Spausdinti

PETRAS PAKALNIS

     Kasdieną matome žmones, gyvenančius šeimos, tautos ir valstybės bendruomenėse. Dirbdamas kartu su kitais, žmogus užsidirba maistą, drabužius, pastogę ir kitus gyvenimui būtinus dalykus. Bet kokiu principu ar dėsniu remdamiesi žmonės pasidalina žemės turtais ir bendro darbo vaisiais? Kas iš tiesų nustato, kam ir kiek turi priklausyti, kai žmogus dirba su kitais ir siekia savo ekonominės gerovės?

     Į šį pagrindinį socialinio gyvenimo klausimą įvairios ekonomijos teorijos duoda vis kitokį atsakymą. Taip, pavyzdžiui, Adam Smith tvirtino, kad geriausias ekonominio gyvenimo reguliatorius yra įgimtas žmogaus egoizmas. Pagal aną kapitalistų patriarchą, kiekvienas žmogus siekia tik savo interesų ir, taip darydamas, pasiekia bendruomenės gerovės. Todėl, jo nuomone, valdžia turi saugoti privačią nuosavybę ir duoti žmonėms kiek galima daugiau ekonominės laisvės. Tiesa, žmonių interesai kartais yra vieni kitiems priešingi, bet pasiūlymo ir paklausos keliu jie savaime išsilygina rinkoje, panašiai, kaip gamtoje gyvulių ar augalų rūšys. Taigi, individo egoizmas yra geriausias turto reguliatorius ir neribota žmogaus laisvė atneša tautos gerovę.

     Karolius Marksas buvo priešingos nuomonės. Jo nuomone, ne individas, bet kolektyvas turi būti visų produktyvių priemonių savininkas ir privalo apspręsti visą produkcijos procesą bei padalinti jo vaisius. Individo egoizmas nežino ribų ir taip sukoncetruoja kapitalą, kad vienoje pusėje stovi proletarų armija, o kitoje pusėje turtuolių saujelė. Šie, turėdami kapitalą savo rankose, kontroliuoja ne tik ekonomini, bet ir politini bei kultūrini gyvenimą. Jie pasilaiko sau dalį darbininkų uždarbio ir tunka iš svetimo prakaito, Tik revoliucijos keliu galima išsprukti iš kapitalistų replių ir palaužti jų valdžią.

     Šios dvi teorijos turi po tiesos grūdą, bet jos nemato visumos ir vienašališkai pabrėžia tai individo, tai bendruomenės teises. Adam Smith teisingai sako, kad be laisvės ir privačios iniciatyvos nėra pažangos, bet jis ir jo sekėjai nesupranta, kas iš tiesų yra bendruomenė, kokios jos teisės ir pareigos. Bendruomenė nėra atskirų individų suma, suvesta į vieną vietą egoizmo, bet pastovus žmonių junginys, siekiantis bendro tikslo. Ją jungia bendras politinis, ekonominis ar kultūrinis tikslas ir bendras įstatymų, valdžios ir etikos autoritetas. Individas, turėdamas tarsi neribotą pažinimo ir siekimo galią, turi labai ribotas fizines jėgas ir, būdamas vienas, nepajėgia padaryti tai, ką jo protas sugalvoja ir ko jo valia siekia. Todėl jis ieško kitų pagalbos ir jungiasi į bendruomenes.

     Įsijungęs į šeimos, tautos ir valstybės bendruomenę, žmogus privalo skaitytis su kitų žmonių siekimais, laisve ir teisėmis ir negali švaistytis, kaip jam patinka. Jis turi pažaboti savo egoizmą taip, kad nepažeistų kitų žmonių laisvės ir teisių, nes ir jie turi tą pačią žmogaus prigimti ir siekia tos pačios gerovės. Jei jis pats nesugeba ar nenori pažaboti savo egoizmo, jo egoizmą pažaboja bendruomenė, kurios tikslas yra žiūrėti visų narių labo ir gerovės.

     Antra vertus, ir bendruomenė turi respektuoti igimtas individo teises ir jo laisvę. Jei bendruomenė nepaisytų individo teisių, tuokart ji prarastų savo tikslą ir žmogui kenktų. Kur per daug pabrėžiamas bendruomenės autoritetas ir siaurinamos individo teisės, ten žmogus dūsta ir skursta politiniu, ekonominiu ir kultūriniu atžvilgiu. Bendruomenė ir jos nuostatai nėra tikslas savyje, bet priemonė siekti kultūrinių, ekonominių ir politinių tikslų. Jie turi būti bendros tvarkos, o ne priespaudos organas. Trumpai, be individo laisvės nėra pažangos, be bendruomenės autoriteto nėra tvarkos.

     Turėdami prieš akis šias socialinio gyvenimo tiesas, katalikai sociologai, ekonomai, filosofai ir politikai kritikavo kapitalizmo ir marksizmo teorijas ir žingsnis po žingsnio sukūrė savo sistemą. Galima sakyti, kad ją atbaigė vokietis jėzuitas tėvas Heinrich Pesch, miręs 1926 m.

     Pagrindinės tos sistemos mintys yra trys. Pirma, kiekvienos bendruomenės nariai tik tada pasiekia savo ir kitų gerovės, kada jie yra solidarūs. Bendruomenės nariai jungiami ne tik savo interesų, bet bendro tikslo, bendro autoriteto ir bendros atsakomybės. Jie veikia ne vieni, izoliuoti ar atskirti, bet kartu su kitais. Bendruomenės nariai priklauso vienas nuo kito, yra atsakingi vienas už kitą ir, siekdami savo naudos, neprivalo prarasti iš akių bendro labo. Trumpai, vienas už visus, visi už vieną.

     Antra, bendruomenė turi ne absoliučią, bet papildomą, subsidiarinę galią. Ką gali padaryti vienas žmogus, ten nereikia dviejų. Ką gali atlikti šeima, ten nereikia valstybės. Ką gali nuveikti draugija, sąjunga ar bendrovė, ten nereikia visos tautos. Ką gali atlikti valstybė, ten nereikia tautų sąjungos.

     Trečia, žmogus turi įgimtas, nuo šeimos, valstybės ar tautos nepriklausomas teises, kurios visų privalo būti respektuojamos, pripažįstamos ir neliečiamos. Tačiau žmogus turi respektuoti ir kitų teises. Tik visiems lygių teisių pripažinimas ir respektavimas atneša politinę, ekonominę ir kultūrinę gerovę ir garantuoja taikingą žmonių bei tautų sugyvenimą ir bendradarbiavimą.

     T. Heinrich Pesch idėjos nėra naujos. Apie žmonių solidarumą jau buvo kalbėję humanistai, socialistai ir visokio plauko idealistai. Ne naujas dalykas įgimtos žmogaus teisės ir bendruomenės autoriteto ribos. Nauja yra tai, kad T. Pesch įrodė, jog kiekviena politinė ar ekonominė sistema turi savo filosofiją, o tos filosofijos branduolys yra savitos pažiūros apie žmogų. Kapitalizmo sistemoje žmogus yra individas, egoistas ir atpalaiduotas nuo dorovės dėsnių. Marksizmo sistemoje individas tiek turi teisių, kiek jam suteikia visagalis kolektyvas. Krikščioniškoje sistemoje žmogus yra Dievo paveikslas, todėl laisvas ir savarankiškas. Bet laisvas tik dorovės ribose, atsakingas už save ir savo bendradarbius, siekiąs savo naudos, respektuodamas kitų laisvę ir įgimtas teises.

     Supratus šią solidarumo sistemą, nesunku atsakyti į klausimą, kokiuo principu ar dėsniu remdamiesi žmonės privalo pasidalinti bendro darbo vaisiais. Pasidalinimas gali vykti arba laisvu susitarimu, arba tarpininkavimu, arba bendruomenės autoriteto sprendimu. Tik tas pasidalinimas yra teisingas, kuris visiems leidžia pasidžiaugti bendro ekonominio, politinio ir kultūrinio darbo vaisiais