1965-1966m. "Laiškų Lietuviams” straipsnio konkurso jaunimo grupėje pirmąją premiją laimėjęs rašinys.
Rūta Rastonytė
Rūta Rastonytė, 15 m. amžiaus, Vytauto ir Eugenijos Rastonių duktė, yra pirmų metų moksleivė Putnamo Katalikų Akademijoje ir gyvena mergaičių bendrabutyje Put-name, Conn. Ji baigė šv. Pijaus pradžios mokyklą Providence, R. I., kur buvo išrinkta reprezentuoti savo mokyklą Valstybinėje Mokslo parodoje. Priklauso ateitininkų ir skautų organizacijoms. Lietuviu kalbą išmoko namie; tik metus lankė Bostono lituanistinę mokyklą. Žada, užbaigusi gimnazija, studijuoti psichologiją arba muziką.
Aš manau, kad pradedant šį rašinį, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra atsakomybė. Atsakomybė yra visų pareigų sąmoningas atlikimas. Atsakingas žmogus greit ir tinkamai reaguoja. Žmogumi, kuris nėra atsakingas, negalima iš viso pasitikėti.
Š e i m o j . Žmogus visą savo gyvenimą nuo pat vaikystės yra kam nors atsakingas. Nors ir kaip mėgintų, jis niekada nepabėgs nuo atsakomybės. Vaikas yra atsakingas savo tėvams; pavyzdžiui, būti geru mokiniu, išlaikyti šeimos gerą vardą ir t. t. Negeru pasielgimu vaikas žemina šeimos lygį visuomenėj ir suardo šeimyninę nuotaiką.
D r a u g a m s. Draugų ratelyje neatsakingas žmogus neturi vietos. Geras draugas yra atsakingas būti ištikimas draugui ir vertas jo pasitikėjimo. Atsakingas draugas neišduoda savo draugo paslapčių. Jis reaguoja į draugo kaltes ir stengiasi, kiek tik gali, vesti jį geruoju keliu. Jis būna sąžiningas, teisingai atsako į visus klausimus ir išblaško draugo abejones.
T a u t a i. Kiekvienas žmogus priklauso kokiai nors tautai. Jis yra jai atsakingas. Jis turi domėtis savo tautos kultūra ir jos pasauline padėtimi, o taip pat jai, kai reikia, padėti ekonomiškai. Visi žmonės, turtingi ir beturčiai, prisideda prie tautos labo. Paprasčiausias žmogus savo atsakingu charakteriu gali būti geriausias pilietis!
I š e i v i j o j . Pati išeivija yra tautos dalies atskiras pasaulis, bet ir joje ta atsakomybė tautai galioja maždaug tuo pačiu būdu. Ir išeivijoj mes esame įpareigoti būti ištikimi savo ištremtai tautai. Reikia stengtis kuo daugiau išlaikyti jos kultūrą (pvz. dainas, audinius, literatūrą bei kitokius jos kūrybos darbus). Mes turime rūpintis, kad mūsų pavergta tauta taptų laisva ir kad išeivijoje savo veiksmais parodytume pasauliui, kad mes nesame visiškai mirusi tauta, bet tik ištremti. Irodykime, kad mes nesame sustabdę kovą prieš prispaudėjus, bet tik šaukiamės visų laisvų tautų pagalbos, kaip kad darėme lapkričio 13 d. Jungtinėse Tautose. Kai mes, išeiviai, pažvelgiame i susiformavusią situaciją, mūsų dauguma lieka abejinga. Mes norime, bet neturime pakankamai galimybių reikštis; ne tik paprastai reikštis, bet taip, kad į tas pastangas būtų atsižvelgta. Tik dabar šiuo metu suaugusieji jau supranta, kad jaunimas yra uolus ir kad tas uolumas artimoje ateityje galės mus išlaisvinti iš šios išeivijos.
Ž m o n i j a i . Aš — žmogus. Pasaulis yra pilnas žmonių — tokių, kaip ir aš. Aš esu įpareigota aukotis visai žmonijai. Kaip gi žmogus galį atsisėsti ir savavališkai planuoti savo gyvenimo taką?
Jeigu žmogus yra atsakingas pilna to žodžio prasme, tai jis ryžtingai atsiduoda žmonijai. Geras pavyzdys yra Thomas A. Dooley. Palikęs turtus, namus ir gimines jis visomis jėgomis atsidavė vargšams pasaulyje. Kodėl šis jaunas žmogus atsisakė visko, kas jam buvo malonu, ir išvažiavo į tolimą kraštą, kuriame sutiko sunkumų kiekviename žingsnyje? Atsakymą į šį klausimą randame tik jo meilėje. Meilė yra ta visagalė jėga, kuri apsprendžia, kiek žmogus yra atsakingas. Meilė yra mūsų buvimo tikslas. Būti atsakingam nėra taip sunku, kad jaunas, susipratęs žmogus nepajėgtų gyvenimo srovėj su Dievo pagalba išpildyti savo tikslų. Žmogus be principų yra kaip gyvulys. Tačiau žmogus turi turėti principus, nes tada, kuo jis skiriasi nuo gyvulio?
Jaunimui tai nesudaro tokios didelės problemos, nes jaunimas turi organizacijų, kurios nurodo gyvenimo principus ir savo nariuose ugdo atsakomybės jausmą. Pavyzdžiui, ateitininkų organizacija turi penkis principus: tautiškumą, šeimyniškumą, visuomeniškumą, inteligentiškumą ir katalikiškumą. Šituos principus daugumas mūsų jaunimo seka. Skautų organizacija turi savo geležini įstatą: “sąžiningai atlikti visus savo darbus”. Šitas įstatas kaip tik paaiškina atsakomybę.
Šiame rašinyje paaiškinau savo nuomonę. Kadangi kiekvienas žmogus galvoja skirtingai ir mėgina būti individualus bei asmeninis, ji gali būti vieniems priimtina, kitiems ne taip priimtina. Ačiū Dievui, kad kiekvienas turi savo nuomonę. Ar galite įsivaizduoti, kaip būtų nuobodu, jeigu visi sektų vieno žmogaus nuomonę?
size=1 q�=C�H�@Ghoolbook"> Turi pasakyti aiškiai, tvirtai ir pakankamai garsiai, kaip tėvui ir vyrui tinka. Mama tik turėjo užsakyti grožio salione sudėti Danutei plaukus. Grožio saliono savininkė turėjo įtikinti, savo autoritetu, kad Danutė turi nuostabiai gražią kaktą, kurios neturėtų plaukais slėpti, nes paslepianti visą grožį... Užsiskleidimas akių jau pasenęs dalykas.
Janytei į lietuviškos šeimos sukūrimą kelias turėjo būti ruoštas jau nuo mažens. Jaunučių, skautų organizacijos, stovyklos, sporto klubai, tautiniai šokiai, choras, studentų lietuvių organizacijos. Nereikia nei grasinti, nei prileisti, kad sukurs nelietuvišką šeimą. Verčiau aiškinti iš realaus gyvenimo, kiek mišrių šeimų nutolo nuo lietuviu, nuo tėvu ar išsiskyrė ir paliko viens kitą. Nepritinka ar nepritampa mergaitė ar vyras, nutekėjusi ar vedęs, itališkoje, prancūziškoje ar ukrainiškoje šeimoje. Jų kiti papročiai ir kalba. Jei tėtis per daug geria, tai nereiškia, kad visi lietuviai blogi. Tūkstančiai gerų. O svetimtaučiai, ar visi geri?
Faktai kalba už save. Rimutis, atrodo, tvarko šeimą ir savo lituanistini mokymąsi. Algis su žmona savimylos, egoistai tėvai, kuriems daugiau rūpi malonumai, negu vaikų auklėjimas. Danutės ir Janės motinos neturi paspirties iš tėvų.
Tokiu su įvairiais varijantais problemų tarp tėvų ir vaiku daugybė. Ir visur yra kaltė tėvų ar vieno iš jų. Vieną kartą esi tėvas, motina, tai kinai, kavutės, šokiai yra tik sąlyginai tau galimi dalykai, nes pirmoj eilėj yra tavo vaikai. O kortos, karčiamos, svetimtaučiu klubai — peržegnok juos ir net į tą pusę nepažiūrėk.
Tėvai turėtu gyventi savo vaikams. Užtai jų atpildas bus gražiai išauklėti vaikai. Savo vaikuose gali atrasti dalį savęs. Jie mūsų paveikslas...
Tėvai turėtų turėti aiškų vaizdą, kas iš jų vaikų turėtų išaugti, kiek juose turėtų atsispindėti lietuviška kultūra, ir ta kryptimi vaikus auklėti. Būti tvirtais savo nusistatyme ir pažiūrose. Juk kai tik sudvejosi savo vertybių verte, pralaimėsi, dar kovos nepradėjęs. Aiškus nusistatymas, aiškus auklėjimas ir aiškus įsakymas, kai neklauso. Jei neklauso, pasakyk vieną kartą taip, kad “surinktum iš širdies”. Vaikas matys, kad čia ne juokai, o tėvams esminis ir gyvybinis reikalas. Prisiminkim lietuv. patarlę “už vieną muštą duoda dešimt nemuštų”. Tai labai teisinga patarlė. Ji mums dar vieną dalyką pasako. Jei jau vaikai buvo mušti, tai jau ten su šypsena šilko virvute neglostė. Tai kaip mes galime išauklėti vaikus vien gražiais žodžiais ar nuolaidomis, jei yra vaikų su palinkimais į blogą. Kai prašoma vaiko, o neįsakoma nei nereikalaujama, tai vaikui tik to ir bereikia. Belieka neklausyti. Juk tėvų balse jau aiški nuolaida.
Nusikalsta tie tėvai, kurie leidžia sprendimus daryti nesubrendusiems vaikams neva “laisvės, demokratijos” vardu. Jei jaunuolis nėra bent 18 metų amžiaus, jis nėra subrendęs nei fiziniai, nei protiniai; jo sprendimai nėra nei tikslūs, nei pagrįsti gyvenimo patyrimu. Čia tėvų patarimai ir sprendimai būtini. Kai valkai neklauso, o jie neklauso dažnai, jiems tenka tai, ko jie savo noru, valia ir darbais užsipelnė. Gali tekti gailėtis visą amžių. Gali būti nelaimingas visą savo gyvenimą. Gali kentėti tiek, kiek tik gali skausmo pakelti. Tačiau jei tėvų neklausei, tenka kaltinti tik save.