Spausdinti

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Romas Kriaučiūnas ruošiasi psichologijos doktoratui Washingtono Universitete St. Louis, Missouri. Kaipo štabo psichologas, porą metų dirbo Manteno Valstybinėje ligoninėje, Manteno, III. Priklauso Illinois Psichologu bei Geortologijos Sąjungoms.

     "Po to, kai baigiau universitetą, negaliu apsispręsti. Jau, rodos, nutariau gauti darbą arba vesti savo sužadėtinę, bet žygio nesiimu. Jaučiuosi kažkaip susimaišęs..."

     "Daug dalyvauju visuomeninėje veikloje taip, kad dažnai įeinu į įvairias valdybas. Paskutiniu laiku pastebėjau, kad nesvarbu su kuo dirbčiau, anksčiau ar vėliau su visais susipykstu. Jaučiu, kad valdybų nariai pradeda manęs vengti. Aš to nenoriu, bet jaučiuosi bejėgis save apvaldyti..."

     "Mūsų dešimties metų sūnus nekenčia mokyklos ir nesimoko, nors ir yra gabus. Jis tik stumdosi iš kampo į kampą. Mes jį ir į specialią mokyklą buvom patalpinę, bet veltui. Nežinom, ką toliau daryti..."

     "Lietuvoje turėjau svarbias pareigas. Komunistams atėjus, slapsčiausi, o prieš jų antrą okupaciją pasprukau į Vakarus. Viskas buvo tvarkoj, bet per paskutinius kelis metus pastebėjau, kad mane kas tai pradėjo sekti. Maišydamas pėdas, krausčiausi iš miesto į miestą, bet tais agentais negaliu atsikratyti. Į policiją eiti bijau, nes ten irgi gali komunistų agentų būti. Nusipirkau ginklą, nes jaučiu, kad tykoja mane pagrobti..."

     Kiekvienas turime kasdieninių rūpesčių, tačiau yra skirtumas tarp sunkumų, kuriuos patys galime išrišti, ir tų, kurie mus daugiau supainioja. Kartais gali atrodyti, kad problema jau išspręsta, bet netrukus pamatome, kad ji vėl grįžus. Giminės, draugai ar bendradarbiai gal ir yra bandę padėti, bet jų pastangos lieka be vaisių. Šiais laikais akligatvyje atsidūrę dažnai kreipiasi į vadinamas pagalbos profesijas, naudojančias psichoterapijos metodą.

     Psichoterapija yra gan plati sritis, kuriai priklauso patarimai, asmeninė, grupinė, vaiko, šeimos terapija ir psichoanalizė. Dažnai psichoterapija yra apibūdinama kaip gydymo būdas, lyg tai būtų pagalbos teikimas pasyviam ligoniui. Tiksliau ją būtų apibrėžti kaip gydymo procesą, kur vie-nas asmuo bando padėti kitam suderinti jo jausmus, nusiteikimus ir elgseną. Padedant atpalaiduoti emocinę įtampą, kartu pakeliamas ir asmeninis našumas. Kaip netrukus matysime, yra visa eilė būdų šiam tikslui atsiekti.

EMOCINIAI SUNKUMAI AMERIKOJE

     Apytikriai kas ketvirtas amerikietis prisipažįsta esąs turėjęs sunkių emocinių problemų, reikalaujančių profesinės pagalbos, o kas septintas tokios pagalbos yra ieškojęs. Taip skelbia Protinių Ligų ir Sveikatos Bendrinė Komisija, kuri yra pravedus plataus masto apklausinėjimus šiame krašte. Dalis šio straipsnio žinių yra paimta iš tos komisijos paskutinio pranešimo IAV kongresui, vėliau išleisto atskira knyga ("Action for Mental Health", 1961). Pranešime sakoma, kad tarp suaugusiųjų, kurie ieškojo pagalbos, 42% pirmiausia kreipėsi pas dvasiškį, 29% pas šeimos gydytoją, 18% pas psichiatrą ar psichologą, o likusieji į socialinę agentūrą ar santuokos kliniką. Dažniausia pasitaikančios problemos sukosi apie šeimą, tarpasmeninius santykius ir vaikus. Iš šalies žiūrint, jie buvo daugiau ar mažiau "normalūs" žmonės, sugebą veikti savoje aplinkoje ir bendruomenėje.

     Šalia jau minėtų, apie trys ketvirčiai milijono amerikiečių yra psichiniai sergančiųjų ligoninėse. Bendrai imant, psichiniai ligoniai užima apie pusę visų ligoninių lovų, nors ir ne kiekviena ligoninė turi psichiatrijos skyrių. Aritmetika susibalansuos atsimenant, kad yra keli šimtai ligoninių vien psichiniai sergantiems su keliais tūkstančiais pacientų kiekvienoje. Yra taipgi apskaičiuota, kad dar kiti trys šimtai tūkstančių asmenų yra reikalingi neatidėliotinos ligoninės priežiūros, bet jos negauna.

     Psichinės ligos ir emocinės problemos nėra retenybė. Daviniai parodė, kad vien JAV Antrojo pasaulinio karo metu daugiau kaip aštuoni šimtai tūkstančių pašauktųjų naujokų buvo atmesti dėl psichinio pobūdžio trūkumų; 43% visų vėliau atleistųjų buvo pripažinti netinkami karinei tarnybai dėl tos pačios priežasties. Apskaičiuojama, kad šiame krašte yra apie penki milijonai alkoholikų. Kasmet papildoma dvidešimt tūkstančių savižudybių, nors Amerika šioje kategorijoje nėra tarp pirmųjų. Emociniai sunegalavimai yra svarbus faktorius ne tik šiose tragedijose, bet taip pat ir narkotikų vartojime, prostitucijoje, nusikaltimuose ir pan. Emociniai sunkumai padažnina nelaimes darbuose ir keliuose. Jie sumažina darbo tikslumą ir našumą.

KLAIDINGOS SĄVOKOS APIE PSICHOTERAPIJĄ

     Nors žmonės ir domisi psichologija, tačiau asmenys su emociniais sunkumais retai ieško profesinės pagalbos, nebent tie sunkumai pasidaro nebepakeliami.

     Psichoterapija emocinėms (nuo protinių ligų praktiškai besiskiriančioms) problemoms yra palyginamai nauja profesija. Nevienas yra įsitikinęs, kad terapistai yra tik "durniams". Todėl ieškoti psichologinės pagalbos būtų lygu prisipažinti, kad "nevisi namie". "Aš tik nervuotas, o ne išprotėjąs", kartais girdime skausmingą paneigimą.

     Daugelis mūsų buvome užauginti ir išauklėti su įsitikinimu, kad kiekvienas turi pats sugebėti savarankiai susitvarkyti su iškylančiais sunkumais. Kada suklumpame, labai sunku nesėkmę sau priskaityti. Daug lengviau kaltinti Joną, Petrą ar Jokūbą. Esame įpratę savo silpnybes slėpti ir stengiamės pasirodyti drąsuoliais.

     Pastebėta, kad yra visuotinė baimė įsivelti į nežinomą situaciją. Iš vienos pusės mes gal ir norėtume save ir savo gyvenimą pakeisti, kadangi jis darosi nepatenkinantis, tačiau tuo pačiu bijome pasikeitimo. Ką gi tas "galvos specialistas" mums padarys? Amerikiečiai turi žodžių junginį — "head-shrinker", kuriame atsispindi ta baimė. Baimė būti pažemintam, baimė būti pakeistam nepageidautina kryptimi, baimė nesuprantamos ir paslaptingos jėgos. Ši baimė gimininga primityvių žmonių baimei, nukreiptai į raganius ir burtininkus. Šios baimės ir nesupratimai yra dažnesni pas žmones, kurių ekonominis standartas yra žemas ir kurie yra išaugę kaimuose ir miesteliuose. Antra vertus, vidutinių pajamų miesčionys, kuriems terapijos kaina yra įkandama, kartais net didžiuojasi, kad jie naudojasi psichoterapine pagalba. Abi šios pažiūros nėra sveikiausios.

     Pažiūra, kad psichinės ligos atneša negarbingą dėmę, yra atėjusi iš tų laikų, kada buvo tikima, kad bepročiai yra velnio apsėsti. Vietoj užuojautos, kuri paprastai rodoma fiziniams ligoniams, sunki psichinė liga sukelia antagonizmą šiaip normaliuose žmonėse. Iš kitos pusės, psichinių ligų aukos dažnai atstumia besistengiančius jiems padėti ir tampa nesugyvenamais. Reikia tačiau suprasti, kad tokie ligoniai yra per sunkiai sergą, kad vieni patys galėtų išlaikyti emocinę lygsvarą.

     Per metų metus visuomenė buvo juos atmetus. Net ir profesiniuose sluogsniuose vyravo įsitikinimas, kad psichiniai ligoniai buvo nepasiekiami. Dabar tokios nuomonės jau atsisakyta, ir daugelyje ligoninių bandoma pritaikyti psichoterapijos metodą protiniams ligoniams.

     Nors psichinių ligų priežastys dar vis neaiškios, tačiau pažiūros į šias ligas keičiasi optimistiškon pusėn. Raminantieji vaistai ne tik daug padėjo apvaldyti kad ir suerzintus pacientus, bet tuo pačiu padarė juos imlesniais ir kitokiam gydymui. Dėka tokių vaistų daugelis dabar gyvena savo namuose, iš kur gali lankyti psichoterapijos klinikas. Jie yra skatinami grįžti į savo darbus ir draugų būrį.

     Galima teigti, kad spraga tarp protinių ligonių ir visuomenės pradeda siaurėti. Iš tikro, nėra griežtos ribos, kuri dalintų sveikus ir ligonius, nebent buvimą ligoninėje skaitytume tokia riba. Protinės ligos gali svyruoti nuo, palyginti, lengvų emocinių sunkumų, kurie turi įtakos kasdienybei, bet ją nesupainioja, iki beprasmio ir kraštutinio elgesio, reikalingo ligoninės priežiūros. Situacija yra panaši į fizines ligas, kurios irgi svyruoja nuo paprastų slogų iki kritiško širdies priepuolio.

     Yra išmintinga ieškoti pagalbos prieš sunkumams susikraunant. Pasikalbėjimas su kvalifikuotu asmeniu problemai tik iškilus gali sumažinti nemalonią įtampą, tuo išvengiant didesnių komplikacijų vėliau. Netikslu prileisti, kad, jei asmuo pats nesugeba sunkumų išrišti, tai jis yra arba silpnavalis arba beprotis. Tik nedaugelis, nors ir kaip išmintingi bebūtų, tesugeba savo problemas visapusiškai įvertinti, nes pačiam įsivėlus yra sunku turėti reikiamą perspektyvą. Nenuostabu tad, kad žmonės, įskaitant ir terapistus, naudojasi profesine pagalba savo sunkumams išrišti. Nuspręsti ieškoti pagalbos nėra lygu pripažinti savo paties visišką nepasisekimą. Priešingai, dažnai tai yra pirmas žingsnis į pozityvų problemos išrišimą. O reikia daugiau drąsos problemai pripažinti, negu jai paneigti.

     Psichoterapija yra tiek artima gaspadoriškam galvojimui, kad daugumas pacientų lengvai supranta, apie ką reikalas eina. Juk nesunku suvokti žiauraus tėvo ar atstumiančios motinos įtaką į asmens emocinį išsivystymą, nors specialisto patarnavimas ir būtų reikalingas tai įtakai apvaldyti. Kiek kitokia situacija yra su paciento atsinešamais lūkesčiais ir prielaidomis.

GALAS SVAJINGAM GALVOJIMUI

     Daugumas ieškančiųjų psichologinės pagalbos su savim atsineša kai kurių netikslių prielaidų. Kai kurie tikisi greito, tiesiog magiško pagijimo. Tokių troškimas yra šlietis prie stipresnio ir galingesnio už save. Jie psichoterapistą įsivaizduoja kaip antžmogį, kuris niekuo nesibaimina, nei nesisieloja, nei neserga ir kuris visada sugeba savo ir kitų problemas sutvarkyti su neklystamu sugebėjimu. Daugelis taipgi tikisi, kad jis atidengs vieną visų sunkumų priežastį ir tada pasakys, kaip tuo atsikratyti. Jie tikisi, kad terapistas ne tik atliks viską, kas reikalinga, bet dar ir garantuos pasisekimą.

     Gali užtrukti ilgesnį laiką, iki pacientas atsisakys tokių svajonių. Anksčiau ar vėliau jis turės susigyventi su mintimi, kad psichoterapija nėra stebuklas nei terapistas stebukladaris. Į terapiją turėtų būti žiūrima kaip į vieną paciento augimo eigos tarpsnį. Terapija suteikia galimybę pajusti emocinį atsipalaidavimą, kuris padės tolimesniam augimui. Tas atviras augimas ir yra tas "vaistas".

     Nors terapistas yra paruoštas atpažinti sunkumus tarpasmeniniuose santykiuose ir moka juos derinti, tačiau jis, kaip ir kiekvienas kitas asmuo, turi savo laisvalaikį, savo nerimo ir nežinios momentus. Pasimetęs pacientas kartą apkaltino savo terapistą, kad pastarasis nėra atviras ir nesidalija savo žinojimu. Be išsisukinėjimų terapistas prisipažino, kad supratimo, kurio nesidalinąs, dar neturi. Pacientą tas atsakymas giliai apvylė. "Tik kiek vėliau aš pamačiau, kad jis tikrai nuoširdžiai atsakė, o aš buvau klaidingai įsitikinęs jo visažinojimu".

BENDRAS DARBAS

     Įsisenėję emociniai sunkumai turi ne vieną priežastį, bet visą šaknyną priežasčių. Atidengti tas susinarpliojusias šaknis ima laiko ir darbo — paciento ir terapisto darbo. Kada jos esti atidengtos, terapistas nesiūlo jokio recepto. Greičiausia pacientas jau yra kentėjęs nuo nevieno patarimo. Šeima ir draugai, be abejo, visą laiką jam sakydavo ką daryti. Ne recepto prirašyme šuo pakastas. Pagrindinis terapijos tikslas yra padėti pacientui užaugti iki to taško, kada jis pats sugebės daryti sprendimus ir juos įgyvendinti. Tas neatsiekiama per valandėlę, o gali užtrukti mėnesius ar net keletą metų.

     Joks terapistas negali sąžiningai užtikrinti rezultatų. Psichoterapija taipgi nėra visagalintis įrankis emocinėms problemoms rišti, nors kai kurie entuziastiški praktikantai su tuo ir nesutiktų. Atsiminkime, kad ir chirurgija visų fizinių ligų nepagydo.

     Per eilę pasikalbėjimų, kurie yra pagrindinis terapijos laidas, iškyla daug dalykų. Jų pagrinde yra asmens santykiai — vaikystėje su tėvais, broliais, seserimis, šiuo metu su draugais, vyru ar žmona, vaikais, viršininkais, kaimynais ir kitais. Praeities ir dabarties atsitikimuose atsisklaidžia gilesni jausmai ir intencijos (motyvacija) šiuose svarbiuose santykiuose. Tą patį būtų galima pasakyti apie sapnus, svajones, atsitiktinus posakius, dalykus, kuriuos pakartotinai užmirštama atlikti, reakciją į terapistą ir netikėtus minčių posūkius, išplaukiančius iš nevaržomo ir "laisvo" kalbėjimo.

     Freudas dar šio šimtmečio pradžioje atrado, kad kada asmuo bando tvarkytis su vidinėmis įtampomis, palaidos mintys, išviršiniai nesirišančios su kalbamuoju dalyku, ilgainiui atskleidžia tikrąją sunkumų priežastį. Pagal Freudo sukurtą metodą, asmuo yra prašomas sekti pagrindinę psichoanalizės taisyklę: pasakoti viską, kas tik ateina į galvą, nesvarbu kaip smulkmeniškos, neracionalios ar gėdingos tos mintys būtų.

     Asmuo dar vaikystėje pasąmonėje "pameta" tuos aspektus, kurie jo tėvų buvo įkalti kaip blogi. Terapijoje, norint atidengti tuos užgniaužtus dalykus, reikia stoti akis į akį su pirminiais konfliktais, kurie rišosi su baime, kad tėvai nustos mylėję. Tai yra gan skausminga patirtis, kurios pacientai vienu ar kitu metu bando nesąmoningai išvengti ar apeiti. Psichoanalizės terminologijoje tai yra vadinama pasipriešinimu. Tas pasipriešinimas turi būti išanalizuotas, kad terapija galėtų toliau vystytis.

     Mes, suaugę, esame pratę reaguoti į kai kuriuos asmenis labai panašiai kaip kad vaikystėje reagavome į savo šeimos narius, ypač tėvus. Vaikystėje mūsų jausmai gal ir buvo tinkami ir savo vietoje, bet jų išlikimas iki šiai dienai gali neleisti matyti kitų žmonių tikroje šviesoje. Tokie subjektyviai nuspalvinti reagavimai vadinami pervada. Seniau buvo ypač priimta, kad terapistas būtų kuo neutraliausias ir laikytųsi atokiai. Tuo buvo norima išstudijuoti paciento pervada kuo grynesnėje formoje ir tuo patirti jo emocinį pulsą.

NAUJI LAIKAI — NAUJI BŪDAI

     Visi atidengiamieji psichoterapijos būdai yra tiesiogiai ar netiesiogiai kilę iš Freudo sukurto metodo. Jie ištiria pasąmoninius konfliktus, pasėtus vaikystės pergyvenimuose, išegzaminuoja pervados elgseną ir parodo jos netinkamumą dabarčiai. Jie vartoja sapnų interpretaciją ir laisvą, nevaržomą kalbėjimą. Tačiau daugeliu atvejų naujesni metodai yra pakeitę Freudo "patentuotą" būdą.

     Kai kuriems pacientams psichoanalizė nėra reikalinga. Vietoj jos jie gali gauti daugiau naudos iš dinamiškos psichoterapijos. Toks gydymo būdas yra finansiškai prieinamesnis ir užima mažiau laiko. Ir dinamiškoje terapijoje pacientas ir terapistas gali sujungti dabartinės problemos kilmę su jausmais ir įtampomis jaunystėje, tačiau tas nėra būtina kaip psichoanalizėje. Toks sujungimas yra naudingas, jeigu jis pagerina pacieto stovį. Pirminis tikslas yra pacientui geriau jaustis, o ne terapistui pasirodyti "protiniu detektyvu".

     Pagal šiuo metu vyraujančią nuomonę, yra neįmanoma terapisto charakterio išjungti iš pačio pagalbos proceso. Jis turi įtakos. Asmuo į terapistą reaguoja ne tik pervados ribose, bet ir į jį, koks jis iš tikro yra. Tarpasmeninis santykiavimas yra gyva patirtis abiem pusėm. Toks priėjimas įžiebia daugiau gyvumo tarp paciento ir terapisto. Sofa jau prarado savo magišką aureolę. Dabar pacientas gali sėdėti, gulėti ar vaikščioti — pagal ūpą.

SANTYKIAVIMAS LYGYBĖJE

     Terapistas yra neteisiantis ir neatstumiantis. Tai tačiau nereiškia, kad terapisto santykiai su pacientu yra be visiškos krypties. Yra skirtumas tarp autokratiško ir demokratiško priėjimo. Tik demokratiškuose santykiuose terapisto patarimai ar pastabos esti visuomet atviri klausimams ir abejonėms.

     Kadangi terapistu turi būti asmuo, kuris gali nuoširdžiai dalintis tokiuose santykiuose, yra pageidautina, kad jis pats būtų turėjęs psichoterapijos. Tokia patirtis palengvina dorotis su problemomis, kurios gali kliudyti jo darbą. Be to, tai padeda geriau suprasti paciento savijautą. Yra pastebėtas ryšys tarp sėkmingo paciento problemų išrišimo ir trijų terapisto charakterio bruožų: 1) artimos harmonijos tarp to, ką sako ir ką jaučia; 2) įsijautimas į paciento stovį ir 3) nuoširdus ir besąlyginis paciento mėgimas.

     Yra būtina terapinį santykiavimą išgyventi. Daugelis pradžioje to negali, nes yra arba nepasitikintys, arba pripratę mechaniškai šnekėti, neparodydami ar vengdami parodyti tikrus savo jausmus. Išsiblaškymų ir nuobodžiavimo irgi pasitaiko. Dažnai terapistas turi dirbti su kliūtimis, kurios neleidžia santykiavimo pergyventi. Tik pergyvenant tampama pilnesniu asmeniu. Šiame tapimo procese būna pasitenkinimų ir brendimo skausmų. Įžvalgos momentai sukrečia širdį ir protą. Suprantant tai, kas buvo susimaišę ir aptemdyta, iššaukia malonų palengvinimą. Nauju ir nesuvaržytu žvilgsniu pradedama vertinti praeitį ir dabartį. Džiaugsminga pajusti beišsiskleidžiančią jėgą.

     Kai kurios retesnės priemonės yra naudojamos atpalaiduoti augimo procesą. Sugestija hipnozės pagalba kartais pagelbsti atbudinti užgniaužtus prisiminimus, kurie kitaip negalėjo būti atrasti. Kadangi nevisi pacientai gali ar nori būti užtektinai giliai užhipnotizuoti, ši priemonė naudojama ribotai. Kartais vaistai, kaip sodium amytal, irgi padeda atpalaiduoti minčių tėkmę.

     Kai kurie klinikiniai psichologai, kurie yra tuo pačiu įgudę psichologiniuose matavimuose, kartais naudoja pacientų atsakymus į Rorschacho rašalo dėmes, piešinius ar kitus išnašos matus kaip tramplyną tolimesniam pašnekesiui. Pavyzdžiui, atkreipus nedraugiškos moteriškės dėmesį į tai, kad ji rašalo dėmėse pakartotinai matė besigrumiančius žmones, jai padėjo prisiminti, kad namuose ji pati ieško progų kivirčams. Diskutuojant su savim nepasiūlančiuoju asmeniu apie jojo egzaminų rezultatus, galima jam atverti akis, kad jis iš tikrųjų daug sugeba, o kitam parodyti, kad yra padaręs didesnę pažangą, negu kad sau prisipažino.

     Atidengiamoji psichoterapija yra naudojama daugiausia su neurotikais — žmonėmis, kurie jaučia įtampą ir jaučiasi nelaimingi dėl nepagrįsto nerimo. Tuo pačiu tokie yra užtektiname kontakte su išoriniu pasauliu ir gali vesti savo kasdieninį gyvenimą. Jie yra įsivėlę į vidinį karą su nematomu priešu. Tokiu atveju terapijos uždavinys yra tą priešą demaskuoti ir paimti "jautį už ragų".

(Tęsinys sekančiame numeryje)