Dekretas apie Ekumenizmą,priimtas Visuotinio Katalikų Bažnyčios Susirinkimo 1965 m.
Vienas pagrindinių II Vatikano ekumeninio susirinkimo siekių yra varyti pirmyn visų krikščionių vienybės atstatymo darbą. Juk Viešpats Kristus įsteigė tik vieną vienintelę Bažnyčią, bet daugelis krikščionių bažnyčių skelbiasi žmonėms tikruoju Jėzaus Kristaus palikimu. Visos išpažįsta save Viešpaties mokinėmis, bet yra skirtingai įsitikinusios ir eina skirtingais keliais, tarsi pats Kristus būtų pasidalinęs (plg. 1 Kor. 1, 13). Aišku, jog šis pasidalinimas ir atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui — skelbti evangeliją visai tvarinijai.
Tačiau amžių Viešpats išmintingai ir kantriai vykdo mumyse, nusidėjėliuose, savo malonės planą. Paskutiniuoju metu jis ėmė gausiau skleisti tarp savęs pasidalinusiuose krikščionyse gailestį ir vienybės troškimą. Ši malonė yra visur palietusi labai daug žmonių. Ir nuo mūsų atsiskyrusiųjų brolių tarpe. Šventajai Dvasiai veikiant, kaskart stiprėja sąjūdis visų krikščionių vienybei atstatyti.
Šiame vienybės sąjūdyje, kuris yra vadinamas ekumeniniu, dalyvauja garbinantieji triasmenį Dievą ir išpažįstantieji Jėzų Viešpačiu bei Išganytoju. Dalyvauja ne vien paskirai, bet ir susibūrę į bendruomenes, kuriose išgirdo evangeliją; jas vadina savo ir Dievo Bažnyčia. Kone visi, nors skirtingu būdu, trokšta vienos ir regimos Dievo Bažnyčios, kuri būtų tikrai visuotinė ir pasiųsta į visą pasaulį, kad tasai atsiverstų į evangeliją ir taptų Dievo garbei išganytas.
Šis šventasis Sinodas į visa tai žvelgia su džiaugsmu. Doktriną apie Bažnyčią jau nušvietė. Dabar, apimtas troškimo, kad būtų atstatyta vienybė tarp visų Kristaus mokinių, nori ištiesti pagalbos ranką visiems katalikams — nurodyti kelius ir būdus bendradarbiauti su ta juos kviečiančia Dievo malone.
I. KATALIKIŠKIEJI EKUMENIZMO
PRINCIPAI
Bažnyčios vienybė
Vertimas A. Tamošaičio, S.J. Vertime laikomasi taisyklės, pradėdami tikrinį daiktavardi “Bažnyčia” didžiąją raide (pvz. Kristaus Bažnyčia, Ortodoksu Bažnyčia), o bendrinį — mažąja (pvz. visos bažnyčios). Kituose šio numerio rašiniuose paliekama taip, kaip parašė autorius.
Sušvito mums Dievo meilė, kai vienatinis Tėvo Sūnus buvo pasiųstas į pasaulį, kad, tapęs žmogumi, visą žmoniją atpirkimu atgimdytų ir sujungtų į viena (plg. 1 Jo. 4, 9; Kol. 1, 18-29; Jo. 11, 52). Prieš pasiaukodamas kaip tyra atnaša ant kryžiaus altoriaus, meldė Tėvą už tikinčiosius: "Kad visi būtų viena, kaip tu. Tėve, esi manyje, ir aš tavyje; kad jie taip pat būtų mumyse viena, ir tokiu būdu pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs" (Jo. 17, 21). įsteigė nuostabų Eucharistijos sakramentą, kuris ir ženklina, ir neša Bažnyčios vienybę. Davė savo mokiniams naują meilės įsakymą (plg. Jo. 13, 34). Pažadėjo atsiųsti ramybę nešančią Dvasią (plg. Jo. 16, 7), kuri yra gaivinąs Viešpats, kad pasiliktų su jais per amžius.
Pakeltas ant kryžiaus ir pasiekęs garbę, Viešpats Jėzus pažadėtąją Dvasią atsiuntė. Jai veikiant, pašaukė ir subūrė Naujojo Testamento tautą, kuri yra Bažnyčia, kad būtų viena tikėjimu, viltimi ir meile, kaip apaštalas sako: "Vienas tėra kūnas ir viena Dvasia, kaip ir viena jūsų pašaukimo nešama viltis. Vienas tėra Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas" (Efez. 4, 4-5). Juk "kurie tik esate pakrikštyti Kristuje, juo apsivilkote... Visi esate vienas Kristuje Jėzuje" (Gal. 3, 27-28).
Šventoji Dvasia, gyvenanti tikinčiuosiuose, pripildanti ir valdanti visą Bažnyčią, neša tą nuostabų tikinčiųjų bendravimą ir taip glaudžiai visus sujungia su Kristumi, jog yra Bažnyčios vienybės pagrindas. Ji paskirsto malonės ir tarnavimo būdus (plg. 1 Kor. 12, 4-11), turtindama Jėzaus Kristaus Bažnyčią įvairiomis dovanomis, "kad šventieji būtų ruošiami savo tarnybai, Kristaus kūno statybai" (Efez. 4, 12).
Kad ši jo šventoji Bažnyčia būtų visur iki pasaulio pabaigos tvirtai statoma, Kristus Dvylikos kolegijai pavedė galią mokyti, valdyti ir pašvęsti. Išsirinko iš jų Petrą ir, šiam išpažinus tikėjimą, nutarė ant jo pastatyti savo Bažnyčią. Pažadėjo jam dangaus karalystės raktus ir, išpažinus meilę, pavedė ganyti visas avis (plg. Jo. 21, 15-17), stiprinti jų tikėjimą (plg. Lk. 22, 32) ir išlaikyti tobulą vienybę. Pats Kristus Jėzus amžinai pasilieka vyriausiuoju kertiniu akmeniu (plg. Efez. 2, 20) ir mūsų sielų ganytoju.
Jėzus Kristus nori, kad jo tauta augtų. Tam panaudoja apaštalus ir jų darbo tęsėjus, tai yra vyskupus su Petro įpėdiniu kaip savo galva, kurie. Šventajai Dvasiai veikiant, ištikimai skelbia evangeliją, teikia sakramentus ir mylėdami valdo. Jis tobulina tos tautos bendravimą vienybe: to paties tikėjimo išpažinimu, jungtiniu dieviškojo kulto šventimu ir brolišku Dievo šeimos sutarimu.
Tokiu būdu Bažnyčia, vienintelė Dievo kaimenė, tarsi tautų viduryje iškelta vėliava (plg. Iz. 11, 10-12), tarnaudama visai žmonių giminei taikos evangelija, viltingai keliauja į savo tikslą — dangiškąją tėvynę (plg. 1 Petr. 1, 3-9).
Tokia yra Kristuje ir per Kristų, Šventajai Dvasiai teikiant skirtingas dovanas, palaiminta Bažnyčios vienybės paslaptis. Jos kilniausias pavyzdys ir šaltinis yra asmenų vienybė Trejybėje — vienas Dievas, Tėvas ir Sūnus, Šventojoje Dvasioje.
Atsiskyrusiųjų brolių ir Katalikų Bažnyčios santykiai
Šioje vienoje ir vienintelėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių kilo skilimų (plg. 1 Kor. 11, 18-19; Gal. 1, 6-9; 1 Jo. 2, 18-19), kuriuos apaštalas rimtai peikia ir smerkia (plg. 1 Kor. 1, 11 tt.; 11, 22). O vėlesniais šimtmečiais gimė didesnių nesutarimų, ir gana nemažos bendruomenės nutraukė pilnos vienybės ryšius su Katalikų Bažnyčia, kartais ne be žmonių kaltės abiejose pusėse.
Tų, kurie dabar tose bendruomenėse gimsta ir įgyja Kristaus tikėjimą, atsiskyrimo nuodėme kaltinti negalima; juos Katalikų Bažnyčia apima broliška pagarba ir meile. Juk tie iš jų, kurie tiki Kristų ir yra reikiamai priėmę krikštą, su Katalikų Bažnyčia tam tikru būdu, nors ir netobulai, bendrauja. Žinoma, dėl įvairių skirtumų tarp jų ir Katalikų Bažnyčios — tiek dokrinos, o kartais ir drausmės, tiek Bažnyčios struktūros atžvilgiu — pilnam bažnytiniam bendravimui pastoja kelią daug kliūčių, kartais gana didelių; ekumeninis sąjūdis kaip tik stengiasi jas šalinti. Vis dėlto, krikšto tikėjimu išteisinti, jie yra įjungti į Kristų; todėl juos teisėtai puošia krikščionių vardas, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta savo broliais Viešpatyje.
Be to, už regimosios Katalikų Bažnyčios sienų gali būti tam tikrų elementų arba turtų, net gausių ir didelių, kurių visuma palaiko ir gaivina pačią Bažnyčią: rašytasis Dievo žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis, meilė bei kitos vidinės Šventosios Dvasios dovanos ir kiti regimi dalykai. Visa tai kyla iš Kristaus ir į jį veda; teisėtai tad priklauso vienai Kristaus Bažnyčiai.
Pas brolius, kurie yra nuo mūsų atsiskyrę, taip pat atliekama nemaža šventųjų krikščionių tikėjimo apeigų. Nėra abejonės, kad jos įvairiais būdais, priklausančiais nuo skirtingo kiekvienos bažnyčios arba bendruomenės stovio, tikrai gali gimdyti malonę ir turi būti laikomos tinkamomis priemonėmis išganymo bendrystei pasiekti. Todėl tos atsiskyrusios bažnyčios ir bendruomenės, nors mes ir tikime jas turint trūkumų, jokiu būdu nėra beprasmės ir bereikšmės išganymo paslaptyje. Kristaus Dvasia neatsisako jų panaudoti kaip išganymo priemonių, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai.
Tačiau nuo mūsų atsiskyrusieji broliai, nė paimti pavieniui, nė susibūrę į bendruomenes arba bažnyčias, nėra palaiminti tąja vienybe, kurią Jėzus Kristus norėjo suteikti visiems savo atgimdytiems ir atnaujintiems žmonėms, skirtiems tapti vienu kūnu ir pulsuoti nauju gyvenimu; tąja vienybe, kurią skelbia Šventasis Raštas ir garbingoji Bažnyčios Tradicija.
Vien Katalikų Bažnyčioje, kuri yra "bendroji pagalba išganymui", galima pasiekti visą jo priemonių pilnybę. Mat, tikime, kad Petro vadovaujamai apaštalų kolegijai Viešpats pavedė visus Naujojo Testamento turtus įkurti žemėje vienam Kristaus kūnui, į kurį turi pilnai įsijungti, kas tik jau kokiu nors būdu priklauso Dievo tautai. Toji tauta, keliaudama žemėje, savo nariuose lieka išstatyta nuodėmei. Tačiau Kristuje auga ir yra Dievo švelniai vedama, kaip jo paslaptingai suplanuota, iki dangaus Jeruzalėje džiaugsmingai pasieks visą amžinosios garbės pilnatvę.
Ekumenizmas
Šiandien, dvelkiant Šventosios Dvasios malonei, daugelyje pasaulio dalių yra stropiai stengiamasi malda, žodžiu ir veiksmu pasiekti tą Jėzaus Kristaus norimą vienybės pilnatvę. Todėl šis šventasis Susirinkimas ragina visus katalikus, įžvelgus laiko ženklus, uoliai dėtis prie ekumeninio darbo.
"Ekumeniniu sąjūdžiu" yra suprantami darbai bei užsimojimai, suplanuojami ir organizuojami krikščionių vienybei ugdyti, žiūrint įvairių Bažnyčios reikalų ir laiko aplinkybių. Čia pirmoje eilėje priklauso visos pastangos pašalinti žodžius, sprendimus ir veiksmus, kurie, neatitikdami atsiskyrusiųjų brolių padėties, prasilenkia su atodaira bei tiesa ir tokiu būdu sunkina tarpusavio santykiavimą. Paskui čia priklauso "pokalbis", susirinkus skirtingų bažnyčių arba bendruomenių krikščionims, kuriame, vadovaudamiesi tikėjimo dvasia, gerai informuoti žinovai išsamiau paaiškina savo grupės doktriną ir ryškiau iškelia jos būdingus bruožus.
Šitoks pokalbis leidžia visiems tiksliau pažinti ir teisingiau įvertinti kitų bendruomenių mokslą bei gyvenimą. Taip pat tos bendruomenės ima pilnesniu mastu veikti išvien, atlikdamos bendrajai gerovei uždavinius, kurių reikalauja kiekvieno krikščionio sąžinė, ir, kur leista, rinkdamosios bendrai maldai. Pagaliau visi peržiūri savo ištikimybę Kristaus valiai, liečiančiai Bažnyčią, ir, kaip reikia, stropiai leidžiasi į atnaujinimo ir reformavimo darbą.
Kuomet, ganytojams prižiūrint, katalikai protingai ir ištvermingai visa tai vykdo, padeda sklisti atodairos ir tiesos, sutarimo ir bendradarbiavimo, broliškos meilės ir vienybės gėriui. Tuo keliu žengiant, palengva, nugalėjus kliūtis tobulai bažnytinei bendrystei, visi krikščionys, švęsdami vieną Eucharistiją, pasieks vienos ir vienintelės Bažnyčios vienybę, kurią Viešpats Kristus jai nuo pat pradžių suteikė. Tikime, kad ta vienybė neprarandamai yra Katalikų Bažnyčioje ir, kaip viliamės, vis didės iki pasaulio pabaigos.
Aišku, darbas, kuriuo yra paruošiami ir priimami asmenys, trokštą pilnai bendrauti su Katalikų Bažnyčia, savo prigimtimi skiriasi nuo ekumeninio veikimo. Tačiau tarp jų nėra jokios priešybės, nes abu kyla iš įstabaus Dievo nutarimo.
Be abejo, katalikai, ekumeniškai veikdami, turi rūpintis atsiskyrusiaisiais broliais: juos minėti maldoje, supažindinti su Bažnyčia, žengti į jų pusę pirmuosius susiartinimo žingsnius. Tačiau visų pirma turi nuoširdžiai ir atidžiai apsvarstyti, ką reikia atnaujinti ir padaryti pačioje katalikų šeimoje, kad jos gyvenimas ištikimiau, ryškiau liudytų apie doktriną ir santvarką, kurias Kristus perdavė apaštalų pastangomis.
Nors Katalikų Bažnyčia yra iš Dievo gavusi visą apreikštąją tiesą ir visas malonės priemones, jos nariai iš to negyvena visu priderančiu uolumu. Tuo būdu Bažnyčios veidas nuo mūsų atsiskyrusiesiems broliams ir visam pasauliui ne taip ryškiai šviečia, ir yra pristabdomas Dievo karalystės augimas. Todėl visi katalikai turi siekti krikščioniškojo tobulumo (plg. Jok. 1, 4) Rom. 12, 1-2) ir kiekvieno padėtį atitinkančiu būdu veikti, kad Bažnyčia, nešiodama savo kūne Jėzaus nusižeminimą ir pasmerkimą mirčiai (plg. 2 Kor. 4, 10; Pil. 2, 5-8), kasdien apsivalytų ir atsinaujintų, iki Kristus ją sau pristatys pilną garbės, be dėmės ar raukšlės (plg. Efez. 5, 27). -
Išsaugojant būtinuose dalykuose vienybę, Bažnyčioje visiems, kiekvieno uždavinį atitinkančiu būdu, turi būti palikta prideranti laisvė laikytis įvairių dvasios gyvenimo ir tvarkymo formų, skirtingų liturginių apeigų, net savo keliu teologiškai plėtoti apreikštąją tiesą. Tačiau visur turi būti žiūrima meilės. Šiuo būdu elgiantis, vis pilniau bus apreikštas tikrasis Bažnyčios katalikiškumas ir apaštališkumas.
Iš kitos pusės, katalikai privalo džiaugsmingai pripažinti ir įvertinti tikrai krikščioniškas gėrybes, kylančias iš bendro paveldėjimo, kurias randa pas atsiskyrusiuosius brolius. Yra teisinga ir išganinga pripažinti Kristaus turtus ir galią žmonėse, kurie jį liudija, kartais net praliedami kraują: Dievas visuomet yra nuostabus savo darbuose.
Taip pat nereikia pamiršti, kad visa, ką Šventosios Dvasios malone atsiskyrusieji broliai nuveikia, gali padėti mūsų pačių stiprinimui. Kas tik yra tikrai krikščioniška, niekada neprieštarauja gūdnam tikėjimo gėriui; dargi visuomet gali padėti tobuliau įžvelgti pačią Kristaus ir Bažnyčios paslaptį.
Tačiau krikščionių pasidalinimas kliudo Bažnyčiai įgyvendinti turimą katalikiškumo pilnatvę tuose savo vaikuose, kurie jai priklauso krikštu, bet su ja pilnai nebendrauja. Netgi pačiai Bažnyčiai dėl to yra sunkiau tą katalikiškumo pilnatvę visais atžvilgiais išreikšti gyvenimo tikrovėje.
Šis šventasis Sinodas su džiaugsmu mato, kad katalikai vis daugiau įsijungia į ekumeninę veiklą; skatina viso pasaulio vyskupus ją sumaniai puoselėti ir protingai tvarkyti.
Tęsinys sekančiame numeryje.