Spausdinti

5 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLYS

     Patsai meilės mįslingumo branduolys yra pavienės meilės atsiradimo pradžia, t. y., tos priežastys, kurios tą meilę sukursto. Tolimesnė meilės tąsa ir eina dažniausiai tos pradžios nuspalvinamos ir dalinai jos veikiamos. Pavienės, konkrečios meilės atsiradimo priežastys taip pat daug pasako apie patį mylintį ir jo meilės rūšį bei laipsnį.

Meilės gimimas mįslingas

     Daugelis, to mįslingumo nematydami, tariasi meilės kilmės pradžią suradę, ir sako: “Pamilau ją, nes ji man patiko”. Tačiau, kai reikia atsakyti, kas ir kodėl patiko, jis junta, kad to, kas jam labiausiai patiko, jis nepajėgia apsakyti. Pasitaiko ir tokių, kuriems atrodo, kad jų meilėje iš pat pradžios jiems viskas aišku. Tai žmonės, kurie nemoka savo išgyvenimu giliau psichologiškai nagrinėti nei jų vertinti. Tokių meilė dažniausiai nėra nei meilė, o tik patikimas, nes “kas gali išskaičiuoti visus pagrindus, kodėl jis kitą myli, tas visai nemyli” (Z. Maurina). Tai suprantama, nes, kaip meilė neatsiranda protinio svarstymo keliu, taip ir jos kilmė nepagaunama protu. Ypač negalima nurodyti meilės kilmės vienos priežasties, nes tų priežasčių, supainiotų ir susimaišiusių, paprastai būna daugiau.

     Meilės pradžios mįslingumas ryškėja, kai prisimename, kad panašiai kaip įkvėpimas, talentas ar genijus, taip ir ji nekartą ateina kaip neužtarnauta dovana. O kas suseks ir išaiškins anų neužtarnautų dovanų kilmę? Taip nesusekama tikroji ir gilioji meilės pradžios priežastis. Todėl, atsimindama, kad meilės negalima išmaldauti nei grasinimais ką nors priversti mus mylėti, amerikietė rašytoja P. Buck ir sako, kad “meilė ateina iš dangaus nereikalaujama ir neieškoma”. Jei dar prisiminsime, kad pamilstamą ir nevertingus žmones, t. y. tokius, kuriems pamilti, regis, nėra jokių įtikinamesnių pagrindų, tai tas viskas rodo, kad meilės pradžia skęsta miglose ir kad apie ją galima pasakyti: “Visada pasiliks gili paslaptis, kas mūsų meilę galutinai sužadina” (J. Galsworthy).

MEILĖS PRADŽIA DVASIOS GELMĖSE

     Žmogaus prigimtis tiesia rankas į meilę, nes kiekvienas nori būti mylimas ir mylėti. “Gimstame su meilės instinktu... Tai žmogui labiausiai įgimta aistra” (B. Pascalis). Gilindamiesi į savo prigimtį ir savo dvasios gelmes, susekame ten kažkokį nerimą, savim nepasitenkinimą, o drauge ir ko tai geresnio pasiilgimą. Nepasitenkindamas savim žmogus atsidaro kitam žmogui; norėdamas pabėgti nuo savęs, jis atsiveria meilei. Jei tokių nuotaikų nebūtų žmogaus prigimtyje, jei jis būtų savim patenkintas ir jo paties jam užtektų, tada, užsidaręs savyje, jis būtų meilei neprieinamas.

     Nepasitenkindamas savo esama padėtimi, sava vienatve, žmogus pradeda svajoti, pradžioje apie neaiškias geresnes galimybes, o vėliau apie nežinomą priešingos lyties žmogų, su kurio pagalba tas galimybes galėtų įvykdyti. Susidūręs konkrečiai su tokiu jam patinkančiu žmogumi, jis pradeda svajoti, kad štai jame išsigelbėjimas, ir ilgainiui, nejučiom, nežinant nei dienos nei valandos, kada tai įvyko, svajonė virsta gal pirma vienpusiška, o nekartą vėliau abipuse meile.

     Šį prigimties meilės ilgesį nusakydamas, B. Pascalis teigia: ’’Vienišas žmogus yra kas tai netobula; turi susirasti kitą, kad būti laimingas”. Tą žmogaus prigimties pasiruošimą meilei originaliau nusako Th. Reikas, tvirtindamas, kad “kiekvienas mūsų pirmiausia buvo įsimylėjęs meilę” (dėl aiškumo pridėsime) pirma, negu atėjo konkreti įasmeninta meilė.

     Tą visą prigimties meilės ilgesį ir jo apraiškas susistemindami ir labiau pabrėždami, matome meilės pradžioje tris momentus: nepasitenkinimą esamu stoviu dabartyje, ilgesio ir svajonės sukurtą geresnės ateities vaizdą ir to vaizdo perkėlimą į mums patinkamą asmenį. Jei dabar ši visą savo ir mums patinkančio asmens dvasios gelmių stovį visai psichologiškai ir įtikinamai pavaizduotume tarpe mūsų esančios bedugnės vaizdu, tada galėtume su Th. Reiku pasakyti, kad “meilė yra bandymas pastatyti tiltą, kad galėtume peržengti tarp dviejų žmonių esančią bedugnę”. Kaip bedugnė šaukiasi tilto, taip žmogaus prigimtis šaukiasi meilės, o tos prigimties svajonės — įsikūnijimo.

PROGOS MEILEI GIMTI

     Nors tos mįslingos meilės pradžios šaknys glūdi žmogaus prigimtyje, tačiau tos prigimties ilgesys ir svajingumas pas įvairius žmones įvairiai pažadinami. Štai kodėl galima ir reikia kelti klausimą, kokios priežastys, pagrindai ar progos pažadina prigimtyje snaudžiančią meilę, paversdami ją konkrečia meile.

     Kalbant apie tas priežastis ir progas, reikia žinoti, kad vienos jų labiau veikia vyrus, o kitos — moteris, vienos — jaunuolius, kitos — subrendusius žmones. Dar reikia pridėti, kad ir skirtingos lyties ar amžiaus žmonės į tas pačias priežastis reaguoja skirtingai, pagal savo skirtingą išauklėjimą ir temperamentą. Negalėdami čia į tuos skirtumus gilintis, iškelsime tas meilės progas, kurios daugiau ar mažiau gali paveikti daugumą žmonių.

     G r o ž i s. Viena tokių dažniausių progų ir priežasčių, kuri palenkia prie kurio asmens dvasiniai sustoti ir jį pamilti, yra to žmogaus gražumas. B. Pascalis tvirtina, kad meilės instinktas mus lenkia mylėti tai, kas gražu, kad kiekvieno žmogaus sieloje glūdi grožio originalo vaizdas, kurio reprodukcijos jis ieško aplinkos pasauly. Tas grožis, anot jo, yra padalintas tūkstančiais būdų ir tam grožiui įkūnyti labiausiai tinka moteris, kuriai rūpi patikti (dėl to ji grožiu rūpinasi labiau negu vyras, tuo būdu savotiškai grožį daugindama pasaulyje —A.G.) ir kurios grožis veikia vyrus. Gal kas ir suabejos, kaip dažnai ir kaip sėkmingai grožis sukelia meilę — juk ir negražūs žmonės susiranda sau partnerius, tačiau, atsimindami, kad grožio supratimas ne pas visus vienodas, turime pasakyti, kad ir tie pašaliniams negražūs žmonės yra gražūs, vieni kitiems. Tad galima drąsiai tvirtinti, kad į žmonių daugumos širdį meilė įžengia grožio pavidalu. Nepamirškime dar kad ir vaizduotė, kuri viską gražina, meilėje vaidina didelį vaidmenį.

     Grožis ir meilė taip tampriai rišasi gyvenime, kad ir ši meilės gimimo proga neišvengia mįslingumo. Juk gali būti ir taip, kad pirma pamilstame dėl kurių kitų priežasčių ir tik vėliau pradedame grožį pastebėti, nes mylimas žmogus visada gražus. Iš antros pusės, reikia žinoti ir tai, kad, kaip neapykanta biaurina žmogų, taip meilė tikrai objektyviai gražina. Turėjo tad pagrindo J. Drouet parašyti savo meilės laiške V. Hugo: “Aš myliu tave, mano garbinamasis, o jei mano meilė spindi mano išvaizdoje, aš iš tikro turiu atrodyti moterų tarpe akinančiu grožiu tau pati gražiausia”. Ji taip rašė, nes mylėjo ta meile, kuri vadinama didžiąja.

     Liesdami čia grožį, kaip tas duris, pro kurias meilė įžengia į širdį, čia neimame grožio vien ta siauriausia kūno grožio prasme, bet plačia prasme, į kurią taip pat įjungiame ir tą žmogaus dvasinį groži, pasireiškiantį dorybe, charakterio gerumu, visos asmenybės simpatingumu, patrauklumu.

     Meilė nekartą juk gimsta patrauklumo dėka, o tą patrauklumą nebūtinai sudaro jaunumas ir išorinis grožis.

     Patrauklumas glūdi asmenybėje. O kas to nežino, kad simpatingumas, tasai dvasinis grožis, yra patrauklesnis už išorinį grožį. Tai patvirtina faktas, kad esama labai gražių, tačiau atstumiančių veidų.

     Vertindami čia kūno grožį, mes jo nelaikome pačia didžiausia ir vispusiška vertybe, nes “tobulą grožį beveik visada lydi šaltis arba kvailybė” (H. Balzakas). Kieta negailestinga širdis ir dvasios neturiningumas tikrai gali būti gražuolių dalies kraitis, nes, kas yra išoriniu grožiu apsvaigęs ir jį laiko vienintele vertybe, tam nerūpi dvasinių vertybių ieškoti ir jomis turtinti save.

     T a i ,   k a s   b l i z g a .  Jei pirmoji meilės pradžios proga labiau veikia vyrus, tai ši antroji — moteris. Jos dažnai įsimyli, sakytume, į tai, kas blizga ir tuo pačiu patraukia į save akis ir dėmesį. Jų vaizduotėje tokiu blizgesiu ne kartą sublizga turtingieji, menininkai (ypač scenos ir filmo aktoriai), kariškiai, garbės titulų savininkai ir t. t. Tokie žmonės, turėdami progos viešiau ir plačiau visuomenei rodytis, o drauge iš minios išsiskirti, nekartą platesnių sluoksnių sąmonėje virsta tartum antžmogiais. Savo pasirodymais ir darbais, atliekamais neįprastose sąlygose, jie sužadina ypač kai kurių moterų vaizduotę. Prisimintina, kad kai kuriems blizgantiems pagrįstai ar nepagrįstai buvo priskiriamos viliojančios savybės, pvz., kariškiams — drąsa ir riteriškumas, menininkams — didesnė grožio meilė ir jautrumas, tituluotiesiems — gražios elgesio formos. Dėl to nenuostabu, kad jiems taip sekdavosi meilėje. Šių ir panašių įspūdžių įtakoje suinteresuotosios dažnai pamiršdavo, kad “ne viskas auksas, kas žiba”, ir kad nemaža dalis viešumoj blizgančiųjų žmonių nėra vertingos asmenybės.

     Mylint turtingą asmenį yra pavojus, kad tokią meilę, kartais gal nesąmoningai, gali veikti partnerio turtingumas, kuris kitą pusę vilioja į jį. Jei toksai turtingasis būtų sąmoningai, kad ir meilės vardu pasirenkamas, tai tokia savo naudos ieškanti meilė neužsitarnautų meilės vardo. Jei turtas nesąmoningai veiktų meilės atsiradimą, tada gal tokio pusiau mylinčio pasąmonę veiktų mintis: ir nedidelė meilė, įstatyta į prabangius rėmus, išryškės ir padidės. Tačiau patirtis rodo, kad labai dažnai brangūs rėmai labiau parodo paveikslą esanti nevykusiai skurdų ir neatitinkantį rėmų. Todėl, labai turtingi ir apskritai kuriuo nors blizgesiu pasižymį žmonės yra nelaimingi, nes jie niekada nėra tikri, ar jie patys mylimi ar vien jų turtas ir garbė. Jie visi turėtų žinoti, kad jei pinigu ar išgarsėjimu kai kada moteris nuperkama, tai visgi jos meilė tuo dar nėra nuperkama. Pinigu gali būti nupirktas tik meilės apsimetimas.

     M į s l i n g u m a s .  Nors dažnai, regis, vienpusiška meilė pradžioje pas vieną gali sukurstyti ir pagimdyti meilę kitame, tačiau būna ir atvirkščiai; šaltas abejingumas ir mįslingumas pas vieną, sudomindamas kitą, taip pat gali sukelti meilę kitame. Kiekvienas mįslingumas kelia smalsumą ir savotiškai žmogų pririša prie jo. F. Dostojevskis iškelia nedažną, originalią ir mįslingą meilės priežastį vienos moters žodžiais “Baltosiose naktyse”. “Aš todėl Jus myliu, kad Jūs neįsimylėjote į mane”. Aiškindami šios konkrečios meilės priežastį, galėtume šitaip galvoti: matyti, visi įsimylėdavo į ją ir todėl ją sudomino ta reta išimtis — štai šitas neįsimylėjo; ji pradėjo tą retenybę branginti ir mylėti pagal pasąmonėje glūdinčią gyvenimišką nuotaiką, kurią jau senovės romėnai reiškė posakiu “omnia rara cara” (viskas, kas reta, brangu).

     Ir šiaip jau gyvenime yra žmonių, kuriems tik rūpi, kaip sakoma, įdomūs, taigi mįslingi žmonės, nors pasitaiko ir tokių, kurie pamilę kitą žmogų kaip mįslę ir naujieną, tai mįslei išsisklaidžius ir paaiškėjus, atšąla ir jų susižavėjimas praeina. Jis kaip tik ir praeina, nes jis buvo tik susižavėjimas, o ne meilė.

     O  k a i p   a i s t r a ?  Dažnai manoma, kad įvykdyta aistra gali meilę sužadinti, ja virsti ir du žmones surišti. Kitaip sakant, jie mano, kad mylinti moteris gali laimėti patinkamo vyro meilę krikščioniškai moralei priešingu kūno atsidavimu. Tiesa, aistra gali žmones surišti ir pavergti, tačiau toksai ryšys dažniausiai meile nevirsta ir gilesnės dvasios žmonių patenkinti negali. Tie, kurie į meilę žiūri giliau ir pažįsta meilės ir aistros santykį, tvirtina, kad “jausmų malonumas yra žemesnis už meilę ir, gal būt, jis net nėra kelias į meilę” (E. Alain). Juk patirtis rodo, kad kūno atsidavimo pasiekusi daugelio vyrų meilė pradeda vėsti. O kiek ir tokių, kurie po to, regis “mylėtą” moterį visai palieka. Tokiais atvejais tragiškiausia būna tokių moterų padėtis, kai atsidavimu jų meilė kaip tik padidėja. Tas tragiškumas suprantamas, nes dėl skirtingos moters, kaipo moters, padėties, ji ir meilėje, ir aistroje labiau užsiangažuoja, daugiau rizikuoja ir labiau nukenčia dėl skaudžių meilės ir ypač dėl aistros pasekmių. Štai kodėl tie ir tos, kurie tikrą meilę brangina, turi budėti, nes be patirties daug kas vien didelę aistrą palaiko didele meile. Negalvojame, kad tikroji meilė nieko nejaučia ir yra šaltakraujė; tačiau turime pastebėti ir dalinai įspėti, kad vien didelė aistra, kurios pagrindinė savybė yra nesiskaitąs su kita puse egoizmas, nekartą visai sugriauna mylinčios pusės gyvenimą. Tikroji, kad ir nelaiminga virtusi meilė, tiesa, juodais debesimis apvelka gyvenimo dangų, tačiau nėra tiek tragiška, kiek nevaldoma aistra. (Apie kūno ir dvasios vaidmenį meilėje bus atskiras straipsnis.)

     R e i k š m i n g o s   s m u l k m e n o s .  Kartais įvadas į meilę (o dažniausiai, šiaip i susižavėjimą) gali sukelti atskira meilės partnerio kūno dalis ar šiaip, regis, mažiau reikšmingi jo išoriniai pasireiškimai, kaip akys, lūpos, rankos, kojos, šypsnio ir juokimosi būdas, balso tonas, eisena. Čia reikia suminėti kvepalų vaidmenį erotikoje. Tokie rašytojai kaip Ch. Baudelaire ar M. Proustas yra kėlę ypatingą kvapų įtaką į vaizduotę ir pasąmonę. Nenuostabu, kad ir L. Tolstojus savo vienoje moralizuojančio pobūdžio knygoje yra rašęs apie suvedžiojantį kvepalų vaidmenį erotiniame gyvenime. Gal tai įvyksta dėl to, kad kvepalai, sudarydami tam tikru atžvilgiu dirbtiną aplinką, gali sukelti neįprastus jausmus, kurie, vaizduotės talkinami, panardina viską pasakiškon švieson. Tokiu būdu kvepalai tampa nuostabūs dvasiniai rėmai, į kuriuos moteris įstato save sudominti kitus.

     Tos nereikšmingos smulkmenos gali turėti didelės įtakos ir šiaip į gyvenimą. Tik prisiminkime garsųjį Pascalio posakį apie Kleopatros nosį: “Kas norėtų pagrindinai pažinti žmogaus niekybę, lai tik pasvarsto meilės priežastis ir jos pasekmes. Priežastys yra nuostabios, pasekmės gi yra baisios. Kas tai nuostabaus — ta nepagaunama smulkmena sujudina visą žemę, karalius, kariuomenes, visą pasaulį. Jei Kleopatros nosis būtų trumpesnė, visas pasaulio veidas atrodytų kitaip” (Pensėes, Nr. 162). Besiaiškindami tą mintį, prisimename, kad garsus Egipto karalienės Kleopatros grožis sužadino valdovų tarpe rungtynes ją laimėti, sukėlė karus, kurie pakeitė istorijos eigą ir valstybių ribas. Jei tad, anot Pascalio, jos nosis būtų trumpesnė ir tuo būdu jos veido grožis sudrumstas, tada pasaulio valdovai nebūtų atkreipę dėmesio į ją, nebūtų anų karų dėl jos ir todėl pasaulio istorijos eiga būtų nuėjusi kita kryptim.

     Pasakojama taip pat apie garsųjį prancūzų filosofą M. Bergsoną, kad jam dėstant filosofiją vienoje aukštoje mokykloje visos studentės buvo įsimylėjusios į jį. Jis buvo negražus, jo filosofinis sausas mokslas daugeliui jų buvo sunkiai prieinamas, bet jas visas žavėjo jo balso tonas.

     Būna pagaliau ir tokių meilės atsiradimo priežaščių, kurios niekam neateina į galvą ir dėl kurių pats suinteresuotas dalyvis nieko negali pasakyti. Tokia priežastim gali būti iš praeities, dažniausiai iš vaikystės laikų, pasąmonėn įsmigusios ir ten pasilikusios tam tikrų įspūdžių sėklos, kurios vėliau netikėtai gali virsti kuriam nors asmeniui meilės priežastimi. Tokiais atvejais, Pascalio žodžiais tariant, žmogus nepajunta, per kur ir kuriais keliais meilė įsiveržia į jį.

     Pagal psichoanalizės mokslą, dažnai tėvo ar motinos geros ar blogos ypatybės nesąmoningai gali paveikti į sūnaus ar dukters meilės tam tikram asmeniui atsiradimą. Jei, pavyzdžiui, tėvas dukteriai, ar motina sūnui paliko patrauklų, idealų vaizdą, tada ta duktė ar tas sūnus nesąmoningai linksta sau surasti į juos panašų meilės partnerį. O jei tėvai buvo atstumiantys vaikų atžvilgiu, tada jie susižavi tokiais meilės partneriais, kurie yra tėvų priešingybė. Darant iš to išvadą, galima pasakyti, kad meilės partnerio pasirinkimą gali nesąmoningai veikti vaikystėje ar šiaip ilgesniam amžiaus bėgyje susidaręs ir pasąmonėje glūdįs vyro ar moters idealas, kurs tą pasirinkimą nejučiom gali apspręsti. Gal čia ir glūdi tos netikėtai “iš pirmo žvilgsnio” iškilusios meilės priežastys, kurias pašaliniai ir patys įsimylėjusieji yra linkę viską išaiškinti likimu.

     Apie netikėtai gimusią meilę įvairūs beletristai yra tiek gražiai rašę. R. Tagore savo “Sudužime” taip piešia meilės pradžią: “Jų akys susitiko. Neištarė jie nė vieno žodžio, bet staiga palaiminta ramybė nužengė ant jų, ir tame susižavėjime, kurį ji atnešė, jie pajuto dangaus skonį... Ra-mei stovėjo suvystytas tylia mintim”...

     E. Ožeškienė savo dideliame grožiniame kūrinyje “Prie Nemuno” vaizduoja meilės gėlės tylų atsiskleidimą: “Pažvelgė į ją sykį, antrą sykį -įdomumo vedamas, o po to jau norėjo amžinai žiūrėti ir kiek sykių pažvelgdavo, tiek širdis varpu suskambėdavo jame”. O tačiau meilės psichologai rodo daugiau pasitikėjimo tai meilei, kuri atsiranda pamažu, nejučiom. Jie mano, kad laiko subrandinta meilė būna patvaresnė, pastovesnė. Gal tai tiesa, nes juk laikas tartum saulė brandina ne tik vaisius, bet ir jausmus. Čia siūlosi palyginimas: Meilė iš pirmo žvilgsnio — tai žmonių išorinis susilietimas, einant vienas kitam pro šalį... Meilė, pamažu, lėtu ir neskubiu žingsniu ateinanti, — tai dvasios gelmių susitikimas... O, tačiau ir čia neišvengiame mįslingumo; toks gyvenimiška patirtim žinomas La Bruyere savo vis iš naujo spausdinamoje knygoje “Les Carac-teres” sako: “Meilei, kuri gimsta staiga, reikia ilgo laiko nuo jos pagyti”. Argi tokia meilė būtų stipresnė?!

     Yra daug kitų progų ir priežasčių, kurios paskatina meilės pradžią, bet jų visų čia neįmanoma paliesti. Tik baigiant dar norėtųsi priminti, kad moteriška moteris ir vyriškas vyras — taigi lytys pilname savo dvasinių vertybių išsiskleidime — labiau gali meilei palenkti priešingą lytį. Bet čia reikia taip pat įspėti dėl paplitusio klaidingo vyriškumo supratimo, kai vyro donžuaniškumas, plačiu mastu moterų suvedžiojimas, tas atsakomybės nejaučiąs valios silpnumas, laikomas vyriškumu. Teisingai sako H. Balzakas, kad “moteris, kuri sykį juokėsi iš vyro, jau negali jo mylėti. Mylinčiai moteriai vyras turi būti jėgos ir rimtumo pilna būtybė; jis turi ja visada imponuoti”. Antra vertus, pasibaisėtinas šių laikų moterų suvyriškėjimas (bent kai kuriuose kraštuose) prisideda prie tikros meilės sumažėjimo pasaulyje.

     Kaip matėme, yra įvairių pagrindų, kurie meilę pražydina, tačiau jie visi meilės pradžios mįslingumo neatskleidžia, o tik įgalina giliau pažvelgti į to mįslingumo gelmes.