Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Jau visiems, tur būt, bus beveik įgrisęs nuolatinis tėvų kaltinimas. Jeigu vaikai nekalba lietuviškai — tai dėl to, kad tėvai su jais angliškai kalba. Jeigu vaikai išdykę, nesuvaldomi — tai dėl to, kad jie auga tėvų apleisti ir tik gatvės auklėjami. Jeigu vaikai nutolę nuo lietuviškos veiklos — tai kaltas tėvų pavyzdys, nes patys tėvai ta veikla nesidomi, ją pajuokia ir nuolat kritikuoja. Gal šie kaltinimai ir įgrisę, nusibodę, bet juose labai daug tiesos. Kiekvienas mokytojas ar auklėtojas pasakys, kad iš vaiko gali pažinti tėvus, nors jų niekad nebūtum susitikęs. Kokie tėvai, tokie vaikai. O, žinoma, yra ir išimčių, bet išimtys niekad netaps taisykle.

     Spauda dabar mirgėte mirga nusikaltėlių, visokių iškrypimų ir nenormalumų aprašymais. Ir čia daug kas kaltina tėvus. Aišku, tėvai teisinasi ir kaltina aplinką, bet buvo ir bus teisingas posakis, kad jokia aplinka nėra tokia stipri, kad galėtų visiškai pavergti žmogaus valią, bet žmogaus valia yra pakankamai stipri pavergti nors ir nepalankiausią aplinką. Vaikas negimsta nei angeliuku, nei velniuku; vienokiu ar kitokiu jį padaro auklėjimas. Vaiko auklėjimas yra toks jautrus ir komplikuotas dalykas, kad tapti geru auklėtoju tikrai nelengva. Jau nuo jaunystės reikia ruoštis šiam svarbiam uždaviniui. Tad ir šis rašinys gal ne tiek yra skiriamas esamiems, kiek būsimiems tėvams ir auklėtojams. Jame norėtume atkreipti busimųjų tėvų dėmesį į labiausiai apleistą ir nesuprastą sritį — lytinį vaiko auklėjimą.

     Kai S. Freudas ir A. C. Kinsey paskelbė savo ilgų tyrinėjimų rezultatus, pabrėždami lytinio klausimo svarbą ir įtaką visam žmogaus gyvenimui, tai daugelis juos išjuokė ir palaikė keistuoliais. Tačiau jų tyrinėjimų išvadose yra labai daug tiesos. Lytinis gyvenimas žmogui turi be galo daug įtakos, daug daugiau, negu mes manome. Galima drąsiai sakyti, kad beveik visos jaunimo problemos yra viena ar kita prasme lytinės problemos. Daug visokių nusikaltimų, nenormalumų ir iškrypimų neįvyktų, jeigu vaikai tinkamu metu ir tinkamu būdu gautų iš tėvų lytinį išauklėjimą.

     Štai pora pavyzdžių. Vienoje šeimoje buvo norima, kad augąs berniukas nenueitų blogais, nedorais keliais, todėl jam jau nuo pat mažens buvo vis kalama, kad reikia vengti mergaičių, su jomis nedraugauti, jų neliesti, nes jos visos yra blogos ir galinčios jaunuolį užkrėsti visokiomis labai biauriomis ligomis. Vaikas tėvų klausė, nuo mergaičių bėgdavo ir jei kartais netyčia tekdavo jų prisiliesti, tai tuoj skubėdavo plautis rankų. Ir kas iš to berniuko užaugo? Tur būt, kiekvienam bus aišku: iškrypėlis, homoseksualas, baigęs gyvenimą kalėjime. Kitoje šeimoje augo mergaitė. Ir jos motinai labai rūpėjo dora, todėl tai mergytei vis kartojo, kad ji vengtų vyrų, nes jie visi esą blogi, pikti, gal dar žiauresni už laukinius žvėris. Vėliau, atiduota į abejotinos vertės mergaičių bendrabutį, ji tapo lesbianizmo ir nymfomanijos auka. Tikėjosi, kad gal vedybos jos gyvenimą sutvarkys. Ištekėjo. Jau nuo pirmų dienų tarp jos ir vyro prasidėjo žiauriausios scenos. Ji nekentė jo, lyg raupsuotojo. Pasikankinusi porą metų, buvo bepatenkanti į bepročių ligoninę, bet jos išvengė, baigdama gyvenimą savižudybe.

     Tokių ir dar baisesnių įvykių psichiatrai galėtų pripasakoti šimtus ir tūkstančius. Jie tokius pacientus išklausinėję ir kruopščiai ištyrinėję jų gyvenimą, dažniausiai suranda, kad visų nelaimių ir tragedijų priežastis glūdi vaikystėje: kai tėvai vaikui įskiepijo klaidingas pažiūras į lytinius dalykus arba kai apie tai nieko nekalbėjo ir leido vaikui visas šios rūšies žinias semtis iš pornografiškų knygpalaikių ir gatvės vaikėzų.

"Niekas man apie tai neaiškino, bet užaugau gera mergaitė”

     Kartą kalbant šiuo klausimu, viena inteligentiška, vidutinio amžiaus ponia pasakė: "Nesąmonė, kad tas lytinis auklėjimas būtų reikalingas. Man nei mama, nei niekas kitas apie tai niekad neaiškino, bet vis tiek užaugau gera mergaitė ir blogais keliais nenuėjau". Be abejo, tą ponią buvo galima tik pasveikinti, kad ji pati, be kitų pagalbos, teigiamai išsprendė visas brendimo problemas ir užaugo gera mergaitė, o paskui tapo gera ponia. Bet ne visiems taip laimingai viskas pasibaigia. Ne visiems jau taip sklandžiai viskas išeidavo net ir Lietuvoje, kur buvo visai kitokia aplinka, kur vaikai daugiausia augo kaime, kur nebuvo visokių knygelių, žurnaliukų, filmų, taip grubiai ir grynai biologiškai sotinančių ir persotinančių jaunimą lytine propaganda. Taigi, toji laimingoji ponia, neturėjusi jaunystėje teigiamos pagalbos, taip pat neturėjo nė neigiamos "pagalbos", už tai ir galėjo išvengti didesnių dvasinių lūžių.

     Lietuvoje gyvenimas buvo paprastesnis, visa aplinka bei atmosfera sveikesnė, gyvenant ūkiuose ir stebint naminių gyvulių gyvenimą, vaikams daug lengviau išsispręsdavo ir žmogaus gyvenimiškos problemos. Ten oras buvo švarus, nesiautė tokios dvasinės epidemijos, kokios siaučia Amerikos ar kitų modernių šalių didmiesčiuose, tad ir ypatingi vaistai ar skiepai vaikams nebuvo reikalingi. Visai kas kita čia, kur viskas užkrėsta, kur jaunimui brukama išsigimusių biznierių propagandinė literatūra, kur jautriausi žmogaus gyvenimo kampeliai grubiai išniekinami ciniškai, šališkai ir melagingai pateikiamomis žiniomis, nedarant jokio skirtumo tarp gyvulio ir žmogaus. Šioje užkrėstoje aplinkoje mūsų jaunimas gyvena, tuo užterštu oru kvėpuoja, tad užsikrėtimas neišvengiamas. Kad nebūtų sunkių susirgimų ar mirties, yra tik viena išeitis — skiepai. Reikia tinkamu būdu ir tinkamu metu priruošti organizmą, kad jis galėtų atsispirti toms biznierių ir jaunimo sąžinių žudikų skleidžiamoms baciloms. Tėvų apsileidimą ir tingumą šioje srityje daugelis moralistų bei auklėtojų vadina tikru kriminaliniu nusikaltimu.

Verčiau metais per anksti negu valanda per vėlai

     Statistikos rodo, kad vaikai pradeda domėtis lytiniais dalykais ir iš įvairių šaltinių (daugiausia iš draugų) gauna pirmąsias žinias apie 9-10 amžiaus metus. Teisingas iš tinkamų šaltinių žinias jie tegauna apie 15-16 metus. Tad aišku, kad vaikų lytinis auklėjimas paprastai esti pavėluotas 5-6 metais. Pirmąsias žinias vaikai būtinai turi gauti iš tėvų. Kai jie jau turės bendrą gyvybės atsiradimo supratimą, tai paskui draugų pasakojimai jiems nebus tokie įdomūs ir nepadarys žalos. Jeigu vaikai pirmąsias žinias gauna iš draugų, tai kartais pergyvena didelį dvasinį sukrėtimą, nes tie draugų pasakojimai dažniausiai būna labai grubūs, ciniški ir kartais net visai neteisingi. Tad nereikia bijoti, kad gal dar aiškinti per anksti. Visi pedagogai vienbalsiai šaukia: "Verčiau metais per anksti negu valanda per vėlai!"

     Be abejo, ši pareiga priklauso tėvams, kurie ją gali geriausiai ir naudingiausiai atlikti. Jeigu tėvai to nedaro ar nesugeba, pirmoji vieta tenka kunigui, o po to mokytojui ar daktarui, jeigu jis yra tikrai rimtas ir turįs pedagoginių sugebėjimų, nes neužtenka tik drėbti vaikui vieną po kito grynus biologinius faktus. Tokiu būdu tuos biologinius faktus vaikams drebia ir įvairios knygelės bei žurnalai. Kartais tėvai kaip tik dėl to patys nesiryžta imtis kokios nors iniciatyvos, manydami, kad vaikai gaus užtenkamai instrukcijų iš tų leidinių. Taip, jie tikrai daug visokių reikalingų ir nereikalingų instrukcijų gaus, bet jiems nepritaikytu ir netinkamu būdu. Tad tos instrukcijos jiems daugiau pakenks, negu padės. Su žinių teikimu turi ranka rankon eiti ir vaiko valios auklėjimas bei jo religinio gyvenimo stiprinimas, nes priešingu atveju biologija gali nustelbti dvasią.

     Tėvai šios savo pareigos dažniausiai neatlieka dėl šių priežasčių: 1. jie nežino, kokiu būdu vaikams tai išaiškinti; 2. nėra įsitikinę, kad tai reikalinga; 3. gėdinasi apie tai su vaikais kalbėti; 4. mano, kad čia yra kunigo ar mokytojo reikalas; 5. galvoja, kad patys vaikai iš kitų šaltinių apie tai sužinos. Toks tėvų galvojimas ir nusistatymas yra ištisai klaidingas. Jie turi rimtai pagalvoti ir išmokti, kaip vaikams šias reikalingas žinias perduoti. Čia visai nėra ko gėdytis, nes visa tai yra paties Kūrėjo pramatyta ir sutvarkyta. Apie tai kalbėti reikia visiškai ramiai ir natūraliai, be jokio jaudinimosi, iškilmingumo ar dirbtinumo. Kaip šios žinios bus perduodamos, taip vaikai jas ir priims. Jeigu jie matys, kad tėvams labai nepatogu ir nedrąsu apie tai kalbėti, tai jie tuoj įtars, kad čia yra kas nors negerai, kad po tėvų žodžiais kas nors yra paslėpta, ir jie stengsis kitur ieškoti tų paslapčių atskleidimo.

     Vaikui reikia visuomet duoti teisingus atsakymus, kai jis ko nors klausia. Aišku, kad tie atsakymai turi būti pritaikyti jo amžiui. Kai penkerių ar šešerių metų vaikutis paklausia, iš kur atsirado jo broliukas ar sesutė, tai nebūtų tikslu jam smulkiai išpasakoti visą žmonių dauginimosi procesą, bet būtų dar netiksliau meluoti ir pasakoti visokias gandrų istorijas. Nuo penkerių iki aštuonerių metų vaikui užteks paaiškinti, kur tas vaikutis buvo prieš gimdamas: jį motina nešiojo, maitino, ruošė ateiti į gyvenimą. Vaikui reikia tiek aiškinti, kiek jis klausia. Bet atėjus reikiamam laikui, jeigu vaikas dar vis nieko neklausia, reikia jam vis tiek pradėti aiškinti, nes pirmąsias žinias jis būtinai turi gauti iš tėvų. Nuo devynerių iki vienuolikos metų vaikui jau reikia plačiau paaiškinti apie gyvybės užsimezgimą ir apie tėvo bei motinos bendradarbiavimą drauge su Dievu, kurs tveria tai užsimezgusiai žmogiškai gyvybei nemirtingą sielą. Jeigu šešerių metų vaikui yra charakteringas klausimas, iš kur atsirado jo broliukas, tai devynerių ar vienuolikos metų vaikui bus charakteringas klausimas, kurio vienas berniukas paklausė mokytoją, aiškinantį, kaip iš kiaušinio išsirita viščiukas. "Pone mokytojau", sakė tas berniukas, "mes žinome, kaip iš kiaušinio išsirita viščiukas, bet mums neaišku, kaip jis ten patenka".

Visas žmogaus kūnas yra padorus

     Tikrai reikia stebėtis, kad dvi didžiausios pirmųjų amžių erezijos, gnosticizmas ir ma-nicheizmas, turėjo nemažos įtakos visiems amžiams ir viena ar kita forma išliko iki mūsų dienų net religinio turinio knygose ir pamoksluose. Didžiausia gnostikų ir manichejų skelbiama klaida — tai dualizmas. Jie mokė, kad pasaulyje yra du amžini pradai: gėrio pradas — Dievas ir blogio pradas — materija. Žmogaus prigimtis taip pat esanti sudėta iš šių dviejų pradų: siela — gerasis pradas, o kūnas — blogasis. Tad kūną reikia kankinti, niekinti ir naikinti, nes jis yra visų blogybių priežastis žmogaus gyvenime. Gimdymas esąs labai blogas veiksmas — tai yra dvasinio prado vis didesnis ir didesnis "praskiedimas". Tad iš čia išeina, kad ir tie žmogiškojo kūno organai, kurie tarnauja gimdymui, yra patys biauriausi, gėdingiausi ir nuodėmingiausi. Nedera net į juos pažvelgti.

     Tai yra didžiausių pirmųjų amžių eretikų Bažnyčios pasmerktas mokslas. Bet ar šių erezijų ragučiai kartais neprasikiša ir kai kuriuose asketiniuose paskutiniųjų amžių veikaluose? Ar toki eretikai nesame mes patys, jeigu žmogaus kūno dalis rūšiuojame į padorias ir nepadorias? Tikras krikščioniškas mokslas sako, kad visas žmogaus kūnas yra gražus, kilnus, padorus; jame nėra nė vienos nepadorios vietos, nė vieno nepadoraus organo. Priešingai sakyti būtų blasfemija — burnojimas prieš Dievą, kuris yra viso žmogaus kūno autorius.

     Tų erezijų liekanos gal ir bus pagrindinė priežastis, kad daugelis žmonių tuos su gimdymu surištus jausmus, veiksmus bei organus laiko gėdingais, vengia apie juos kalbėti ir, net auklėdami savo vaikus, laikosi strauso politikos ir kažkokios keistos, mistiškos tylos. Kadangi apie tai visuomet buvo vengiama kalbėti, tai mes neturime net padorių terminų pavadinti kai kuriems kūno organams, teturime tuos, kuriuos vartoja piemenys. Šis terminų trūkumas gal yra nemaža kliūtis, kai norima vaikams paaiškinti gyvybės perdavimo procesą. Gal panašioje padėtyje yra ir kitos tautos, kurios šiam tikslui vartoja lotyniškus terminus. Ir mums, lietuviams, kai kurie lotyniški moksliški terminai būtų visai priimtini, mes juos galėtume net linksniuoti ir visai patogiai vartoti.

     Nemaža šios rūšies terminų yra paminėta Lietuvių Enciklopedijoje, rašant apie lytį. Tik iš kai kurių ten minimų terminų reikėtų išmesti tų žodžių pažyminius, išreiškiančius gėda. Šis žodis ten yra visiškai netinkamas ir nevartotinas. Mes turime gėdytis tik savo ydų, savo nevaldomų būdo savybių, bet ne kūno, kuris yra nei geras, nei blogas, bet grynai indiferentiškas. Jis yra tik sielos įrankis. Labai teisingą žmogaus kūno sampratą yra savo raštuose išreiškęs šv. Pranciškus Asyžietis. Jis savo kūną vadina broliu asilu. Tai nėra kūno paniekinimas, o tik pareiškimas, kad jis yra nieko nesuprantąs, bet ištikimas sielos užsimojimų vykdytojas. Kitoje vietoje šventasis dėkoja Viešpačiui "už brolį kūną, kuris yra gražesnis už visus kitus Dievo tvarinius".

     Taip pat būtų klaidinga niekinti ir laikyti tik velnio pagunda lytinius kūno palinkimus. Jeigu tai būtų tiesa, tai vienuolių ir kunigų skaistybės įžadas būtų tik Dievo įžeidimas, aukojant jam tokį blogą ir biaurų dalyką. Tas paties Dievo žmogui įdiegtas palinkimas yra tikrai gražus, kilnus ir garbingas. Tad jeigu žmogus juo nesinaudoja, bet paaukoja Dievui, toji auka yra labai kilni ir vertinga. Be Dievo, žmogus jį gali paaukoti tik kitos lyties žmogui, su kuriuo jis bendradarbiaus Dievo kūrimo darbe. Tad ir šis palinkimas, kuris siekia žmonijos platinimo, ir tos kūno dalys, kurios tarnauja šiam tikslui, nėra gėdingos, bet garbingos. Ne iš gėdos, o iš pagarbos žmogus jas slepia, nes jos nėra pardavimui viešose gatvėse, bet aukai Dievui ir savo mylimam asmeniui, su kuriuo bendradarbiaus Dievo planų vykdyme.    ***