Spausdinti

VACLOVAS KLEIZA

     Šie metai mūsų išeivijoje liks istoriniais metais. Tai laisvojo pasaulio lietuvių jaunimo metai, kurių eigoje vyks pasaulio lietuvių jaunimo kongresas bei trečioji dainų šventė. Įvykiai neeiliniai, nekasdieniniai. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, kurioje Jaunimo Metų idėja ir gimė, drauge su jaunimo atstovais yra jau sustačiusi šių metų rėmus. Rėmai gražūs, bet jie ir liks tik rėmais, jei į juos neįdėsime paveikslo. Šio paveikslo tapytojais būsime mes visi, tiek jauni, tiek vyresni. Jaunimas savo darbu ir idėjomis, vyresnieji — moraline bei medžiagine parama.

     Jaunoji karta ieško savęs. Kartais tas ieškojimas mus baugina, tačiau kartu ir džiugina, nes jis rodo jų rūpestį bei norą įsijungti į gyvenimą ne stebėtojais, bet aktyviais vykdytojais. Vertinant jaunąją kartą, venkime bendrybių ir tuščių frazių. Jaunimą uždega ir nuteikia idėjos bei darbai, bet ne garsūs šūkiai.

     Kai praėjusią vasarą Rytų Europoje lankėsi "The Montreal Star" redaktorius, jis buvo nustebintas jaunimo mažu domėjimusi komunizmu. Pokalbyje su viena motina jis išreiškė šį savo nusistebėjimą: "Tai tikriausiai tėvų nuopelnas, kurie savo vaikams pasakoja, kad yra ir kitokia santvarka pasaulyje". "Mes jiems nepasakojame", atsakė motina. "Mes jiems parodom". Ir mes parodykim savo jaunajai kartai, jog šalia gyvenamos aplinkos yra dėmesio verta ir lietuviškoji aplinka.

Keldami tautinę dvasinę kultūrą, brandiname visos žmonijos gėrį.

     Istorija mums nėra dėkinga. Jei pažvelgsime į praeitį, pamatysime, jog Lietuvos kunigaikščiai ir didikai nebuvo pajėgę pramatyti savo valstybės ateities. Teisingai rašė Ignas Skrupskelis Židinyje prieš 28 metus. "... mūsų Lietuvos valdovai nebuvo linkę ieškoti tautos pašaukimo prasmės. Jie, atrodo, ir valstybę kūrė ne tam, kad jos sudarytose sąlygose galėtų geriau tarpti tautinė kultūra; jie siekė vis didesnių plotų, vis didesnės valstybės galybės, o pamiršo pačius valstybės pagrindus, tautinę idėją ir kultūrą".

     Išeivijos lietuvis privalo stipriau ir uoliau koncentruotis į savo kultūrinių vertybių ugdymą ir brandinimą. Savo politiniais sugebėjimais pasaulio nenustebinsime, tačiau kultūriniu įnašu turime galimybę atkreipti į save kitų žvilgsnį. Mūsų tautinis pašaukimas pasireiškia per mūsų tautinės dvasinės kultūros laimėjimus. Šioje srityje mums visi keliai ir galimumai neriboti. "Savo dvasine kultūra tautos kaip tik ryškiausiai išsiskiria iš kitų tautų tarpo", tęsia I. Skrupskelis. "Jeigu tokį pat, o gal dar patvaresnį pastatą ar tiltą gali pastatyti lietuvis ir vokietis inžinierius, nors jų kūriniai ir skirsis šiek tiek savo stiliumi, tai vis dėlto niekas kitas pasaulyje negali tarti tokio lietuviško žodžio, kokį jį gali tarti lietuvis. Pasaulis vienos kalbos melodija bus skurdesnis, jeigu, Dieve neduok, kada nors ateitų laikai, kada lietuvių kalba šiame žemės kampelyje nebeskambėtų..."

     Čia ir peršasi mintis, jog mūsų kova tiek čia, tiek pavergtame krašte turi platesnį pagrindą. Mūsų tautos laisvė yra reikalinga ne tik mums patiems. Ji yra reikalinga pasauliui, nes žuvusios tautos niekas negali pavaduoti. Nustojus kuriai tautai būti, visa žmonija nebetenka savo šeimos nario. Todėl tautos žudymas yra trejopas žudymas: tai paskirų asmenų žudymas, visos tautos žudymas ir kultūrinio žmonijos įvairumo žudymas. Tauta negali būti pakartojama nei savo individualybe nei savo įnašu į visos žmonijos gyvenimą. Adomas Jakštas savo laiku yra pastebėjęs: "Atimti iš žmogaus, o juo labiau iš tautos, galią apreikšti savo turimas jėgas yra ne tiktai didžiausia neteisybė žmonijos atžvilgiu, bet ir didžiausias nusikaltimas Dievui".

     Mes kovojame už visos žmonijos gėrį. Mūsų kova stato prieš akis laužomus moralinius principus, tą prigimtąjį įstatymą, kuris draudžia kitas tautas vergti, išnaudoti ir žudyti. Mes esame reikalingi ne tiktai sau, sako S. Sužiedėlis. Mes esame reikalingi žmonijai, siekiančiai geresnės ir teisingesnės tvarkos. Ši idėja jaunimui yra kaip tik prieinamiausia: įsijungdami į Lietuvos laisvinimą bei kultūrinę lietuvišką veiklą, tuo pačiu jie ugdo visos žmonijos gėrį.

Jaunoji karta, žvelgianti į naujus horizontus dabarties akimis, privalo kurti naujas lietuviškas vertybes.

     Lietuviškoji visuomenė šiuo metu išgyvena idėjinę tuštumą, minties krizę. Visapusiškai užsiangažavusi lietuviškajam momentui, ji tam tikra prasme sustabdė minties laikrodį. To išvadoje pas mus atsirado idėjinė plokštuma. Paskelbę lietuvybę aukščiausia vertybe, ją susiaurinome ir nepajėgėme jai duoti platesnių minties sparnų.

     Jaunoji karta žvelgia į naujus horizontus dabarties akimis. Tuo pačiu ji ir privalo kurti naujas lietuviškas vertybes, ir sukti idėjinį minties ratą. Žmonijos minties sūkurys turi kelti ir mūsų tarpe naujas idėjas, jis turi mus pasiekti per lietuviškąją prizmę, jis turi gyvinti mūsų minties akiratį.

     Jaunimas gali užmegzti daug artimesnį pokalbį savo pačių tarpe. Neužsidarykime tik siaurose organizacinėse sienose. Įsijungimas į gilesnį tarporganizacinį dialogą praturtins mus pačius ir visą visuomenę. Susirinkime drauge ne vien tik šokiams ir žaidimams, bet ir artimesniam minties ryšių užmezgimui.

     Tačiau apsiriboti vien tik savo karta nėra prasminga. Dialogas turi griauti ir kartų ribas. Vyresnieji savo patyrimu ir žiniomis gali atverti naujus lobius jauniesiems, gi jaunoji karta privalo savo vyresniesiems atskleisti šiandieninio jaunuolio veidą. Pokalbis bus tik tuomet sėkmingas, kuomet jį lydės skaidrus atvirumas, nuoširdus ieškojimas ir lietuviškas kuklumas. Tam reikia pajungti visus būdus: artimą vienas su kitu bendravimą, spaudos puslapius, platesnius suėjimus, paskaitų ciklus, simpoziumus, diskusijas, stovyklas.

     O bendrų minčių, reikalų, problemų turime. Su jomis susiduriame kiekvieną minutę ir jų įtakoje gyvename. Mums tam tikro rūpesčio turėtų kelti moralinis šio krašto lygis. Ligi šiol į šią problemą esame kreipę permažai dėmesio. Kaip moralinė Amerikos padėtis veikia mus, jaunuosius ir vyresniuosius? Kiek ji apsprendžia mūsų, kaip lietuvių ir kaip žmonių, gyvenimo būdą? Kiek ji turi įtakos į mūsų šeimų gyvenimą? Į jaunimo brendimą? Ar mes turime pareigą tą moralinį stovį kelti savoje aplinkoje?

     Pirmieji moralinio nuosmukio daigai pradeda rodytis ir mūsų tarpe. Kai lietuvybės vardan atleidžiamos nuodėmės, tuomet ir pati lietuvybė yra piktnaudojama. Prisimena vienas momentas iš praėjusios vasaros. Būrys mūsų jaunuolių gerkles vilgino ir, jas bevilgindami, garsiai tūravojo lietuviškas dainas. Netoliese esantieji vyresnieji tuo džiaugėsi, nes, mat, mūsų jaunimas lietuviškai dainuoja.

     Šis ir panašūs pavyzdžiai, o jų yra daugiau, pradeda kelti susirūpinimą. Kokia bus nauda lietuviškajam tikslui, jei turėsime lietuviškai dainuojančią masę, bet neturėsime pilnų asmenybių? Kas svarbiau: pilnutinis žmogus, nepasimetęs vertybių sistemoje, ar tuščiai skambantis lietuvis, kuriam per šimtmečius puoselėti dvasiniai turtai yra tena incognita?

     Užmerkti akių ir užsikimšti ausų gyvenimo realybei negalime. Tačiau jos svarstymas nereiškia savo tautinio intereso atsižadėjimą. Lietuvybė nėra statinė vertybė, kuri nesikeičia ar negali keistis. Gyvenimas yra dinamiškas. Jis reikalauja naujo žvilgsnio, naujo priėjimo, naujo sprendimo. Čia ir iškyla pasitikėjimo savimi klausimas. Jei tuo, apie ką kalbame ir deklaruojame, negyvename ir netikime, tuomet turime ir lietaus lašo bijoti. Bet, jei esame tvirti savo įsitikinimuose ir jiems užsiangažavę, tuomet baimei neturime jokio pagrindo.

     Tuštumos gamta nepripažįsta. Ir žmogaus gyvenime tuštuma yra nepakenčiama. Ji užpildoma tuo, kas tuo momentu artimiausiai pasitaiko. Mums tai gali būti pavojingu žaidimu. Todėl jaunoji karta gali ir turi padėti šviežiom ir prasmingom idėjom tą tuštumą užpildyti. Ir minties tuštumos negalime toleruoti.

     Kq gali jaunimas atlikti Lietuvos laisvinimo darbe.

     Žvelgiant į Lietuvos laisvinimo darbą, tenka pripažinti, jog mūsų organizacinė struktūra nėra lanksti. Gi gyvenimas dažnai reikalauja nepaprasto lankstumo, greitos orientacijos ir tikslios akcijos, reaguojant j dienos įvykius. Prie šio darbo vis daugiau gali prisidėti jaunimas.

     Ligi šiol nesame tinkamai išnaudoję plačios šio krašto spaudos savo tikslams. Norime patekti į didžiųjų dienraščių ir žurnalų puslapius. Tas sveikintina. Bet kartu neturime pamiršti, jog yra tūkstančiai mažesnių laikraščių ir spaudinių. Į juos patekti daug lengviau. Gi jų įtaka į viešosios opinijos formavimą yra nemaža. Jie vaidina svarbų vaidmenį tiek politiniame, tiek kultūriniame gyvenime. Į juos reikia atkreipti didesnį dėmesį. Yra visa eilė profesinių bei specifinių žurnalų, kuriuose juos įdomaujantieji klausimai apie Lietuvą gali rasti vietos. Greitas ir tikslus reagavimas laiškais ir telegramomis į spaudą bei vadovaujančius asmenis lietuvių vardu mums neš naudos. Nebūtinai turime kalbėti tik lietuvišku klausimu, bet visuomet privalome kalbėti lietuvių vardu. Kalbėkime lietuvių vardu, kad būtume girdimi ir jaučiami. Čia vėl pabrėžiame: čia mokslus baigusi jaunoji karta šiam darbui yra tinkamiausia.

     Mes keliame Lietuvos klausimą daugiausia politiniuose sluogsniuose. Tai yra būtina ir reikalinga. Tačiau jau yra pribrendęs laikas kalbėti ir apie save, apie mus. Lietuva daugumui šio krašto gyventojų yra tik dar viena valstybė kažkur tai prie Baltijos jūros. Bet mes esame čia, mes čia gyvename, mes norime ar nenorime esame šio krašto dalimi. Todėl vertėtų informuoti ir gyvenamą aplinką apie save. Tuomet svetimiesiems ir pati Lietuva bei jos kančia pasidarys artimesnė ir suprantamesnė.

     Šioje srityje būtų naudinga pagalvoti apie paruošimą ir išleidimą sociologinės studijos apie šio krašto lietuvius. Tai turėtų būti skersinis piūvis viso lietuviško gyvenimo, žvelgiant į jį iš sociologinio, psichologinio ir ekonominio taško. Kaip žmogus, taip ir bendruomenė yra veikiama ir veikia į gyvenamą aplinką. Kas mes esame? Kur einame? Kokios socialinės sistemos mus veikia? Ar mūsų bendruomenė skiriasi nuo kitų mažumų šiame krašte? Kiek ir kuo mes prisidedame prie gyvenamo krašto kultūrinio ir visuomeninio lygio kėlimo? Su kokiomis problemomis susiduriame? Kaip jaunoji karta išgyvena dviejų pasaulių junginį?

     Turime visą eilę akademikų, čia baigusių aukštuosius mokslus, kurie savo darbu galėtų prisidėti prie tokios studijos paruošimo. Gi Lietuvių Bendruomenė būtų logiškiausias tokio darbo iniciatorius.

* * *

     Čia pateikėme vieną kitą sugestiją Jaunimo Metus padaryti prasmingesniais, o jų veiklą — konkretesne. Prie šių pastabų norisi pridėti sekančią mintį, taikytiną visam lietuvių jaunimui, tiek esančiam ten, okupuotoje Lietuvoje, tiek išeivijoje plačiame pasaulyje, tiek netrukus suvažiuojančiam iš įvairių kraštų į Pasaulio Lietuvių laimimo Kongresą Čikagoje.

     Praėjusiais metais Adlai Stevenson buvo paruošęs savo draugams kalėdinį sveikinimą, kurio, deja, niekuomet neišsiuntė. Jis rašė: Jeigu tu lyginsi save su kitais, gali nusivilti ir nusiminti, nes pasaulyje visuomet bus už tave geresnių žmonių. Džiaukis ir didžiuokis savo laimėjimais bei užsimojimais. Eik savo pasirinktu keliu, nors ir paprasčiausiu, nes tai vienintelė nekintanti vertybė šių dienų nepastovume.

     Parafrazuokime šio didžiojo Amerikos politiko žodžius ir taikykime juos išeivijos lietuvių jaunimui: Jei mes lyginsime savo tautą su kitomis, galime nusivilti ir nusiminti, nes pasaulyje visuomet buvo už mus didesnių ir geresnių tautų. Džiaukimės ir didžiuokimės lietuviškais laimėjimais ir nepailskime užsibrėžtuose darbuose. Eikime savo tautos keliu, nes tai nekintanti vertybė mūsų kovoje už Lietuvos ateitį. * * *