4 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS G RAUSLY S
Artėdami prie meilės sąvokos aptarimo ir žinodami, kad kiekvienas meilę išgyvena skirtingai, turime suprasti ir su tuo susitaikinti, kad negali būti vienos visus įtikinančios ir visiems priimtinos meilės sąvokos. Kiekvienas meilę supranta taip, kaip jis ją išgyvena.
Sudaryti visus įtikinančią meilės sąvoką negalima, nes meilė nėra protinė kategorija, kur visiems suprantami ir todėl privalomi logiško protavimo dėsniai verste verstų taip, o ne kitaip galvoti. Jausmai turi savo skirtingos logikos kelius, kurių dėsniai neaiškūs. Į tos logikos eigą veikla taip pat kiekvieno žmogaus skirtingų išgyvenimų prisotinta pasąmonė. Štai kodėl konkrečios meilės atvejai nelengvai psichologiškai išnarpliojami. Todėl meilės tema priklauso prie tokių, kurias svarstantieji kiekvienas bando visai kitaip aptarti. O ir tie aptarimai dažniausiai būna tokie paviršutiniai, kad būtų galima apie juos pasakyti: visi, regis, žino, kas yra meilė, ir beveik visi suklumpa, kai reikia atsakyti, kas ji yra.
Atrodo, kad daugiausia medžiagos teisingam meilės supratimui duoda meilės realistai, nes jų supratimas labiausiai gyvenimiškas bei pagrįstas žmogaus prigimties psichologiniu pažinimu.
MEILĖS REALISTAI
Jie žiūri į meilę visapusiškai ir todėl mato jos šviesą ir šešėlius. Jie giliai psichologiškai pagrindžia atskirus meilės pasireiškimus, neišleisdami iš akių nei dvasinio, nei kūninio prado joje. Pripažindami gilią meilės prasmę žmogaus gyvenime, jie gretina ją su duona, vandeniu, oru ir saule. Kaip tikroje ir gyvenimiškoje meilėje, taip ir jos sąvokoje, jų mintis sisteminant, atrodo, turėtų rasti vietos nuotaikos ir nusistatymai, kuriuos čia nurodysime.
Meilė neįmanoma, ir jos nėra ten, kur viešpatauja egoizmas, savimeilė, kur tik rūpinamasi savim ir savų malonumų teieškoma. Meilė, visa savo esme, yra altruistinė, nes tai savęs pamiršimas galvoti apie kitą. Gal būtų galima dar teisingiau pasakyti: tai galvojimas apie kitą ir rūpinimasis juo, tartum savim. “Koks tai gamtos nutolimas nuo pačios savęs (nes gamta egoistinė — A.G.)... Ji panaikina pertvarą... tarp aš ir tu. Tai padaro meilė”, taip stebisi didysis vokiečių rašytojas Th. Mannas “Bekenntnise Felix Krull”. Tai pertvarai kritus, besimylintleji persisunkia vienas kitu ir dvasiniai sutampa. Anot G. de Maupassant, vienas, tartum kempinė vandenį, įgeria kitą, jaučia tą kitą nuolat esantį jame. Meilėje vienas ir kitas pradeda jausti ir gyventi už du ir tai ta prasme, kad “Tu” nepalyginamai daugiau pradeda reikšti kaip “Aš”.
“Ponia esi manyje. Nežinau, kur aš pasibaigiu, o kur ponia prasidedi. įsisiurbei į mano širdį, gyslas Ir smegenis” — taip sako vienas vyras anglų rašytojo J. Conrado knygoje “Auksinė strėlė”.
Tad mylėti — tai pirmiausia apie kitą galvoti, jam gero norėti ir jam aukotis. Eiliniam gi įsimylėjime, prancūzų vadinamame amourette, beveik visada apie save tegalvojama, sau malonumo ieškoma; visame vien tenorima gauti, o ne duoti.
Tikroje meilėje, anot realistų, psichologų, besimylintiejį jaučia priklausomybę vienas nuo kito ir ta priklausomybe džiaugiasi, didžiuojasi ir jos nori. “Meilė yra jausmas, kad priklausai kitam ir tai jam vienam, su visom to priklausymo pasekmėmis” (L. Rinser). Ta priklausomybė gyvenimiškai pasireiškia tuo abipusiškumu, kai abiejų pusių norai ir nenorai sutampa ir kai niekas negali būti vienai pusei malonu, jei kitai tas pats nemalonu. Kai visi džiaugsmai ir skausmai išgyvenami kartu, tada tie džiaugsmai padvigubėja, o išgyventi skausmai, bendrom jėgom pakelti, lengvėja. Tą tikros meilės bruožą iškeldama, mūsų N. Mazalaitė pastebi apie savo sukurtą personažą “Saulės take”: “Ji nori gyventi su tuo žmogumi visą gyvenimą, turėti į jį teises, pavesti save jam, turėti su juo viską bendra...”
Tad meilė yra maloni ir norima priklausomybė vienas nuo kito ir, tam tikra dvasine prasme, abipusis dovanojimas savęs vienas kitam. Su ta abipuse priklausomybe meilėje žūna benamiškumo jausmas, o drauge atsiranda tasai saugumo jausmas, kai du žmonės vienas kitam virsta namais. Žmonės pradeda misti dvasiniu vienas kito artumu. Čia apie tą priklausomybės meilėje bruožą kalbant, reikia paminėti norvegų dramaturgą H. Ibseną, kuris savo “Rosmersholme” sako: “Tą dvasinį nuoširdų sugyvenimą vienas su kitu ir vienas kitame mes laikėme draugyste. Ne, aš dabar suprantu, mūsų ryšys buvo dvasinės vedybos nuo pirmųjų jo kilimo dienų”. Taip, tikroji meilė turi panašumo su vedybomis: kaip vedusieji yra fiziškai drauge, taip ir meilėje žmonės, kad ir fiziškai atskirti, dvasiškai visada būna drauge. Nenuostabu, kad tikroji meilė stengiasi virsti vedybomis.
Meilės psichologai iškelia dar ir tą likiminį tikros meilės bruožą, kai žmogus pajunta, kad jis negali to ar kito asmens nemylėti. “Kas tu esi, kad aš negaliu pro tave praeiti kaip pro kitus žmones” (B. Kellermann). Kai kada tasai likiminis pobūdis dar stipriau pajuntamas. “Jis ją mylėjo ir jo meilė augo valandomis. Tą meilę jis išgyveno tartum įstatymą, jį verčianti ją mylėti; tartum liepiantį įsakymą... tartum pasiuntinybę: štai joje atrask save”. Bet čia reikia pastebėti, kad, jei meilė yra vienpusiška, tada yra pavojus, kad nemylinčioji pusė gali mylinčiąją pavergti, ir todėl, šia prasme, teisingai vienas sako: “Kodėl sakoma — įsimylėjęs? Reikėtų sakyti apsėstas... Tikrasis meilės vardas — tai vergija...”
Norint susidaryti teisingą tikros meilės supratimą, reikia skaitytis ir su ta psichologų pastebėta tiesa, kad meilė yra pastatymas kurio nors žmogaus pirmon vieton savo gyvenime ir, kai atsiranda tai meilei doroviniai leistinos nugalėti kliūtys, tos kliūtys apeinamos ar pašalinamos. Meilei visada pirmenybė ir jai visada atrandamas laikas. Todėl, anot F. Mauriaco: “Meilė yra miražas, kuris visą pasaulį nugramzdina į tamsą, kad šviesos spinduliai galėtų nušviesti tik tą vienintelę būtybę”. Tą tiesą V. Hugo išreiškia šiais žodžiais: “Sutelkimas visatos į vieną būtybę, tos vienos būtybės pavertimas dievybe — štai meilė”. Bet ši meilės nuotaika gali susidurti su krikščionybės reikalavimu: pirmiausia Dievas — ir todėl, kaip matysime vėliau, meilė gali išsigimti ir per ją galima net nukrikščionėti.
Žiūrėdamas į meilę visai realiai ir gyvenimiškai, F. Dostojevskis sako, kad ji yra bendrom jėgom kryžiaus nešimas. Tą patį sako ir to rašytojo biografe Z. Maurina: “Mylėti — tai dienos naštą nešti kartu iki vakaro slenksčio”. Atrodo, kad šiuo atveju šie rašytojai apie meilę kalba moterystės rėmuose, nes meilė prieš moterystę retai išgyvenama kaip našta ar kryžius. Tai bendras kryžiaus nešimas, nors tasai kryžius paliestų tik vieną besimy-linčiųjų, nešimas iš užuojautos kitam. Tada dalyvaujama mylimo žmogaus kančioje, tartum tai būtų sava kančia. Tikrai didelėje meilėje mylimo asmens kančia daug sunkiau pakeliama negu savoji ir todėl, mylimai pusei kenčiant, ji mylima dar labiau. Ši padauginta meilė tartum nori atsverti kančią ir ją išlyginti. Ši padidinta kenčiančio mylimo asmens meilė yra geriausias meilės tikrumo įrodymas. Tą meilės tikrumą dar įtikinamiau įrodo negalėjimas besimylinčiųjų tarpe pakelti nei mažiausio nesusipratimo šešėlio, nes vienoks ar kitoks artumo sudrumstimas virsta nepakeliama kančia.
Čia laikydamiesi to paties gyvenimiško realumo, galėtume dar pridėti, kad mylėti yra tikėti ir būti įsitikinusiam, nežiūrint kai kurių trūkumų, esminiu kito žmogaus vertingumu ir todėl ištikimai to žmogaus laikytis ir jį branginti.
Paskutiniame šio ciklo straipsnyje nurodėme, kaip Th. Reikas iškelia meilės jausmo sudėtingumą. Meilėje jis skiria du dalyku — mylėti ir būti mylimam, kurių kiekvienas skirtingu aidu atsiliepia žmogaus gyvenime. Be to, kiekviena lytis išgyvena meilę skirtingai. Mylėti — žiūrint iš mylinčio pusės, tai patenkinti savo norą būti kam nors švelniu. Būti mylimam — patenkina norą būti kitam reikalingu ir vertingu. Mylėti — tai kito ilgėtis. Būti mylimam — tai kitam priklausyti. Iš tos dvejopos padėties kyla įvairūs su meile surišti jausmai. Mylėti — iš vyro pusės — tai globoti, padėti; iš moters pusės — tai galėti daryti įtakos mylimajam. Būti mylimam kelia pasi-dldžiavimo, savigarbos ir savo vertingumo sąmonę. Jie abu laimingi, nes mylisi. Bet, kaip paveikslas šaukiasi tinkamo įrėminimo, kad jo grožis išryškėtų, taip ir meilė šaukiasi įrėminimo, taigi, moterystės, kuri, kaip besimylintieji tikisi, tos laimės ilgesnį pastovumą ir tęstinumą užtikrins ir jį kūno atsidavimu dar labiau įrodys ir užantspauduos. Čia tad ir aiškėja moterystės rėmuose pilnos meilės sudėtingumas, nes joje dalyvauja mylinti siela, dalyvauja ir tasai “aš”, kurio įvairūs jausmai patenkinami, ir dalyvauja kūnas.
MEILĖS SĄVOKA
Kaip matome, meilės realistai, kurie vispusiškai stebi meilės pasireiškimus gyvenime ir juos psichologiškai nagrinėja, pateikia įvairių pačių gyvenimiškiausių meilės reiškinių sąvokas ir tuo būdu palengvina teisingą meilės sąvokos supratimą ar jos susidarymą. Bet šią sąvoką dėl meilės sudėtingumo neįmanoma Išreikšti nei ilgesniu sakiniu, nei keliais sakiniais. Štai kodėl ir rimti, sudėtiniai meilės klausimu veikalai nebando tokios sąvokos sudarinėti.
Reikia dar pastebėti, kad negalima pilnai pasitikėti literatūroje paduodamom, dažniausiai nepilnom meilės sąvokom, nes nežinia, kiek jose bešališkumo. Čia prisimintina, kad laimingos ar nelaimingos asmeninės rašytojo meilės išgyvenimas gali atimti tą bešališkumą ir tokio autoriaus meilės sąvoką nudažyti asmeniškumo spalva. Jo paduodamos sąvokos tuo labiau gali būti įtartinos, jei jis turi tam tikrų nenormalių praktikuojamų ar nepraktikuojamų palinkimų. Kartais netikinčio ar net ir tikinčio rašytojo nuotaika gali sudrumsti sąvokos nešališkumą. Taip pat vyro ar moters rašytojų meilės sąvokos bus skirtingos, nes kiekviena lytis meilę išgyvena skirtingai.
O ir tos pačios lyties skirtingi temperamentai ir jautrumo laipsniai kitaip meilę supranta. O tačiau bandysime čia pateikti vieną kitą sąvoką, kuri mums atrodo artimiausia gyvenimiškai tiesai ir žmogaus prigimčiai.
Labai geras šiais klausimais šių laikų vokiečių rašytojas, gydytojas Friedrich von Gagern, parašęs visą eilę knygų, sulaukusių po keletą laidų, vienoje tų knygų nurodo šiuos keturius pradus, be kurių neįmanoma nei meilė, nei jos teisingas supratimas. Štai tie pradai: 1. Meilė yra pagarba asmeniui ir priėmimas jo tokio, koks jis yra, taigi su jo netobulumais ir klaidomis. Gerbiant asmeni, reikia jam palikti laisvę būti tokiu, koks jis yra, nes bandymas užmesti jam savo valią, tą laisvę, o tuo pačiu ir meilę, pažeistų. 2. Meilė yra saugojimas kito nuo viso, kas gali jam pakenkti ir neprieteliškai pažeisti. Ypač reikia saugoti mylimą asmenį nuo savojo egoizmo, kuris kasdien jį gali visokiais būdais skaudinti. 3. Meilė yra įsipareigojimas galimai daugiau kitai pusei suteikti laimės ir jo reikalus bei susidomėjimus paversti savais. Tai drauge įsipareigojimas suteikti jam galimybių savo asmenybę ir visas dvasios jėgas išvystyti. 4. Meilę reikia ugdyti, ją išreiškiant visokiais būdais ir lengvinant kitam gyvenimą. To viso reikia, nes meilė yra uždavinys, kurį reikia įvykdyti. Tam tikslui, anot autoriaus, reikia ilgai, vargingai ir kantriai “širdį mankštinti”.
Vos prieš porą metų išleistame dideliame sudėtingame dviejų tomų veikale “La sexualite” (Marabout unlver-sitė), kuriame savo straipsniais dalyvauja 50 mokslininkų, meilės sąvokos klausimu pasisako ir dr. A. Willy. Anot jo, “meilė yra gilus jausmas, kurį viena būtybė patiria kitos atžvilgiu, šiai besąlyginiai sutinkant su tuo jausmu. Čia įvyksta tam tikras jausminis procesas, kuris sukelia tą idėją, kad mylimasis asmuo yra vienintelis vertas meilės. Meilė yra visa kita išskiriantis jausmas: mylinčiam atrodo, kad jis niekada nėra jautęs ir niekada nejaus nieko panašaus. Jam atrodo, kad šis jausmas neatšaukiamas, vienintelis ir nepaprastas. Savo kraštutinėmis išraiškos formomis meilė yra tartum apsėdimas, nes jis verčia, tam jausmui įsiviešpatavus, pašalinti iš savo sąmonės viską, kas nėra mylimas asmuo ir tai tokiame laipsnyje, kad jame tegali viešpatauti ta viena būtybė, išskirianti visas kitas. Visi susidomėjimai, nesutaikomi su šiuo jausmu, iš sąmonės pašalinami”. Ši ilgesnė meilės sąvoka, kad ir neliečia konkrečios meilės esminių ypatybių, tačiau yra viena geriausių sąvokų, liečiančių meilės jausmo pasireiškimą.
* * *
Šiuose trijuose straipsniuose apie meilės sąvoka užtenkamai pateikta medžiagos, kad būtų galima susidaryti meilės supratimą. Sekantys straipsniai, kad ir kalbėdami kitais meilę liečiančiais klausimais, tą meilės supratimą toliau gilins. To viso reikia tam, kad susidarytume vispusišką, galimai giliausią supratimą tokios meilės, kuri atitinka žmogaus ir krikščionio vertybę. Visada juk galios įvadiniam straipsnyje minėta taisyklė: “Pasakyk man, ką tu myli ir kaip myli, ir aš tau pasakysiu, kas tu esi”. Ir todėl niekas kitas taip psichiškai neatidengia žmogaus, niekas taip jo moralinės vertės nepasveria, kaip jo meilė ir elgesys joje.