Spausdinti

■ Ar nekasa saviesiems duobę?

    Menu žmogaus buities problemos neišsprendžiamos. Juo tik atvaizduojamos jas sprendžiančiųjų nuotaikos. Meną žmonės kuria ir sukurtą išgyvena pagal tai, kaip patys savo buities klausimą sprendžia.

    Nuo sienos "medinio Kristaus" nukritimu prasidėjusi ir desperatišku šauksmu "mirtis nugalės" pasibaigusi katastrofoj žuvusiam Algimantui Mackui prisiminti akademija Čikagoje II. 26 tiksliai išreiškė jo paties poezijos nuotaiką — šaltą, šiurpulingą ir slegiančiai pribloškiančią.

    Tikįs pomirtiniu gyvenimu, mirties šiurpą pajutęs, tai nevilčiai vidiniai prieštaraudamas, dar gali tą nuotaiką pakelti — net su pagarba ir skausminga užuojauta žmogui, pažadėtos ir išsiilgtos amžinybės nežinia ko beatsisakančiam.

    O jei kas neturi to tikėjimo? Ar tas sukeltas mirties šaltis neverčia jį tame beviltiškume, bet kuo apsisvaiginus, užsimiršti ar net visai tą "absurdišką komediją" kuo greičiau užbaigti?

    Savo išsikastoj duobėj mirti pasmerktą duobkasį vaidinusį aktorių tikįs gali po vaidinimo prašnekinti: "Tai ką, visgi išsikapstei iš anos duobės". Ir tai skambės ne tik su humoru, bet ir su gilia, žodžius prašokančia garantija.

    Betgi netikinčiajam kieti žodžiai — "mirtis nugalės..., mirtis nugalės" — vėl ataidės: "Che, che... Išsikapstei, bet tik laikinai..."

    Netikinčiojo neviltis tikintį gali kiek paveikti; netikintį — beginklį — ji turi visai susmugdyti. Ar tai tik nėra netikinčiojo sąmokslas prieš netikintį? Ar ir menu, kaip ir gyvenimu, jis nekasa saviesiems duobę?

    Netikinčiojo neviltis mirties akivaizdoj tikintį gali priblokšti, bet ne perblokšti: tikėjime jis randa ramstį. Bet kur atsirems tas, kurs netiki? Ar netikinčiojo klaikus, beviltis šauksmas neturėtų susmugdyti kitą netikintįjį? Ar tai ne sąmokslas vieno prieš kitą? Ar ir menu, kaip ir gyvenimu — anot K. Ostrausko, viens kitam jie nekasa duobės?

■    Jaunimo spauda

    Sunkiai išparduodamų jaunimo knygų išeivijoj išleista nedaug. Tuo tarpu jaunimo periodinė spauda dar ir dabar, kad ir retkarčiais sušluobuodama, tebepasirodo periodiškai laiko tiksenimo ritman.

    Bendrai visam lietuviškam jaunimui skirto žurnalo neturime. Jaunimo organizacijos leidžia savo nariams skirtus laikraščius: ateitininkai — Ateitį,skautai — Skautų Aidą,akademikai skautai — Mūsų Vytį". Lituanistinės mokyklos išleidžia savo leidinius, kurių tarpe garsiausiai aidi Čikagos Aukštesniosios Lituanistinės Mokyklos Tėviškės Atgarsiai.

    Visi tie laikraščiai yra ribotos apimties: mokykliniai leidiniai atsiduoda mokyklos suolo, ne jaunimo gyvenimo kvapu; Skautų Aidasskiriamas tik uniformuotam skautui. Kiek laisvesni — akademiškosios Mūsų Vytiespuslapiai. Ateitisgi, prašokusi net pasistiebusį moksleivį, bando jį ir kitus sudominti daug kuo.

    Pagal Jaunimo Metų programą balandžio mėnuo skiriamas jaunimo spaudai — ne tik ją platinti, bet ir pasvarstyti, ar ji eina tinkamu keliu. Ypač pasvarstytinas J. Kojelio siūlymas jaunimo žurnalus grąžinti jaunimui: "kad ne tik kiti per Ateitįjuos galėtų mokyti, bet ir patys save visokeriopai ugdytų"; o Skautų Aidu,"žadinti jauno žmogaus iniciatyvą praktiškai veiklai" — šiuo atveju, pačiam galvoti ir rašyti (žr. "Aidai",sausio nr. 37-38 psl.).

    Tai atsiekti reikėtų bent įvesti skyrių, kuriame būtų spausdinama jaunųjų laisva kūryba bei mintys jiems įdomiais klausimais.

■    Badas Indijoje

    Indijai gresia badas — ne už dešimtmečio, bet šįmet. Kraštui kasmet priauga 11-12 milijonų žmonių, tačiau 1966 m. maistui skirtų grūdų derlius kris nuo pernykščių 86.5 milijonų tonų iki 76. Nederliaus priežastis — blogiausia sausra per šimtmetį. Pagalba Indijai reikalinga labai greitai ir dideliu mastu. JAV yra pažadėjusi javų Indijai — vien jų pervežimas kainuos 150 milijonų dolerių. Paulius VI kreipėsi į pasaulio katalikus aukų, skirtų kovoti prieš badą Indijoje. Iki vasario vidurio Vatikaną jau buvo pasiekę keli milijonai dolerių. Popiežius jau yra išsiuntęs apie šimtą sunkvežimių, kuriais bus išvežiojamas maistas badaujantiems. Katalikų šalpos darbas jungiamas su Bažnyčių Pasaulinės Tarybos vajum sukelti tris milijonus dolerių padėti badaujantiems Indijoje.

    Pasitaiko neviltį keliančių balsų. Štai Roger Revelle, Gyventojų Studijų Centro direktorius iš Harvardo universiteto, pareiškė, kad jau gali būti pervėlu išgelbėti kelis milijonus badaujančių indų nuo mirties. Esą, Indijos transportacijos sistema taip neišvystyta, kad maistas badaujančių laiku nepasiektų. Šie žodžiai kažkaip labai gūdžiai skamba — per greitai nurašomas badaujantis žmogus. Atrodytų, kad jei yra įmanoma nuvežti bombas kelis tūkstančius mylių, tai turėtų būti įmanoma bėdos atveju nuvežti ir grūdų maišus. Badaujantį žmogų negali dėti ant svarstyklių kartu su ekonomijos interesais. Badaujantis brolis turi būti pavalgydintas — kitaip pats mūsų sotumas mus kaltins Dievo akivaizdoje.

■ ... kaip galiu padėti

    Padėti badaujantiems žmonėms nėra vien valstybės vyrų ir ūkio specialistų darbas. Prie šio darbo gali prisidėti kiekvienas mūsų taip, kad jojo įnašas būtų tikrai juntamas.

    Gavėnios metu buvo renkamos aukos Katalikų Šalpos Tarnybos veiklai paremti. Kita sėkminga šalpos organizacija yra CARE, kuri Vokietijoje pokario metu daugeliui iš mūsų, tremtinių padėjo.

    CARE šiandien ne tik pavalgydina 37 milijonus žmonių kasdieną, bet taip pat skleidžia daržovių sėklas ir ūkio įrankius.

    Iš dėkingumo Dievui už suteiktas gėrybes galėtume pasiųsti vieną, kitą dolerį.

    Už mūsų paaukotą vieną dolerį CARE nusiųs maisto siuntinį į užjūrius mūsų pageidaujamam kraštui. Už du dolerius CARE išsiųs sėklų siuntinį, iš kurio žmonės galės išauginti daugiau kaip tūkstantį svarų daržovių. Kiti CARE siuntiniai susideda iš ūkio įrankių, mokyklos reikmenų, vaistų. CARE adresas: CARE, 660 First Avenue, New York 10016.

■ Bažnyčia Pietų Amerikoj

    The New York Timesdienraštyje kovo 13 d. Arthur J. Olson įdomiai aprašo Katalikų Bažnyčios besikeičiantį veidą Pietų Amerikoje. Jo nuomone, prieš 15 m. nebūtų įmanoma nė svajoti, kad Bažnyčia imsis tokios iniciatyvos kaip šiandien. Tuo metu ji buvo linkusi palaikyti turtingųjų žemės savininkų luomą; šiandien ji stovi neturtingųjų pusėje.

    Pavyzdžiu tebūna kunigas Santiago MacGuire. Prieš trejus metus jis buvo paskirtas į vargingą parapiją Druskos Laukuose, skurdžiame darbininkų kvartale prie Rosario, Argentinoje. Kadangi aukštesniųjų klasių atstovai, įskaitant kunigus, retai kada neturtingesniųjų maloniai sutinkami, tėvas MacGuire pasidėjo savo sutaną ir prisistatė kaip "dar vienas naujas kaimynas". Kelių savaičių bėgyje naujasis klebonas įtikino savo 6000 parapijiečių, kad prie jų prisidėjo draugas. Šiuo metu tėvas MacGuire yra Druskos Laukų kunigas, daktaras, slaugė, patarėjas ir neoficialus burmistras. Vienas prekybininkas padovanojo tėvui MacGuire namą, kad šis turėtų padoresnę pastogę. Namas tuoj pat tapo patalpomis mokyklai. Kadangi trisdešimt metų miesto vadovybė tūpčiojo, neįvesdama kanalizacijos į Druskos Laukus, tėvas MacGuire suplanavo ir įvedė improvizuotą kanalizacijos tinklą. Kada miesto vyriausybė grasino įsikišti, vietiniai žmonės su lazdomis saugojo kunigo įdėtus vamzdžius. Miestas buvo priverstas sujungti Druskos Laukų kanalizacijos sistemą su paties miesto.

    Per paskutinį dešimtmetį Pietų Amerikoj įvyko didelė permaina: Bažnyčia konkrečiai susirūpino žmonių socialiniais reikalais.