Spausdinti

Kokią pareigą turi tikintieji paklusti Bažnyčios vyresnybes potvarkiams?

     Pasitaiko žmonių, kurie sako: “Aš pripažįstu Dievą, pripažįstu Kristų, bet nenoriu pilnai paklusti Bažnyčios potvarkiams, ne viską tikiu, ką Bažnyčia moko”. Tokius žmones reikėtų aiškiau paklausti: “Tad kaip pagaliau — ar pripažįsti Bažnyčią, ar visiškai jos autoritetą atmeti?” Jeigu pripažįsti Kristų, tai turi pripažinti ir Jo mokslą. Iš evangelijų, kuriose yra surašytas Kristaus mokslas, galima gana aiškiai įrodyti Bažnyčios įsteigimą ir suteikimą galios mokyti, leisti įsakymus, “surišti ir išrišti”. Tad Bažnyčios vyresnybė moko ir leidžia įvairius įstatymus bei potvarkius ne savo, o Kristaus vardu. Bažnyčia nėra gavusi iš Kristaus teisės kurti naują doktriną ir naujus įstatymus, ji gali tik aiškinti Kristaus paskelbtąjį mokslą ir leisti tokius įstatymus, kurie su tuo mokslu derinasi.

     Bet yra būtina nustatyti, kas yra toji Bažnyčios vyresnybė ir apie kokius jos potvarkius mes kalbame. Niekas nemėgins įrodinėti, kad negali kokių nors su Kristaus mokslu nesiderinančių potvarkių paskelbti atskiras vyskupas ar klebonas, bet Bažnyčia moko, kad negali klaidingų tikėjimo tiesų paskelbti popiežius arba visi vyskupai, kai jie Bažnyčios Visuotiniame susirinkime ar kokiu nors kitokiu būdu drauge su popiežium pasisako esminiais tikėjimo ir doros klausimais.

     Taip pat niekas nemėgina irodyti, kad Bažnyčios vyresnybė negali suklysti disciplinariniuose, politiniuose ar astronominiuose klausimuose. Jeigu popiežius ar vyskupai skelbtų kokias nors klaidingas savo nuomones gamtos, astronomijos ar politikos klausimais, katalikai nėra įpareigoti su tomis nuomonėmis sutikti. Tačiau disciplinariniuose tikėjimo, papročių, ar liturgijos klausimuose, nors jie tikintiesiems nepatiktu, reikia vis tiek prisiderinti prie Bažnyčios vyresnybės nustatytos tvarkos. To reikalaujama kiekvienoje    organizuotoje bendruomenėje, jeigu nenorima, kad joje įsiviešpatautų suirutė ir anarchija. Iš istorijos matome, kad Bažnyčios vyresnybė dažnai tokius potvarkius yra keitusi ir keičia, jeigu pamato, kad jie yra netinkami ir nesiderina su besikeičiančiais laikais.

Kas yra tikėjimo tiesa ir kas yra dogma? Aš tikiu tikėjimo tiesas, bet negaliu tikėti kai kurių dogmų, pvz. negaliu tikėti popiežiaus neklaidingumu, kai jis smerkė Galilėjų ir skelbė klaidingą mokslą apie saulę bei mėnulį.

     Į šį klausimą jau bent dalinai yra atsakyta ankstyvesnio klausimo atsakyme. Atrodo, kad čia klausėjas mano, jog tikėjimo tiesa ir dogma yra du skirtingi dalykai. Tiesa jis yra linkęs laikyti Kristaus paskelbtas tikėjimo tiesas, o dogma — popiežių pasisakymus kitais įvairiais klausimais. Tai yra klaidingas galvojimas. Tikėjimo tiesa ir dogma yra tas pats dalykas. Bažnyčia niekad negali skelbti tokių tiesų ar dogmų, kurių nebūtų paskelbęs Kristus. Paprastiems tikintiesiems, pakankamai nesusipažinusiems su Šventraščio mokslu ir su senosiomis kalbomis, kartais iš Šv. Rašto sunku patiems suprasti visas tikėjimo tiesas, kurias Kristus yra apreiškęs, tad Bažnyčia savo mokomuoju autoritetu, viską gerai išstudijavusi ir aptarusi, tas tiesas iškilmingai paskelbia tikintiesiems. Ji skelbia, kad ta ar kita dogma, t. y. tikėjimo tiesa, yra paties Kristaus apreikšta, todėl visiems tikėtina.

     Galilėjaus pasmerkimas ir kiti panašūs klausimai nieko bendra su tikėjimu neturi. Gaila, kad kai kurie popiežiai ir kardinolai per daug tais astronominiais ir gamtiniais klausimais užsiiminėjo ir juos kartais net mėgino maišyti su tikėjimo dalykais. Tačiau nei saulės, nei mėnulio, nei kitais panašiais klausimais Bažnyčia nėra paskelbusi jokios dogmos, nes tai ne tikėjimo sritis. Visas Galilėjaus pasmerkimo klausimas buvo grynai disciplinarinio pobūdžio. Dabar mes matome, kad kai kurie Bažnyčios atstovai čia labai klydo, nes kišosi ne į savo sritį.

Juozas Vaišnys, S. J.