau dominuoja mūsų gyvenimą bei mūsų asmeninį užsiangažavimą. Štai kodėl atsakymai į juos nėra mums vien tik teoretiškai įdomūs, bet yra kartu egzistenciniai svarbūs.

Skaityti daugiau:

SUSITIKIMAS SU M. K. ČIURLIONIU

KAZYS BRADŪNAS

TEBŪNIE

(Iš “Pasaulio sukūrimo” ciklo)

Kur tu dėsi
Saulę, žemę ir vandenį?

Sudegins, užkas, nuskandins.
Bet tu palieti
Sunarpliotą chaoso audinį,
 Ir viską baisiai įskaudini,
Tardamas: Tebūnie!

Ir girdžiu,
Kaip akmenys trata,
Ir jaučiu,
Kaip įtampa virpa dvasia,
Ir matau,
Kažkas brėžia degantį ratą
Juodose
Gelmėse.

Ir pliūptelia vyzdžiuose liepsnos,
Pavirsdamos drobe žalia

Leisk man būti salia,
Pirmaprade Ugnie,
Kai širdis drebėdama šankiai
Tebūnie!
Tebūnie!

 

Skaityti daugiau:

PSICHOTERAPIJA - PAGALBOS PROCESAS

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Romas Kriaučiūnas ruošiasi psichologijos doktoratui Washingtono Universitete St. Louis, Missouri. Kaipo štabo psichologas, porą metų dirbo Manteno Valstybinėje ligoninėje, Manteno, III. Priklauso Illinois Psichologu bei Geortologijos Sąjungoms.

     "Po to, kai baigiau universitetą, negaliu apsispręsti. Jau, rodos, nutariau gauti darbą arba vesti savo sužadėtinę, bet žygio nesiimu. Jaučiuosi kažkaip susimaišęs..."

     "Daug dalyvauju visuomeninėje veikloje taip, kad dažnai įeinu į įvairias valdybas. Paskutiniu laiku pastebėjau, kad nesvarbu su kuo dirbčiau, anksčiau ar vėliau su visais susipykstu. Jaučiu, kad valdybų nariai pradeda manęs vengti. Aš to nenoriu, bet jaučiuosi bejėgis save apvaldyti..."

     "Mūsų dešimties metų sūnus nekenčia mokyklos ir nesimoko, nors ir yra gabus. Jis tik stumdosi iš kampo į kampą. Mes jį ir į specialią mokyklą buvom patalpinę, bet veltui. Nežinom, ką toliau daryti..."

     "Lietuvoje turėjau svarbias pareigas. Komunistams atėjus, slapsčiausi, o prieš jų antrą okupaciją pasprukau į Vakarus. Viskas buvo tvarkoj, bet per paskutinius kelis metus pastebėjau, kad mane kas tai pradėjo sekti. Maišydamas pėdas, krausčiausi iš miesto į miestą, bet tais agentais negaliu atsikratyti. Į policiją eiti bijau, nes ten irgi gali komunistų agentų būti. Nusipirkau ginklą, nes jaučiu, kad tykoja mane pagrobti..."

     Kiekvienas turime kasdieninių rūpesčių, tačiau yra skirtumas tarp sunkumų, kuriuos patys galime išrišti, ir tų, kurie mus daugiau supainioja. Kartais gali atrodyti, kad problema jau išspręsta, bet netrukus pamatome, kad ji vėl grįžus. Giminės, draugai ar bendradarbiai gal ir yra bandę padėti, bet jų pastangos lieka be vaisių. Šiais laikais akligatvyje atsidūrę dažnai kreipiasi į vadinamas pagalbos profesijas, naudojančias psichoterapijos metodą.

     Psichoterapija yra gan plati sritis, kuriai priklauso patarimai, asmeninė, grupinė, vaiko, šeimos terapija ir psichoanalizė. Dažnai psichoterapija yra apibūdinama kaip gydymo būdas, lyg tai būtų pagalbos teikimas pasyviam ligoniui. Tiksliau ją būtų apibrėžti kaip gydymo procesą, kur vie-nas asmuo bando padėti kitam suderinti jo jausmus, nusiteikimus ir elgseną. Padedant atpalaiduoti emocinę įtampą, kartu pakeliamas ir asmeninis našumas. Kaip netrukus matysime, yra visa eilė būdų šiam tikslui atsiekti.

Skaityti daugiau:

MEILĖS SĄVOKOS AKIVAIZDOJE

4 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS G RAUSLY S

     Artėdami prie meilės sąvokos aptarimo ir žinodami, kad kiekvienas meilę išgyvena skirtingai, turime suprasti ir su tuo susitaikinti, kad negali būti vienos visus įtikinančios ir visiems priimtinos meilės sąvokos. Kiekvienas meilę supranta taip, kaip jis ją išgyvena.

     Sudaryti visus įtikinančią meilės sąvoką negalima, nes meilė nėra protinė kategorija, kur visiems suprantami ir todėl privalomi logiško protavimo dėsniai verste verstų taip, o ne kitaip galvoti. Jausmai turi savo skirtingos logikos kelius, kurių dėsniai neaiškūs. Į tos logikos eigą veikla taip pat kiekvieno žmogaus skirtingų išgyvenimų prisotinta pasąmonė. Štai kodėl konkrečios meilės atvejai nelengvai psichologiškai išnarpliojami. Todėl meilės tema priklauso prie tokių, kurias svarstantieji kiekvienas bando visai kitaip aptarti. O ir tie aptarimai dažniausiai būna tokie paviršutiniai, kad būtų galima apie juos pasakyti: visi, regis, žino, kas yra meilė, ir beveik visi suklumpa, kai reikia atsakyti, kas ji yra.

     Atrodo, kad daugiausia medžiagos teisingam meilės supratimui duoda meilės realistai, nes jų supratimas labiausiai gyvenimiškas bei pagrįstas žmogaus prigimties psichologiniu pažinimu.

MEILĖS REALISTAI

     Jie žiūri į meilę visapusiškai ir todėl mato jos šviesą ir šešėlius. Jie giliai psichologiškai pagrindžia atskirus meilės pasireiškimus, neišleisdami iš akių nei dvasinio, nei kūninio prado joje. Pripažindami gilią meilės prasmę žmogaus gyvenime, jie gretina ją su duona, vandeniu, oru ir saule. Kaip tikroje ir gyvenimiškoje meilėje, taip ir jos sąvokoje, jų mintis sisteminant, atrodo, turėtų rasti vietos nuotaikos ir nusistatymai, kuriuos čia nurodysime.

     Meilė neįmanoma, ir jos nėra ten, kur viešpatauja egoizmas, savimeilė, kur tik rūpinamasi savim ir savų malonumų teieškoma. Meilė, visa savo esme, yra altruistinė, nes tai savęs pamiršimas galvoti apie kitą. Gal būtų galima dar teisingiau pasakyti: tai galvojimas apie kitą ir rūpinimasis juo, tartum savim. “Koks tai gamtos nutolimas nuo pačios savęs (nes gamta egoistinė — A.G.)... Ji panaikina pertvarą... tarp aš ir tu. Tai padaro meilė”, taip stebisi didysis vokiečių rašytojas Th. Mannas “Bekenntnise Felix Krull”. Tai pertvarai kritus, besimylintleji persisunkia vienas kitu ir dvasiniai sutampa. Anot G. de Maupassant, vienas, tartum kempinė vandenį, įgeria kitą, jaučia tą kitą nuolat esantį jame. Meilėje vienas ir kitas pradeda jausti ir gyventi už du ir tai ta prasme, kad “Tu” nepalyginamai daugiau pradeda reikšti kaip “Aš”.    

Skaityti daugiau:

Miesto foto

Mieste yra visko — žmonių, mūrų, namų, gatvių,... egzotikos ir tragedijos...

Skaityti daugiau:

JAUNIMO ATSAKOMYBĖ

1965-1966m. "Laiškų Lietuviams” straipsnio konkurso jaunimo grupėje pirmąją premiją laimėjęs rašinys.

Rūta Rastonytė

Rūta Rastonytė, 15 m. amžiaus, Vytauto ir Eugenijos Rastonių duktė, yra pirmų metų moksleivė Putnamo Katalikų Akademijoje ir gyvena mergaičių bendrabutyje Put-name, Conn. Ji baigė šv. Pijaus pradžios mokyklą Providence, R. I., kur buvo išrinkta reprezentuoti savo mokyklą Valstybinėje Mokslo parodoje. Priklauso ateitininkų ir skautų organizacijoms. Lietuviu kalbą išmoko namie; tik metus lankė Bostono lituanistinę mokyklą. Žada, užbaigusi gimnazija, studijuoti psichologiją arba muziką.

Aš manau, kad pradedant šį rašinį, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra atsakomybė. Atsakomybė yra visų pareigų sąmoningas atlikimas. Atsakingas žmogus greit ir tinkamai reaguoja. Žmogumi, kuris nėra atsakingas, negalima iš viso pasitikėti.

Š e i m o j . Žmogus visą savo gyvenimą nuo pat vaikystės yra kam nors atsakingas. Nors ir kaip mėgintų, jis niekada nepabėgs nuo atsakomybės. Vaikas yra atsakingas savo tėvams; pavyzdžiui, būti geru mokiniu, išlaikyti šeimos gerą vardą ir t. t. Negeru pasielgimu vaikas žemina šeimos lygį visuomenėj ir suardo šeimyninę nuotaiką.

D r a u g a m s. Draugų ratelyje neatsakingas žmogus neturi vietos. Geras draugas yra atsakingas būti ištikimas draugui ir vertas jo pasitikėjimo. Atsakingas draugas neišduoda savo draugo paslapčių. Jis reaguoja į draugo kaltes ir stengiasi, kiek tik gali, vesti jį geruoju keliu. Jis būna sąžiningas, teisingai atsako į visus klausimus ir išblaško draugo abejones.

T a u t a i. Kiekvienas žmogus priklauso kokiai nors tautai. Jis yra jai atsakingas. Jis turi domėtis savo tautos kultūra ir jos pasauline padėtimi, o taip pat jai, kai reikia, padėti ekonomiškai. Visi žmonės, turtingi ir beturčiai, prisideda prie tautos labo. Paprasčiausias žmogus savo atsakingu charakteriu gali būti geriausias pilietis!

I š e i v i j o j . Pati išeivija yra tautos dalies atskiras pasaulis, bet ir joje ta atsakomybė tautai galioja maždaug tuo pačiu būdu. Ir išeivijoj mes esame įpareigoti būti ištikimi savo ištremtai tautai. Reikia stengtis kuo daugiau išlaikyti jos kultūrą (pvz. dainas, audinius, literatūrą bei kitokius jos kūrybos darbus). Mes turime rūpintis, kad mūsų pavergta tauta taptų laisva ir kad išeivijoje savo veiksmais parodytume pasauliui, kad mes nesame visiškai mirusi tauta, bet tik ištremti. Irodykime, kad mes nesame sustabdę kovą prieš prispaudėjus, bet tik šaukiamės visų laisvų tautų pagalbos, kaip kad darėme lapkričio 13 d. Jungtinėse Tautose. Kai mes, išeiviai, pažvelgiame i susiformavusią situaciją, mūsų dauguma lieka abejinga. Mes norime, bet neturime pakankamai galimybių reikštis; ne tik paprastai reikštis, bet taip, kad į tas pastangas būtų atsižvelgta. Tik dabar šiuo metu suaugusieji jau supranta, kad jaunimas yra uolus ir kad tas uolumas artimoje ateityje galės mus išlaisvinti iš šios išeivijos.

Skaityti daugiau:

NIEKUOMET NENAUDOK LENGVŲ GINKLŲ

MARIE F. C. CARON

Mano Dukra,

     Ant savo gyvenimo kelio tu sutiksi vyrus ir tu galvosi, kad juos myli, nes tu jausiesi traukiama prie jų intelektualiai ar fiziškai. Neskubėk maišyti meilės su tuo patraukimu. Palik laikui pasirūpinti šiuo dalyku: jis bus geresnis teisėjas kaip tu, ir mokės atskirti tavo jausmuose tai, kas yra praeinama, nuo to, kas gali būti pastovu.

     Juk meilė nėra tik paprastas traukimas; tai yra kai kas daug reikšmingesnio; tai sutikimas be rezervo dalintis su kitu “gera ir bloga”... Ir jei yra lengva jungtis dėl “gero”, tai reikia labai mylėtis, kad padėti viens kitam bendrai pakelti “bloga”. Be to, tarp šitų dviejų kraštutinumų yra gyvenimas, gyvenimas visų dienų. Gal būt, šioms valandoms daugiausia ir yra reikalinga meilės, tos realios ir nuoširdžios meilės, kuri yra pati gražiausia dovana, kokią tik jums gali duoti gyvenimas.

     Kuomet tu pasijusi pakankamai tikra dėl savęs ir dėl jo, kad galėtumei priimti vyro pasiūlytą gyvenimą keistis su tavuoju, pasakyk sau, kad tu prisiėmei jums abiems pačią svarbiausią ir pačią gražiausią atsakomybę — jūsų bendrą laimę. Juk didesne dalimi ji priklausys nuo tavęs, nepamiršk to niekuomet. Venk viso to, kas gali ją sugriauti, sutepti ar pažeminti. Gerbk tą atsakomybę pas vyrą, kurį tu myli. Nereikalauk iš jo niekuomet, kad jis būtų prie tavo kojų; nėra žmogaus, kuris norėtų būti totališkai pavergiamas kito. Jei tu reikalausi iš jo tokio nusiteikimo, jūs kentesite abu: jis dėl to, kad nesąmoningai jaus pasipiktinimą tavim, nežiūrint to, kaip jisai tave mylės, o tu dėl to, kad atimsi iš savęs — gal būt, klaidingai — pasitikėjimą pasikliauti kuo nors už save stipresniu, sugebančiu tave ginti ar palaikyti.

     Bet jokiu būdu nedidink savo silpnumo. Niekuomet nenaudok “ginklų” — ašarų ar nepasitenkinimo. Jei tu esi moteris, sugebanti mylėti vyrą, neleisk savo veiksmais dementuoti savo jausmų. Nesielk, kaip sugadintas vaikas. Neklausyk tų, kurios tau sakys laimėti viską tokiu būdu; tai, ką jis laimėjo, yra niekai palyginus su tuo, ką pralaimėjo. Vyrui, kurį tu myli, tu neturi būti našta nei moraliai, nei fiziškai; nebūk viena iš tų, kurios dejuoja ir kaltina kitus. Aš žinau, ką reiškia kova su savim, nuovargis, apie kurį tu tyli, ir materialiniai sunkumai, kurie nuslepiami. Yra šypsenų, kurios veikia kaip padrąsinimas, ir gerai išlaikomi namai yra laimėjimas. Aš nemanau, kad gali būti gražesnio meilės įrodymo vyrui, kaip, elgiantis tokiu būdu, turėti tik vieną norą — kad jis nesuprastų, kiek pastangų reikia tam rezultatui. Mylėti ką nors — tai yra norėti jam, visiškai save pamiršus, ramumo, poilsio, džiaugsmo. Neieškok tame jokios skausmingo pasiaukojimo patirties: nėra didesnės laimės, kaip padaryti laimingais tuos, kuriuos mylime. Tokiu būdu tu sau sukursi nuosavą laimę, užtikrindama ją kitam.

Skaityti daugiau:

KAS KALTAS?

BRONIUS KROKYS

Stilizuotos ištraukos iš mūsų gyvenimo

     — Algi, važiuokim į kiną. Gražus filmas. Saulius su Vytuku pažais pas kaimynus. Tegul verčiau pas Millerius žaidžia, kam čia mūs žolę mindžios...

     — Vėlai grįšim, norės valgyt.

     — Duok pusę dolerio, nubėgę nusipirks po dešrelę. Jas dar geriau mėgsta, kaip mano paruoštą valgį.

*  *  *

     —    Rimuti, ar tu eisi šiandien į lituanistinę mokyklą?

*  *  *

     Danute, arba pasitrumpink plaukus, arba susipink kasas. Ir nenešiok taip plaukų ant akių apsikreikus. Į ką tu panaši? Žvaira paliksi.

     —    Mama, tu nežinai. Dabar taip mada. Dabar taip visos nešioja. Sandra sakė, kad man taip labai tinka, nes mano plaukai geltoni. Ir Georg sakė, kad aš taip “gorgeous” atrodau.

     —    Bet, Danute, tėtis labai pyksta, kad tu taip nešioji plaukus. Ir žiūrėk, kad tu man susišukuotum kaip žmogus!

     —    Mama, jei jūs mane taip barsit, tai aš nuo jūsų pabėgsiu. Negyvensiu su jumis...

     — Janute, jei tu kada ištekėsi už anglo, tai taip ir žinok. Jokių vestuvių, jokių dovanų, jokių reikalų daugiau su tavim.

Skaityti daugiau:

BESIRŪPINANT VAIKŲ GEROVE

Kas rūpinasi

     Kas rūpinasi našlaičiais, nuolat skriaudžiamais ar apleistais vaikais?

     Trupučiuką mes visi, kurie aukojame įvairioms šalpos organizacijoms. Trupučiuką ir federalinė bei atskirų valstybių valdžia. Tačiau tie du trupučiukai nesudaro nei minimumo, kaip toliau pamatysime. Skirtingose valstybėse dramatiškai įvairuoja ir sumos, kurios yra valdžios išleidžiamos “pašalpinlams” vaikams išlaikyti. Taip pvz. Niujorkas už kiekvieną šalpos reikalingą vaiką išleidžia po 10.28 dolerių per metus. Texas valstybei vienas vaikas kainuoja tik — 24 centai, o Idaho — 19 centų per metus. Sunku net bandyt įsivaizduoti, kokį “aprūpinimą” gautų tie apleistieji vaikai, jei neprisidėtų ir privačios pašalpos organizacijos. Tačiau ir to, ką jos prideda, dar labai, labai negana.

     Šiuos duomenis pateikia J. H. Reid, Amerikos Vaikų Gerovės Sąjungos direktorius.

Kaip pataisyti

     New Castle, Pa., miestelis atrado labai efektingą būdą nusikaltėliams jaunuoliams pataisyti. Normaliai, tokie, pirmą kartą nusidėję, patenka į pataisos namus ar net į kalėjimą, drauge su prinokusiais nusikaltėliais.

     Šio miestelio savivaldybė įsteigė savanorišką patarėjų-auklėtojų grupę, kuri sudaryta iš oresniųjų gyventojų. Jaunuolis teismo pavedamas vieno iš tų patarėjų priežiūron. Kas savaitę po valandą jie praleidžia kartu, dažniausiai auklėtojo namuose. Tai trunka 12 savaičių, o reikalui esant, ir ilgiau. Tolimesnė auklėjimo eiga — pagal patarėjo rekomendaciją. Dažniausiai tik tų pašnekesių ir pakanka, nes jų metu jaunuolis patiria tą dėmesį, susirūpinimą jo gyvenimu ir pasitikėjimą, kurio jo paties tėvai nesugebėjo, negalėjo ar pašykštėjo jam duoti.

Skaityti daugiau:

PASIMATYMAS SU ŠVENTUOJU ARSO KLEBONU

JONAS MEDUŠAUSKAS

Jonas Medušauskas yra pedagogikos lektorius Ehrenwirtho knygų leidykloje Miunchene. Bendradarbiauja keliuose lietuvių išeivių laikraščiuose ir žurnaluose.

     Greitasis traukinys, be gailesčio spiaudydamas juodų dūmų kamuolius į sodriai žalią gegužės mėnesio gamtą, nudardėjo Lyono link. Mudu pasilikova Bourg-en-Bresse stotyje. Buvo vakaras ir lietus stropiai plovė bėgių tinklą.

    Pastogės nakčiai ilgai ieškoti nereikėjo. Matėsi, kad atostogų metas dar nebuvo prasidėjęs. Už tai ir mūsų nusižiūrėto viešbučio savininkas nesuraukė veido, kai jam pasakėm, kad norėtume pigaus kambarėlio ir be pusryčių. Tuoj pat gavom raktą, ir mūsų rankų nebevargino lagaminai. Laimingi, kad šis klausimas teigiamai išsisprendė, išskubėjome į miestą. Mums rūpėjo patirti, iš kur ir kada važiuoja autobusai į Arsą.

    Sekančią dieną anksti išsiritome iš lovos ir dar tyliom gatvėm nuspaudėm į aikštę prieš geležinkelio stotį. Čia jau stovėjo senos išvaizdos autobusas, į kuri jo vairuotojas krovė pašto maišus. Kai motoras ėmė dūgzti ir drebinti visą automašiną, pašto maišų ir maišelių buvo daugiau, negu keleivių: be mudviejų — viena motina su sūnumi, tikriausiai iš Alzaso, nes kalbėdami nuolat maišė prancūziškus ir vokiškus sakinius, ir dar vienas apyjaunis vyras, kurs, vos pajutęs po savim sėdynę, susigūžino ir užsnūdo.

Skaityti daugiau:

Vaizdai iš “L. L.”

     Vaizdai iš “L. L.” straipsnio konkurso premijų įteikimo ir koncerto: kairėj viršuj — solistas Ant. Pavasaris. Vidury — premijų laimėtoju vardu žodi taria A. Gylytė. Apačioj — kalba “L. L.” red. K. Trimakas, S. J., scenoj stovint p. Jurgaitienei, priėmusiai savo dukters Viktutės premiją (III jaunimo), A. Gylytei (II jaunimo), mecenatui V. Kuliešiui ir “L. L.” techninei redaktorei B. Bulotaitei.

  

KATALIKŲ IR PROTESTANTŲ BENDRAVIMO REIKALU

Netiesa, kad mes vieni kitus ignoravome: bendravimo tarp katalikų ir protestantų lietuvių tarpe buvo ir anksčiau.

     Neseniai “Ateityje” ir kitur nuskambėjo žinia, kad keli katalikai susitiko su protestantų būreliu E. Gerulio namuose ir nutarė bendrauti. “Laiškai Lietuviams” tą įvykį atžymėjo net vedamųjų skyriuje: “Praeityje mūsų “bendravimas” pasireikšdavo vien minėjimų invokacijų paskaitymu, jei rengėjai rasdavo reikalą pakviesti du dvasiškius — katalikų ir protestantų. Neieškodami priežasčių, tetvirtinsime: mes iki šiol vieni kitus beveik visai ignoravome... Krikščionių vienybės savaitėje sausio 23 d. Čikagoje mažas lietuvių protestantų ir katalikų būrelis vienbalsiai išreiškė norą, kad pagal Kristaus troškimus jau yra pribrendęs laikas, kaip ir kitose tautose, taip ir lietuvių visuomenėje skleisti krikščionių vienybės mintį” (“L. L.”, vasaris, 47 psl.).

     Iš šio vedamojo darau dvi išvadas: anksčiau vieni kitus ignoravome, o tik dabar tie keli žmonės ėmėsi skleisti krikčionių vienybės mintį.

     Mano gyvenimiškoji patirtis rodo ką kitą. Bendravimas tarp katalikų ir protestantų seniai jau buvo ne vien tik “invokacijų skaityme”, bet ir platesniuosiuose baruose. Esu kilęs iš Biržų krašto, kur patys Biržai ir keli valsčiai turėjo nemažą nuošimtį protestantų gyventojų. Žinau, kad įvairių tautinių švenčių proga ten visada viename būryje matydavosi ir protestantų ir katalikų, ir stačiatikių kunigų. Ir bendrai gyvenime tarp jų bujojo tamprūs draugystės saitai. Biržų gimnazijos krepšininkai ypač buvo garsūs visoje Lietuvoje. Nacių okupacijos metais Z. Puzinauskas Biržų krepšininkus nusivežė į Kauną žaisti su tuometiniu Lietuvos meisteriu. O Biržų krepšinio komandoje pusė žaidėjų buvo katalikai, kita pusė — evangelikai. Prieš kiekvienas rungtynes jie sustodavo į ratelį ir drauge pasimelsdavo taip, kaip kuris moka. Tai gali paliudyti ir mano artimas bičiulis Eug. Gerulis.

Skaityti daugiau:

Santykiai religiniu pagrindu

Ne bet koks, bet tik ant religinių pagrindų pastatytas santykiavimas tarp katalikų ir protestantų yra tikrai ekumeninis, t. y. siekiąs krikščionių vienybės.

     Asmeninė patirtis turi didelės įtakos nusiteikimui. Tai gerai vaizduoja aukščiau įdėtų minčių autoriaus p. VI. Ramojaus pavyzdys.

     Nenuostabu, kad tokia patirtis beveik kiekvieną verčia žiūrėti į reikalą bent kiek iš asmeninio taško. Iš to asmeninės patirties taško į visą ekumenini reikalą žiūri ir p. VI. Ramojus, suminėdamas jo paties patirtus sugyvenimo tarp katalikų ir protestantų epizodus. Esame p. VI. Ramojui dėkingi už tą ekumeninę dvasią ir tų faktų iškėlimą viešumon. Jie pavaizduoja, kad jau ir praeityje lietuvių tautoje būta sugyvenimo tarp skirtingas krikščionių pažiūras išpažįstančiųjų asmenų.

     Deja, p. VI. Ramojus, savo rašinyje darydamas išvadas, nepilnai suprato nei kas “L. L.” buvo pasakyta apie anos katalikų - protestantų grupės pareiškimą, nei kas mūsų komentuota, nei gal kas iš tikro yra ekumeniniai santykiai tarp skirtingų krikščionių. Dėl to gal bent dalinai yra “kaltas” ir anų “L. L.” komentarų trumpumas. Tikimės, kad iš sekančių minčių paaiškės, ko trumpuose komentaruose nebuvo įmanoma išreikšti.

     P. VI. Ramojus rašė: “Iš šio (“L. L.”) vedamojo darau dvi išvadas: “anksčiau vienį kitus ignoravome, o tik dabar tie keli žmonės (atseit, ana maža grupė — K. T.) ėmėsi skleisti krikščionių vienybės mintį”.

     Tenka pastebėti, kad ir pirmoji ir antroji išvada yra per daug kategoriškai išreikštos ir, kaipo tokios, nebeatitinka aniems “L. L.” komentarams.

Skaityti daugiau:

Atsinaujinančioje Bažnyčioje

• Bažnyčia moderniajame pasaulyje

     Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas po ilgų ir karštų diskusijų priėmė dokumentą, kuriame svarstomas Bažnyčios ryšys su pasauliu ir siūlomos gairės spręsti pasaulio kankinančioms problemoms. Dokumentas tuo įdomus, kad jis skirtas ne vien krikščionims, bet viso pasaulio žmonėms. Jis susideda iš trijų dalių — įžanginėje kalbama apie žmogaus padėtį moderniajame pasaulyje, pirmoji dalis kalba apie Bažnyčią ir žmogaus pašaukimą, antroji tyrinėja kelias skubaus sprendimo laukiančias problemas.

     Patys pirmieji šios pastoracinės konstitucijos žodžiai taip skamba: “Šio amžiaus žmonių, ypač neturtingųjų ir prispaustųjų, džiaugsmai ir viltys, skausmai ir rūpesčiai yra Kristaus sekėjų džiaugsmai ir viltys, skausmai ir rūpesčiai. Iš tikrųjų, visa, kas yra tikrai žmogiška, randa atgarsį jų širdyse, nes jų bendruomenė yra žmonių bendruomenė. Suvienyti Kristuje, jie yra vedami Šventosios Dvasios kelionėje į jų Tėvo karalystę. Jie dėkingai priėmė kiekvienam žmogui skirtą išganymo žinią — štai dėl ko ši bendruomenė jaučia, kad ji yra tampriausiais ryšiais surišta su žmonija ir su jos istorija”.

     Nors žmonija yra nustebinta savo atradimais ir savo jėga, ji dažnai su nerimu kelia klausimus, kur pasaulis eina, kokia žmogaus vieta visatoje, kur glūdi asmens ir visuomenės siekių prasmė, koks galutinis tikrovės ir žmonijos likimas (3 skyrius). Neturėdama jokios žemiškos ambicijos, Bažnyčia siekia tik vieno: vedant draugiškajai Dvasiai tęsti Kristaus darbą. Juk ir Kristus atėjo į šį pasaulį liudyti tiesą, gelbėti, o ne teisti; tarnauti, o ne būti patarnaujamas. Išpildyti šį siekį Bažnyčia turi skaityti laiko ženklus ir juos suprasti Evangelijos šviesoje. Tokiu būdu ji gali kiekvienai kartai suprantama kalba atsakyti į nuolatinius žmonių klausimus apie šį ir ateinantį gyvenimą bei apie jų tarpusavius ryšius (4 skyrius).

Skaityti daugiau:

IŠTRAUKA IŠ ANAPUS

Sekančia ištrauka iš "Tiesos" (1966. II. 17) nenorime vien parodyti, kad okupuotoje Lietuvoje yra žmonių, nemėgstančių būti kritikuojami ir atsikaršijančių už tokią kritiką. Tokių žmonių pasitaiko beveik visur. Šią ištrauką dedame kaipo vieną iš daugelio gyvų pavyzdžių, kaip ten, viršininkams savavaliaujant, yra susidariusios palankios sąlygos tokiam kerštui įgyvendinti. Kerštaujančio vedėjo rusiška pavardė lyg išduoda "didžiojo brolio" letenišką mūsų tautiečių traktavimą, kuriuo jau nebe pirmą kartą nusiskundžiama tenykštėje spaudoje.

SĄLYGOS KERŠTUI UŽ KRITIKĄ

     Atrodė, turėjo būti galas intrygoms. Traktorininkas Vincas Čeponis, pasitelkęs į pagalbą liaudies kontrolierius bei spaudą, surado tiesą. Ignalinos gyvulių priėmimo punkto vedėjas M. Sanikovas buvo priverstas kortas atidengti.

     — Taip, paprastus ir griežtus papeikimus ir įsakymą —-Čeponį atleisti iš darbo — rašiau už tai, kad jis mane kritikavo, — prisipažino vedėjas.

     Mušėsi į krūtinę, atgailaudami, jog aklai palaikė Sanikovą ir visiškai nesigilino į darbininko įrodinėjimus, ir Vilniaus mėsos kombinato vadovai, profsąjungos vietos komiteto pirmininkas A. Čiurikovas ir juriskonsultas V. Urbonaitis. Negražūs, piktos rankos parašyti įsakymai nekalto žmogaus adresu buvo panaikinti.

     Bet Vincas Čeponis, pernelyg gerai žinodamas Sanikovo būdą, punkte ilgiau dirbti nepasiliko. Šito ir užteko vedėjui. Jis, patenkinęs Čeponio pareiškimą, maloniai patrynė rankas ir piktą žvilgsnį nukreipė į darbininką Antaną Juodgalvį.

Skaityti daugiau:

VĖŽYS IR VIRUSAI

JUOZAS VENCKUS, S. J.

NOBELIO PREMIJA

     Neseniai trys prancūzai — Lwoff, Monod ir Jacob — gavo Nobelio premiją. Visi trys yra garsiojo Pasteur Instituto Paryžiuje tyrinėtojai.

     Prancūzija jau seniai nebeturėjo tokios garbės. Iš to krašto fizikos Nobelio premijos paskutinė laimėtoja buvo Joliot-Curie, duktė tos garsiosios Curie, kuri išrado radiumą. Madame Joliot-Curie dirbtinių radioaktyvių kūnų atradimai tiesiai vedė prie satelitų ir prie Gemini pagaminimo. Motina ir duktė mirė kaip aukos savo atrastų nuostabių spindulių. Joliot, dukters vyras, buvo priveligijuotas Madame Curie mokinys ir dirbo kaip ekspertas prie Tautų Sąjungos. Joliot ir jo žmona perdavė rusams atominės energijos paslaptis, kuriomis rusai labai greitai ir labai gerai pasinaudojo, pralenkdami amerikiečius savo satelitais. Iš medicinos paskutinis prancūzų Nobelio premijos laimėtojas buvo 1928 m. Charles Nicolle. Tą visą laikotarpi be Nobelio premijos prancūzai vadino savo “mokslo naktimi”.

     Šis dabartinis trijų prancūzų laimėjimas yra didelė “šviesi diena” visai tautai. Jie dirbo su bakterijomis ir virusais. Tai yra labai maži gyviai, bet, kaip jie patys pasakė, “kas yra tiesa mikrobams, tas yra taip pat tiesa ir drambliui”. Lwoff pridūrė: “Mūsų išradimai tuo tarpu neturi tiesioginio pritaikymo medicinai. Bet šie tyrimai yra būtinai reikalingi, kad žinotume tą būdą, kuriuo normalios celės pavirsta vėžio celėmis”.

     Nobelio premijas skiriantys Stokholmo Instituto nariai pareiškė: “Mokslininkai Monod, Jacob ir Lwoff savo tyrimais žymiai pagilino mūsų žinias apie gyvių prisitaikymą, generaciją ir evoliuciją...”

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

POKALBIAI SU JAUNIMU

    Su džiaugsmu skaičiau kun. Grauslio str. “Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje” ir pagailėjau, kad ne kiekvienas jaunuolis šiuos taip patraukliai skambančiomis antraštėmis straipsnius įkąs; reikėtų jiems paaiškinimų. Ar nemanote, kad būtų gera greta šių straipsnių sudaryti paskaitų ciklą, jei taip tiktų tai pavadinti. Aš galvoju apie tokius grupinius pokalbius; tik reikėtų iš anksto paskelbti spaudoj, kur ir kada bus, ir kviesti visus jaunuolius ir jaunuoles ateiti, pasiklausyti ir padiskutuoti. Galėtų užsimegzti visai gražus ratelis jaunimo, o tai būtų ir jiems įdomu, ir kartu jie lavintų lietuvių kalbą, ypač Jaunimo Metuose.

Jūsų Kačinskienė, Čikaga

PRIDĖTI — DAUG DIRBTI

    “Laiškų Lietuviams” sausio numerio 44 psl. radau atvirą laišką Audronei Čeponytei, kuriai atsako Janina Puškorienė. Ji Audronei siūlo: aukoti šv. Mišias, Komunijas, maldas, rožančių, šv. Sakramento aplankymus, mažus nusigalėjimus bei gailestingumo darbus Lietuvos išlaisvinimui.

    Vis tik lietuvaitei Audronei dar reiktų pridėti: būti dorai, kilnių idealų, daug dirbti dėl Lietuvos išlaisvinimo, šaukti į pasaulį, kur tik galima, visais būdais reikalauti Lietuvai laisvės, nes vien malda neatneš to, ką darbas turi. Seniai pasakyta: “Dirbk ir Dievas padės”; be darbų, žygių ir niekas kitas nepadės. Štai kas rašoma iš Lietuvos: “Mes išgyvenome drauge su Jumis, kai Jūs ėjote ieškoti laisvės ir teisybės, ką mūsų širdys galėjo išgyventi girdint tą simbolišką maldą ir tris kartus beldimąsi į Jungtinių Tautų duris. Dėkojame Jums už žygius, rūpesčius ir maldas”. Lietuvaite, jei nori, kad tau sektųsi gyvenime, daug dirbk, matyk ir kurk lietuvišką šeimą su Dievo palaima, būk kantri ir ištverminga, gimtosios žemas šauksmo ir papročių nepamiršk. Gyvenimas — mokykla!

Balys Brazdžionis, Čikaga

Paskutinis lapas

PADĖKA

    “Laiškų Lietuviams” koncertą ir vaišes ruošiant, daug asmenų mums tikrai nuoširdžiai padėjo. Ypatingą padėką reiškiame solistui Antanui Pavasariui už Čikagos lietuviams neišdildomą įspūdį palikusį koncertą ir pianistui Manigirdui Motekaičiui už rūpestingą akompanavimą. Dėkojame muzikui Antanui Nakui už nuolatinį rūpestį ir gausias sugestijas, ruošiant šį koncertą.

    Dėkojame Z. Adomavičiūtei, Bubelienei, O. Gradinskienei, D. Kurauskienei, M. Marcinkienei, G. Musteikienei ir E. Trimakienei, pavaišinusioms skoningais valgiais pilną apatinę salę žmonių. Ačiū ponioms Dailidkienei, Kazilionienei, Mackevičienei ir Žvinienei už jų dovanotus valgius.

    Ačiū konkurso mecenatams p. V. Kuliešiui su Ponia ir dar vienam asmeniui, prašiusiam neskelbti jo pavardės. Dėkojame dr. L. Kriaučeliūnul ir p. V. Kuliešiui, pažadėjusiems premijas sekančiam konkursui. Padėka priklauso ir rūpestingai konkurso jury komisijai iš Toronto: pirm. St. Kairiui, sekr. L. Imbrasienei, tėv. A. Prakapui, O.F.M., Vyt. Tamulalčiui ir A. Bušinskaitei.

    Dėkojame “Draugo” ir “Dirvos” laikraščiams, Sophie Barcus ir “Margučio” radijo valandų vedėjams už informacinius skelbimus; “Marginiams”. M. Remienei, O. Gradinskienei ir T. Pėteraitienei už bilietų platinimą.

    Ačiū dr. L. Kriaučeliūnui, dr. A. Prunskienei, dr. J. Juozevičiul, Tėvams Marijonams, J. Bičiūnienei, V. Noreikai, T. Pėteraitienei, dr. St. Biežiui, dr. Z. Danilevičiui ir kitiems “L. L.” parengimo proga aukojusiems žurnalui paremti.

AUKOJO

    Nuoširdžiai dėkojame visiems, parėmusiems “L. L.”: 6 dol. aukojo    I. Jakimavičiūtė (Hamilton); 5 dol. — A. Jurskis (Philadelphia), J. Steponaitis (Čikaga), J. Misevičius (Kanada); 4 dol. — A. Miselis, A. Pudymaitis, B. Perry (Čikaga), dr. A. Martus (Cleveland), R. Pikūnienė (Detroit); 3 dol. — O. Daškevičienė (Čikaga), B. Kazlauskienė ir O. Simonaitis (Cicero).

ATSIŲSTA PAMINĖTI

JAUNIMO METŲ KALENDORIUS. 1966. Daugiau informacinės medžiagos apie Jaunimo Metus, lietuvių organizacijas, kultūrą, istoriją ir kt. vargiai ar būtų galima sutalpinti į 96 psl. knygutę. Parengė St. Barzdukas. Išleido PLB valdyba. Kaina 1 dol.

Dr. J. Savasis. THE WAR AGAINST GOD IN LITHUANIA. Tai to paties autoriaus knygos “Kova prieš Dievą Lietuvoje” vertimas anglų k. Išleido Manyland Books, Inc. 134 psl. Kaina: kietais viršeliais-3.00 dol., minkštais-1.25.

Vysk. P. P. Bučio ATSIMINIMAI. Surašė prof. Z. Ivinskis. Redagavo J. Vaišnora, M.I.C.

I dalis — Pasiruošimas darbui. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. 320 psl. Kaina 3.50 dol.

Jurgis Gliauda, DELFINO ŽENKLE. 1966 m. “Draugo” premijuotas romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Aplanką piešė P. Jurkus. 234 psl. Kaina 2.50 dol.

Lietuvių Enciklopedijos Leidykla ruošia spaudai šešių tomų Lietuvių Enciklopediją anglų kalba. Josios kaina — 90 dol. Kviečiame šį didelį ir svarbų darbą paremti ir iš anksto enciklopediją užsiprenumeruoti: Lithuanian Encyclopedia Press, Inc., 361 W. Broadway, So. Boston, Mass.