Spausdinti

Rašinyje cituojami Nekaltai Pradėtosios Marijos Kongregacijos jaunųjų vienuolių ir kandidačių pasisakymai.

SESUO M. JURGITA

     Jaunimo Metų gegužės mėnuo skirtas lietuviškai šeimai, o tos šeimos centre yra motina: “gerai pasiruošusios jaunos lietuvės motinos reikšmė tautiškumui lietuviškoje šeimoje”. Kaip puiku būtų ir bus, jeigu dabartinės gimnazistės ir studentės sieks “pasiruošusios jaunos lietuvės motinos” idealo. Tai didele dalimi išspręstų nutautėjimo problemą — ir daug kitų problemų.

     Viena lietuviško jaunimo dalis, kad ir maža, yra pasirinkusi kitaip siekti moters idealo. Rimtu juodu rūbu apsirengusios, bet gyvos ir linksmos, jos ruošiasi savo dalį atiduoti lietuvių Tautai ir visiems, su kuriais gyvenime susitiks.

     “Mes esam jaunos, atėjom iš jaunųjų tarpo. Mes darėm tuos pačius dalykus, kuriuos jaunimas dabar daro: ėjom į mokslus, priklausėm organizacijom, buvom stovyklose, kursuose, susitikom ir bendradarbiavom su draugais, ėjom į šokius...” Tada gyvenimas pasuko kitur arba jos pasuko gyvenimą: išsiskyrė iš draugų tarpo, kad, pasiruošusios, galėtų už keleto metų grįžti kaip vienuolės. Vėl mokslas, organizacijos, stovyklos, kursai, veikla, bendradarbiavimas, bet jau tam, kad darytų Kristaus vardu. “Buvo pirma vasara vienuolyne, pirma diena stovyklos. Staiga jaučiau, lyg kažkokia baimė perėjo per širdį... ir staiga buvo daug veidukų su giliu pasitikėjimu akyse, ir ėjau pirmyn”. Tie veidukai neturėjo jos bruožų, kaip vaikas turi motinos — to ji atsisakė; bet ji dirba ir myli, kad vaikų širdyse būtų Kristaus bruožai: gerumas, atvirumas, dosnumas, kuriuos tiktai moteris gali vaiko širdyje įrašyti.

     Gal tai kartojimasis? Gera motina stengiasi savo vaiką padaryti atviru, geru, dosniu. Bet juk žmonijai reikia ne vien gerų atskirų vienetų, bet ir bendros dvasios, bendros šeimos, apimančios daug mažesnių šeimų. Šeima, pajėgi ar nepajėgi, nėra izoliuota nuo kitų, neturi remtis vien savimi, bet yra dalis žmonijos, stengiančios tobulėti. Čia reikia asmenų, nepririštų prie savo vieneto, bet turinčių laiko, ir jėgų, ir noro priklausyti visiems, padėti visiems — ne savo išmintimi, bet krikščioniška meile. “Vienuolė eina pas kitus mylėdama Dievą, mylėdama juos. Ji eina pas juos su visom savo galiom, kaip ta, kuri jaučiasi pažįstanti Dievą ir tuo norinti pasidalinti. Ji eina kaip moteris, kuri myli žmogų, kiekvieną žmogų, tik taip, kaip moteris gali mylėti — tik meilė skiriasi nuo kitų moterų tuo, kad ji betarpiškai priklauso Dievui ir tam kitam žmogui, kuriuo rūpinasi”. Ji yra tam, “kad visi galėtų ateiti, ir sesuo vis turėtų ką duoti, ką paaukoti”.

     Tam tikras paslaptingumas supa vienuolę ar — tiksliau pasakius — jos sąvoką. Kartais tai yra pavirtę į prietarus. Vienos dainos refrenas kartoja: “Mylėjau aš, kentėjau aš, dabar jau amžinai užmiršta”. Pristatomas nuviltos meilės paveikslas, kurios pasirinktas kelias yra užsidaryti vienuolyne, giesmeles giedoti, juodai apsirengti ir, duodama suprasti, laukti išlaisvinančios mirties. Dažnai tenka nugirsti nusistebėjimą, kad jauna moteris, kuriai, atrodo, galėjo gyvenime pasisekti, pasirinko būti vienuole. Gal tai tam tikru tradicinių formų ar pažiūrų išdava, bet ji šiais laikais nėra reali.

     Paslaptis yra tokia: sveika, normali moteris pasirenka priklausyti Kristui tiesioginiai, būti Dievo buvimo ženklu, būti visiems viskuo. “Tai, kad stojom į vienuolyną, nereiškia, kad visa kita peikiam ar žiūrim iš aukšto į kitus, bet norim tik prakilninti, praturtinti, pasidalinti mintimis, troškimais, idealais, įsitikinimais, kad jaustumėmės viena, kaip sesuo broliui”. Reikšminga, kad vienuolė vadinama “sesuo”. “Varguose, sunkumuose, linksmuose momentuose — rankos atdaros, širdis pilna, išlieja meilę, supratimą, ir ji eina su Juo”.

     Tai yra kai kurių jaunų moterų idealas. Joms rūpi pasaulis, nes jos yra jo dalis. Jos norėjo paimti viso pasaulio naštą, kad palengvintų ir pagerintų. Idealas aukštas, bet prieinamas. Kiekviena laiminga vienuolė jį savaip įkūnija. Vienuolė yra efektinga, “jei ji tikrai realistiškai užsidegusi Kristaus meile, Jo dvasia... Ji stengiasi užmiršti save ir savo norus. Ji nori dirbti bendram tikslui”. Vienuolė kartais prieina, kur kitiems nepasiekiama, nes “jie mato joje vilties. Jie eina pas ją, norėdami pagalbos, nes žino, kad ji juos ves geru keliu”.

     Tai nėra užsidarymas ir nusivylimas. Jaunos lietuvaitės vienuolės svarsto ir apmąsto, ypatingai Jaunimo Metų proga, “jaunos lietuvės vienuolės reikšmę tautiškumui lietuviškoje šeimoje”. Jos nori dirbti savo Tautoje, likdamos prieinamos visiems, nori būti “priebėga, uola, paunksmė”. Lietuviškoje aplinkoje jos prima lietuvių kultūrą ir nori prie jos prisidėti: jos moko, organizuoja, dalyvauja ir bendradarbiauja. Jos irgi yra Tautos veikianti dalis — su idealais, kaip kiti, su gabumais ir trūkumais, kaip kiti; dalis ne vien iškilmingų progų, bet Tautos kasdienio gyvenimo.