Spausdinti

Ne bet koks, bet tik ant religinių pagrindų pastatytas santykiavimas tarp katalikų ir protestantų yra tikrai ekumeninis, t. y. siekiąs krikščionių vienybės.

     Asmeninė patirtis turi didelės įtakos nusiteikimui. Tai gerai vaizduoja aukščiau įdėtų minčių autoriaus p. VI. Ramojaus pavyzdys.

     Nenuostabu, kad tokia patirtis beveik kiekvieną verčia žiūrėti į reikalą bent kiek iš asmeninio taško. Iš to asmeninės patirties taško į visą ekumenini reikalą žiūri ir p. VI. Ramojus, suminėdamas jo paties patirtus sugyvenimo tarp katalikų ir protestantų epizodus. Esame p. VI. Ramojui dėkingi už tą ekumeninę dvasią ir tų faktų iškėlimą viešumon. Jie pavaizduoja, kad jau ir praeityje lietuvių tautoje būta sugyvenimo tarp skirtingas krikščionių pažiūras išpažįstančiųjų asmenų.

     Deja, p. VI. Ramojus, savo rašinyje darydamas išvadas, nepilnai suprato nei kas “L. L.” buvo pasakyta apie anos katalikų - protestantų grupės pareiškimą, nei kas mūsų komentuota, nei gal kas iš tikro yra ekumeniniai santykiai tarp skirtingų krikščionių. Dėl to gal bent dalinai yra “kaltas” ir anų “L. L.” komentarų trumpumas. Tikimės, kad iš sekančių minčių paaiškės, ko trumpuose komentaruose nebuvo įmanoma išreikšti.

     P. VI. Ramojus rašė: “Iš šio (“L. L.”) vedamojo darau dvi išvadas: “anksčiau vienį kitus ignoravome, o tik dabar tie keli žmonės (atseit, ana maža grupė — K. T.) ėmėsi skleisti krikščionių vienybės mintį”.

     Tenka pastebėti, kad ir pirmoji ir antroji išvada yra per daug kategoriškai išreikštos ir, kaipo tokios, nebeatitinka aniems “L. L.” komentarams.

     Pirma, žinodami, kad praeityje buvo ir dabartyje tebėra asmeninių pažinčių, visuomeninių susibūrimų (prie kurių priskaitytini ir p. VI. Ramojaus suminėti faktai) ir gal net ekumeninių pastangų tarp katalikų ir protestantų, buvome atsargūs ir netvirtinome taip kategoriškai, kaip p. VI. Ramojus savo išvadoje. Mes rašėme: “Pas mus yra dar beveik visiška tyla... Mes iki šiol vieni kitus beveik visai ignoravome”.

     Taip pat, kalbėdami apie visų krikščionių vienybę, turėjome galvoje ekumeninį, t. y. religiniai visuomenini arba visuomeniniai religinį, reikalą. Bet kokios asmeninės pažintys, silkių piknikai ar pasimatymai “tautinių švenčių proga”, kuriuose dalyvauja skirtingų religijų žmonės, gali turėti ekumeninės reikšmės, bet gali tos reikšmės visai neturėti. Tad kaip pavyzdį komentaruose suminėjome invokacijas. Jos yra visuomeniniai religinės. Bet kokios gi pažintys, suėjimai tarp protestantų ir katalikų nebūtinai jau tuo pačiu yra krikščionių vienybės siekimas. Jos gali turėti geros sugyvenimo įtakos, bet, jei jos neatliekamos religinėje dvasioje, jos nėra ekumeninės.

     Antra p. VI. Ramojaus tariamoji išvada, kuriai jis priešinasi, yra taip pat jo per daug kategoriškai išreikšta: “tik dabar tie keli žmonės ėmėsi skleisti krikščionių vienybės mintį”. Savo komentaruose nerandame žodinio pagrindo “tik tie keli” išvadai. Ne komentaruose, bet dabar išreiškiu savo nuomonę, kad (mano ribotomis žiniomis) anas tokio pobūdžio susitikimas tarp katalikų ir protestantų lietuvių išeivijoj tikrai buvo pirmas.

    Iškeldami tai, kas darytina ateity, neturėjome jokio tikslo nuvertinti praeities darbų. Praeitis turėjo ir tebeturi savo įtakos dabarčiai. Ir p. VI. Ramojaus suminėti faktai, be abejo, gali turėti tam tikros įtakos. Tačiau jie yra daugiau asmeniniai ar grupiniai (vis minimi biržėnai), o taip pat ne religiniai (išskyrus krepšininkų bendrą maldą ir šv. Rašto studijas). Tuo tarpu komentaruose mes kalbėjome apie stoką ir reikalą tikrai ekumeninio santykiavimo lietuvių išeivių visuomenėje. To tikrai dar iki šiol kaip ir nėra. Tad ano katalikų-protestantų būrelio susitikimo proga į tai ir atkreipėme lietuvių visuomenės dėmesį. Ne atsitiktinai. Katalikų Bažnyčiai nuo Visuotinio Susirinkimo atkreipus savo dėmesį į krikščionių vienybės reikalą, kreipiame ir mes savo bei skaitytojų žvilgsnį ta linkme. Netolimoje ateityje “Laiškuose Lietuviams” ši tema bus paliesta išsamiau.

Kęstutis Trimakas, S. J.