Spausdinti

FELIKSAS JUCEVIČIUS

Kun. dr. Feliksas Jucevičius yra šv. Kazimiero lietuvių parapijos klebonas Montrealyje, Kanadoje. Teologijos doktoratą įsigijo Romoje Gregorianumo Universitete, o filosofijos magistro laipsnį Kanadoje.

    Iš kur atsirado gyvybė? Ar ji buvo Dievo tiesioginiai sutverta, ar ji išsivystė iš negyvosios medžiagos? Ar vieną dieną žmogus galės sudaryti gyvosios medžiagos sintezę laboratorijoje? Tai skirtingi aspektai vienos problemos, kuri iškyla, kai žmogus mėgina nusakyti gyvosios medžiagos ir negyvosios medžiagos santykius. Žiūrint iš teoretinio taško, gyvosios medžiagos išsivystimo bei sintezės galimybės neslepia savyje jokio loginio prieštaravimo. Jos net tiesioginiai siejasi su biologinės evoliucijos samprata, kuri dominuoja šių dienų mokslinę panoramą. Aišku, tai moksliškai suformuluoti nėra lengva. Daugelis mano, kad vienam žmogui iš viso tai neįmanoma padaryti, nes jis turėtų būti kartu pajėgus matematikas, fizikas, chemikas ir gerai nusimanyti geologijoje ir paleontologijoje, geofizikoje ir geochemijoje, biologijoje ir biochemijoje. Kitaip sakant, jis turėtų aprėpti savo žvilgsniu dabartį ir praeitį, gyvosios medžiagos visumą ir jos paskiras formas, jos fizinę struktūrą ir joje vykstančius cheminius procesus. Štai kodėl gyvybės kilmės bei jos sudarymo galimybės išsprendimas priklausys ne nuo vieno žmogaus, o nuo specialistų grupių, kurios turės dirbti kartu kaip teoretinėje, taip ir praktinėje plotmėje. Net ir tada nereikia tikėtis, kad bus išspręsti visi klausimai, nes daugelis svarbių detalių liks neprieinama protui.

    Su gyvosios medžiagos klausimo pozitiviniu aspektu tampriai siejasi ir filosofinis. Kas yra gyvybė: komplikuotas medžiagos žaismas ar metafizinė enigma? Kur glūdi josios esmė? Teologijoje susiduriame taip pat su gyvybės klausimu. Ar mes turime tikėti genezės aprašymu, pagal kurį gyvosios būtybės buvo Dievo paskirai sutvertos? Ar gyvybės išsivystimo iš inertinės medžiagos galimybę galime sutaikyti su tvėrimo dogma? Ar Dievą begalėtumėm laikyti tvėrėju, jei vieną dieną žmogus sudarytų gyvosios medžiagos sintezę laboratorijoje? Visi šitie klausimai tampriai siejasi su krikščioniškąja pasaulio vizija, kuri daugiau ar mažiau dominuoja mūsų gyvenimą bei mūsų asmeninį užsiangažavimą. Štai kodėl atsakymai į juos nėra mums vien tik teoretiškai įdomūs, bet yra kartu egzistenciniai svarbūs.

    Gyvybės klausimą svarstyti pozityvi-niai-empiriniu ir metafiziniai-teologiniu požiūriais reiškia ne ką kitą, kaip jį nagrinėti skirtingais metodais. Pozityviniai-empirinio metodo kalba yra faktų kalba, kurios kelrodis yra stebėjimas, bandymas ir loginė analizė. Filosofijos, kaip ir teologijos, kalba yra principų ir dogmų kalba, kuri vadovaujasi apriorinėmis kategorijomis arba kategorijomis, kurios savo prigimtimi yra transcendentinės. Štai kodėl žinojimas remiasi pozityviniai-empiriniu metodu, o tikėjimas, ar jis būtų filosofinės, ar religinės prigimties, — principais ir dogmomis. Niekas negali uždrausti žmogui turėti filosofinius bei religinius įsitikinimus. Ir mes žinome, kad kiekvienas juos turi ir daugiau ar mažiau viešai juos išpažįsta. Tačiau kokie jo įsitikinimai bebūtų ir kaip jais betikėtų, jis turi vengti jų pagalba aiškinti tikrovės reiškinius, kurie yra empirinės prigimties ir kaip tokie priklauso pozityviųjų mokslų sričiai. Praeitis rodo, kad filosofiniais bei religiniais principais pagrįsta tikrovės interpretacija buvo neretai klaidinga ir tai todėl, kad ji ignoravo tikrovės davinius. Todėl nenuostabu, kad mūsų dienomis mokslininkai nesišaukia pagalbon jokio kito vadovo kaip faktus ir bandymus, kai svarsto gyvybės klausimą. Štai kaip tuo reikalu pasisako J. H. Rush: "Gyvieji organizmai siejasi tikrai su apraiškomis, kurios šiuo metu dar neišaiškinamos žinomomis negyvosios medžiagos fizinėmis bei cheminėmis savybėmis. Štai kodėl kaip praeityje, taip ir dabar daugelis savaime prileidžia, jog gyvieji organizmai yra gyvi dėliai ko nors (sielos ar dvasios), kas nesiranda medžiagos organizacijoje. Šiuo metu niekas negali paneigti tos galimybės, ir nemaža aiškių davinių duoda tam pagrindo. Bet vis dėl to mes negalime nusakyti sielos ar gyvybinio principo net kaip hipotezės, nes jis reiškia kaip tik tai, ko mes nežinome apie gyvybę. Bet kokia hipotetinė būtybė, kuri nežinojimui duoda tik naują vardą, yra bevertė, nežiūrint, kaip įdomiai tai būtų pateikta. Objektyvinės patirties pasaulyje mes težinome tik medžiagą, padarytą iš keleto stadartinių dalių, ir pasėkas (kaip elektromagnetiniai laukai, spinduliavimas ir trauka), kurios siejasi su medžiaga. Tad gyvųjų sistemų nagrinėjimuose mokslas vengia priimti bet kokį nemedžiaginį veiksnį. Paprastai manoma, kad visos gyvybės apraiškos kyla iš medžiagos, iš kurios yra sudaryti organizmai bei jų aplinkos". (J. H. Rush, The Dawn of Lite,1957, 37-38 psl.)

2

    Iš kur ir kaip atsirado gyvybė žemėje? Genezės knyga sako, kad Dievas sutvėrė augalus trečią dieną, žuvis ir paukščius — penktą dieną, o kitus gyvius ir žmogų — šeštą dieną. Žydiškoje bei krikščioniškoje tradicijoje išauklėti žmonės tikėjo tuomi per šimtmečius. Šiandien nedaugelis betiki šventraščio pasakojimu. Jau šito šimtmečio pradžioje Commissio dereBiblicaleido žodį "diena" interpretuoti tiesiogine ir netiesiogine prasme. O enciklikos Divino Aftlan-te Spirituir Humani generisbeįpareigojo katalikus tikėti tik Dievą kaip visako tvėrėją, o kaip jis tvėrė -— tai klausimas, kuris nebesaisto tiesioginiai mūsų tikėjimo. Tačiau reikia pripažinti, kad genezės pasakojimas buvo anksčiau aiškinamas raidiškai. Naujoji interpretacija prasiskynė sau kelią pamažu ir tai todėl, kad geologijos bei paleontologijos mokslų daviniai skelbė ką kitą.

    Ką sako apie gyvybės pasirodymą šių dienų mokslai? Geologija nustato gyvybės pasirodymo žemėje chronologiją stratigrafinio ir paleontologinio metodų pagalba. Žemės sluogsnių laikotarpis bei jų padalinimai apsprendžiami remiantis jų santykių geometrija bei augmenijos ir gyvūnijos studija. Kuo augmenijos bei gyvūnijos pėdsakai ryškesni, tuo lengviau ir tiksliau nustatomi padalinimai. O kai pėdsakai suretėja, studija pasunkėja, ir padalinimai besiremia lito-loginių sluogsnių seka. Štai kodėl prieškambrinis laikotarpis, kuriame pasirodė gyvybė, menkai dar yra pažįstamas. Šitame laikotarpyje, kuris apima du ar tris milijardus metų, tikslesnes datas mėgina nustatyti šiandien fiziniu metodu, t. y. radioaktyvinių medžiagų dezintegracijos greitumo pagalba. Kartu reikia skaitytis su galimybe, kad paleontologas gali visai nepastebėti gyvybės pėdsakų. Pirmieji organizmai buvo gležni kūnai, be skeleto, kurie plaukiojo ar plūduriavo vandens paviršiuje. Todėl jų pėdsakų išsilaikymo galimybės buvo labai menkos. Gyvybės lengvai atpažįstami ir tikri pėdsakai randami laikotarpyje tarp 700 ir 500 milijonų metų. Geriausiai paliudija tai anglies klodai, kurie susiformavo iš įvairių augalų. Tame laikotarpyje pasirodė taip pat pirmieji mikrokosminiai organizmai — bakterijos. Maždaug prieš tris ar keturis šimtus milijonų metų atsirado pirmosios žuvys, jūrų augalai, moliuskai ir kiti įvairūs amfibiniai padarai. Tarp 150 ir 130 milijonų metų užtinkami ropliai, dinozaurai, krokodilai ir pirmieji žinduoliai. Drambliai ir briedžiai pasirodė prieš šešis milijonus metų, o paskiausiai saulės šviesą išvydo žmogus, kurio kai kurie pėdsakai gal yra net vieno milijono metų senumo.

    Kaip matome, gyviai atsirado žemėje ne visi iš karto, o palaipsniui. Tarp vienos ir kitos rūšies gyvių pasirodymo praeidavo keli ar keli šimtai milijonų metų. Šitai kaip tik davė akstino evoliucijos idėjai susidaryti. Evoliuciją reikia suprasti ne tik ta prasme, kad aukštesnės gyvių rūšys išsivystė iš žemesniųjų ir kad žmogus su savo intelektualinėmis, moralinėmis bei socialinėmis galiomis yra šito vystymosi atbaiga. Evoliucijos principas bendriausia prasme sako, kad pasaulis nėra kokia mašina, bet milžiniškas organizmas, kuris yra nuolatiniame tapsme ir pasikeitime. Štai kodėl Teilhard de Chardin laiko evoliuciją "visatos universaliniu dėsniu".

    Tačiau paleontologų susuktasis evoliucijos filmas yra ribotas ir neaiškus. Paskirų laikotarpių paveikslas nėra ryškus. Jis stokoja dažnai daugelį svarbių detalių, nes laikas sunaikino ne tik jaunystės, bet ir senatvės pėdsakus. Pasikeitimai bei perėjimai nevisuomet leidžiasi suvedami į apibrėžtas struktūras. Nors galime susidaryti judesio vyksmo bendrą vaizdą, pastebėti pagrindinės tėkmės didesnius išsišakojimus, bet kartu turime pripažinti, kad neretai praeities šydas pridengia tas vietas, kur pasirodė naujos ištakos. Aišku, tai nė kiek nepaneigia evoliucijos principo. Kai kam evoliucija tebėra dar tik hipotezė (taip galvoja ir Humani genelisenciklika), kitiems tai yra faktas. Štai ką sako apie tai Teilhard de Chardin: "Teorija, sistema, hipotezė, evoliucija? Ne, bet daug daugiau kaip tai. Tai bendra sąlyga, kuriai turi nusilenkti ir paklusti visos teorijos, visos hipotezės, visos sistemos, jei nori būti suprantamos ir tikros. Tai šviesa, kuri nušviečia visus davinius, tai visus bruožus apimantis lankas — štai kas yra evoliucija" (Le Phėnomėne humain, 1955, 242 psl.). Gal nevisi šitos srities mokslininkai laikys Teilhard de Chardin mokslininku, bet jų didžioji dauguma sutiks su šituo jo teigimu. Lecomte de Noūy laiko evoliuciją stebuklu: "Biologui, kurie žino kaip stebėti gamtą, ji yra nuolatinis nuostabus šaltinis" (Human Destiny,1956, 58 psl.).

    Evoliucijos principas neiškeltų krikščioniškajai mąstysenai didesnių problemų, jei ji neslėptų savyje poligenizmo ir gyvybės iš inertinės medžiagos išsivystimo galimybių.

    Kiek tai liečia pirmąją galimybę, mes prie jos ilgiau nesustosime. Tik priminsime, kad Humani generisnemato, kaip krikščionys galėtų apreikštąją tiesą sutaikyti su ta hipoteze, kurios atstovai skelbia, arba kad ant žemės buvo žmonių, kurie neparėjo iš Adomo, kaip visų tėvo, arba kad Adomas reiškia daugybę pirmųjų tėvų. O kokiai apreikštajai tiesai priešinasi evoliucija? Paprastai teologai nurodo krikščioniškąjį įsitikinimą apie žmogaus dievišką kilmę. Žmogus turi ne tik medžiaginę bei animalinę prigimtį, bet ir dvasinę sielą, kuri yra Dievo tiesioginiai sutverta ir kurios dėka jis gali pakilti iki savo tvėrėjo. Bet evoliucijos hipotezė labiausiai priešinasi gimtosios nuodėmės dogmai. Jei žmonija būtų išsivysčiusi ne iš vieno, bet iš daugelio žmonių, tai reikštų, kad būtų žmonių, kurių nesaistytų gimtosios nuodėmės tragedija ir tuo pačiu jie nebūtų reikalingi Kristaus atpirkimo.

3

    Evoliucijos hipotezė yra taip pat atvira gyvybės iš inertinės medžiagos išsivystimo klausimui, su kuriuo tampriai siejasi gyvosios medžiagos sintezės galimybė. Kad gyvybė galėjo išsivystyti iš negyvosios medžiagos, tai nėra mūsų laikų išsigalvojimas. Jau senieji indų raštai suvokia gyvybę kaip negyvosios medžiagos vystimosi išdavą. Rig Vedanurodo pirmuosius elementus kaip gyvybės šaltinį, o Ataiva Vedalaiko josios lopšiu okeanus. MetafizikojeAristotelis kalba apie "spontaniškąjį gimimą". Vergilijus pasakoja, kaip bičių spiečius pakilo nuo maitienos. O Lukrecijui pati žemė yra visų gyvųjų motina. Tokie ir panašūs įsitikinimai turėjo savo pasekėjų net iki septynioliktojo amžiaus. Bet spontaniškojo gimimo teorijai mirtiną smūgį sudavė Louis Pasteur. Pereito šimtmečio viduryje jis įrodė puikiais argumentais, kad gyvieji organizmai jokiu būdu negali išsivystyti iš negyvosios medžiagos.

    Šiandien niekas neabejoja Pasteur įrodymų absoliutiniu galiojimu. Mokslininkai sutinka, kad mikroorganizmai negali išsivystyti iš inertinės medžiagos. Bet jie nemano, kad tai reiškia, jog šitas klausimas yra galutinai išspręstas. Priešingai, nevienas biologas mano, kad jį galima studijuoti visai kitu metodu. Visų pirma galima prileisti galimybę, kad gyvybės pasirodymą bei jos vystimasį apsprendė tam tikros fizinės bei cheminės sąlygos, kurias sudarė jaunosios žemės atmosferoje besirandančios šiluminės bei ultravioletinio spinduliavimo galios. Paskui jie tikisi surasti vienas po kito tas sąlygas ir jas pakartoti laboratorijoje, sudarydami organines medžiagas, kurios eventualiai turės vesti į biologiškai reikšmingo junginio pasirodymą. Šitoji naujoji hipotezė, kuri gyvybės šaltiniu laiko cheminius junginius, turi tam tikro panašumo su spontaniško gimimo teorija.

    Ilgą laiką buvo manoma, kad organinės medžiagos negali būti sudarytos laboratorijoje. Jų atsiradimo priežastimi daugelis laikė vitalinį principą, kurį sutinkame gyvuose organizmuose. Štai kodėl buvo daromas esminis skirtumas tarp gyvųjų organizmų ir negyvosios medžiagos. Bet 1828 metais vokiečių chemistui Friedrich Wähler pavyko susintetinti urea CO(NH2)2. Tai parodė, kad skirtumas tarp organinės ir neorganinės medžiagos nėra taip griežtas, kaip buvo manoma. Šitas skirtumas beveik visai išnyko, kai 1845 m. A. W. H. Kolbe susintetino acto rūgštis, o kiek vėliau Berthelot sudarė metaną iš anglies disulfido ir vandenilio sulfido. 1924 m. rusų biochemikas A. I. Oparinas sumaniais bandymais įrodė, kad iš tikrųjų nėra esminio skirtumo tarp gyvojo organizmo ir inertinės medžiagos. Gyvybė yra besivystančiosios medžiagos išdava. Kai kas gali sakyti, kad marksistas ir negali kitaip šito klausimo statyti. Bet lygiai taip pat galvoja vienas šito amžiaus didžiųjų spiritualistų — Teilhard de Chardin. Pagal jį, gyvybė yra epifenomenas medžiagos, kaip gyvybės epifenomenas yra mintis. Jis sako: "Gyvybė mokslinių bandymų šviesoje iškyla kaip komplimentiškumo medžiaginė pasėka" (Le Groupe zoologique humain,1956, 16 psl.). Kad tarp organinės medžiagos ir inertinės medžiagos nėra esminio skirtumo, parodė kiti paskutiniaisiais metais padaryti bandymai. 1951 m. Melvin Calvin su savo bendradarbiais išgavo formiko rūgštį ir formaldehidą, kai perleido vandenį ir anglies dioksidą per Berkeley cyklotroną. Porą metų vėliau Stanley Miller sudarė animo rūgštis ir kitus organinius junginius, kuriuos randame gyvose medžiagose. Štai kodėl biochemikai neabejoja, kad jie vieną dieną susintetins nukleines rūgštis. Nors nuo šitų laimėjimų bus dar ilgas kelias iki gyvosios medžiagos sintezės sudarymo, bet vis dėlto mokslininkams tai duoda didelių vilčių, kad vieną dieną jie pasieks savo tikslą.

    Šitų biocheminių laimėjimų šviesoje mes galime geriau suprasti naująją gyvybės kilmės filosofiją. Savo esmėje ji yra evoliucijos filosofija, kuri prileidžia biosferos uniją. Gamta yra vientisa visuma, kurią sudalome į įvairias šakas bei jas nusakome skirtingomis kategorijomis tik savo patogumo dėliai. O iš tikrųjų tie padalinimai yra dirbtini. Kokia bebūtų kiekybinė disproporcija tarp gyvojo organizmo ir inertinės medžiagos, abi šitos kategorijos tėra tik du skirtingi aspektai vienos ir tos pačios gamtinės tikrovės. Štai kodėl biologija laikoma šiandien ne kuo kitu kaip labai komplikuota fizika. Biochemikai suvokia paprastai gyvybės išsivystimą iš negyvosios medžiagos kaip penkialaipsnę evoliuciją. Pirmiausia susiformavo primityvūs organiniai junginiai. Po to sekė šitų junginių transformacija. Vėliau pasirodė proteinai, t. y. baltymai, nukleoproteinai ir enzimai. Paskui susidarė struktūriniai vienetai ir cheminiai procesai, t. y. metabolizmas, ir pagaliau metabolizmo evoliucija. Kitaip sakant, gyvybė, arba savybės, kurios charakterizuoja gyvąją būtybę, apsireiškė kai tik medžiagos evoliucija pasiekė tam tikrą komplikuotumo laipsnį.

4

    Kaip matome, nagrinėdami įvairius su gyvybe surištus klausimus, mes susiduriame su dviem dalykais: moksliniu faktu,kad gyvybė pasirodė žemėje prieš du ar tris milijardus metų, ir moksline hipoteze,kad gyvoji medžiaga galėjo išsivystyti ir, gal būt, gali būti išvystyta iš inertinės medžiagos. Ar ši pastaroji hipotezė gali būti sutaikoma su krikščioniškąja mąstysena? Atsakymas į šiuos klausimus gali būti dvejopos prigimties: filosofinės ir teologinės.

    Pirmiausia susipažinkime su filosofiniu atsakymu. Amžių bėgyje daugelis mąstytojų mėgino išaiškinti bei nusakyti gyvybės prigimtį metafizinėmis kategorijomis. Ypač paskutiniaisiais amžiais gausėjo šiuo klausimu pasisakymai. Aštuonioliktame šimtmetyje Stahlio animizmas gyvybės paslaptį aiškino mąstančiąja siela, kuri suvokia ir realizuoja tikslus. Vėliau kiti išgalvojo vitalinį principą, kuris, nors ir ne psichologinės prigimties, skiriamas nuo fizinių bei cheminių galių. Taip galvojo Montpellier mokykla ir daugelis XIX a. vokiečių biologų su Driesch priekyje. Mūsų amžiuje buvo išgalvota kitų metafizinių faktorių gyvybės paslapčiai išaiškinti. Tik prisiminkime Bergsono élan vital,Cournot plastinę galią,von Mankow ir Morgue hormé,Teilhard de Chardin intrionté,kuri yra sąmonės sinonimas. Nei prie vienos iš šių metafizinių interpretacijų nesustosime, o nukreipsime savo dėmesį į Aristotelį. Jo pasisakymai tuo klausimu yra ne tik įdomūs, bet ir svarbūs, nes juo remiasi Tomas Akvinietis ir jo mokykla. Apskritai, gyvybės metafizinė samprata, kurią mes sutinkame katalikiškose mokyklose, yra perdėm aristotelinė.

    Jei mes turėtume trumpai apibūdinti aristotelinę medžiagos ir formos dialektiką, tai reikėtų sakyti, kad ji yra bendrojo požiūrio arba pojūčių filosofija. Aristotelis mato, kad mineralai turi savo vidinę organizaciją bei išorinę struktūrą, kad augalai maitinasi ir auga, kad gyviai jaučia šilumą ir šaltį, šviesą ir tamsą, kad žmogus yra protaujanti būtybė, ir jis iš to viso pasidaro išvadą, kad šias skirtingas apraiškas iššaukia kažkas būtin. Bet kas yra tas "kažkas", jis nežino. Nežiūrint to, jis tam "kažkam" duoda "formos" vardą. Per daugelį šimtmečių žmogus pasitenkino aristoteliškuoju tikrovės aiškinimu. Jis buvo laikomas neginčijamu autoritetu, o jo filosofija svarbiausiu išminties šaltiniu. Tačiau šiandien dalykai yra radikaliai pasikeitę. Dabartinis žmogus nebepasitenkina tokiu žinojimu, kur nežinomi dalykai neaiškinami, o tik jiems duodami nauji vardai. Jis pasistatė sau tikslą nežinomus dalykus padaryti žinomais. Užsimojimas yra didelis, bet vertas jo, kuris sutvertas į Dievo paveikslą ir panašumą. Nemažiau dideli yra ir jo laimėjimai. Kiekvienas turi pripažinti, kad jis padarė tikrą revoliuciją žinojimo srityje. Kvantų ir reliativybės teorijos, kurios dominuoja šių dienų fizikos mokslus, davė visai naują medžiagos sampratą. Iš tikrųjų, modernioji fizika nieko nežino nei apie pirmąją medžiagą, nei apie substancialinę formą. Ji operuoja tik elektronais, protonais, neutronais ir kitokiomis subatominėmis dalelėmis, kurių tarpusavio santykiai išreiškiami skaičiais bei matematinėmis formulėmis. Štai kodėl aristoteliškasis hilemorfizmas atrodo šių dienų fizikui savos rūšies filosofinių sąvokų loginė sistema be realaus pagrindo gamtinėje tikrovėje.

    Panaši išvada siūlosi, kai aristotelinei gyvosios formos sampratai mėginame duoti operacionalinę prasmę. Kaip toji forma, kuri duoda organizmui apibrėžtinybę, pasidaro gyvas daiktas? Tam klausimui Aristotelis neturi filosofinio atsakymo. Tai jis pats žino ir išeities ieško spontaniškojo gimimo galimybėje. O kas ji yra? Tai medžiagos savijudos galia. Aristotelis sako: "Natūralūs dalykai, kurie gali spontaniškai kilti, yra tie, kurių medžiaga gali save judinti taip, kaip sėkla paprastai ją išjudina" (Metaphysics, VII, 9). Tačiau lieka neaišku, kaip medžiaga gali save išjudinti, jei kitoje vietoje jis pats sako, kad viso judesio principas yra forma? Juk ji yra aktas, t. y. judesys pilniausia ta žodžio prasme. Todėl būtų geriau sakyti, kad štai forma pasiekia tokį judesio laipsnį, jog ji staiga inertinę medžiaga padaro gyvu daiktu. Bet taip klausiman atsakyti reikštų ne ką kitą kaip jam duoti teatralinį deus ex machinafinalą. Tai suprato Tomas Akvinietis ir jo mokykla. Aišku, jiems šitas sprendimas buvo nepriimtinas dar ir dėl to, kad jis sunkiai derinasi su genezės pasakojimu. Todėl jis sprendė jį ne metafizikos, o apreiškimo pagalba.

5

    Krikščioniškoji tradicija sieja gyvybės kilmės, kaip pasaulio atsiradimo, klausimą su tvėrimo dogma. O ką ji pasako? Kad Dievas sutvėrė pasaulį iš nieko, kada norėjo, ne nuo amžių, bet laiko pradžioje. Bent taip sako Bažnyčios oficialieji dokumentai. Kitaip sakant, tvėrimo dogma pasako tris dalykus: pirmiausia absoliutinę tuštumą, paskui tveriantį Dievą ir pagaliau egzistuojantį pasaulį. Nors su šia tvėrimo samprata esame apsipratę nuo pirmojo katekizmo laikų, bet ją suprasti ir aiškinti nėra taip lengva, kai ji liečiama laiko ir amžinybės dialektikoje. Štai kodėl mes esame priversti tvėrimo klausimą perkelti į tą plotmę, kur Tvėrėjo ir tvarinio santykis sprendžiamas priklausomumo perspektyvoje.

    Tomas Akvinietis sako: "Tverti reiškia identinę Dievo veiklą su jo esme ir jo santykį su tvariniu. Tiktai Dievuje santykis su tvariniu nėra realus dalykas, kai tuo tarpu tvarinio santykis su Tvėrėju yra realus santykis" (Summa Theologica,Ia, qu. 45 a. 3, ad L). Tvarinys gauna viską iš Dievo. Jojo laisvė yra taip pat Tvėrėjo dovana. Ar šią tvėrimo sampratą galima sutaikyti su hipoteze, kuri sako, kad gyvoji medžiaga išsivystė iš negyvosios medžiagos? Atrodo, kad taip, nes ji nepaneigia nepriklausomumo principo. Visų pirma ji prileidžia jau egzistuojančią medžiagą, o tuo pačiu ir josios Tvėrėją. Antra, medžiagos fizinės ir cheminės savybės, kurių pagalba ji susidaro struktūrinę formą, pareina nuo Tvėrėjo. Bet prileisdami gyvybės išsivysimo galimybę, ar nepaneigiame Dievo intervencijos, kurią visados pabrėždavo krikščioniškoji tradicija? Atsakymas į šitą klausimą pareis nuo to, kaip suvoksime "intervenciją". Jeigu tai suvoktume kaip tiesioginį įsikišimą, be kurio pats vyksmas būtų neįmanomas, tai aišku, kad mūsų hipotezė neprileidžia tokios intervencijos. Jeigu ją suprasime kaip nuolatinį netiesioginį veikimą, tai gyvybės išsivystymo hipotezė, kaip biologinė evoliucija apskritai, josios nepaneigia. Kaip jau pats žodis sako, evoliucija yra ne susitvėrimas, o išsivystimas to, kas Dievo yra sutverta. Evoliucija yra, galima sakyti, vienas tvėrimo aspektų.Ar tai galėtume sakyti apie gyvosios medžiagos padarymą? Aišku, kad tai nebūtų sutvėrimas. Organinių medžiagų susintetinimas esminiai nesiskirtų nuo sintetinių medžiagų padarymo. Iš tikrųjų, gyvosios medžiagos sintezė būtų pirmykštės evoliucijos pakartojimas, arba gyvybės iš inertinės medžiagos išsivystymo nukopij avimas laboratorijoje. Aišku, klausimas įgautų kitą aspektą, jei susintetintoji gyvoji medžiaga slėptų savyje tolimesnio vystymosi galimybes. Tokiu atveju, žmogus jei ir negalėtų būti laikomas tvėrėju, tai jis tikrai užsitarnautų tvėrimo akto dalininko vardą.

    Bet ar gyvybės išsivystymo iš negyvosios medžiagos, ar gyvosios medžiagos susintetinimo galimybės prileidimas neveda į dvasinio prado sutapatinimą su medžiaga, t. y. josios visišką paneigimą? Kas taip galvotų, mūsų manymu, klystų, nes netiesioginiai prileistų gyvybės bei dvasios tapatybę. O taip iš tikrųjų nėra. Šitos dvi kategorijos pažymi du vienas nuo kito skirtingus pasaulius. Ar krikščionybė nemoko, kad dvasia yra nesugriaunama, o tuo pačiu ir amžina? O iš kitos pusės, ar gamtinė tikrovė nepaliudija, kad gyvosios medžiagos dezintegruojasi, t. y. gyvybės miršta ir išnyksta? Todėl jeigu prileistume dvasios bei gyvybės tapatybę, mes netiesioginiai prileistume, kad kaip gyvybė, taip ir dvasia miršta. Be to, iš gyvybės sutapatinimo su dvasia sektų, kad visa, kas yra gyva, yra taip pat dvasia. O tai tikrai vėl prieštarautų krikščioniškai tradicijai, kuri aiškiai pabrėžia ne tik dvasios nepriklausomumą nuo medžiagos, bet kartu žmogiškosios dvasios unikumą, t. y. jos skirtingumą nuo viso to, kas yra inertiška ar gyva ant žemės.    ***