Pirmoji straipsnio dalis buvo birželio numeryje.
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
PARAMOS IR KRYPTIES TERAPIJOS
Psichotikams, išgyvenusiems pilną psichinį lūžį, terapijos tikslas nėra atidengti pasąmonės jėgas — jie jau yra jomis persisunkę — bet atstatyti svarbius santykius su kitais žmonėmis. Šiuo atveju terapistas gali nieko daugiau nedaryti, kaip tik reguliariai sueiti su savyje užsidariusiu psichotiku ir karts nuo karto padaryti draugiškas pastabas. Vėliau, pacientui pradedant reaguoti, terapistas su juo apkalba kasdienines problemas, priima jo jausmus ir svajones, nesiknisdamas po priežasčių šaknis, jį užjaučia ir teikia praktiškus pasiūlymus. Šitokia yra paramos psichoterapija. Tik su pacientais, kurių realybės pajutimas tebėra pusėtinas arba jau atstatytas, kartais naudojamas analitinis metodas.
Kai kurie terapistai įsiterpia gana tiesiogiai, patardami pakeisti gyvenimo būdą, kad palengvinus jaučiamą įtampą. Jie siūlo naujus veiksmo būdus hipnozės pagalba arba be jos, kartais pamokydami įtampą palengvinančių pratimų. Tie, kurie yra įsitikinę, kad neurozė yra pluoštas išmoktų atoveiksmių, siekia tuos išmoktus atoveiksmius pakeisti į tokius, kurie panaikintų nerimą. Dar kiti terapistai praktikuoja vaidybos metodą pacientui suteikti progą pajusti naujas galimybes sunkiose situacijose.
Joks terapinis priėjimas negali būti pritaikomas urmu. Kaip jau buvo minėta, ne visada ilga psichoanalizė ar "gelmių" terapija yra geriausias "vaistas". Ji gali būti net kenksminga tiems, kurie nėra užtektinai pajėgūs tvarkytis su tuo, kas atidengiama. Kiti, vietoj atakavę savas problemas, analizę gali naudoti vien protinei mankštai. Svarbu yra susirasti tokį terapijos būdą, kuris yra tinkamiausias esamoms problemoms išrišti. Tai gali būti trumpalaikė arba ilgalaikė terapija, paramos arba analitinė.
Šiuo metu paramos psichoterapijos mintis turi daug įtakos protinių ligoninių vedime. Pažangesnėse ligoninėse visas personalas — nuo vyriausio psichiatro iki šlaviko, nuo užsiėmimų pravedėjo iki kavinės padavėjo — pacientus. priima su draugiškumu, pagarba ir paslaugiu nusiteikimu. Psichotikas, jausdamas tokį traktavimą, netrukus pradeda mažiau bijoti normalių vyrų ir moterų ir ilgainiui esti ištraukiamas iš savo sapnų karalystės. Sukūrimas situacijos, kur bendruomenės ir aplinkos įtakos yra sutelkiamos pacientui pagerinti, yra trumpai vadinama aplinkos terapija.
GRUPĖS TERAPIJA
Kadangi visi gyvename grupėmis ir esame jų įtakoje, nėra stebėtina, kad išsivystė visokių rūšių grupinė terapija. Pavyzdžiui, protinėse ligoninėse sudaromos grupės iš 6-8 pacientų, kuriose terapistas stengiasi juos įtraukti į asmenišką tarpusavio bendravimą. Su kitais tiesioginiai santykiauti negalintiems dėl savo uždarumo yra užsiėmimų grupės, kur žaidžiami žaidimai, daromi rankdarbiai ir kita. Ir čia užsiėmimų vadovas stengiasi paveikti grupės narius išreikšti savo jausmus ir sunkumus.
Apylinkės protinės sveikatos klinikose ir privačioje praktikoje esą psichoterapistai taipgi sudaro grupes neurotikams. Tokių grupių funkcija yra padidinti įžvalgą į savo ir kitų elgseną. Priklauso nuo terapistų, kiek čia duodama krypties, bet ir laisviausiai santykiaujančiose grupėse jie duoda paramą ir gaires kritiškose pokalbių vietose. Daugumas grupių greitai išvysto bendrą solidarumo jausmą ir elgesio kodeksą, kuris apsaugoja jų privatumą. Tokios grupės dažniausiai susitinka kartą ar du į savaitę.
Dalis pacientų gauna daugiau naudos, jeigu jie tuo pačiu yra įsijungę į asmeninę ir grupinę terapiją. Kitiems daugiau pagelbsti, jeigu jie gauna grupinės patirties tam tikrame asmeninės terapijos etape. Pavyzdžiui, per keletą mėnesių asmuo, maištaudamas prieš bet kokį autoritetą, vis priešinasi terapisto interpretavimams. Tokiam yra lengviau priimti tuos pačius komentarus iš grupės žmonių, kurie randasi toje pačioje plotmėje su juo.
Grupė, būdama panaši į šeimą, susidedančią iš šešių ar aštuonių asmenų, iššaukia stiprią pervadą visoje grupėje, o ne vien terapisto link taip, kad pradžioje koks grupės narys gali atrodyti kaip neapkenčiamas brolis - konkurentas, gi kitas narys kaip kritiška ir varžanti motina. Laisvose šių reakcijų diskusijose pradedama matyti savus nusiteikimus, iškraipymus, iš ko ilgainiui išsivysto tinkamesnės pažiūros. Visada pasitaiko tokių, kurie negali pernešti atvirų jausmų parodymo grupėje. Visuomeniškai neapsitrynę ar įtarinėjantys kitus jaučiasi per daug nepatogiai, kad galėtų patirti naudos iš dalyvavimo grupėje. Dėl šių ir kitų priežasčių kandidatai grupinei terapijai būna atidžiai atrenkami.
VAIKŲ TERAPIJA
Vaiko emocinis sunegalavimas dažnai parodo, kad ir pati šeima yra sunegalavus. Dėl šios priežasties daugumas vaikų klinikų reikalauja bent vieną iš tėvų įsijungti į psichoterapiją.
Pavyzdžiui, vieną vakarą vakarienės metu keturiolikos metų vaikas (vadinkim jį Jonu) staiga nebegalėjo praryti. Po keturių dienų nevalgymo jo svoris ėmė kristi, ir jis buvo nuvežtas ligoninėn. Atidus išegzaminavimas parodė, kad fizinio sutrikimo nėra. Nusiųstas į ligoninės psichiatrinį skyrių, jis buvo psichiatro apklausinėtas. Taipgi jis buvo psichologo išegzaminuotas nustatyti jo protinius gabumus, pomėgius, pažiūras į save ir jausminio atoveiksmio būdus. Socialinis darbuotojas pasikalbėjo su jo tėvais.
Buvo patirta, kad Jonas yra vienintelis sūnus, turįs vieną jaunesnę ir vieną vyresnę seserį. Jo tėvas dirbo prie alyvos pečių montavimo ir remonto. Abu tėvai labai troško, kad sūnus ilgainiui stotų universitetan, nors Jonas norėjo tapti mechaniku. Klausinėjami tėvai prisiminė, kad jau nuo mažens Jonas turėjo sunkumų su valgymu.
Štabo posėdyje buvo nutarta panaudoti bendrinį priėjimą Jono sunkumams spręsti. Pagal šių dienų madą terapistai buvo parinkti ne profesiniu, bet sugebėjimo prieiti prie duoto paciento atžvilgiu. Tuo būdu psichologas, jau spėjęs su Jonu susibičiuliauti jį beegzaminuojant, buvo natūraliausias kandidatas padėti Jonui. Socialinis darbuotojas ėmėsi darbo su tėvais, kuriuos buvo jau sutikęs.
Savaičių bėgyje Jonas turėjo progą išreikšti savo nepasitenkinimą sesutėmis, kurios namuose turėjo pilną laisvę, ir tėvais, kurie jį vertė mokytis. Kadangi jam nebebuvo reikalo toliau užgniaužti (praryti) šiuos jausmus, jis vėl pradėjo normaliai valgyti. Tuo tarpu jo motina išsipasakojo socialiniam darbuotojui, kad ji jau kuris laikas buvo nusivylusi savo vyru dėl jo nerangumo ir veržlumo stokos. Jų pašnekesiai padėjo Jono motinai pamatyti, kad ji pati savo nuotaikas vyro atžvilgiu jau buvo pervedusi Jonui. Lepindama savo dukras, ji nejučiomis reiškė nepasitenkinimą abiem vyrais.
Pripažindamas pasitikėjimo savimi stoką, dėl kurio jis pats nestojo universitetan ir pagiežą jį kritikuojančiai žmonai. Jono tėvas suprato, kad jis stūmė savo sūnų ten, kur jis pats kada tai norėjo būti. Taipgi tėvas pyko ant sūnaus, kad jis turėjo skirtingus interesus.
Truko laiko šiai šeimai persiorientuoti. Motina turėjo išmokti nebepataikauti dukrom ir nenuvertinti vyrų. Motinai pakeitus savo nuotaikas vyro atžvilgiu, šis pamažu atsileido sūnaus atžvilgiu. Jie visi pramoko laisviau išreikšti savo jausmus ir nuotaikas be senos baimės, kad su tuo sugrius šeimos idilija. Išmokus saugiai pravėdinti "blogus" jausmus, tuo pačiu atsirado daugiau vietos ir "geriems" jausmams. Atvirumas žmonių santykiuose yra tikros meilės pradžia. Jonas susitaikė su tėvu. Gi tėvai jam leido pereiti į amatų gimnaziją. Iš savo pusės Jonas pažadėjo daugiau užgulti ant knygų ir savo pažadą ištesėjo.
Pagal per kelis paskutinius metus išsivysčiusį metodą kai kurie terapistai dirba su visa šeima kartu, toje pačioje grupėje. Čia dėmesys yra kreipiamas į šeimos santykiavimą, o ne tiek į kiekvieno šeimos nario vidinius konfliktus. Pagrindinis tikslas yra atverti ir praplėsti santykiavimą šeimoje taip, kad visi nariai geriau viens kitą suprastų. Su didesniu tarpusavio supratimu šeima su laiku išvysto prasmingesnį tarpasmeninį bendravimą.
Vaikai, dar neturį aštuonių metų, retai gali žodžiu pasisakyti apie savo sunkumus. Tačiau laisvo žaidimo situacijoje jie parodo, kaip jie jaučiasi, kokias nuotaikas išgyvena kitų svarbių asmenų atžvilgiu. Tokiu atveju vaikų terapistas parūpina visokių žaidimo priemonių — lėlių, dažų, pieštukų, molio, automobilių ir t. t. Jis stengiasi, kad žaisdamas vaikas garsiai kalbėtų apie tai, ką tada patiria vaizduotėj. Daug nuoskaudų patyręs vaikas pradžioje gal ir nesijaus laisvai, nes jis nebepasitiki jokiu suaugusiu. Čia terapisto pirmoji užduotis yra vaikui parodyti, kad jis yra jo pusėje, juo rūpinasi ir yra vertas pasitikėjimo.
Nors vaikai ir negalėtų žodžiu išreikšti savo žaidimo vaizduotės, jau pats "blogų" jausmų išreiškimas žaidimu, ką jis turi namuose laikyti užslopinęs, gali būti naudingas. Pavyzdžiui, viena mergaitė kiekvieno žaidimo metu iš molio nulipdydavo raišą vyrą, kurį, po to primušus ir sudraskius, "palaidodavo" molio gabale. Tik vėliau buvo patirta, kad jos motina kaip tik tuo metu buvo beplanuojanti ištekėti už raišo vyro.
BENDRAS SKIRTINGŲ TEORIJŲ PAGRINDAS
Galima būtų išvardinti trisdešimt su viršum skirtingų psichoterapijos krypčių. Natūraliai gali kilti klausimas, ar jos visos gali būti teisingos. Taipgi, ar kuri iš jų viršija kitas savo pasisekimu. Gali atrodyti keista, tačiau nė viena teorija kitų neviršija savo taiklumu. Atrodo, kad geri visokio plauko terapistai yra sėkmingi su tam tikromis pacientų rūšimis.
Ligšioliniai įvairių studijų daviniai rodo, kad ne tiek terapisto teorija, kiek jo pačio charakteris, patirtis ir gabumai nusprendžia terapijos rezultatus. Sugebėjimas pacientą nuteikti, kad jam bus pagelbėta ir sugebėjimas jam duoti drąsos pakeisti jo ligšiolinius sunkumus dalinai išaiškina pasisekimo priežastis.
Iš Freudo pagrindinių sąvokų išaugo eilė skirtingų psichoterapijos krypčių, nes skirtingi asmenys, kaip Adler, Jung, Rank, Reich, Homey, Reik, Fromm, Sullivan, Rogers, dėl savo asmenybių ir patirties skirtumų įžvelgė į svarbias, nors nebūtinai tas pačias žmogaus problemas. Būdami žmonėmis, jie neretai buvo įsitikinę, kad jų įžvalgos buvo svarbiausios. Vieni bandė būti originalūs, kiti gi tik kai ką pakeitė iš savo mokytojų persiimtose teorijose.
Teoretinis nusistatymas yra reikalingas terapistui, nes tai palengvina orientuotis, ką jis daro ir kuria linkme eina. Neturint teoretinių rėmų, pašnekesys su terapistu būtų labai panašus pašnekesiui su bičiuliu. Antra vertus, jeigu terapistas tik bandytų asmens problemas sutapatinti su knygose aprašytomis problemomis, susidarytų didelis pavojus pamesti paciento sunkumų siūlą. Tad yra svarbu, kad terapistas būtų užtektinai atsipalaidavęs nuo teorijos, kad galėtų pacientą pažinti kaip savitą asmenį. Geras terapistas nesišvaisto teoretinėmis sąvokomis, bet stengiasi savo pastabas išreikšti paciento naudojamais žodžiais.
Nors daugumas terapistus paruošiančių institutų yra parsidavę vienai kokiai teorijai, kaikurie iš jų sudaro terapistui sąlygas pasirinkti tokią kryptį, kuri būtų jam arčiausia prie širdies. Daugiateoretinis paruošimo būdas išryškina panašumus, vietoje kad nagrinėjus kartais mažmožiškus teoretinius skirtumus.
Pažiūrėkim, kaip kai kurios mokyklos formuluoja terapijos tikslą. Freudinėje analizėje tikslu yra laisvė mylėti ir dirbti. Jungo pasekėjai "taiko" į asmenybės darnumą, o Sullivano mokykla siekia nuoširdžios ir spontaniškos patirties asmeniniuose santykiuose. Frommas gi sakytų, kad terapijos tikslas yra padėti žmogui išvystyti savo asmeninius potencialus, nors ir kaip ligota visuomenė tam trugdytų. Homey grupės tikslas yra padėti asmeniui ne tik save suprasti, bet ir giliau išvystyti savas galias, ypač santykiaujant su kitais. Kaip matome, šie nėra prieštaraujantys tikslai, bet daugiau įvairios tos pačios temos varijacijos.
VERTYBIŲ KLAUSIMAS
Sąžiningumas ir nuoširdumas santykiaujant su kitais, pagarba ir įsitikinimas, kad kiekvieno gyvenimas gali būti prasmingas, sudaro dalį vertybių, charakterizuojančių gerą terapiją. Aišku, tos vertybės nėra terapistų nuosavybė, o priklauso Vakarų kultūrai.
Kadangi asmens turimų vertybių supratimas dalinai priklauso nuo to, kaip jis išgyvena realybę, kai kurios iš jų gali pakisti praregėjus, kad jos buvo tik realybės supratimo karikatūros. Pavyzdžiui, jeigu švarus ir tvarkingas butas yra labai svarbu pacientui, jis greičiausia ir toliau to įsitikinimo laikysis. Tik pervertinus švaros svarbą iki taško, kad tai pasidaro kasdienine našta pacientui ir jo šeimai, terapistas bandys tokiam sumažinti sau užsikrautus aukštus reikalavimus. Dažnai esti, kad paciento turėtos vertybės jau būna pabirusios, kai jis ateina ieškoti pagalbos.
Nors terapistas pacientą priima kaip savitą asmenį, tai tuo pačiu nereiškia, kad jis priims jo neracionalų, nepasisekiman vedantį elgesį. Ir vėl pavyzdys. Kartą jaunas vyras grasino nutraukti pasikalbėjimus su terapistu, nes pastarasis pakėlė mokestį už gydymą po to, kai pacientas gavo geriau apmokamą darbą (pradinis žemas mokestis buvo nustatytas pagal paciento finansinį pajėgumą). Terapistui besidomint šiuo grasinimu, pačiam pacientui paaiškėjo to grasinimo priežastis. Pasirodė, kad pacientas pradinį žemą mokestį priėmė kaip terapisto pasiaukojimą, kurio pacientas jautėsi esąs vertas. Jis tenorėjo vien tik gauti, o ne duoti ir buvo pasiruošęs net terapiją nutraukti, negu kad dalintis savo pasisekimu su kitu asmeniu. Pasipriešindamas paciento neurotiniam grasinimui, terapistas išryškino dalį jo vertybių struktūros.
Mintis, kad psichoterapija kertasi su religija, yra jau išblėsusi. Daugelis, ypač protestantų tikybų seminarijų, jau kuris laikas ruošia psichologijos paskaitas ir taipgi ruošia būsimus dvasiškius emocinių sunegalavimų pirmajai pagalbai. Pradžioje minėtos Bendrinės Komisijos apklausinėjimai viename didmiestyje parodė, kad nė vienas psichiatras nebuvo nusistatęs prieš religiją nei negalvojo, kad religija sukelianti emocinius sunkumus. Iš to, tačiau, neseka, kad jie visi yra religingi. Anaiptol, daugelis prisipažintų, kad jie yra arba netikintys, arba kad religija teužima nesvarbią vietą jų pačiu gyvenime.
Terapisto etika pabrėžia atsakomybę pacientui. Sunkumai gali iškilti, jei paciento ir terapisto kultūrinės ar socialinės vertybės kryžuojasi. Pavyzdžiui, terapistas, kuris aukštai vertina darbą ir iš to gaunamą pasitenkinimą, gali nustebinti kai kuriuos pacientus, kurie į darbą žiūri kaip į būtiną blogybę. Savęs supratimo svarbos pabrėžimas gali mažai reikšti neapsitrynusiam juodadarbiui. Atrodytų, kad mums, lietuviams, yra didesnis pavojus nepakankamai vertinti savęs pažinimą, nors skaitomės ir išprusę, ir išsilavinę. Čia gal daug įtakos turi mūsų iš Europos atsineštas uždarumas ir savarankiškumo vertybės pabrėžimas.
Su malonumu reikia pastebėti, kad paskutiniųjų poros metų bėgyje protinių problemų ir protinės higienos klausimai mūsų tarpe nebestovi paskutinėje vietoje. Lietuviška spauda, radijo valandėlės ir viešos paskaitos matomai daug prisideda skleidžiant informaciją ir nagrinėjant šiuos klausimus. ***