Spausdinti

VLADAS ŠLAITAS

SENI ŠALIGATVIAI

Seni šaligatviai pilni nuovargio.

Ypač naktį,
kada niekas nevaikšto.
Tik vaikystėje
nepastebėjau šaligatvių nuovargio,
nes gyvenimas
man atrodė tada
(pagal nuosavą mano kūną)
grakštus ir jaunas.
Tačiau šiandieną
pavėlavę ir skubūs žingsniai mane pagauna
kaip kraupus įspėjimas:
Skubėkim!
Ypač naktį,
kai seno miesto kreivais šaligatviais
tik policija
(miesto katės)
per naktį vaikšto.
Vieni metai ūmai ateina ir vėl nueina,
ir dangaus atminimuose
anei ženklo nelieka,
tiktai mano širdy amžinam ir graudžiam atminimui
baisiai sunkūs ir išlankstyti pėdsakai lieka.
Skubėkim!
Ak,
bet kaip man skubėti,
jeigu reikia kas trečias žingsnis i sieną remtis?
Ypač naktį,
kai seno miesto kreivais šaligatviais
tik policija
(miesto katės)
per naktį vaikšto.

Vladas Šlaitas — naktį atsiskyrimo ir nykaus kintamumo šaligatviais vaikštąs poetas; vis dėlto kartais prasiskverbia ryžtas ir viltis. Neseniai spaudoj pasirodė penktasis jo poezijos rinkinys “Širdies paguodai”. Šiame “L. L.” numeryje jo eilėraščiai — šiame ir 245 puslapyje.

 

 

PO NAUJUOJU DANGUM

Nežinau, kas mane pasitiks kitame pasaulyje.
Tik žinau, kad šioj žemėje
pasiliksiu tartum žolė, kuri kartą siūbavo
ir kurios daugiau niekas šioj žemėj nebeprisimena.
Šitaip geriausia.
Nes taip radom,
kaip žmonės sako,
taip ir paliksim.
Tik norėčiau, kad vieną kartą mes vėl susitiktumėm
po naujuoju dangum, kitai saulei padangėj šviečiant.

REIKIA GYVENTI!

Niekados nebuvau iš tų,
kurių gyvenimas klotas rožėmis.
Pirm,
negu atsisėdau už stalo didžiajam pokyliui,
mano gyvenimas
man iš anksto jau buvo paruošęs tokių dalykų,
kokių pats niekados sau iš anksto nebūčiau paruošęs
(aš kalbu apie TĖVE MŪSŲ:
neleisk mūsų gundyti).
Reikia gyventi.
Ir nors kartais sunku gyventi, tačiau visviena,
vieną kartą atėjus žemėn,
reikia gyventi!
O!
Kaip verkiant reikia gyventi,
ypač kad kartą,
šitoj žemėj trumpai tepabuvus,
reikės išeiti.
Jeigu tikėčiau,
kad esu tik eilinis medis, kuris nugriūna
ir palieka per amžių amžius žemėj gulėti,
aš tikriausiai neduočiau nė grašio už šį gyvenimą.
Bet šiandieną sakau ir kartoju:
reikia gyventi,
pakol skrieja dangus ir kol supasi tolimos žvaigždės!