MARIE F. C. CARON
Mano Dukra,
Ant savo gyvenimo kelio tu sutiksi vyrus ir tu galvosi, kad juos myli, nes tu jausiesi traukiama prie jų intelektualiai ar fiziškai. Neskubėk maišyti meilės su tuo patraukimu. Palik laikui pasirūpinti šiuo dalyku: jis bus geresnis teisėjas kaip tu, ir mokės atskirti tavo jausmuose tai, kas yra praeinama, nuo to, kas gali būti pastovu.
Juk meilė nėra tik paprastas traukimas; tai yra kai kas daug reikšmingesnio; tai sutikimas be rezervo dalintis su kitu “gera ir bloga”... Ir jei yra lengva jungtis dėl “gero”, tai reikia labai mylėtis, kad padėti viens kitam bendrai pakelti “bloga”. Be to, tarp šitų dviejų kraštutinumų yra gyvenimas, gyvenimas visų dienų. Gal būt, šioms valandoms daugiausia ir yra reikalinga meilės, tos realios ir nuoširdžios meilės, kuri yra pati gražiausia dovana, kokią tik jums gali duoti gyvenimas.
Kuomet tu pasijusi pakankamai tikra dėl savęs ir dėl jo, kad galėtumei priimti vyro pasiūlytą gyvenimą keistis su tavuoju, pasakyk sau, kad tu prisiėmei jums abiems pačią svarbiausią ir pačią gražiausią atsakomybę — jūsų bendrą laimę. Juk didesne dalimi ji priklausys nuo tavęs, nepamiršk to niekuomet. Venk viso to, kas gali ją sugriauti, sutepti ar pažeminti. Gerbk tą atsakomybę pas vyrą, kurį tu myli. Nereikalauk iš jo niekuomet, kad jis būtų prie tavo kojų; nėra žmogaus, kuris norėtų būti totališkai pavergiamas kito. Jei tu reikalausi iš jo tokio nusiteikimo, jūs kentesite abu: jis dėl to, kad nesąmoningai jaus pasipiktinimą tavim, nežiūrint to, kaip jisai tave mylės, o tu dėl to, kad atimsi iš savęs — gal būt, klaidingai — pasitikėjimą pasikliauti kuo nors už save stipresniu, sugebančiu tave ginti ar palaikyti.
Bet jokiu būdu nedidink savo silpnumo. Niekuomet nenaudok “ginklų” — ašarų ar nepasitenkinimo. Jei tu esi moteris, sugebanti mylėti vyrą, neleisk savo veiksmais dementuoti savo jausmų. Nesielk, kaip sugadintas vaikas. Neklausyk tų, kurios tau sakys laimėti viską tokiu būdu; tai, ką jis laimėjo, yra niekai palyginus su tuo, ką pralaimėjo. Vyrui, kurį tu myli, tu neturi būti našta nei moraliai, nei fiziškai; nebūk viena iš tų, kurios dejuoja ir kaltina kitus. Aš žinau, ką reiškia kova su savim, nuovargis, apie kurį tu tyli, ir materialiniai sunkumai, kurie nuslepiami. Yra šypsenų, kurios veikia kaip padrąsinimas, ir gerai išlaikomi namai yra laimėjimas. Aš nemanau, kad gali būti gražesnio meilės įrodymo vyrui, kaip, elgiantis tokiu būdu, turėti tik vieną norą — kad jis nesuprastų, kiek pastangų reikia tam rezultatui. Mylėti ką nors — tai yra norėti jam, visiškai save pamiršus, ramumo, poilsio, džiaugsmo. Neieškok tame jokios skausmingo pasiaukojimo patirties: nėra didesnės laimės, kaip padaryti laimingais tuos, kuriuos mylime. Tokiu būdu tu sau sukursi nuosavą laimę, užtikrindama ją kitam.
Tos laimės, kuri yra tau svarbiausia už viską, nepagadink savo pavydu; aš manau, kad nėra žalingesnio ir pavojingesnio jausmo už šį. Jei tavo pavydas turi pagrindo, jo sukelti nesusipratimai reikalus tik pablogins; bet jei jis neturi jokios tikros priežasties, ar tu esi tikra, kad savo neteisingais priekaištais nepasėsi minties, kuri ligi šiol nemanė gimti? Pavydas nėra meilė; tai yra jai priešingas jausmas: jis yra tikras egoizmo simbolis, to egoizmo, kuris viską suveda į save ir nepakenčia abipusiško vienodo traktavimosi.
Mylėk vis realiau, vis žmoniškiau. To supratimo, kurį aš tavęs prašiau turėti visų atžvilgiu, neatsakyk tam, kuris yra arčiausiai prie tavęs... Pasitikėk juo... Tikėk savo meilei iš visų jėgų, nes šitas tikėjimas bus jos pagrindinis maistas, bet nenustatyk pasitikėjimui ribų. Nepadaryk iš vyro kalinį. Atidaryk jam plačiai duris į gyvenimą, kad jis galėtų kvėpuoti nauju oru, ir šypsokis jam kiekvieną kartą, kai jis atsisuks į tave. Tuomet jis supras, kad tu esi jo vienintelis džiaugsmas, jo tikras poilsis ir tyliai uždarys duris, kad jūs pasiliktumėte vieni. Jis ir tu, vieni. Judu abu!
Iš prancūzų k. vertė J. Rudavičienė
�i auȢE��Fšukavo nei tada, nei kitomis dienomis. Vaikščiojo “moderniškai”. Kaip kūtvėla. Janė ištekėjo už anglo.
* * *
Vargu ar ilgai kalbės lietuviškai tas Rimutis. Neturės džiaugsmo Algis su žmona iš savo vaikų. Neišaugs iš Danutės puiki, inteligentiška lietuvaitė. Janės vaikai tik angliškai kalbės su seneliais.
* * *
O kaip turėjo būti? Arba kaip yra kitose šeimose, kuriose vaikai yra pasididžiavimas tėvams, pasigėrėjimas visiems žmonėms, tiek lietuviams, tiek nelietuviams?
Rimučio tėvas ar mama turėjo iš vakaro paklausti, kas užduota lituanistinėje mokykloje, ar pamokos jau paruoštos. Jei ne, pasakyti, kad pamokas paruoštų. Jei reikia, padėti. Iš ryto neklausti, ar eis į mokyklą, o laiku pažadinti vaiką, gerai pavalgydinti ir nuvežti į lituanistinę mokyklą.
Algis su žmona turėjo arba ir vaikus vežtis į kiną, arba su vaikais likti namie. Visi kieme galėjo poilsiauti, vaikams ką nors įdomaus paskaityti ir visiems užsisakyti po dešrelę ar ledų. Dešreles vaikai galėjo iškepti lauke.
Danutei, atrodo, jau turėjo ne mama sakyti, o tėtis. Jei pyksta, tai kodėl jis nepasako.
Turi pasakyti aiškiai, tvirtai ir pakankamai garsiai, kaip tėvui ir vyrui tinka. Mama tik turėjo užsakyti grožio salione sudėti Danutei plaukus. Grožio saliono savininkė turėjo įtikinti, savo autoritetu, kad Danutė turi nuostabiai gražią kaktą, kurios neturėtų plaukais slėpti, nes paslepianti visą grožį... Užsiskleidimas akių jau pasenęs dalykas.
Janytei į lietuviškos šeimos sukūrimą kelias turėjo būti ruoštas jau nuo mažens. Jaunučių, skautų organizacijos, stovyklos, sporto klubai, tautiniai šokiai, choras, studentų lietuvių organizacijos. Nereikia nei grasinti, nei prileisti, kad sukurs nelietuvišką šeimą. Verčiau aiškinti iš realaus gyvenimo, kiek mišrių šeimų nutolo nuo lietuviu, nuo tėvu ar išsiskyrė ir paliko viens kitą. Nepritinka ar nepritampa mergaitė ar vyras, nutekėjusi ar vedęs, itališkoje, prancūziškoje ar ukrainiškoje šeimoje. Jų kiti papročiai ir kalba. Jei tėtis per daug geria, tai nereiškia, kad visi lietuviai blogi. Tūkstančiai gerų. O svetimtaučiai, ar visi geri?
Faktai kalba už save. Rimutis, atrodo, tvarko šeimą ir savo lituanistini mokymąsi. Algis su žmona savimylos, egoistai tėvai, kuriems daugiau rūpi malonumai, negu vaikų auklėjimas. Danutės ir Janės motinos neturi paspirties iš tėvų.
Tokiu su įvairiais varijantais problemų tarp tėvų ir vaiku daugybė. Ir visur yra kaltė tėvų ar vieno iš jų. Vieną kartą esi tėvas, motina, tai kinai, kavutės, šokiai yra tik sąlyginai tau galimi dalykai, nes pirmoj eilėj yra tavo vaikai. O kortos, karčiamos, svetimtaučiu klubai — peržegnok juos ir net į tą pusę nepažiūrėk.
Tėvai turėtu gyventi savo vaikams. Užtai jų atpildas bus gražiai išauklėti vaikai. Savo vaikuose gali atrasti dalį savęs. Jie mūsų paveikslas...
Tėvai turėtų turėti aiškų vaizdą, kas iš jų vaikų turėtų išaugti, kiek juose turėtų atsispindėti lietuviška kultūra, ir ta kryptimi vaikus auklėti. Būti tvirtais savo nusistatyme ir pažiūrose. Juk kai tik sudvejosi savo vertybių verte, pralaimėsi, dar kovos nepradėjęs. Aiškus nusistatymas, aiškus auklėjimas ir aiškus įsakymas, kai neklauso. Jei neklauso, pasakyk vieną kartą taip, kad “surinktum iš širdies”. Vaikas matys, kad čia ne juokai, o tėvams esminis ir gyvybinis reikalas. Prisiminkim lietuv. patarlę “už vieną muštą duoda dešimt nemuštų”. Tai labai teisinga patarlė. Ji mums dar vieną dalyką pasako. Jei jau vaikai buvo mušti, tai jau ten su šypsena šilko virvute neglostė. Tai kaip mes galime išauklėti vaikus vien gražiais žodžiais ar nuolaidomis, jei yra vaikų su palinkimais į blogą. Kai prašoma vaiko, o neįsakoma nei nereikalaujama, tai vaikui tik to ir bereikia. Belieka neklausyti. Juk tėvų balse jau aiški nuolaida.
Nusikalsta tie tėvai, kurie leidžia sprendimus daryti nesubrendusiems vaikams neva “laisvės, demokratijos” vardu. Jei jaunuolis nėra bent 18 metų amžiaus, jis nėra subrendęs nei fiziniai, nei protiniai; jo sprendimai nėra nei tikslūs, nei pagrįsti gyvenimo patyrimu. Čia tėvų patarimai ir sprendimai būtini. Kai valkai neklauso, o jie neklauso dažnai, jiems tenka tai, ko jie savo noru, valia ir darbais užsipelnė. Gali tekti gailėtis visą amžių. Gali būti nelaimingas visą savo gyvenimą. Gali kentėti tiek, kiek tik gali skausmo pakelti. Tačiau jei tėvų neklausei, tenka kaltinti tik save.