Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1966m. 7 Liepa-Rugp.

Vol. XVII Nr. 7 Liepa-Rugpiūtis / 1968 / July-August

* * * GYVENIMUI TEKANT    266

K. Trimakas, S. J. SIEKIANT SUGYVENIMO IR VIENYBĖS    268

Dekretas VIENYBĖS ATSTATYMAS (I)    270

Vysk. P. Brazys ir vysk. V. Brizgys     INTERVIU APIE EKUMENIZMĄ LIETUVIŲ TARPE    273

Kun. P. Dilys EKUMENINIO JUDĖJIMO BRUOŽAI    276

Kun. A. Trakis VIENIJIMOSI PASTANGOS    278

E. Gerulis BENDRAS PAVOJUS JUNGIA    280

Kun. V. Cukuras PRAKTIŠKOS GALIMYBĖS    283

Atsakymai į anketą SUGYVENTI — NEIŠVENGIAMA, VIENYTIS — SUNKU    284

K. Trimakas, S. J. KAS YRA EKUMENINIS SĄJŪDIS    296

A. Grauslys MEILEI BRĘSTANT    298

J. Vaišnys, S. J. TRUMPI ATSAKYMAI    302

G. Ivaškienė SUBRENDIMO PAŽYMIAI    303

M. Landas NEVELTUI ŽEMĖJ GYVENU    304

*  * * IŠKARPA IŠ ANAPUS    305

D. Lukienė ir S. Semėnienė EKRANO MIRGESY    306

SKAITYTOJO ŽODIS    308

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.

Vyresnysis redaktorius Juozas Vaišnys, S. J.

Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.

Dr. Arūnas Liulevičius Techninė redaktorė Birutė Bulotaitė

Foto redaktorius Algimantas Kezys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J.

Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.

Prenumerata metams — 4 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

 

PASKUTINIUOJU METU daugiau negu bet kada ankščiau Dievas žadina susiskaldžiusius krikščionis apgailėti susiskaldymą ir ilgėtis vienybės. Daug kas yra pajutę šios malonės impulsą; diena iš dienos plečiasi Šventosios Dvasios puoselėjamas sąjūdis ir tarp mūsų atsiskyrusiųjų brolių, siekiąs atstatyti vienybę tarp visų krikščionių. Tas visas sąjūdis vienybėn yra vadinamas ekumeniniu. Jam priklauso tie, kurie šaukiasi triasmenio Dievo bei išpažįsta Jėzų savo Viešpačiu ir Išganytoju.

Iš Katalikų Bažnyčios Visuotiniame Susirinkime priimto Dekreto apie Ekumenizmą

GYVENIMUI TEKANT

■    JAUNIMO METŲ VIDURVASARIS

     Jaunimo vadovų studijų savaitė, didžioji stovykla Dainavoje ir Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas — tai trys pagrindiniai Jaunimo metų įvykiai vidurvasario karštyje.

     Našiausiai pasidarbuota Jaunimo vadovų studijų savaitėje, artimiau pabendrauta įvairias jaunimo organizacijas apėmusioje didžiojoje stovykloje, giliausiais įspūdžiais pagyventa pačiame Kongrese — akademine programa, ypač H. Nagio, St. Lozoraičio bei Ant. Sužiedėlio paskaitomis, parodomis, lietuviška D. Lapinsko "Lokio" opera. Dainų Švente bei sekmadienio pamaldomis: evangelikų — Tėviškės bažnyčioje; katalikų — šv. Kryžiaus ir Marijos Gimimo bažnyčiose vyskupams Braziui ir Brizgiui atnašaujant Mišias kartu su lietuvių jaunimo dvasios vadais iš įvairių pasaulio kraštų.

     Kongresas veržėsi ir iš savo ribų: apeliuodamas atsišaukimu Lietuvos laisvinimo reikalu į Jungtines Tautas.

     Kongresas veržėsi ir į ateitį, priimdamas nutarimą burti jaunimą prie Lietuvos Bendruomenės, organizuojant jaunimą apjungiančius ir jų veiklą derinančius komitetus.

     Pagaliau tikimasi, kad Kongresas, uždegęs dalyvius tautiniu entuziazmu, bus akstinas gyvesnei lietuviško jaunimo veiklai visame pasaulyje.

■    NAUJA TAKTIKA LENKIJOJE

     Gomulkos vyriausybė bando nauja taktika suskaldyti Lenkijos katalikus. Vienam Lenkijos arkivyskupui skatinant tikinčiuosius dalyvauti žemiškojo miesto statyboje, vyriausybės laikraštis vedamajame kvietė krašto katalikus burtis apie kalbėtoją, o ne apie reakcionierių kardinolą.

     Taip kalbėjęs arkivyskupas yra iniciatorius neseniai parašyto laiško, kuriame Lenkijos vyskupai išreiškė savo lojalumą kardinolui Višinskiui. Dėl to ši Gomulkos naujoji taktika vargiai gali pasisekti.

Skaityti daugiau:

Siekiant sugyvenimo ir vienybės

Vienas svarbiausių reiškinių krikščionių pasaulyje yra besiplečiančios pastangos tarp skirtingų grupių draugiškiau sugyventi, bendrauti ir net vienytis. Kristus troško, kad jojo sekėjuose klestėtų vieningas sugyvenimas. Visgi dėl nesuvaldomo blogio jų tarpe buvo skaldomasi nuo pat pirmųjų dienų. Tačiau, kur rasdavosi skilimas, rasdavosi ir pastangos tą skilimą atitaisyti. Net ir didžiausi susiskaldymai Rytuose ir Vakaruose neapsiėjo be siekimo tuoj pat susiskaldymo žaizdas užgydyti. Deja, vienijančios pastangos tada dar buvo mažesnės už skaldymosi jėgas: juk paprastai net brolių ginčo pradžioje būna daug kartumo; tik kartumui išsekus pajuntama, kad, nors pyktasi, tebeesama broliai. Šiandien tas pajutimas apima vis gausesnius krikščionių būrius. Pirmosios platesnio masto vienijimosi pastangos prasidėjo prieš pusšimtį metų protestantų tarpe. Katalikų Bažnyčia, skelbdamasi vienintele tikrąja, tuomet laikėsi nuošaliai. Visgi ir katalikų tarpe ekumeninė dvasia brendo, o Jono XXIII sušauktas Visuotinis Susirinkimas katalikų tarpe ekumenizmą įpilietino "Dekretu apie Ekumenizmą", juos kviesdamas visu krikščionišku nuoširdumu bendrauti su atsiskyrusiais broliais. Ekumeninis sąjūdis turi maždaug sekančias gaires: 1) vieni kitus pažinti, 2) melstis, 3) išsiaiškinti, 4) bendradarbiauti ir 5) vienytis.1) Pažinti: pradžioj vieni kitų nekentę, paskui ignoravome. O ignoracija ir nepažinimas santykius tiktai aptemdo. Tik pažintimi galima išsiugdyti pagarbą ir meilę. Dėl to reikia įvairių grupių krikščionims susitikti, susipažinti ir bendrauti. 2) Melstis: krikščionių vienybė yra Kristaus norima, bet jai atsiekti dar yra daug kliūčių, kurias nugalėti galima tik Dievo pagalba. Tad jo malonės prašant reikia melstisvieniems su kitais ir vieniems už kitus. 3) Išsiaiškinti: nesusipratimai trukdo ne tik vieniems kitus pažinti, bet taip pat suprasti kitų įsitikinimus, kuriuos esame linkę savaip "įrėminti". Kitų įsitikinimai teisingai suprantami tik jiems patiems juos išaiškinus. Tad reikia daugiau pokalbio. 4) Bendradarbiauti: krikščionybė jos išpažinėjams stato tuos pačius tikslus ir uždavinius, kuriuos galima lengviau įvykdyti sutelkiant jėgas ir tarpusaviai bendradarbiaujant. Todėl lauktina, kad tarp jų išsivystytų vis didesnis bendradarbiavimas. 5) Vienytis: pažinimas, malda, išsiaiškinimas ir bendradarbiavimas natūraliai veda į artimesnius dvasinius ryšius, vainikuojamus krikščioniška meile. Susikūrusi dvasinė vienybė vis labiau ieškos išorinės išraiškosne vienalyčio unifor-muotumo, bet didžios bendruomenės organiško junginio.

Šiuo specialiu "Laiškų Lietuviams" numeriu apie ekumenizmą siekiame lietuvių visuomenėje skleisti krikščioniško sugyvenimo mintį. Pirma tad spausdiname Vatikano II Susirinkimo priimtą "Dekretą apie Ekumenizmą", paskui abiejų lietuvių vyskupų išeivių teigiamus atsiliepimus, toliau mūsų evangelikų brolių ekumeninius svarstymus: prasminįkun. P. Dilio, istorinįkun. A. Trakio ir statistinįE. Gerulio. Iš katalikų: kun. V. Cukuras nurodo kai kurias praktiškas galimybes, o K. Trimakas, S. J., apibūdina patį ekumeninį sąjūdį. Anketų pasisakymuose atsispindi ekumenizmui pritariančiųjų nuomonės bei nuotaikos. Tai pirmas lietuvių katalikų - protestantų susitikimas spaudoje. Juo, kaip ir aplamai visu ekumeniniu sąjūdžiu, neieškome pigaus visų krikščionių grupių susiliejimo, bet krikščioniško sugyvenimo ir vienybėstokios, kokios nori pats Kristus.

Kęstutis Trimakas, S. J.

Vienybės atstatymas

Dekretas apie Ekumenizmą,priimtas Visuotinio Katalikų Bažnyčios Susirinkimo 1965 m.

     Vienas pagrindinių II Vatikano ekumeninio susirinkimo siekių yra varyti pirmyn visų krikščionių vienybės atstatymo darbą. Juk Viešpats Kristus įsteigė tik vieną vienintelę Bažnyčią, bet daugelis krikščionių bažnyčių skelbiasi žmonėms tikruoju Jėzaus Kristaus palikimu. Visos išpažįsta save Viešpaties mokinėmis, bet yra skirtingai įsitikinusios ir eina skirtingais keliais, tarsi pats Kristus būtų pasidalinęs (plg. 1 Kor. 1, 13). Aišku, jog šis pasidalinimas ir atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui — skelbti evangeliją visai tvarinijai.

     Tačiau amžių Viešpats išmintingai ir kantriai vykdo mumyse, nusidėjėliuose, savo malonės planą. Paskutiniuoju metu jis ėmė gausiau skleisti tarp savęs pasidalinusiuose krikščionyse gailestį ir vienybės troškimą. Ši malonė yra visur palietusi labai daug žmonių. Ir nuo mūsų atsiskyrusiųjų brolių tarpe. Šventajai Dvasiai veikiant, kaskart stiprėja sąjūdis visų krikščionių vienybei atstatyti.

     Šiame vienybės sąjūdyje, kuris yra vadinamas ekumeniniu, dalyvauja garbinantieji triasmenį Dievą ir išpažįstantieji Jėzų Viešpačiu bei Išganytoju. Dalyvauja ne vien paskirai, bet ir susibūrę į bendruomenes, kuriose išgirdo evangeliją; jas vadina savo ir Dievo Bažnyčia. Kone visi, nors skirtingu būdu, trokšta vienos ir regimos Dievo Bažnyčios, kuri būtų tikrai visuotinė ir pasiųsta į visą pasaulį, kad tasai atsiverstų į evangeliją ir taptų Dievo garbei išganytas.

     Šis šventasis Sinodas į visa tai žvelgia su džiaugsmu. Doktriną apie Bažnyčią jau nušvietė. Dabar, apimtas troškimo, kad būtų atstatyta vienybė tarp visų Kristaus mokinių, nori ištiesti pagalbos ranką visiems katalikams — nurodyti kelius ir būdus bendradarbiauti su ta juos kviečiančia Dievo malone.

I. KATALIKIŠKIEJI EKUMENIZMO

PRINCIPAI

Bažnyčios vienybė

Vertimas A. Tamošaičio, S.J. Vertime laikomasi taisyklės, pradėdami tikrinį daiktavardi “Bažnyčia” didžiąją raide (pvz. Kristaus Bažnyčia, Ortodoksu Bažnyčia), o bendrinį — mažąja (pvz. visos bažnyčios). Kituose šio numerio rašiniuose paliekama taip, kaip parašė autorius.

Skaityti daugiau:

Ekumenizmas,

kurio siela yra vienybės siekianti meilė

PIRMAS KLAUSIMAS: Kokią vertę matote ekumeniniame sąjūdyje, kuris, pagal Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime priimtą "Dekretą apie Ekumenizmą", yra "puoselėjamas Šventosios Dvasios malonės" įvairiose krikščionių grupėse?

Antrasis Visuotinis Vatikano Susirinkimas ne pradėjo ekumeninio sąjūdžio Katalikų Bažnyčioje, o tik jį "įpilietino", suorganizavo ir padarė pirmaeiliu savo uždaviniu. Susirinkimas aiškiai norėjo, kad liturginis, struktūrinis, teorinis ir praktinis Bažnyčios atsinaujinimas prisitaikintų prie šio uždavinio. Todėl ir mūsų visų rūpestis turi būti galimai greičiau ir geriau Įsijungti į tą ekumeninio darbo barą, kuris mums yra prieinamas tėvynėje ir tremtyje.

Vysk. Pranas Brazys, M.I.C.

Interviu su lietuviais katalikais vyskupais katalikų - protestantų sugyvenimo klausimu

Ekumeninio sąjūdžio vertę, jeigu jis vystysis kaip tikimasi, trumpais žodžiais sunku išreikšti. Lengviau yra pasakyti, kaip šiandien pasaulis atrodytų, jeigu krikščionys niekad nebūtų suskilę. Reikia tikėtis, kad visa žmonija būtų jau pakrikštyta su visomis to pasėkomis kultūroje ir visame žmonijos gyvenime; apie tokias nelaimes kaip bolševizmas, nacismas ar kitos prieš mūsų laikus, nebūtų buvę nei kalbos. Daugybė blogybių gimė, klestėjo, klesti, kad krikščionys neranda bendros kalbos, kaip jas pašalinti. Kiek laiko ir gerų pastangų bus išeikvota nors ir geriausioje dvasioje vienybės beieškant ir ką tuo laiku ir tomis pastangomis galėtumėm pasiekti, jeigu nebūtumėm suskilę. Kaip seks toliau, ekumeninio sąjūdžio mes nepradedame — jis visada buvo. Mūsų laikais jo dvasia gal kiek kitokia. Iš geros valios ir Dievo malonės daug ko gero galime laukti. Tikėkimės, kad dar mūsų laikais daug ko gero sulauksime.    Vysk. Vincentas Brizgys

ANTRAS KLAUSIMAS: Kokie motyvai skatina krikščionis siekti tampresnių ryšių, sugyvenimo ir net vienybės?

Atsakoinybės jausmas ir sąmonė už žmonijos išganymą, faktas, kad Kristus įsteigė vieną, o ne kelias Bažnyčias, kad šv. Mišių auka. Eucharistija, Sakramentai ir kiti malonių šaltiniai, Kristaus palikti ne kuriai vienai grupei, o visiems per Krikštą tapusiems Kristaus Mistinio Kūno nariais. Protaujantis žmogus negali ramiai jaustis matydamas, kiek daug krikščionių tų dalykų net nežino ir jais nesinaudoja.

Vysk. Vincentas Brizgys

Skaityti daugiau:

EKUMENINIO JUDĖJIMO BRUOŽAI

Tik remiantis dideliais religiniais troškimais

KUN. POVILAS DILYS

     Pastangos tarp įvairių krikščionių bendruomenių sukurti geresnius ir šiltesnius santykius nėra naujos, bet paskutiniu laiku jos tiek pagyvėjo, kad net kalbama apie ekumenišką laikotarpį Bažnyčios istorijoje. Paskutinieji du popiežiai, Jonas XXIII ir dabartinis Paulius VI, sušaukę ir pravedę Antrąjį Vatikano Suvažiavimą, ir pasaulinio masto protestantų teologai bei bažnyčios veikėjai, kaip O. Dibelius ir H. Asmussen, savo raštuose patvirtino tiesą, kad Kristaus Bažnyčios vienybė yra lemiantis mūsų šimtmečio klausimas. Nėra abejonių, kad pavienio krikščionio ekumeniškas nusistatymas yra gilus troškimas, kad bažnyčios viena kitą geriau suprastų, arčiau sugyventų ir ieškotų vienybės. Tai mums įsakė pats Jėzus Kristus Jono Evangelijoje (17, 21): "Kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje..." Apaštalas Povilas laiške Efeziečiams (4, 1-16) tai aiškiai pabrėžia. Todėl ekumeniškas nusistatymas tik tada turėtų vertę Dievo akyse, jei išeitų iš mūsų gilaus įsitikinimo, kad čia veikiame Kristaus vardu. Mūsų pagrindas yra mūsų krikščioniškas tikėjimas, kad Kristuje esame visi sujungti ir, nepaisant įvairių konfesinių skirtumų, Kristaus esame įpareigoti tą dvasinę vienybę, kaip tik galima, pagilinti ir skleisti. Tai yra pirmas ir svarbiausias žingsnis pozityviai tarp krikščionių ekumeniškai veikti. Yra gana paplitusi idėja, kad paskutiniu laiku ekumeninis judėjimas pagyvėjo dėl atsakingųjų Bažnyčios veikėjų baimės, jog visai krikščionijai gresia pavojus iš bedieviškų šio pasaulio galybių. Savo esme tai yra klaidingas tvirtinimas. Ekumeninio judėjimo pagrindas glūdi religinėje, ne politinėje plotmėje.

Kun. Povilas Dilys yra evangelikų reformatu žurnalo “Mūsų Sparnai” redaktorius; neseniai jų bažnytinio sinodo išrinktas superintendentu.

     Tik remdamiesi dideliais religiniais troškimais, privalome pradėti ekumeniškus pokalbius tarp atskirų konfesijų. Tikėjimas, kad Kristaus tiesa yra didesnė už žmogaus pažinimą. Jo veikla yra vertingesnė už mūsų, yra tikrojo ekumenisto veikianti jėga. Ekumeniškai nusiteikęs žmogus žiūri į krikščionis virš savo konfesijos; mylėdamas savo artimą, jis meilėje stengiasi iš vienos pusės siekti visų vienybės Kristuje, o iš kitos pilnai supranta, kad ta vienybė kol kas negalėtų būti įgyvendinta. Iš to taško žiūrint, kiekviena krikščionių denominacija turi savo vietą dideliame Dievo žmonijos gelbėjimo plane.

Skaityti daugiau:

KRIKŠČIONIŲ VIENIJIMOSI PASTANGOS

KUN. ANSAS TRAKIS

     Faktai ir idėjos iš protestantų pasaulio

    Pagal Pasaulio Liuteronų Sąjungos dokumentą krikščionija skaito 775 milijonus narių, trečdalį žmonijos. Ji yra pasidalinusi bažnyčiose sekančiai: 393 mil. Romos Katalikų Bažnyčioje ir 382 mil. kitose bažnyčiose, kurios didžiausioj daugumoj apjungtos Pasaulio Bažnyčių Taryboje. Pastarosios pasiskirsto sekančiai: Ortodoksų Bažnyčiose 136 milijonai, evangelikų liuteronų 72,5 mil., presbiterijonų — reformatų 50 mil., anglikonų 40 mil., baptistų 24 mil., metodistų 20 mil., sekminininkų 10 mil., kongregacionalistų 2 mil. ir kitos denominacijos po mažiau, bet iš viso 28 milijonai. Turint omenyje, kad šituose skaičiuose yra nemažai ir tik vardinių krikščionių, tad vieningas krikščionių stojimas prieš bilijonus turėtų būti būtinas.

EKUMENIŠKASIS BEI VIENYBĖS SĄJŪDIS

    Siekimas vieningos krikščionijos yra toks pat senas, kaip ir pati krikščionija. Štai jau apaštalas Povilas, rašydamas korintiečiams, įspėja: "O aš graudenu jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kad jūs visi vienaip kalbėtumėte ir kad jūsų tarpe nebūtų susiskaldymų, bet kad jūs būtumete glaudžiai susijungę, vienaip protaudami ir turėdami vienokią nuomonę. Nes Chloes namiškių man pranešta apie jus, mano broliai, kad jūsų tarpe yra nesutikimų. O turiu galvoje tai, kad kiekvienas jūsų sako: "Aš esu Povilo", "aš Apolo", "aš Kefo", "aš Kristaus". Ar Kristus yra padalytas?" 1 Kor. 1, 10—13.

    Tačiau ekumeninės koncilijos arba tarybos susidarė visuotinėje Bažnyčioje ketvirtame amžiuje. Jų visuotinumas, katalikiškumas, nebuvo ginčijamas, kol visuotinė Bažnyčia buvo vienalytė, nors pasireiškė įvairiais pavidalais. Bet regimoji Bažnyčia pasidalino išorinėmis grupėmis, kai

Kun. Ansas Trakis yra evangeliku liuteronų Tėviškės parapijos kunigas ir jų laikraščio “Svečias” faktinis redaktorius.

Skaityti daugiau:

Bendras pavojus jungia ekumenizman

KOKIA KRIKŠČIONYBĖS ATEITIS?

EUGENIUS GERULIS

Eugenius Gerulis yra veiklus pasaulietis, Lietuviu Evangelikų Reformatu Bažnyčios Tremtyje Kolegijos generalinis sekretorius.

     Lietuviai požiūriais į ekumenizmą pasidalina į tris grupes: vieni yra UŽ, antri — PRIEŠ, treti, "neutralieji", sako: "Pagyvensim, pamatysim. Ko čia skubėti".

     Tačiau tikrumoje susidaro ne trys, o tik dvi stovyklos. Vienoje matome tuos, kurie ekumenizmą remia, kitoje — kurie jo neremia.

     Daugelis kitų tautų šiame reikale lietuvius yra toli pralenkę. Plačioji lietuvių visuomenė ekumeniniu klausimu iki šiol dar nėra išsamiau net supažindinta. Ekumenizmui iš įvairių taškų kritiškai apžvelgti reikėtų didelės ir išsamios studijos, nušviečiant jo teigiamybes, galimas neigiamybes ir lemtingą jo svarbą ateities krikščionijos plėtotei.

     Pasaulinėje spaudoje linksniuojamų UŽ motyvų čia neminėsiu, o tik paliesiu vieną UŽ priežastį, kurią, norime ar nenorime, mums gimdo didėjanti nekrikščioniškojo pasaulio grėsmė.

     Visi žinome, kad tiek krikščionių, tiek ir nekrikščionių gyventojų skaičius pasaulyje sparčiai auga, tačiau mažai kas atkreipia dėmesio, jog krikščionių prieauglis yra žy-

L E N T E L Ė NR. 1


LENTELĖ NR. 1. Pasaulio žmonija, krikščionys ir nekrikščionys bei jų prieaugliai. Nekrikščionių yra du kartus daugiau negu krikščionių.

Skaityti daugiau:

Kokios praktiškos galimybės lietuvių tarpe

EKUMENINIS POKALBIS

KUN. VALDEMARAS CUKURAS

    Ekumeninio dialogo (pokalbio) reikalingumu niekas neabejoja, nors šis pabudęs interesas nevienodai stiprus bei dinamiškas lietuvių visuomenės sluogsniuose. Man regis, kad inteligentų, ypač jau šiame krašte mokslus baigusių tarpe, jaučiama platesnė nuoširdaus draugiškumo dvasia kitaip tikintiesiems. Lietuvoje mokslus baigusieji, kunigai ir pasauliečiai, rodo tam tikro nerimo ženklų, ypač tie, kurie augo gyvai anais laikais pabrėžtoje katalikiškosios akcijos atmosferoje, dar gana skeptiškai seka Vatikano II pajudintas naujas sroves pačioje Bažnyčioje ir josios pastangose tiesti ranką kitų konfesijų sambūriams.

    Man atrodo, kad ekumeninio pokalbio vaisingesniam vystymuisi tektų pirmiausia Įtraukti šią jaunąją kartą, kuri natūraliai yra atviresnė naujajai dvasiai.

    Kokios praktiškos galimybės? Lietuvių tarpe visas šis ekumeninis eksperimentas yra toks naujas, kad neįmanoma daryti jokių projekcijų ateitin. Mūsų dvasinė būklė, mūsų konfesiniai ginčai (jeigu tokių tikrai būta) yra labai mažo, provincialinio, parapijinio masto. Tik tose apylinkėse, kuriose katalikai tiesiog susidurdavo su gana skaitlinga evangelikų - reformatų mažuma (Biržuose - Šiauliuose) arba evangelikais -liuteronais (Klaipėdos krašte), iš viso kildavo klausimas: kas mes, kas jie? Nepriklausomybės laikais nesuskubom, ir gal net nenorėjom, pakilti į kultūringesnio pokalbio plotmę, nes katalikiškoji akcija tada nudažė mūsų katalikų mąstyseną, o protestantų mažumos psichinė nuotaika — dar labiau pabrėžti skirtumus — vieni stengėsi kultūroje, ekonominiame gyvenime pakilti aukščiau už katalikus, kiti sąmoningai izoliavosi. Taigi, gana provinciališkas gyvenimo etas.

Skaityti daugiau:

SUGYVENTI - NEIŠVENGIAMA, BENDRAUTI - REIKALINGA, VIENYTIS - SUNKU.

Į anketą atsiliepusieji katalikai, evangelikai ir stačiatikė pasisako už krikščionišką bendravimą.

     Norėdami pajusti lietuvių išeivių tarpe vyraujančias nuomones ir nuotaikas apie skirtingų krikščionių sugyvenimą, išdalinome anketą 50 asmenų, katalikams ir protestantams po lygiai. Sulaukėme 10 atsakymų: 5 katalikų, 4 evangelikų reformatų ir 1 stačiatikės.

     Įdomūs yra ne tik patys atsakymai, bet ir išreikšti motyvai, kodėl jie atsako arba neatsako. Viena atsisakiusi rašyti pastebėjo: "Neatsakysiu į anketą — kartočiau tik skaitytas mintis". Kitas rašo, kad jis apsisprendė atsakyti, nes pagalvojo, kad "gal ir bus kam įdomu paskaityti ne tik šios srities specialistų mintis, bet ir trumpus nekvalifikuotus pasisakymus vidutinio amžiaus žmogaus, lietuvio išeivio". Pati įdomiausia yra stačiatikės pastaba: "Nesu lietuvaitė ir lietuviškai nesuprantu; ta anketa buvo man ekumeninių draugų išaiškinta. Bet su visa širdimi esu dvasioje tarp žmonių, kurie stengiasi pašalinti kliūtis, skiriančias mūsų bažnyčias, nežiūrint kokiai tautybei jie priklauso. Todėl ir nutariau anketą užpildyti".

     Nuo išvadų tenka susilaikyti, tik norisi pateikti porą pastabų: 1) visi atsakiusieji pasisakė už sugyvenimą ir 2) didelis skaičius neatsakiusiųjų perša mintį, kad šiuo klausimu daug kas arba nuomonės neturi, arba nenori (o gal nedrįsta) pasisakyti.

     Skaitant pasisakymus, naudinga žinoti pasisakančiųjų amžių ir tikybą. Tad pateikiame sąrašą: kun. Povilas Dilys (evangelikas reformatas, 60 m. amžiaus), H. Dilienė (ev. reform., 58 m.), E. Dilytė (ev. reform., 21 m.), L. Finkeistein (stačiatikė, 53 m.), E. Gerulis (ev. reform., 44 m.), V. Kasniūnas (katalikas), A. Kasulaitis (katal., 37 m.), K. Keblys (katal.), E. Petrauskaitė (katal.), A. Vitkus (katal., 42 m.).

PIRMAS KLAUSIMAS: Kaip žvelgiate į skirtingų krikščionių grupių pastangas sugyventi, bendrauti ir net vienytis?

Pozityviai, kaip į būtiną dalyką.

Kun. Povilas Dilys

Skirtingų krikščionių grupių pastangos bendrauti ir net vienytis, mano nuomone, yra sveikintinos. Juk krikščionybė prasidėjo kaipo viena grupė, kuri, laikui bėgant, dėl įvairių priežasčių, suskilo į daugelį. Taigi, kodėl nėra normalu laukti ir tikėtis, kad, esant geriems norams, tos grupės negalėtų suartėti, o gal net ir grįžti į vieną avidę.        Aleksas Vitkus

Skaityti daugiau:

KAS YRA EKUMENINIS SĄJŪDIS

Gerb. Redaktoriau,

     Atsakydamas į mano faktus, liečiančius katalikų ir protestantų bendravimą praeityje, Jūs pabrėžėt, kad mano suminėti faktai yra daugiau asmeniniai ir grupiniai, o taip pat ne religiniai. Bet tuo tarpu Jūs aplenkėt esminį mano suminėtą faktą, kad, “kai popiežius Jonas XXIII gyveno paskutines dienas, gavau ilgą broliui katalikui užuojautos sklidiną bičiulio protestanto laišką. Jis gailėjosi didžiojo popiežiaus ir užuojautos mintimis dalinosi su savo bičiuliu kataliku”.

     Iš to matome, kad asmeniniai ir grupiniai santykiai artino mus religinei tolerancijai. Ar tai nebuvo riba ekumeninių santykių, kuriuos, pagal red. Kęstutį Trimaką, S. J., aš nepilnai supratęs?

     Čia noriu pacituoti tik ką gautą poeto Bernardo Brazdžionio laišką:

“Gerai parašei apie Biržų protestantus. Ir aš iš to paties ežero pakrantės, kartu augęs, mokęsis, bendravęs be jokių ekumeninių direktyvų. Pats gyvenimas davė parėdimus...”

     Antrą vertus, pavasarinius ir rudeninius silkių piknikus aš paminėjau kaip neigiamybę. Bet tuo tarpu gerb. Redaktorius tai pavertė teigiamybe. Tad būtų itin miela, kad gerb. Redaktorius aiškiau apibrėžtų tą ribą, nuo kurios prasideda ekumeniniai santykiai tarp skirtingų krikščionių.

Su pagarba VI. Ramojus

     Malonus Pone Ramojau, Mūsų pokalbyje “Katalikų ir protestantų bendravimo reikalu” (“L. L.”, balandžio nr., 170-172 psl.) Jūs teigėte, kad dabar beprasidedančlos ekumeninės pastangos lietuvių išeivių visuomenėje nėra jau tokia didelė naujiena, nes bendravimo tarp katalikų ir protestantų buvo ir anksčiau. Norėdamas parodyti šių laikų ekumeninių pastangų svarbą ir skirtumą nuo paprasto bendravimo, atsakiau, kad “ne bet koks, bet tik ant religinių pagrindų pastatytas santykiavimas tarp katalikų ir protestantų yra tikrai ekumeninis, t. y. siekiąs krikščionių vienybės”.

Skaityti daugiau:

MEILEI BRĘSTANT

7 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLYS

    Kaip pavasario žiedai dar negarantuoja būsimo vaisių atsiradimo (nes atėjusi šalna gali žiedus nušaldyti), taip ir pirmasis meilės tarpsnis, nežiūrint jo žavingumo ir grožio, dar nėra meilės pilnumas ir tikrumas, nes jame daug vaizduotės ir todėl apsigavimo galimybių. Antrasis gi meilės tarpsnis jau parodo, ar meilė buvo tikra, ar ji tebuvo vien laikinas susižavėjimas: jei ji buvo tikra, tai šiame tarpsnyje ji subręsta; jei netikra, ji virsta nusivylimu ir atsiskyrimu.

    Kalbėdami apie meilės brendimą, turime galvoje jos keitimąsi, gilėjimą laiko eigoje. Kaip kiekvienas jausmas, taip ir meilė yra gyva ir todėl keičiasi, augdama ar silpnėdama. Meilės įtampa keičiasi, nes ir besimylintys žmonės šiandien jau nėra visai tokie pat, kokie buvo vakar. Tad meilė bręsta to keitimosi įtakoje ir kasdieniame abiejų bandyme tuos besikeičiančius jausmus suderinti. Kaip kiekvienam augime, taip ir tam susiderinime gali būti ir būna krizės momentų, meilės ligų, nesusipratimų, aiškinimosi, kuriais bandome meilę gydyti, kad ją išsaugotume.

    Šiame meilės tarpsnyje, jau ne taip kaip pirmajame, meilė bręsta daug labiau atvirom ir blaiviom akim, besimylintiems žiūrint ir matant vienas kitą. Čia jie jau mato vienas kito ydas, nepatinkančias charakterio savybes ir įpročius, skirtingų temperamentų neigiamybes ir t. t. Tačiau jų meilė dėl šio blaivesnio vienas kito pažinimo nenyksta, nemažėja (tuo įrodydama jų meilės tikrumą), bet priešingai, gilėja, nes nusileidžiant ir besiderinant vis labiau jų įsisąmoninama, kad meilė yra tokia gėrybė, kuriai išsaugoti verta aukotis ir save nugalėti. Jei meilė buvo netikra, tada tokiems susiderinimams ir aukoms nerandama jėgų ir, regis, besimezgusi meilė, nesusipratimų ir abipusių užsikirtimų slopinama, pranyksta.

    Šiose įžanginėse mintyse esame paminėję, kad “meilė keičiasi ir gilėja laiko eigoje”, nes laikas parodo, ko meilė buvo verta. Jau pats didesnis metų skaičius meilėje tveriant yra nemažas įrodymas, kad toji meilė yra tikra. Tačiau, kaip rodo gyvenimas, laikas dažniausiai meilę silpnina, naikina (tuo įrodydamas, kad jį nebuvo tikra), o ir apskritai laikas veikia besimylinčiųjų nenaudai.

    Meilė bręsta vienaip nemoterystėje ir kitaip moterystėje, susidurdama vienur ir kitur su skirtingomis sunkenybėmis. Šiame straipsnyje svarstysime tuos skirtingus kelius ir sunkenybes, kurias meilė, bręsdama, išgyvena.

MEILĖS BRENDIMAS NEMOTERYSTĖJE

    Ar meilė keisdamosi tikrai bręsta ir gilėja, tai galima pažinti iš kai kurių ženklų. Tie ženklai: vis stiprėjantis egoizmo apvaldymas, vis didėjantis altruizmas, įrodomas vienas kitam aukojantis; to viso vaisius yra susiklausymas, vis labiau vienas kitą pažįstant ir susiderinant.

Skaityti daugiau:

TRUMPI KLAUSIMAI... IR TRUMPI ATSAKYMAI

    Jau kuris laikas redakcijoje guli pora trumpų klausimų, į kuriuos čia pasistengsime trumpai atsakyti.

    Ar gyvenimas yra nesąmonė?

    Kartais taip. Jeigu žmogus netiki, jeigu jis nepripažįsta nei Dievo, nei sielos, nei amžinybės, tai jo gyvenimą tikrai galima pavadinti nesąmone, nes jis čia dirba, vargsta, kankinasi, ir visiškai be jokios prasmės. Diena iš dienos jis artėja prie mirties, kuri jam nieko gero nežada. Tad tokį jo gyvenimą galima pavadinti laidotuvių procesija. Jis pats nežino, kam jis gyvena. Jam beveik nėra jokios prasmės stengtis ir ko nors siekti, nes vis tiek viskas, jo nuomone, tuoj baigsis. Tai yra gyvenime paklydęs nelaimingas žmogus, kuris nežino, iš kur jis ateina, kur jis eina, kas jis yra, koks jo gyvenimo tikslas.

    Tačiau, jeigu žmogus pripažįsta Dievą, jeigu jis save laiko Dievo kūriniu ir nuolat prisimena katekizme išmoktą atsakymą į klausimą, kam Dievas žmogų sutvėrė, tai jo gyvenimas nėra nesąmonė. Tada ne tik visas jo gyvenimas, bet ir kiekviena gyvenimo minutė yra labai svarbi ir prasminga, nes tai yra pasiruošimas amžinybei, amžinai laimei, kuri yra kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas. Teisingai yra pasakęs ir filosofas Pascalis: Žmogaus gyvenimas be Dievo yra absurdas, o žmogaus gyvenimas su

    Dievu yra paslaptis”. Tad rinkis dabar tarp absurdo ir paslapties! Be abejo, kiekvienas protingas žmogus iš šių dviejų galimybių pasirinks antrąją — paslaptį. Pripažinus Dievą, žmogui kyla daug neaiškumų, tikėjime yra daug paslapčių, bet jos žmogaus neturėtų nugąsdinti, nes kiekvienoj mokslo srity tų paslapčių netrūksta. Tad nenuostabu, kad dvasinėje, neapčiuopiamoje srityje tų paslapčių žmogus dar daugiau sutinka. Šiame gyvenime jis turi gyventi tikėjimu, o kitame galės aiškiai viską permatyti ir suprasti.

Skaityti daugiau:

SUBRENDIMO PAŽYMIAI

    Visapusiškas vyro ir žmonos subrendimas yra būtinas tam, kad vedusieji pajėgtų vienas prie kito prisiderinti. Juo aukštesnis subrendimo laipsnis, tuo daugiau galimybių laimingoms vedyboms.

    Štai šeši pagrindiniai subrendimo pažymiai, galioja įvairiems atvejams:

    1.    Sugebėjimas laisvai, be vaikiškų rezervacijų, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

    2.    Savivalda, be kurios žmogus negalės būti ir atsakomingas, nes nepajėgs prisiversti atlikti įsipareigotų uždavinių.

    3.    Emocinis suaugimas. Emociniai vaikiškas žmogus, vaikiškai reaguoja į įvairius gyvenimo sunkumus.

    4.    Jautrumas visuomenės reikalavimams. Nepaisąs visuomenės, nepajėgs gerai tvarkyti ir kasdieninių savo šeimos reikalų.

    5.    Vis augantis žmogaus individualumas. Jei jo nėra, taikymasis prie kaimynų gali pasiekti kraštutinių proporcijų.

    6.    Žmogaus asmeninė pilnuma (integrity), kurią sudaro jo sąžiningumas, teisingumas ir ištikimybė. Ji įtaigoja pasitikėjimą vieno kitu ir yra kertiniu laimingų vedybų akmeniu.

    Ir štai keletas vedybinei darnai reikalingų subrendimo pažymių:

    1.    Sugebėjimas pilnutiniai suprasti ir priimti savo rolę šeimoje — vyro, ar moters. To nepajėgiančios padaryti moterys pasimeta tarp žmonos ir motinos rolių, o vyrai apleidžia vyro ir tėvo atsakomybę. Natūralaus vaidmens prisiėmimas svarbus kūrybingų lytinių santykių išvystymui. Kai vyro ir moters rolės susikeičia, būna sunku pasiekti tobulą lytinį susiderinimą.

Skaityti daugiau:

NEVELTUI ŽEMĖJE GYVENSIU

1965 - 1966 m. "Laiškų Lietuviams” straipsnio konkurse jaunimo grupėje ketvirtąją premiją laimėjęs rašinys

MEČYS LANDAS

 

    Man bevažiuojant Kalėdų atostogoms iš gimnazijos, priešais mane traukinyje atsisėdo pagyvenęs vyriškis. Pradžioje jis į mane visiškai nekreipė dėmesio, o tik žiūrėjo pro langą. Aš tuo tarpu skaičiau knygą. Po kurio laiko, matyt, jis pastebėjo, kad knyga ne vokiška, ir manęs paklausė:

    —    Atsiprašau, kokios tamsta tautybės?

    Aš jam atsakiau:

    —    Lietuvis.

    —    Taigi, taigi. Aš jau esu apie Lietuvą girdėjęs, — pasakė jis, padarydamas visažinančio miną, — mažas žemės gabalėlis prie Baltijos jūros. Ar tamsta kaipo turistas keliaujate po Vokietiją?

    Man užėjo noras garsiai juoktis, bet, nenorėdamas jo įžeisti, susilaikiau.

    —    Ne, — atsakiau ir pridūriau, — dabar labai mažai turistų iš Lietuvos į Vakarus atvažiuoja, o jei ir atvažiuoja, tai yra saugomi, kad nepabėgtų. Mat, dabar Lietuva yra viena iš komunistų okupuotų Pabaltijo valstybių.

    —    Aha, tamsta esate emigrantas. Žinote, aš tokių emigrantų nemėgstu, — pareiškė jis ir, neleidęs man nė prasižioti, varė toliau: — jie susidėję rankas laimingai gyvena ir savo tėvynės ilgisi, vietoj to, kad, jon nuvažiavę, ką nors nuveiktų jos labui.

Mečys Landas gimė 1948 m. Šiauliuose. Okupuotoje Lietuvoje išbuvo iki 1962 m. Atvykęs su tėveliais Vokietijon, įstojo į Vasario 16 gimnaziją, kurią tikisi užbaigti sekančiais metais. Po to žada studijuoti universitete fiziką ir matematiką. Apie save Mečys mums rašo: “Labai mielai skaitau geras filosofines knygas... Labai daug klausau ir groju “beat-music”.”

    —    Jeigu daugelis pabėgusiųjų nuvažiuotų atgal, tai juos tikriausiai tuoj pat į kalėjimą įkištų, nes jie esą buožės, liaudies išnaudotojai ir vokiečių nacionalistų padėjėjai. Vakaruose emigrantai gali daug padėti tėvynei. Būdami čia jie gali laisvai rašyti spaudoje apie savo pavergtą tėvynę bei laisvai kurti, pavyzdžiui, rašyti knygas. Dabartinėje tėvynėje yra leidžiama rašyti tik tai, kas derinasi su partijos programa. Štai matote, kad emigrantai jau nėra tokie veidmainiai, ir jie turi dalį atsakomybės dėl tėvynės ateities, ir jie rūpinasi jos gėriu.

    Čia mano pakeleivis nusišypsojo dviprasmiškai ir, pažiūrėjęs pro langą, tarė:

    —    Man teks sekančioj stoty lipti, todėl aš norėčiau su tamsta atsisveikinti, nes man dar reikia pasiimti lagaminus.

    Mano pakeleiviui išėjus, aš jau nebeskaičiau, o ėmiau mąstyti: Ar tikrai emigrantai rūpinasi savo tėvyne, ar mes, jaunimas, irgi stengiamės gerai atlikti savo pareigas?

Skaityti daugiau:

IŠKARPA IŠ ANAPUS

     Mokytojų laikraštyje okupuotoje Lietuvoje nusiskundžiama, kad, ateizmą propaguojančiais mokytojais nepasitikima, nes jie tai daro iš profesinio reikalo. Iš kitu inteligentų jie nesusilaukia paramos: priešingai — pastarųjų tarpe pasitaiko tokiu, kurie religiją praktikuoja ar net viešai už religiją pakalba.

     Daugelis mokytojų skundžiasi štai kuo. Sako, kalbi su mokinių tėvais apie religinių prietarų žalą, o tie tiesiai ir atvirai rėžia: “Jums, mokytojams, taip reikia šnekėti, tai ir šnekate; jums patiems draudžia eiti į bažnyčią, tai ir neinate”.

     Iš kur kyla tokia pažiūra į mokytoją? Gal pats mokytojas davė pagrindą tokioms kalboms? Ne. Ir nėra reikalo čia ieškoti kaltųjų. Tokių kalbų pagrindas kitur. Tėvai ir mokiniai mato, kad ateistiniais klausimais kalba tik mokytojai, o kiti inteligentijos atstovai, turėdami ne mažesnį išsilavinimą, baigę aukštąsias ar specialiąsias vidurines mokyklas, apie tai jiems neretai visai nekalba. Štai kodėl tėvai kartais taip skeptiškai vertina ateistinį mokytojo žodį.

     Bet būna dar blogiau. Kai kurie inteligentai ne tik nekalba su tėvais ir visuomene ateistiniais klausimais, bet ir patys tikį religiniais prietarais, švenčia religines šventes, laikosi religinių apeigų bei tradicinių. Ypač tai pastebima vadinamųjų “didžiųjų švenčių” — velykų ir kalėdų dienomis...

     Būna daugiau pavyzdžių, kai mokyti žmonės stengiasi pabarstyti religinių minčių. Sakysime, vyksta vienos gana seniai mokyklą baigusios abiturientų laidos susitikimas. Linksma, gera nuotaika, kalbos, juokai. Ir staiga vienas (truputį įsilinksminęs) atvirai ima dėstyti religines mintis. Visi pradžioje nuščiūva, po to ima ginčytis. Beveik visi su juo nesutinka. Rodos, nieko tokio. Bet čia pat ginčą stebėję mažiau išsilavinę žmonės viską dedasi į galvą ir kitą dieną “mokyto žmogaus” mintis siunčia toliau... Beje, tas religingas “mokytas žmogus” respublikos sostinės įstaigos tarnautojas.

     Štai tokiais atvejais, mano nuomone, jau maža aiškinamojo ir paskaitinio darbo. Tokius faktus, tokius asmenis turėtų plačiau pasvarstyti partinės organizacijos, tokie faktai turėtų ryškiau nuskambėti iš įvairių pasitarimų ideologiniais klausimais tribūnų, iš laikraščių puslapių, pagaliau iš tokių “mokytų žmonių” turėtume pareikalauti ir pasiaiškinimo, ir atsakomybės už savo svaičiojimus. Tai būtų rimta parama mokyklai, tai reikštų, kad visą ateistinio fronto barą gina ne vienas karys — mokytojas, o platūs visuomenės, visų pirma inteligentijos sluoksniai. Tada ir ugnies galia būtų jau kitokia. (“Tarybinis Mokytojas”, 1966 V 5).    ***

 

Ekrano mirgesy

THE GROUP

    Įdomus Amerikos istorijoje laikotarpis, 1933 - 1939 metai, mėgintas pagauti “The Group” filme. Šios eros metu ryškios ypač socialinio gyvenimo permainos. Depresijos prislėgta tauta pergyvena išsilaisvinimą iš varžančių tradicijų. Liberalizmas, komunizmas ir, bendrai, įvairios naujos teorijos lengvai priimamos. Anksčiau nediskutuotinos temos darosi populiariom, ypač pažangiuose sluoksniuose. Moterys aktyviai pasirodo politinėje ir profesinėje plotmėje. Baigusios universitetus mergaitės nevisos norėjo tuoj ištekėti ir auginti šeimas; daugelis norėjo pamėginti savo jėgas karjeroje ar šiaip sau nevaržomai pagyventi.

    Kadangi filmas suktas pagal Mary McCarthy novelę, pristatyti visas novelėje iškeltas mintis, kurios padeda aiškiau tą laikotarpį suprasti, filme buvo, be abejo, neįmanoma. Jau ir taip jaučiasi pergrūdimas vaizduose, charakteriuose, situacijose, ir tai, atrodo, grynai dėl noro knygos turinį kuo pilniau pateikti. Pats filmas, neskaitant varginančio pergrūdimo, yra tikrai įdomus visiems suaugusiems.

    Filmo minčiai perduoti pasinaudojama gyvom gyvenimo situacijom, kurias sudaro grupė aštuonių kolegių, baigiančių universitetą 1933 metais. Jų gyvenimas sekamas šešerius metus, stebint kas su jomis šiuo laikotarpiu atsitinka. Jos visos kilusios iš gerų šeimų, visos siekia kuo aukščiausios padėties gyvenime ir visos įsitikinusios moters savarankiškumo svarba. Jos į gyvenimą žiūri per tų laikų įtakų akinius ir drąsiai mėgina savo idėjas įgyvendinti, kiekviena savo nuožiūra. Jas riša glaudūs universitete užmegzti draugiškumo ryšiai. Jos žino viena kitos paslaptis, pergyvenimus, ir viena kitai padeda nelaimėje.

    Ypač filme ryškiai iškelta tuo laiku vykstanti sparti moters vaidmens evoliucija. Čia susitinkama su tų aštuonių jaunų moterų, modernių idėjų pagautų, siekimu tas idėjas įgyvendinti. Norai dideli, jos žino, ko nori, bet, kaip paprastai gyvenime, beveik nė vienai jų netenka pasiekti tai, ko troško. Kiekvieną lydi didesnis ar mažesnis nepasisekimas.

    Filmą režisavo Sidney Lumet. Aštuonias drauges “grupėje” vaidino Candice Bergen, Joan Hackett, Elizabeth Hartman, Shirley Knight, Joanna Pettet, Mary-Robin Redd, Jessida Walter, Kathleen Widdoes. Visos savo vaidmenis gerai išpildė.

    Filmas rekomenduojamas visiems suaugusiems, bet moterims jis ypač turėtu būti įdomus.

Dalė Koklytė-Lukienė

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

LYTIS IR MEILĖ

     Negaliu ilgiau laukti Jums nepadėkojus už “Laiškus Lietuviams”. Tikrai, tai vienintelis laikraštėlis, kuris užkaišioja “degančias” spragas. Paėmus paskutinį numerį buvau daugiau negu nustebinta! Šiomis temomis buvau prašiusi rašyti daugiau kaip prieš dešimtį metų. Trūksta pačių papraščiausių žinių ruošiantis tekėti. Buvo tyla, literatūros tokiais klausimais taip kaip ir nėra. Gi rūpestis didelis. Dabar auga dukra. Nepamainoma medžiaga jai padėti. Be galo sunku tokiomis temomis kalbėti dar su vaiku 10-11 metų. Mano pageidavimas ir prašymas, kad būtų atspausdintas straipsnelis tinkamas paskaityti tokio amžiaus vaikui. Nežiūrint ką paimu skaityti, dukra prislenka artyn ir visada prašo paskaityti garsiai. Tikiu tuo galėtų pasinaudoti ne viena susirūpinusi mamelė.

     Bendrai visi autoriai ir jų straipsniai be galo įdomūs. Tai alkanam duona!

     Su pagarba ir dėkingumuAldona Biliūnienė

     Tokio lyties ir meilės aptarimo, kurį patelkia “L. L.” gegužės mėn. numeris, galima aptikti ir bet kuriam kitam, sveikos nuovokos nepraradusiam, pasauliečių leidžiamam žurnale. Iš “L. L.” buvo tikėtasi daug daugiau.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

KONKURSAS LIETUVIŠKAI GIEDAMOMS MIŠIOMS

     Liturginiam Bažnyčios atsinaujinimui tebevykstant, jausdami liturginės muzikos stoką lietuvių visuomenėje, Jaunimo Metų proga “Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą sukurti jaunimui pritaikytas lietuviškai giedamas Mišias.

Sąlygos: 1) Muzika turi būti parašyta sekančioms Mišių dalims: “Viešpatie, pasigailėk”, “Garbė Dievui aukštybėse”, “Tikiu vieną Dievą”, “Šventas, šventas”, “Tėve mūsų” ir “Dievo Avinėli”.

2) Turi būti naudojamas 1965 m. gruodžio 3 d. Liturginės Tarybos Romoje patvirtintas Mišių tekstas (randamas “Draugo” spausdintoje knygelėje, vardu “Šventos Mišios lietuviškai”; tik išpažinime “Tikiu vieną Dievą” turi būti atitaisytos dvi klaidos: vietoj “amžių amžiais gimusi iš Tėvo” turi būti “amžių amžiais gimstantį iš Tėvo” ir vietoj “gimusi, bet nesutvertą” turi būti “gimstantį, bet ne tveriamą”; “Draugo” adresas: 4545 W. 63rd St., Chicago, Illinois 60629, U.S.A.). 3) Mišių nuotaika turi būti lietuviška savo dvasia ir melodijomis. 4) Harmoninės ir kompozicinės priemonės turi būti modernios. 5) Mišios turi būti vienbalsės, bendram giedojimui, patogios eilinio balso apimčiai, bet taip parašytos, kad galėtų būti giedamos ir su mišriu choru, jei toks choras yra. Tačiau tiek choro partija, tiek vargonų palyda turi būti nesudėtingos ir nesunkiai išpildomos. 6) Mišios turi būti pritaikytos jaunimui, t. y. gyvos ir džiaugsmingos.

Skaityti daugiau: