Spausdinti

7 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLYS

    Kaip pavasario žiedai dar negarantuoja būsimo vaisių atsiradimo (nes atėjusi šalna gali žiedus nušaldyti), taip ir pirmasis meilės tarpsnis, nežiūrint jo žavingumo ir grožio, dar nėra meilės pilnumas ir tikrumas, nes jame daug vaizduotės ir todėl apsigavimo galimybių. Antrasis gi meilės tarpsnis jau parodo, ar meilė buvo tikra, ar ji tebuvo vien laikinas susižavėjimas: jei ji buvo tikra, tai šiame tarpsnyje ji subręsta; jei netikra, ji virsta nusivylimu ir atsiskyrimu.

    Kalbėdami apie meilės brendimą, turime galvoje jos keitimąsi, gilėjimą laiko eigoje. Kaip kiekvienas jausmas, taip ir meilė yra gyva ir todėl keičiasi, augdama ar silpnėdama. Meilės įtampa keičiasi, nes ir besimylintys žmonės šiandien jau nėra visai tokie pat, kokie buvo vakar. Tad meilė bręsta to keitimosi įtakoje ir kasdieniame abiejų bandyme tuos besikeičiančius jausmus suderinti. Kaip kiekvienam augime, taip ir tam susiderinime gali būti ir būna krizės momentų, meilės ligų, nesusipratimų, aiškinimosi, kuriais bandome meilę gydyti, kad ją išsaugotume.

    Šiame meilės tarpsnyje, jau ne taip kaip pirmajame, meilė bręsta daug labiau atvirom ir blaiviom akim, besimylintiems žiūrint ir matant vienas kitą. Čia jie jau mato vienas kito ydas, nepatinkančias charakterio savybes ir įpročius, skirtingų temperamentų neigiamybes ir t. t. Tačiau jų meilė dėl šio blaivesnio vienas kito pažinimo nenyksta, nemažėja (tuo įrodydama jų meilės tikrumą), bet priešingai, gilėja, nes nusileidžiant ir besiderinant vis labiau jų įsisąmoninama, kad meilė yra tokia gėrybė, kuriai išsaugoti verta aukotis ir save nugalėti. Jei meilė buvo netikra, tada tokiems susiderinimams ir aukoms nerandama jėgų ir, regis, besimezgusi meilė, nesusipratimų ir abipusių užsikirtimų slopinama, pranyksta.

    Šiose įžanginėse mintyse esame paminėję, kad “meilė keičiasi ir gilėja laiko eigoje”, nes laikas parodo, ko meilė buvo verta. Jau pats didesnis metų skaičius meilėje tveriant yra nemažas įrodymas, kad toji meilė yra tikra. Tačiau, kaip rodo gyvenimas, laikas dažniausiai meilę silpnina, naikina (tuo įrodydamas, kad jį nebuvo tikra), o ir apskritai laikas veikia besimylinčiųjų nenaudai.

    Meilė bręsta vienaip nemoterystėje ir kitaip moterystėje, susidurdama vienur ir kitur su skirtingomis sunkenybėmis. Šiame straipsnyje svarstysime tuos skirtingus kelius ir sunkenybes, kurias meilė, bręsdama, išgyvena.

MEILĖS BRENDIMAS NEMOTERYSTĖJE

    Ar meilė keisdamosi tikrai bręsta ir gilėja, tai galima pažinti iš kai kurių ženklų. Tie ženklai: vis stiprėjantis egoizmo apvaldymas, vis didėjantis altruizmas, įrodomas vienas kitam aukojantis; to viso vaisius yra susiklausymas, vis labiau vienas kitą pažįstant ir susiderinant.

    Jei pirmame meilės tarpsnyje besimylintieji labiau skendo gražiame svajonių pasaulyje, tai dabar jie nusileidžia žemėn ir jų meilė pasidaro realesnė ir labiau besiremianti vienas kito gyvenimiška tikrove. Šiame meilės tarpsnyje jie dvasiškai įauga vienas į kitą. Nors, kai kam paviršutiniškai žiūrint į šitokią meilę, ji ir atrodo silpnesnė, tačiau iš tikro ji tampa vis stipresne, nes myli ne tiek išsvajotą tariamai tobulą esybę (kaip tai buvo meilės pradžioje), kiek žemišką, realią ir todėl įvairiais atžvilgiais netobulą tvarinį. Mylėti gi tai, kas mažiau tobula, taigi, kas mums mažiau teikia susižavėjimo, reiškia mylėti gilesne ir stipresne, nuo savimeilės labiau apvalyta meile.

    Šis meilės brendimas nemoterystėje paprastai vyksta žymiai lėčiau kaip pačioje moterystėje, nes besimylintiems būnant ir gyvenant visokeriopai didesniame atstume vienas nuo kito ir todėl turint mažiau progų abipusiai giliau pažinti, romantiškos meilės grožis ir dažniausiai apsigavimas gali išlikti eilę metų neišsklaidytas. Pats gyvenimas įrodo, kad tai tiesa, nes dažnai vienas kitą daugelį metų prieš vedybas mylėjusieji, po vedybų, kartais vos keliems mėnesiams prabėgus, jaučiasi nelaimingi, vienas kitam netinkantys, ir jų meilė užgęsta. Iš to seka išvada, kad jų meilė nebuvo subrendusi ir, įstatyta į moterystės rėmus, pasirodė nesubrandinama, todėl atrodo tikra, kad jų meilė iš pat pradžių buvo tik apsigavimas.

    Meilės brendimas vystosi nesusipratimais, įtempimais ir įvairiomis krizėmis; tačiau tai nėra įrodymas, kad meilės dalyviai nesimyli. Kaip gamtoje pavasaris virsta vasara audromis, taip ir čia, vis labiau vienas kitą pažįstant, vis aiškiau iškyla abiejų besimylinčiųjų skirtingumai, kurių suderinimas negali įvykti be įtampos ir kančios. Susiderinimas nėra taip lengvas, nes susiderinti reiškia savo egoizmą apvaldyti ir, savo trūkumus pripažįstant, nusižeminti, o tai tegalima padaryti tik per tam tikrą savęs nusigalėjimą, per dvasinę operaciją. Tačiau, nežiūrint visų sunkenybių ir meilės krizių, reikia to darbo imtis ir rankų nenuleisti, nes, kaip vėjo dėka medis stipriau, t. y. giliau ir plačiau, įleidžia žemėn šaknis, taip ir tos krizės, apvaldytos ir nugalėtos, įrodydamos meilės tikrumą, ją gilina ir brandina. Tikroji meilė suvirškina visas krizes, vienas kitu nusivylimus, kaip geri viduriai suvirškina ir pasisavina sunkų organizmui valgi. Rimtas pavojus meilei teiškyla tik tada, kai neturima noro krizių ir nesusipratimų šalinti, kai neįstengiama derintis. Tokio nenoro pagrinde gludi meilės nebranginimas ir pamiršimas, kad viskas, kas tikrai brangu reikalauja rūpesčio, pastangų ir darbo tam išlaikyti.

    Kalbant apčiuopiamiau apie tų meilės krizių priežastis, čia reikia suminėti, kad didelis nesusipratimų meilėje šaltinis glūdi tame, kad vienas meilės dalyvis laukia iš kito lygiai tokios pat meilės įtampos, kokia jis pats myli. Dėl šios skirtingos meilės įtampos ir pasireiškimo būdų kentėdamas, nekartą jis pradeda galvoti: jei ji nemyli manęs tokiu pat stiprumu ir būdu, kaip aš ją myliu, tada ji manęs visai nemyli. Šios kankinančios įtampos prislėgtas jis visai pamiršta, kad nori neįmanomo dalyko, nes juk kiekvienas myli pagal savo prigimtį t. y. pagal savo lytį, temperamentą, išauklėjimą, jautrumą, kurie yra skirtingi, todėl ir kiekvieno jų meilė negali nesireikšti skirtingai. Norint tad nesusipratimų skaičių sumažinti ir juos pačius susilpninti, reikia, kad meilės dalyviai tuos skirtingumus, besireiškiančius kitame partneryje, gerai pažintų. Jau patsai jų pažinimas nekartą kylančią įtampą sustabdys ir abi pusės pamatys, kad dėl daugelio skirtingumų ir nesusipratimų negalima kitos pusės kaltinti pikta valia, net iš viso negalima kaltinti, nes tie skirtingumai yra gamtiniai, natūralūs.

    Patsai didžiausias meilės partnerių skirtingumas — tai lyčių skirtingumas, nes jie yra vyras ir moteris. Meilės susitikimą, suartėjimą kiekviena lytis skirtingai išgyvena. Jau patsai meilės vaidmuo skirtingų lyčių savaip suprantamas. Jei meilė ir vedybos vyrui yra tik įvykis, kad ir svarbus įvykis jo gyvenime, tai moteriai meilė yra patsai gyvenimas. Taip tvirtina anglų Baironas ir prancūzų Balzakas. Teisingai tad sakoma, kad “vyras ir moteris supranta ką kita, kai galvojama apie meilę” (Nietzsche). Šiuo dalinai patvirtinamas tas faktas, kad gyvenime mažiau didžių, garsių moterų, kaip vyrų, nes nemaža dalis moterų lengvai nutraukia savo galimos karjeros ir darbų eigą dėl meilės ir vedybų. Moterims meilė (o daugumai — vedybos) yra pirmoje vietoje, kai tuo tarpu nedaug yra vyrų, kurie šitaip meilę vertintų.

    Meilės psichologai ir nagrinėtojai, kaip prancūzas J. Guitton (tarp kito, buvęs pasauliečių atstovu - stebėtoju II Vatikano Visuotiniame Suvažiavime), nagrinėdami lyčių skirtingumą meilėje, sako, kad vyras myli, o moteris yra meilė. Vyras dovanoja, moteris gi pati yra dovana. “Moteris meilėje labiau ieško sutapimo, kaip malonumo”, kas reiškia, kad jos meilė yra dvasingesnė.

    Neliesdami čia seksualumo įtakos į meilę ir jos brendimą (nes apie tai bus rašoma vėliau atskirame straipsnyje, čia dar suminėsime kai kuriuos lyčių skirtingumus. Anot psichologų, moteris yra gamta (nes ji kaipo gyvybės nešėja ir ugdytoja, yra artimesnė gamtai), kai tuo tarpu vyras yra veiksmas, bet į tą veiksmą, kuris gamtą atbaigia, jį pastūmėja moteris. Vyras pasaulį valdo — moteris gi viešpatauja. Tuo būdu jie vienas kitą papildo. Jau Goethe, tą pačią mintį vaizduodamas, yra sakęs, kad moteris yra žemė ir vanduo, o vyras — ugnis. Anot J. Guitton, vyras vaizduoja laiką, tuo tarpu moteris atstovauja amžinybės dabartį laike.

    Šie apibūdinimai duoda daug šviesos besimylintiems susiderinti meilės brendimo laike. Jei moteris yra gamta, tai gamtos bangavimai ir, tam tikra prasme, audros (kas mėnuo ir baigiantis pastojimo-gimdymo galiai), veikia moters nuotaiką ir net keičia jos charakterį. Štai kodėl mylįs vyras, siekiąs meilės darnumo ir subrendimo, turi mokėti atskirti tai, kas moteryje kyla iš gamtos ir kas iš jos pačios, nes gamtinės kančios ir audros gali sukelti tokių nervų įtempimų ir susierzinimų, dėl kurių daugelyje atvejų ji pati asmeniškai nėra kalta, ir todėl negali būti kaltinama. Šiuo žvilgsniu moters prigimties nepažįstant ir ją vyrui puolant ir kaltinant, ji pasijunta nesuprasta, neteisingai kaltinama, ir tokios poros meilės sveikas brendimas sustabdomas.

    Daugelis šiandien mano, kad moters prigimtis ir jos savybės dar nėra pilnai ir bešališkai ištirtos, nes šiais klausimais rašiusiųjų dauguma yra vyrai. Taip pat yra tiesa, kad moterys savo artimesniu gyvenimui protavimu, įžvalga bei vidiniu nujautimu labiau vyrą pažįsta ir permato, kai tuo tarpu vyras, labiau ati-trauktom sąvokom galvodamas ir to įžvelgimo neturėdamas, moterį mažiau pažįsta. O juk be to abipusio pažinimo yra nesuprantama, nei kad reikia derintis, nei kaip. Tada meilės subrendimas pasidaro negalimas.

    Kuriais būdais to svarbiausio skirtingumų ir priešingumų derinimo pasiekti — čia kiekviena pora tuos būdus turi pati susirasti. Jei abu tikrai mylisi ir meilę brangina, susiderinimo kelią jie tikrai susiras. Reikėtų tik, kad jie laikytųsi tos aukso taisyklės, būtent, nesusipratimo akivaizdoje neskubėti reaguoti, bet, ilgiau pagalvojus ir nurimus, pasistengti viską ramiai išsiaiškinti.

    Baigiant šio straipsnio dalį, tenka apgailestauti, kad iki šiol nei pasauliniuose, nei bažnytiniuose įstatymuose nebuvo nustatyto privalomo bent 2-3 metų tarpo tarp susipažinimo ir vedybų. Dėl šito trūkumo daugelio jaunu žmonių meilė nespėja subręsti; nespėja tad jie įsitikinti, ar jų meilė tikra, ar netikra, ir todėl pasitaiko tiek daug skaudžių apsirikimų vedybose.

MEILĖS BRENDIMAS MOTERYSTĖJE

    Nemoterystėje meilė bręsta lėčiau. Ji ilgiau neišeina iš pirmojo meilės tarpsnio susižavėjimo. Tuo tarpu moterystė meilės brendimą paskubina, ją gilindama ar marindama. Per moterystę neišvengiamai įžengiama į antrąjį meilės tarpsnį. Todėl moterystė yra tikras meilės išbandymas ir jos įvertinimas. Žvelgdamas į moterystę optimistiškai, J. Guitton sako, kad, “nors yra tiesa, kad moterystė yra meilės išdava, bet dar didesnė teisybė, kad meilė yra moterystės vaisius” — reiškia, anot jo, kad moterystė pražydina meilę pilnais žiedais, nes ją ugdo ir brandina. Atrodo, kad ir optimistai ir pesimistai, svarstydami meilės likimą moterystėje, turi pagrindo savo išvadoms. Turi pagrindo optimistai, kai moterystėje mato meilės augimą, nes vedybose yra tiek progų ir smulkmenų, kuriomis galima vienas kitam ne vien žodžiais, bet ir nuolatiniais pasiaukojimais bei širdies švelnumo pasireiškimais tą meilę rodyti ir ugdyti. Be vedybų — taigi, gyvenant atskirai — tokių skaitlingų progų tikrai nėra. Kita vertus, turi pagrindo ir pesimistai, kurie vedybose temato meilės gesimą, nes jose yra tiek veiksnių ir progų, kuriomis galima kasdien vienas kitam gyvenimą nuodyti ir nuolat meilę slopinti ir žudyti.

    Per vedybas dviejų žmonių meilė tikrai įžengia į naują tarpsnį, nes per jas atsiranda naujų ir tai pagrindinių veiksnių, kurie daro nemažos įtakos į abipusę meilę. Tik prisiminkime, kad ir naudojimąsi kūno artimybe, atsiradusius šeimoje vaikus ir per vedybas susigiminiavimą su iki šiol nepažįstamais žmonėmis ir jų skirtinga šeimos atmosfera.

    Atskirai žvelgdami į tuos naujus meilę apsprendžiančius veiksnius, turime pastebėti, kad kūnų artimybė — tasai malonumų šaltinis įvairiais fiziniais neatitikimais ir skirtingomis dvasios nuotaikomis gali virsti kančios šaltiniu. Vien egoistinio malonumo ieškojimas, stoka abipusiškumo, neįstengimas meile ir švelnumu kūniškumą suderinti bei sužmoginti gali virsti pažeminimu jautresnei pusei. Tad kūniškumas moterystėje, būdamas abipusės meilės išraiška ir jos įrodymas, meilę daugina, bet nesiskaitant su kita puse, kaip iš čia žemiau pareikštų minčių aiškėja, jis gali virsti tikru prievartavimu ir meilės žudymu.

    Didelis bandymas meilės brendimui — tai vaikų atsiradimas. Tai tikras bandymas, nes vaikas motinos dėmesį ir didelę meilės dali nukreipia nuo tėvo, jos vyro, į save — vyras pasijunta mažiau mylimas ir todėl, ta prasme, "dažnai vaikai virsta pavojum vedusiųjų meilei” (I. Lepp). Antra vertus, nekartą per mažas tėvo dėmesys ir meilė vaikui žmonos išgyvenamas kaip sumažėjimas meilės jai pačiai. Vyrui, apdovanotam silpnesniu tėviškumo jausmu, per didelis žmonos susiinteresavimas vaiku, kai neretai, vaikui gimus, visi kiti žmonos interesai pranyksta, pasidaro nesuprantami. Tas viskas, jei visai ir neatšaldo, tai bent atvėsina vyro ir žmonos dvasinį artumą. Vaikams augant, tėvų pažvalgų skirtingumas į vaikų auklėjimą, jų drausminimą gali virsti nauju nesusipratimų šaltiniu. Šis pavojus meilei darosi dar grėsmingesnis, jei atsiminsime, kad motinos meilės vaikui instinktas yra pats stipriausias jausmas moteryje ir kad moteris, kilus lemiamam konfliktui, greičiau pames vyrą negu vaiką. Bet laimė, kad gamta bando pati save gydyti prieš pavojingas bakterijas ir nuodus gamindama priešnuodžius. Štai kodėl vaikų atsiradimu šeimoje praskiedinta meilė nekartą tais pačiais vaikais pasigydo ir nurimsta. Atsiradus sūnums ir dukterims, besimylinčių jų krizė iš dalies nugalima ta prasme, kad motina savo meilę vyrui kad ir skirtingu būdu nesąmoningai praplečia ir papildo, mylėdama sūnų labiau kaip dukterį, o tėvas savo meilę žmonai praplečia labiau į dukterį. Žmona dalinai suranda vyro pratęsimą ir tartum jo atsinaujinimą sūnuje, panašiai kaip vyras — dukteryje. Taip pat sūnus dažniausiai labiau yra prisirišęs prie motinos, o duktė prie tėvo.

    Visa tai, kas čia šiuo atžvilgiu pasakyta, nemanoma apibendrinti ir kaip taisyklę praplėsti į visas šeimas, nes yra nemaža šeimų, kur vaikas pasidaro tas besimylinčius jungiantis veiksnys ir jų meilės paminklas. Čia daug priklauso nuo abiejų tėvų sugebėjimo tinkamai vaiką auklėti, nes gerai išauklėtas vaikas yra apčiuopiamiausias meilės palaimos, o taip pat jos prasmingumo patvirtinimas.

    Į vedusiųjų meilę veikia ir jų artimiausi giminės ir, jei kuris jų su jaunavedžiais drauge apsigyvena, jis nekartą jaunavedžių sugyvenimą ir meilę sudrumsčia. Griežtuose kontempliatyviuose vienuolynuose nepageidaujami pačių vienuolių patalpose ilgesniam laikui apsigyvenę svečiai. Tokie svečiai, kad ir būdami geri ir geros valios žmonės, gali nesiderinti su jiems nepažįstama vienuolijos dvasia ir net įnešti į ją ardančių pradų. Tokia uždara bendruomenė yra šeima — ir dar daugiau, nes kiekviena jų yra atskiras pasaulis, į kurį pašalinis žmogus, kišdamasis su savo patarimais ir nurodymais, dažnai teatlieka meškos patarnavimą. Čia šiuo atžvilgiu net artimiausi giminės gali pasidaryti lygūs pašaliniams.

    Be tų paminėtų pašalinių veiksnių, kurie nekartą kliudo meilei normaliai bręsti, atsiranda ir iš pačių vedusiųjų tokių aplinkybių, kurios šaldančiai veikia į meilę ir neleidžia jai gilėti ir stiprėti. Čia galvojame, pavyzdžiui, apie moterystės gyvenimo sukasdienėjimą, vienas kito vis naujų ydų ir neigiamybių susekimą, kasdieninio gyvenimo prozą, ligos ir šiaip beveik neišvengiamų neestetinių bendro gyvenimo momentų, ardančių meilės poeziją, nesidomėjimą vienas kito darbais ir vidaus pasauliu ir t.t., ir t.t.

    Moterystės gyvenimo sukasdienėjimas ir neįdomumas yra ilgesnio laiko vaisius — tai laiko, kurs dalinai suriša bendrais papročiais, bet kuris taip pat veikia beslmylinčiųjų nenaudai. Jei sakoma, kad “viskas, kas reta, brangu”, tai, antra vertus, galima pasakyti, kad “viskas, ką nuolat turime, atpinga ir nevertinama”. Teisingai tad sako F. Mauriac: “Jei pažvelgsime į savo gyvenimą, mums atrodo, kad visados buvome atskirti nuo tų, kuriuos labiausiai mylėjome: gal tai dėl to, kad užtenka mylimai būtybei gyventi šalia tavęs ir ji tau darosi jau ne tokia brangi”.

    Anot kai kurių psichologų, po vedybų praėjus maždaug dešimčiai metų, vedusieji pasidaro vienas kitam pilnai žinomi, permatomi, nebelieka jokių nežinomybių ir paslapčių. Tuo būdu paaiškėja ir vienas kito neįdomumas, dvasinis vargingumas, o kartais net ir biaurumas, kuriam ramiai pakelti jau reikia daug kantrybės ir didelės artimo meilės. Dar taip neseniai buvę vienas kitam gražūs, darosi negražūs, nes laikas grožį blukina, o, be to, žinant įvairius meilės partnerio užkulisinius ydų ir charakterio negražumus, kad ir dar išlikęs išorinis grožis neįtikina ir virsta kitai pusei tartum uždėta kaukė. To neįdomumo vienas kitam pasekmėje jiems atrodo, kad jie jau tiek yra žinomi vienas kitam, kad neturi apie ką kalbėti ir todėl daugelis bent truputį vyresnių porų yra pašalinių atpažįstami kaipo vedusieji iš jų tylėjimo. Žuvus tam susidomėjimui vienas kitu, atrodo, kad žūna vienas iš tų pagrindų, kurie įkvėpia meilę.

     Nors moterystėje yra daug meilei atšalti pavojų, nors tam meilės pagilinimui (taip reikalingam meilei išlaikyti, nes, jei meilė negilėja, tai tuo pačiu seklėja) yra tiek kliūčių, tačiau tie, kurie vedybinio gyvenimo pradžioj vienas kitą tikrai mylėjo ir kurie, meilę brangindami, tikrai nori ją išlaikyti, neprivalo nuleisti rankų ir meilės krizėse galvoti, kad jų meilė jau žuvo. Nekartą, nežiūrint visų krizių, meilė vienas kitam, kad ir nejaučiama, glūdi pasąmonėje. Tai įrodo nereti faktai, kad kilęs pavojus iš trečiojo pusės, regis, apmirusiai dviejų meilei, tą meilę pažadina ir atnaujina. Štai kodėl reikia griebtis tam tikrų priemonių meilės gesimo pavojams pašalinti ir jai sustiprinti.

    Kaip vedybinėje, taip ir priešvedybinėje meilėje visoms krizėms, priešingumams ir skirtingumams gresia prasiveržimas, susipykimas. Dėl nieko taip nereikėtų budėti, kaip dėl kartais neišvengiamų susipykimų, ypač, kad jie nepažeistų kultūringumą ir vienas kito pagarbą. Niekur taip nepasireiškia žmogaus dvasios kultūringumas ar nekultūringumas, kaip būde, kaip susipykimas išgyvenamas. Tikros meilės ir aukštos dvasinės kultūros žmonės, kad ir nedaug susipykę, tai daug iškenčia ir skuba vienas kito atsiprašyti ir susitaikyti. Po tokių susipykimų susitaikius, ne tik grąžinamas buvęs nesudrumstos meilės stovis, bet dažnai ta meilė dar padidėja.

    Gilinant moterystėje meile, reikia ne tik kovoti su meilei gresiančiomis ligomis, bet reikia įleisti ir gryno oro į per daug sunkią, neįdomią ir tvankią bendro gyvenimo atmosferą. Tam tikslui reikia susirasti ir abiem susidomėti kuria nors gyvenimo sritim (muzika, literatūra, vertingais filmais ir t. t.) ir, toje pamėgtoje srityje atsiradus, atsinaujinus ir atsijauninus, tartum pradėti naują gyvenimą.

    Tad rūpinantis šiam antrajame meilės tarpsnyje meilės brendimu, jos gilinimu, tikrai meilę branginančių idealas ir būtų tas visas meilės krizes ir įtampas tokiu bendru vienas kito stovio pažinimu ir susiderinimu išgyventi, kad jų meilė, nežiūrint tų visų pavojų, galėtų augti. Kaip išvengę didelio gyvybei pavojaus, tą gyvybę labiau branginame, taip turėtume jausti ir meilės srityje. Meilės vėjai ir audros yra tik tam, kad meilė galėtų giliau įleisti šaknis į sielas tų, kurie meilę brangina.