Algirdas Trinkūnas.JAUNIMAS 1965, Nr. 1 (detalė)

Apie “Playboy” filosofiją

RIMVYDAS ŠLIAŽAS

Rimvydas Šliažas, buvęs “Ateities” vyr. redaktorius, ruošia doktoratą Čikagos Universitete ir yra vokiečių k. instruktorius Illinois Universitete Čikagoje.

“FILOSOFIJA”

     Hefnerio teigimu, vyksta revoliucija moralinėj srity. Ligšiolinė, ypatingai puritoniška, moralė žiūrėjo į malonumą, ypatingai seksualinį, kaip į nuodėmę. Toks labai pagrindinio žmogaus instinkto nuslopinimas visuomenės normomis savaime iššaukė dabartinį sukilimą. Labiau išsilavinę, geriau gyvenantys ir gero gyvenimo norintys, save per mokslą geriau pažįstantys žmonės žiūri į lytinį gyvenimą atviriau ir teigiamiau; jie mato, kad jis malonus ir gražus.

     Lytinis gyvenimas turi jiems naują, nebe reprodukcijos, prasmę. Moterystė ligi šiol tebėra vienintelis lytiniam gyvenimui leistinas būdas, kurio tikslas reprodukcija. Nevedusiam žmogui belieka nuodėmė su savim arba kitu, nes natūralaus instinkto įstatymais nenuslopinsi. Pati moterystė statistiškai neįmanoma visiems; niekur vyrų skaičius neatitinka moterų skaičiui. Šiame krašte moterų skaičius viršija vyrų keliais milijonais. Ką jos turi daryti? Ypatingai tokiame amžiuje, kada lytinis gyvenimas darosi vis svarbesnė priemonė atsispirti prieš technologijos atvestą nužmogėjimą, žmogaus pavertimą neutralia gamybos funkcija.

KRITIKA

     Playboypakliūna į kritikos ugnį — ne tiek dėl tokių faktų atskleidimo (nors, tiesą pasakius, tie faktai eina savo keliu, o jo išvados — vėl "savo"; žr. redakcijos pastabą str. pabaigoj) kiek dėl savo metodų, kuriais jis norėtų pradėti naująją gadynę.

     Žurnalo turinys taikomas jauniems vyrams, maždaug 30 metų, kurie gerai uždirba, turi gerą skonį, daug laisvo laiko, mėgsta jį praleisti malonumui ir žaidimams — žaidimui ir su kita lytimi — vienu žodžiu, jaunam vyrui, kuris norėtų kultūringai pasenberniauti. Kritikui nesunku pastebėti, koks nerealus čia sukurto vyro idealas, nes, pagaliau, kiek yra vyrų, kurie turi gana pajamų, gana patrauklumo, skonio, progų ir tokių gražių merginų, kurias žurnalas atvaizduoja? Hefneris iš tikro sukuria tik miražą, kuris atrodo taip realiai ir patraukliai, kad juo daug kas pradėjo tikėti. Jo žurnalas ir klubai turi fantastišką pasisekimą; per trumpą laiką jie padarė jį keleriopu milijonieriumi, sukeldami įtarimą, kad Hefneris yra gudrus laiko silpnybių manipuliatorius.

     Nerealus Hefnerio vyras, bet pati nerealiausia miražo dalis yra jo atvaizduojama moteris; tai visiškai nuasmenintas "seksas", žaislas, be reikalavimų, vien tik tam egzistuojąs, kad vyras jaustųsi visišku valdovu. Ta pačia logika išsiaiškinama, kodėl jo klubuose padavėjos yra aprengtos kaip zuikučiai; tai savotiška moters karikatūra. Hefneris sutinka, kad jis tyčia sukūrė tokią truputį nebalansuotą atmosferą, kadangi tik taip, juoku, atremsi slegiančią puritonišką moralę. Bet čia kyla įtarimas dėl tikrų motyvų, kurie privedė prie tokio moters ir meilės pavaizdavimo. Juk, viena, neretai sukarikatūrinama tai, ko bijoma; antra, neužsiangažuojama tam, kas laikoma pavojinga. Hefnerio kritikų teigimu, jis lytį kaip tik pristato taip lengvapėdiškai dėl gilios baimės užsiangažuoti pilnai subrendusiai meilei.

     Sociologų teigimu, Playboy yra toks populiarus Amerikos vyrų tarpe dėl to, kad jame jie randa sau užtikrintą "vyriškumą", "viešpatavimą" ir "užuovėją" nuo didėjančio moterų agresyvumo lytinėj ir ekonominėj srity.

     Matome, kad Hefnerio miražas yra gan ribotas savo tikslu ir klientūra, tik visa bėda, kad jis pats to nemato. Įvairiose diskusijose jis mėgina savo miražą pastatyti kaip realų atsakymą įvairioms šio krašto problemoms lytinėj srityj; tai, girdi, jis nori vesti visą visuomenę į naują, sveiką moralę; tai tik taip išsaugosim asmenybę technokratijos amžiuje; tik taip rasime tikrą bendravimą su kitu žmogumi; tai jis, pabrėždamas sveiką heteroseksualizmą, išgelbės Ameriką nuo didėjančios homoseksualizmo bangos.

     Diskusijose Hefneris greit parodo, kad jis nėra intelektualas; palyginus kelias diskusijas, pastebima, kad jis kartoja tuos pačius dalykus, lyg juos iškalęs, nesuvokia naujų minčių, iškeltų per diskusijas, ir nemato spragos tarp tų tikrų problemų didumo ir savo perspektyvos ir išgalių mažumo. Pradėjęs terliotis su šia sritim, kuri savaime apima beveik visus žmogaus gyvenimo aspektus, jis randa vis naujesnius ryšius "seksui" su platesniais ir platesniais žmonijos reikalais; visur jis drąsiai lenda su savo plokščiu žodynu ir plokščia galvosena.

 IŠVADOS

     Hefnerio "filosofija" nėra joks sprendimas, ji yra problemos simptomas, būtent, dabartinio sumišimo lyties gyvenime, kuris rodosi aiškiai didėjančiame skyrybų skaičiuje ir pagreitintame vaikų stūmime į lytinį patrauklumą ir lytinį gyvenimą. Mes nebesuprantame tikro lyties vaidmens, neduodame jam savitos rolės; lytis pasidarė vežimas, ant kurio sukrauname visokias kitas gyvenimo problemas, ieškodami jame atpildo už visus nepasisekimus gyvenime. Bet kur dabar ieškoti tikrumo? Kaip pagydyti šio amžiaus apsėdimą lytimi?

     Kadaise buvo siūlomas šis būdas: įspėti vaikus, geriausia dar prieš jiems visiškai suprantant, kas čia dedasi jų bręstančioj fiziologijoj, kad tai nešvaru, kad tokios mintys ir tokie sapnai — nuodėmė, ir tada gal dings dabartinis apsėdimas lytimi, bet tikrai po tokio auklėjimo žmonės liks emociniai invalidai.

     Lyties atžvilgiu senosios laikysenos — tiek, kiek jos apkrėstos puritonizmu — yra atgyvenusios; naujosios — dar nesusiformavusios. Vienas Hefnerio kritikas Harvey Cox lyg turi gražią mintį. Jis mano, kad tikrojo lytiškumo sąlyga yra intymumas tarp dviejų žmonių ir jame ieškojimas vienas kito realybėje, kūne. Tokiu intymumu negali dalintis su kitais ir negali pakartoti su kitu.

     Tai moralė, kuri paremta tikėjimu į sveiką, gerą žmogaus charakterį. Jeigu jo nėra, tai, tur būt, jokios kitos priemonės nieko nepadės. Tuo labiau nepadės vienašališkas ir lengvabūdis Playboy lyties traktavimas, vyrui sukuriąs amžiną viengungio viešpatavimo miražą nupigintos moters sąskaiton.

REDAKCIJOS PASTABA

     Į Hefnerio iškeltus klausimus tenka trumpai atsakyti. Šie laikai yra pasikeitimų laikotarpis; todėl nieko nuostabaus, kad ir moralės sritis persvarstoma. Persvarstant galima daugiau ar mažiau ieškoti atsakymų žiūrint į visumą, arba galima mestis į nebalansuotą, į vieną tašką žiūrint, kraštutinumą. Hefnerio nuolatinis "kratymasis puritonizmo rodo jo tendenciją priešingai pozicijai primesti kraštutinumą, o pačiam mestis į kitą. Tas metimasis į kitą pusę pasižymi ypač tuo, kad jis visas problemas išsprendžia vienodai — lytimi, ar tai būtų viengungystė, ar technoliginis nužmogėjimas, ar kas kita. Tai rodo, kad jis žiūri į žmogų labai siauru žvilgsniu. Jei siauru, tai ir ne realiu. Pvz. kaip galima tvirtinti, kad technologinis nužmogėjimas bus atstatytas jo propaguojamu lengvapėdišku ir todėl tiek pat (jei ne dar daugiau) nužmoginančiu lytiniu palaidumu?

     Hefnerio argumentas, kad, kai kur yra daugiau moterų, negu vyrų, tai jau leistina lytiškai santykiauti, irgi yra savotiškas. Juk lytis nėra nei būtini, nei vieninteliai vaistai visoms žmogiškoms problemoms. Nevedusieji savo gyvenimą gali užpildyti ir įprasminti prasmingu darbu, kūryba, asmenine draugyste, pagalba reikalingiems ir kt.

     Hefnerio teigimu, lytinis gyvenimas turi ne vien reprodukcinę prasmę ir todėl tarsi nebegali išsitekti moterystėje, kurios tikslu iki šiol tebuvo laikoma reprodukcija. Deja, tai netikslu. Tiesa, anksčiau moterystėje buvo ypač pabrėžiamas vaikų gimdymas, tačiau ir vedusiųjų tarpusavė meilė ir pagalba buvo minima, o šiais laikais net stipriai akcentuojama (žr. Vatikano II konstituciją "Bažnyčia Moderniajame Pasaulyje", "L. L." kovo nr. 112 psl.).

     Kaip yra pavojinga iš moterystės išjungti tarpusavę meilę, taip lygiai — ir vaikų gimdymą. O "Playboy" propaguojamas gyvenimo būdas yra linkęs išjungti ne tik vaikus, bet ir pačias vedybas. Taigi, Hefneris seka, seka pasaką apie sapnų pasaulį, kuriame nėra vaikų, nes nėra tėvų ir motinų, bet vien tik žaidimų berniukai su viliojančio kūno grožio partnerėm pažaisti. Ir tai yra labai nerealu, labai netikra.