KOKIA KRIKŠČIONYBĖS ATEITIS?

EUGENIUS GERULIS

Eugenius Gerulis yra veiklus pasaulietis, Lietuviu Evangelikų Reformatu Bažnyčios Tremtyje Kolegijos generalinis sekretorius.

     Lietuviai požiūriais į ekumenizmą pasidalina į tris grupes: vieni yra UŽ, antri — PRIEŠ, treti, "neutralieji", sako: "Pagyvensim, pamatysim. Ko čia skubėti".

     Tačiau tikrumoje susidaro ne trys, o tik dvi stovyklos. Vienoje matome tuos, kurie ekumenizmą remia, kitoje — kurie jo neremia.

     Daugelis kitų tautų šiame reikale lietuvius yra toli pralenkę. Plačioji lietuvių visuomenė ekumeniniu klausimu iki šiol dar nėra išsamiau net supažindinta. Ekumenizmui iš įvairių taškų kritiškai apžvelgti reikėtų didelės ir išsamios studijos, nušviečiant jo teigiamybes, galimas neigiamybes ir lemtingą jo svarbą ateities krikščionijos plėtotei.

     Pasaulinėje spaudoje linksniuojamų UŽ motyvų čia neminėsiu, o tik paliesiu vieną UŽ priežastį, kurią, norime ar nenorime, mums gimdo didėjanti nekrikščioniškojo pasaulio grėsmė.

     Visi žinome, kad tiek krikščionių, tiek ir nekrikščionių gyventojų skaičius pasaulyje sparčiai auga, tačiau mažai kas atkreipia dėmesio, jog krikščionių prieauglis yra žy-

L E N T E L Ė NR. 1


LENTELĖ NR. 1. Pasaulio žmonija, krikščionys ir nekrikščionys bei jų prieaugliai. Nekrikščionių yra du kartus daugiau negu krikščionių.

L E N T E L Ė N R. 2

LENTELĖ NR. 2. Prieauglio proporcijos. Šiuo metu nekrikščioniu prieauglis yra beveik 5 kartus didesnis už krikščionių prieaugli, kuris darosi vis mažesnis.

L E N T E L Ė N R  3

LENTELĖ NR. 3. Žmonijos vis spartėjantis dauginimasis. Reikėjo milijonų metu, kad 1825 m. pasiektų vieną bilijoną gyventoju. Dabar, nuo 1930 iki 1960 metu, užteko vos 30 metų laiko, kad būtu pasiektas antras bilijonas gyventojų. Juo toliau, tuo greičiau gyventoju skaičius pasaulyje dvigubėja: 1750 m., 1900 m., 1965 m., 2000 m. Per paskutinį 100 metų nekrikščionių skaičius pasaulyje padvigubėjo. (Lenteles paruošė Eugenius Gerulis. Jose matomi metai yra duomenų paskelbimo metai, kurie nuo faktinės padėties vėluojasi apie porą metų.)

 

miai mažesnis už didėjantį nekrikščionių prieauglį ir ta prasme galima sakyti, kad praporcingai krikščionių skaičius pasaulyje kasdien mažėja. Mūsų nuosavos teritorijos siaurėja, tarptautiniame forume tiek fizinis, tiek dvasinis mūsų balsas silpnėja, misijų ir įtakos plotai ankštėja. Nekrikščioniškasis pasaulis įvairiais keliais spaudžia krikščioniją į kertę. Negana išorinio pasaulio, krikščionija yra slegiama ir savo pačių vidinių krizių.

    Kodėl taip yra? Priežasčių yra daug ir įvairių, bet dėl viso to kaltas yra ne Kristus, ne Jo mokslas, bet mes patys, mūsų bažnytinės institucijos, neįstengusios amžių bėgyje atsispirti dykumų dvasios gundymams. Šią problemą įdomiai yra mums atskleidęs A. Maceina savo "Did. Inkvizitoriuje" (žr. "Duonos, Sąžinės ir Vienybės" skyrių; taip pat Mato 4, 1-6 ir Luko 4, 1-7). Mato (12, 25) ir Luko (11, 17) užrašytas Kristaus perspėjimas pildosi.

    Šių dienų mokslininkai yra susirūpinę dėl nepaprasto gyventojų prieauglio pasaulyje. Jie pramato neišvengiamus ekonominius sunkumus. Žmonijoje krikščionijos nenaudai dvasinių reikalų besikeičiančioji pusiausvyra yra lyg ir užmiršta. Ar nekyla mums klausimas: kokioje padėtyje bus krikščionija už 50 metų? Ką mes turime daryti dabar, kad išvengtume artėjančios katastrofos?

    Viena iš gelbėjimosi priemonių yra ekumenizmas.

    Milžiniškais žingsniais ir įvairiais keliais sparčiai artėjant nekrikščioniškojo pasaulio grėsmei krikščionijai užlieti, to realaus pavojaus akivaizdoje, jei jau mūsų užkietėjusios širdys ir politikuojantieji protai nenori rasti kitų motyvų UŽ ekumenizmą, tad tepažadina mus tarpusavio bendrystei bent savisaugos instinktas.

    Mes turime veikti šiandieną, jei nenorime, kad mūsų tikintieji vaikai ateityje slapstytųsi katakombose.     * * *