Kas rūpinasi
Kas rūpinasi našlaičiais, nuolat skriaudžiamais ar apleistais vaikais?
Trupučiuką mes visi, kurie aukojame įvairioms šalpos organizacijoms. Trupučiuką ir federalinė bei atskirų valstybių valdžia. Tačiau tie du trupučiukai nesudaro nei minimumo, kaip toliau pamatysime. Skirtingose valstybėse dramatiškai įvairuoja ir sumos, kurios yra valdžios išleidžiamos “pašalpinlams” vaikams išlaikyti. Taip pvz. Niujorkas už kiekvieną šalpos reikalingą vaiką išleidžia po 10.28 dolerių per metus. Texas valstybei vienas vaikas kainuoja tik — 24 centai, o Idaho — 19 centų per metus. Sunku net bandyt įsivaizduoti, kokį “aprūpinimą” gautų tie apleistieji vaikai, jei neprisidėtų ir privačios pašalpos organizacijos. Tačiau ir to, ką jos prideda, dar labai, labai negana.
Šiuos duomenis pateikia J. H. Reid, Amerikos Vaikų Gerovės Sąjungos direktorius.
Kaip pataisyti
New Castle, Pa., miestelis atrado labai efektingą būdą nusikaltėliams jaunuoliams pataisyti. Normaliai, tokie, pirmą kartą nusidėję, patenka į pataisos namus ar net į kalėjimą, drauge su prinokusiais nusikaltėliais.
Šio miestelio savivaldybė įsteigė savanorišką patarėjų-auklėtojų grupę, kuri sudaryta iš oresniųjų gyventojų. Jaunuolis teismo pavedamas vieno iš tų patarėjų priežiūron. Kas savaitę po valandą jie praleidžia kartu, dažniausiai auklėtojo namuose. Tai trunka 12 savaičių, o reikalui esant, ir ilgiau. Tolimesnė auklėjimo eiga — pagal patarėjo rekomendaciją. Dažniausiai tik tų pašnekesių ir pakanka, nes jų metu jaunuolis patiria tą dėmesį, susirūpinimą jo gyvenimu ir pasitikėjimą, kurio jo paties tėvai nesugebėjo, negalėjo ar pašykštėjo jam duoti.
Kur padirbėti
Artėja vasara, jos stovyklos, o šiais metais — ir didysis Jaunimo Kongresas. Tačiau tarp šių įdomių įvykių bus ir gerokas skaičius nuobodžių, dykaduoniškų savaičių. Jei mažamečiui vasara atneša po stebuklą kiekviename gėlės žiede, tai paaugliui atostogų žavesys netrukus atbunka, nesusiradus prasmingo užsiėmimo.
Todėl to amžiaus jaunuoliams yra gerai vasarą padirbėti. Gali tai būti įvairūs didesni darbai namuose ar pas gimines. Jei šeimos sąlygos to reikalauja — tesusiras jaunuolis apmokamų darbelių pas kaimynus, o jei vyresnis — tepabando kasdieninę tarnybą. Pasiturinčios šeimos jaunuolis gali gauti neapmokamo, savanoriško darbo ligoninėje ar prieglaudoje, tyrinėjimų centre ar kurioj kitoj iš daugelio institucijų. Šios rūšies užsiėmimas bus labai naudingas ir paties jaunuolio charakteriui, ir gal profesijos pasirinkimo atžvilgiu.
Amerikos Ligoninių Sąjungos direktorius Edwin L. Crosby labai pataria tėvams, kad jie ragintų savo paauglius imtis šios rūšies savanoriško darbo. Ši sąjunga yra išleidusi brošiūrėlę “Twenty Questions About Volunteer Services for Teen Agers in Hospitals”, kurią išsiuntinėja dykai. Ją galima gauti, paprašant šiuo adresu: A.H.A., 840 North Lake Shore Drive, Chicago, Ill.
Mūsų jaunimas galėtų padirbėti ir įvairiose lietuviškose institucijose.
Kol nevėlu
Paskutiniaisiais metais amerikiečių spaudoje užtinkama daug susirūpinimo ir pasisakymų apie svetimos kalbos mokymą mokyklinio amžiaus vaikams. Bene ryškiausi ir mus, lietuvius, labiausiai savo kalbos puoselėjimui paskatinantys yra dr. W. Penfield teigimai. Juos čia perduosime, sutrauktus iš p. Petrauskienės straipsnio “Moteryje” (1965, lapkričio - gruodžio nr.).
Dr. Penfield yra garsus smegenų chirurgas, tad ir mokymosi procesą aiškina, pasiremdamas smegenų zonų funkcijomis bei jų sugebėjimu priimti impresijas bei patyrimus. Šiuo atžvilgiu daugiausia dėmesio kreipiama į vadinamą “neužimtąją”' smegenų dalį, esančią kairiojoje smegenų pusėje. Ir iš tikrųjų, gimimo metu ji yra lyg tas dar nepradėtas dienoraštis. Su kiekviena kūdikio išgyventa diena, jon įrašomi visi pergyvenimai ir patyrimai. Ji kontroliuoja atmintį, ji vėliau vartojama kalbėjimui.
Iki 10-tų ar 12-tų vaiko amžiaus metų ta “neužimtoji” zona galutinai pasiskirsto į veiklos dalis ir po to jau taip lengvai nebepriima naujų impresijų. Todėl ir yra labai svarbu, kad dar nepasiekęs 10 metų vaikas jau gerai mokėtų savo gimtąją ir tas šalutines kalbas, kurių nori gyvenime mokėti.
Kaip matome, ši teorija ypač svarbi mums, kurie kartais nesijaudiname, jei vaikas nemoka idiomatiškai gyvos lietuvių kalbos. Galvojame, kad vėliau bus lengviau. Pasiskaitys knygų — ir sustiprės. Pagal dr. Penfield — labai klystame.
Nėra pagrindo baimintis, kad abi kalbos pradės maišytis, jei mes patys darkytais išsireiškimais ar ištisais sakiniais vaikų neklaidinsime. Vaikai turi nuostabų persijungimo mechanizmą — teigia dr. Penfield. Maždaug kaip skirtingų bangų radijo stotys, taip įjungiama ar išjungiama vienos ar kitos kalbos srovė.
Jei išmuš
Dantų gydytojai įsakmiai ragina tėvus, kurių vaikai grįžta namo su išmuštais dantimis, kuo greičiausiai surankioti juos, ir drauge su vaiku nuvykti dantų gydytojo kabinetan. Yra įmanoma dantis atauginti.
Juo jaunesnis vaikas, tuo lankstesnis kaulas, kuriame dantys įaugę. Tad, jei vaikas susižeidžia burną, jo priekiniai dantys daugumoj atvejų iškrenta su visomis šaknimis. Jei tokia pat nelaimė įvyktų suaugusiam — dantys lūžtų.
Patariama tuoj suieškoti išmuštus dantis, juos įdėti pasūdyto vandens indelin ir, iš anksto pranešus dantų gydytojui, su vaiku vykti jo kabinetan. Dantų įsodinimas nėra skaudus ir neužima daug laiko. Tai, žinoma, darytina tik su nuolatiniais dantimis. Po dešimties ar daugiau metų toks dantis vėl pasiliuosuos, bet tada jaunuolis bus pakankamai didelis, kad būtų galima įstatyti dirbtinį.
Paruošė Gintarė Ivaškienė