ALFONSAS GRAUSLYS
6 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
Abipusei meilei gimus, prasideda žydintis meilės pavasaris, taigi, pirmasis jos tarpsnis. Jis gali tęstis vienus kitus metus, o jei besimylintieji nesiveda, jei per arti vienas kito negyvena ir todėl kasdien nesusitinka, tasai meilės tarpsnis gali trukti net visą eilę metų.
Po to seka antrasis — meilės brendimo ir subrendimo tarpsnis, kai meilė abipusėm aukom įrodoma ir kai, jau pažįstant vienas kito neigiamybes, nenustojama mylėti. Tai meilės vasaros ir jos tikrumo išbandymo laikas.
Tretysis meilės tarpsnis tai jos silpnėjimo, merdėjimo ir net mirimo laikas. Jei meilė buvo didelė, jos mirimas pasireiškia labiau pasikeitimu iš erotinės į artimo meilę ir dėkingumu už gražias praeities dienas. Tai meilės ruduo, kuris daugumui, jei meilė nebuvo didelė, virsta žiema, taigi, abejingumu vienas kitam.
Jei pirmame tarpsnyje vyravo optimistinė romantika, meilės ekstazė ir laimės jausmas, tai antrame mylima realistiškiau, blaiviau, o trečiame žmogus nurimsta, atsiduodamas melancholijai, o kartais ir pasinerdamas liūdesyje.
Pirmuose šios serijos straipsniuose, svarstydami meilės supratimą, iškėlėme optimistų, realistų ir pesimistų pažiūras į meilę. Čia pradėdami nagrinėti meilės vystymosi eigą, turime pabrėžti, kad jie visi turėjo pagrindo, nes optimistų meilės supratimas labiau atitiko pirmąjį meilės tarpsnį, o realistų ir pesimistų — antrąjį ir tretįjį. Be abejo, ne visi tuose tarpsniuose meilę vienodai išgyvena. To išgyvenimo stiprumas ir dramatiškumas (ar net tragiškumas!) priklauso nuo meilės stiprumo, nuo partnerių būdo, išsiauklėjimo ir jautrumo.
Trijuose straipsniuose svarstysime tais trimis tarpsniais besivystančią konkrečios meilės eigą. Giliais nepatirtais jausmais turtingas naujas vidaus pasaulis, kuris skęsta romantiško, svaiginančio grožio šviesoje — štai tie du pagrindiniai pirmojo meilės tarpsnio bruožai. Šiais bruožais, šiuo žydinčiu pavasariu išsiskleidžiantį pirmąjį meilės tarpsni, bent netolimoje praeityje, išgyvendavo daugumas Vakarų kultūros besimylinčiųjų. Per šitokią meilę jie pasijusdavo atsiradę pasakų karalystės pasaulyje. Suprantama tad, kodėl ir šio meilės tarpsnio nagrinėjimas turi vardą: “Tartum pasakoje”.
MEILĖ PRAŽĮSTA NAUJU VIDAUS PASAULIU
Visi meilės stebėtojai pripažįsta, kad ypač pirmasis meilės tarpsnis žmogų taip pakeičia, kad tikrai jame atsiranda naujas vidaus pasaulis. Tas naujas pasaulis yra tiek skirtingas nuo buvusio, kad galima net kalbėti apie antrąjį žmogaus užgimimą: “Pilnas, pasauliui atviras žmogus du syk pagimdomas: pirmą sykį — motinos, o antrą — mylimo Tu” (Z. Maurina). Tas vidaus pasaulis būna tiek naujas, kad patsai mylintis neatpažįsta savęs, o tuo labiau neatpažįsta jo kiti. Anot M. Prousto, meilė sutveria tartum naują asmenį, skirtingą nuo to, kuris pasaulyje turi tą pačią pavardę — ir todėl nekartą, kad ir mokėdamas save analizuoti, žmogus negali pažinti savęs. Apie tą naują vidaus pasaulį yra kalbėjęs gilus krikščionis ir mintytojas B. Paskalis; anot jo, “žmogus, kuris myli, turi tartum kitą sielą, kurios neturėjo, kai nemylėjo”.
Tasai naujasis pasaulis, toji vidaus šviesa įsižiebia, kai besimylintieji, jei ne žodžiais, tai akimis abipusiai ištaria taip muzikaliai jų dvasiai skambantį tą pirmąjį “myliu”. Tasai žodis, tartum biblinis Dievo tveriantis “fiat-teesie”, kurs šviesos spinduliais perskrodė pirmykštę pasaulio chaoso tamsą, besimylinčius nušviečia nauja šviesa. Žodis “myliu” virsta raktu, kuriuo atrakinama duris į tą naują pasaulį ir kurs, virtęs žodžiu “Tu”, išoriniai patiems besimylintiems įrodo jų dvasių artumą.
Tasai naujas pasaulis — tai iki šiol nejausti, gilūs ir subtiliai švelnūs jausmai, kurie atsiranda širdyje. Jei pirma viskas sukosi apie save, tai dabar apie kitą. Jei prieš tai žmogus buvo blaškomas įvairių jausmu, tai dabar įsivyrauja totališkumo jausmas. Jei anksčiau jis jautė negiliai, paviršutiniai, tai dabar mistinio gilumo išgyvenimai įsiviešpatauja jame. Iš viso, nauji, nepatirti, švelnūs (nekartą savo švelnumu besiribojantys su kančia) jausmai gausiai užplūsta sielą. Ji tikrai dvasiniai praturtėja. Tuo būdu meilė geriausiai parodo, kokie neapsakomi, slaptingi jausmų lobiai glūdi širdyje, kuriuos tik meilė tegali atkasti.
Įsižiūrėdami į tą naują dvasios pasaulį, kaip jau suminėjome, pirmiausia pastebėsime savojo gyvenimo centro iš “aš” į “tu” perkėlimą. Egoizmas virsta altruizmu. Kai tikroji meilė ateina, jau tada negalvojama apie save, nes aukščiausia mylinčiojo laimė yra matyti mylimą žmogų laimingą. Kas tikrai myli, tas tik tiek ir tokiam laipsnyje laimingas, kiek ir kokiam laipsnyje laimingas tas, kurį jis myli. Šios laimės mylinčiam asmeniui jis siekia bet kuria savęs aukojimo kaina.
Antra, šitokiame naujame dvasios stovyje matome totališkumą, kuris, tartum saulė orą ar žaluma pavasari, persunkia ir užvaldo visą minčių ir jausmų pasaulį. Mintys ir jausmai neslblaško visur, nes jie susitelkę prie vieno. Nėra kito jausmo, kurs totališkiau, visuotiniau persunktų žmogų, kaip meilės jausmas. Anot vaizdžių M. Prousto žodžių, “jo meilė taip labai padaugėjo, taip tampriai su jo visais papročiais, jo veiksmais ir galvojimu, su jo sveikata, miegu ir gyvenimu susirišo... Jo meilė, tariant chirurgo žodžiais, pasidarė neišoperuojama”. Šio totališkumo pasekmėje, besimylintieji ir minioje jaučiasi vieni, nes jie kitų nemato; jie temato tik vienas kitą. Šio totališkumo sąmonės apimtas mylintis gali sakyti: “Aš tave myliu begaliniai. Kur tos begalybės sąmonės nėra, ten tikro meilės išgyvenimo nėra” (Z. Maurina).
Tame naujame dvasios pasaulyje gimsta nuostabiai gilūs ir švelnūs, stačiai mistinio pobūdžio išgyvenimai. Giliai mylinčiųjų išgyvenimai priartėja prie religinių mistikų išgyvenimų. Nenuostabu tad, kad patys didieji ir šventieji mistikai taip noriai griebiasi šv. Rašto “Giesmių Giesmės”, tos meilės poemos forma parašytos knygos, aiškinimo. Visa tai darosi suprantama, jei atsiminsime, kad per meilę žmogus labiausiai įsiskverbia į žmogaus prigimties gelmes, o jei taip, tai ir prie tų gelmių Didžiojo Šaltinio — Dievo. Kaip Dievas protu neįrodomas, nepaneigiamas ir nepasiekiamas, taip yra ir su meile. Todėl tik visi didieji Tvėrėjo ar tvarinio mylėtojai yra ar grynai religiniai, ar bent religinio pobūdžio mistikai.
Reikia manyti, kad ne kurį kitą meilės bruožą, bet tą mistiką turėjo galvoje ir O. Milašius, kuris savo nuostabaus grožio “L’Amoureuse Initiation” (Meilės Įvade) nesykį mistinėm sąvokom kalba. Ar, pavyzdžiui, nepanašus mistinei ekstazei šis pasisakymas: “Aš nustojau daiktų nuovokos: aš buvau toli, toli nuo gyvenimo ir toli nuo paties savęs”; tasai stovis — tai vaisius “pasakiško jos akių dangaus,... to ekstazės ir saldumo melsvumo”. Ne ką kitą, kaip ši pirmąjį meilės tarpsnį turėjo prieš akis šis rašytojas, kai kalbėjo apie “pieno ir medaus meilės žemę,... (kurioje apsigyvenus — A. G.) visas gyvenimas virto begaliniu, giliu, aiškiu teigimu...” ir “mistinis pavasaris pasklido sieloje”.
Pagaliau, tasai dvasioje gimusio pasaulio naujumas pasireiškia naujais, dar negyventais, giliais ir švelniais jausmais. Tų jausmų turtingumą duoda nujausti V. Hugo savo posakiu: “Vienas šypsnys iš po mažos skrybėlaitės perkelia sielą į svajonių pasaulį”, į tą pasaulį, kuriame siela gali išskleisti sparnus pasakiškomis galimybėmis. H. Balzakas, vaizduodamas tas jausmo galimybes ir tą jausmų turtingumą meilėje, savo kūryboje rodo besimylinčius, kurie, drauge vaikščiodami ir savo žingsnius suderindami, jaučia meilėje susiderinusias savo sielas,... kurie visur gali savo meilę išskaityti: gėlėse, danguje, besileidžiančios saulės spalvose, fantastiniuose debesų žaidimuose... “Argi meilė nepanaši jūrai, — klausia jis, — tai jūrai, kuriai storžieviai, metę į ją nerūpestingą ir skubų žvilgsnį, priekaištauja esant vienodą, kai tuo tarpu rinktinės prigimties asmenys gali visą gyvenimą praleisti prie jūros, ja gėrėdamiesi, joje nuolat pastebėdami nuostabias atmainas ir nenustodami ja džiaugtis?”
ROMANTIŠKAS GROŽIS NUSPALVINA MEILĘ
Pirmojo, pradinio meilės tarpsnio jausmai skęsta romantiškame grožyje, nes tie jausmai, objektyviai imant, yra gražūs, o be to ir pati meilė grožį kuria ir grožyje skęsta. Juk “meilė — tai valkata, kuriam gėlės gali žydėti dulkinoje pakelėje gražiau, negu kristaliniuose vazonuose” ir todėl “bekraštė meilė, į ją pažvelgus iš vidaus, yra patsai grožis” (R. Tagore). Tai žodžiai rašytojo, kuris viso pasaulio literatūroje savo lyrika duoda pačius subtiliausius meilės ir jos grožio atspalvius.
Jei meilė spindi grožiu, tai nenuostabu, kad ji asmenį paruošia suprasti grožį. Todėl didelės meilės metu grožis labai giliai išgyvenamas. Kaip jautrus, giliai mylintis vyras viską mato grožio šviesoje, taip dar labiau mylinti moteris, būdama jautri grožiui, yra jautri ir grožio kūrėjams. Todėl ir menininkams, grožio kūrėjams, kaip sakoma, sekasi meilėje. “Aš žaviuosi menininkais, tik jie supranta moterį”, taip sako viena moteris M. Prousto romane. Šiais žodžiais rašytojas norėjo pasakyti, kad meniškos sielos žmonės, būdami jautrūs grožiui, yra jautresni ir meilėje.
Šį meilės grožį ir to grožio jautrumą meilėje pavadiname romantišku grožiu, nes tasai grožis, perpintas svajonių ir kone tik iš nieko jų sukurtas, dažniausiai tejaučiamas vien mylinčių širdžių ir tematomas mylinčių akių. Šio romantiško grožio ir laimės didžiausias šaltinis yra visokeriopi besimylinčiųjų artumo pasireiškimai. To artumo ir džiaugsmo įtampa yra nežinoma žemė pašaliniams. Ką, pavyzdžiui, gali pasakyti pašaliniams kad ir sekančiais žodžiais išreikštas jausmas: “Jie maudėsi toje išvidinėje šilumoje ir toje tylioje šviesos srovėje, kuri be paliovos iš vienos širdies tekėjo į kitą” (E. Hoppe)? Tik tuo artumu gyvenantys tegali pajusti jos palaimą ir grožį.
Labiausiai trokšta ir pasiilgsta besimylintieji matomo artumo, o tačiau daug grožio ir džiaugsmo jie išgyvena ir vienas kitą girdėdami. Jei apie matomą artumą galima pasakykti, kad “taip tamsu aplink, o man su tavim lyg šviesiau” (J. Gliauda, “Ora pro nobis”), tai nemažai pasaulio literatūroje užtinkame ir tokių besimylinčių, kurie vienas kitą gaivino savo balsu ir jo tonu. Jei nekartą besimylintieji, kalbėdamiesi, užsimiršta, nepajėgia žodžių turinio sekti, o tačiau džiaugsmingai vienas kito klausosi, tai todėl, kad nekartą paprastų žodžių tonas ir skambėjimas jiems virsta muzika, taigi — grožiu... Nenuostabu, juk tik besimylintiems K. Hamsuno žodžiai virsta tiesa, kad “kiekvienas žodis, kuriais jie kalbėjosi, buvo tartum glamonėjimas” (Viktorija), ir tik jiems tesuprantami žodžiai: “Vaiko ir mylimos moters juokas — tai du gražiausi garsai, kuriuos žmogus gali išgirsti” (Pierre La Mure).
Ne tik balsas, bet ir tyla meilėje kalba ir džiaugsmu pripildo. Taip, pavyzdžiui, viena moteris, pasisakiusi, kad vien dėl jo balso malonu su vienu vyru būti ir kad jam kalbant atrodo, kad smuikininkas apytamsiam kambary, kuriame šviežios gėlės ant stalo stovi, groja, nemažesnio susižavėjimo jaučia ir jam tylint: “Jis mokėjo taip nuostabiai tylėti: jis nieko nepasakė, o tačiau atrodė, tartum jis būtų atsakymą davęs” (Z. Maurina).
Besimylintieji gali pajusti džiuginantį artumą ir tarpininkaujant laiškams ar atminimams bei daiktams, kurie mylimą asmenį primena. Kartais užtenka nereikšmingos smulkmenos, kuri mylinčiam gali virsti meilės relikvija. Jos ar jo laiškas ar net su vienu kitu įrašytu žodžiu lapelis, pati rašysena, jos rankose laikyta gėlytė, plaukų pluokštelis, užmiršta nosinaitė ar pirštinaitė besimylintiems virsta neįkainuojama vertybe. Jei jau “ponios lūpose kiekvienas žodis perlu virsta” (J. Conrad), tai kiekviena pašalinėms akims smulkmena, kad ir tik mylimo asmens paliesta, virsta brangakmeniu besimylintiems. Nenuostabu, nes sielos švelnumas ir grožio meilė kaip tik labiausiai ir pasireiškia smulkmenose. Patsai meilės gilumas ir įrodomas smulkmenomis. O ką bekalbėti apie tą bendrą mylinčiųjų išgyvenamą grožį ir džiaugsmą, kai jie susiduria su grožio kūriniais! Juk “švariausi žmogaus gyvenimo džiaugsmai — muzika, poezija, tapyba, gamta — per buvimą drauge su mylimu asmeniu, pakeliami į kosminio grožio laipsnį” (Z. Maurina). Tartum instinktyviai meilės ir grožio ryšį nujausdami, jautresni besimylintieji mėgsta drauge lankyti gerus filmus, teatrą, koncertus ir parodas. Jie jaučia, kad vis naujas grožio patyrimas meilę stiprina, nes meilė, pati būdama grožis, minta grožiu.
Pagaliau, mažiausia sužinoma smulkmena iš kasdienio mylimo asmens gyvenimo pasidaro abiem pusėm įdomi, nes ji padeda vaizduotei išlaikyti tą nuolatinį dvasių artumą tais tarpais, kai jie negali būti drauge. Vaizduotės padedami, besimylintieji gali dvasiniai matyti vienas kitą ir tam tikra prasme dalyvauti vienas kito darbuose. Tuo tarpu nežinojimas, kur yra mylimas asmuo ir ką jis daro, padvigubina jo nebuvimą ir padidina dvasinį atstumą. Šių smulkmenų ir pasisakymų dėka meilė sukuria bendrą, vien savąjį dvasios pasaulį, tą palaimintąją salą, kur žydi neužtinkamos kitur gėlės.
Šie gražūs jausmai ugdo, dvasiniai kelia ir kilnina ypač jauną žmogų. Jie daugina tikrąjį džiaugsmą. Tokius jausmus vertindamas, H. Balzakas sako: “Ta valanda, kai siela yra dar gan jauna, kad suprastų melancholiją su jos tolimomis viltimis, kai ji moka surasti moteryje daugiau kaip moterį — ar tai nėra aukščiausia laimė, kokią gali vyras surasti? Tada jis taip stipriai pamilsta, kad jam palietus jos pirštinaitę..., pasikeitus keliais žodžiais ar žvilgsniais, jis pajunta daugiau malonumo”, negu jo randa vėliau vispusiška įrėminta meilė. Tą romantišką grožį turėtų išgyventi visi tikrai besimylintieji ir tai tuo gilesnį, juo labiau jie yra nesugadinti. Grožiu turėtų spindėti ypač jaunųjų meilė, taigi tas amžius, “kai mergaitė neša savo meilę, kaip angelas leliją” (V. Hugo). Tokią romantiško grožio meilę nori įteigti Pierre La Mure, kai klausia: “Kai ją bučiuoji, ar girdi muziką, arba ar tau atrodo, kad paukščiai čiulba? Ar lietaus metu jauti ant savęs saulės spindėjimą, ar vaikščioji debesimis galva siekdamas dangų? Matai, visa tai išgyvensi, kai tau skirtą merginą sutiksi”.
Deja, šiandieninio gyvenimo tempas, išsiblaškymas ir todėl negalėjimas prie nieko ilgiau sustoti sulėkštino žmogaus dvasią, ją padarė negilią ir todėl jos kilnesnius jausmus nuskurdino ar net panaikino. Šiame krašte, kur per daug branginamas turtas, patogumai ir apskritai medžiaga, dvasinės vertybės ir grožis mažiau vertinami. Štai kodėl jau daug mokyklinio amžiaus jaunimo niekina groži ir skleidžia visokeriopą biaurumą. Gražūs jausmai čia žūva per tą, jei taip pasakyčiau, juoko kultą, nes besaikis visur ir visų juokimasis padaro žmogų nepriimlų subtilesniems jausmams. Ten gi, kur nėra gražių jausmų, ten negali būti ir meilės. Tuo tarpu nuo komunistų pabėgęs jaunas lenkų rašytojas Mark Hlasko kaip tik kviečia i tą gražių ir švelnių jausmų branginimą ir jų ugdymą: “Prieš kiekvieną gerą žmogaus jausmą reikėtų atsiklaupti kaip prieš šventovę... Reikėtų jį saugoti ir tartum degančią šviesą nešti. Ir jei tai būtų tik kibirkštėlė, reikėtų savo paskutinį kvėptelėjimą atiduoti, kad ją vėl paverstų šviesa”. Čia reikėtų nepamiršti, kad gražūs jausmai papuošia žmogų geriau, kaip brangūs rūbai.
Gražus yra meilės pavasaris, o tačiau jis dar pilnai neįrodo meilės stiprumo ir tikrumo. Meilės tikrumą įrodo ir galutinai apsprendžia antrasis tarpsnis, būtent, meilės subrendimas.