Santrauka Vatikano atstovybės San Jose Costa Ricoje sekretoriaus prel. Audrio Pačkio pamokslo, pasakyto Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso proga Marijos Gimimo bažnyčioje liepos 3 d. Čikagoje.
MŪSŲ PAREIGOS DIEVUI IR BAŽNYČIAI. Visi priklausome vienai Bažnyčiai; Bažnyčiai, kuri savo skelbiamu mokslu gina žmonių ir tautų laisvę; Bažnyčiai, kuri mus moko, jog tėvynės meilė yra iš prigimties plaukianti pareiga ir kad piliečio pareigos valstybei yra sąžinės reikalas.
Bažnyčia, o ypatingai paskutinieji popiežiai aiškiai yra pabrėžę tautinės bendruomenės teisę laisvai apsispręsti, pasirinkti laisvai valdžią, sukurti valstybę, kurioje kiekvienas pilietis galėtų siekti pilnutinio asmens ugdymosi ir kuri sudarytų savo piliečiams reikiamas sąlygas asmens ugdymui religinėje, kultūrinėje, socialinėje bei ekonominėje srityje.
O mūsų Lietuva, per trumpą nepriklausomybės laikotarpi, yra įrodžiusi, jog pajėgė tokias sąlygas sudaryti.
Priklausome tautai, kurioje Bažnyčia persekiojama, kur bandoma išrauti Dievo vardą iš šeimų, o ypatingai iš jaunimo širdžių bei lūpų.
Mes, gyvenantys laisvėje, neturime užmiršti tylinčios, kenčiančios Bažnyčios. Tai kiekvieno krikščionio pareiga, o mūsų — ypatinga pareiga, nes tie, kurie šiandien persekiojami, yra mūsų kraujo broliai ir seserys.
Išgirskime jų skausmo kupiną balsą. Ar supratome Sibiro maldaknygės dvasios šauksmą į mus? Kasdien savo maldose prisiminkime brolius tėvynėje. Ir jei nerandame savo širdyse tinkamų žodžių, atverkime tą maldaknygę ir kartokime bent ten esančius žodžius.
O gal esame per dideli “realistai”, gal paskendę šių dienų pasaulio gyvenimo patogumuose, per mažai įvertiname maldos ir Dievo malonės reikšmę? Ar netinka mums poeto Milašiaus žodžiai, jog kartais per daug vertiname tiesą, o per mažai — malonę?
Jaunime, Bažnyčia daug yra davusi mūsų tautai. Bet ar mes atidavėme savo duoklę Bažnyčiai?
O kaip norėtųsi matyti daugiau jaunų lietuvių kunigų, vienuolių, seselių, kurie nepagailėtų aukoti Dievui savo jėgas, savo jaunystę...
Kiekvieno jaunuolio pareiga rimtai susikaupti ir paklausyti Dievo balso. Ar jis tavęs nešaukia jį sekti ir pasišvęsti aukščiausiam kūrybiniam tikslui: formuoti žmoguje Dievo paveikslą.
MŪSŲ PAREIGOS TĖVYNEI. Be abejo, tėvynė nėra mums tas kraštas, ta gimtoji žemė, kuri gali šiandien patenkinti visus mūsų troškimus: joje neužaugome, joje nebaigėme mokslo, joje negalime įsikurti nei dirbti savo profesinio darbo.
Gyvendami už tėvynės ribų, tegalime pasisavinti tiktai tautos dvasinius bruožus.
Ir to reikalauja ištikimybė mūsų prigimčiai, ištikimybė mūsų tėvams, ištikimybė kraujo ryšiams ir ištikimybė visiems kenčiantiems, kuriuos guodžia mūsų tvirta laikysena.
Tačiau nieko nemylima, ko nepažįstama. Kas tikrai myli savo tautą, tas domėsis jos praeitimi, jos tradicijomis, jos gyvenimu. Užtat privalome burtis į lietuviškus ratelius, sueiti kartu, pasisavinti lietuvių kalbą, papročius, kultūrą.
Šiandien neužtenka kartoti, lyg tuščiu skambalu, “aš lietuvis”. Savo kūryba, savo darbais, savo laimėjimais moksle, visuomeninėje veikloje ar profesinėje srityje parodykime, ką gali lietuvis.
MŪSŲ PAREIGOS ŽMONIJAI. Užaugę tarp dviejų kultūrų, turime ypatingą misiją pasaulyje. Kelių kultūrų pasisavinimas mus įgalina geriau suprasti kitus žmones, kitas tautas, suteikia mums tam tikro universalumo.
Teisėtai norime, kad pasaulis domėtųsi mūsų tautos likimu. Bet ar mes pakankamai domimės pasaulio likimu?
Ir čia Bažnyčia mums rodo kelią. Savo atsišaukime į jaunimą Visuotinio Susirinkimo Tėvai tarė mums:
“Tai jūs, pasisavindami iš tėvų ir vyresniųjų gražiausius pavyzdžius ir pamokymus, kursite rytojaus visuomenę, su kuria išsigelbėsite, arba žūsite.
Bažnyčia susirūpinusi, kad jūsų sudaryta visuomenė gerbtų žmogaus vertę, žmonių laisvę ir teises; o tie žmonės esate jūs”.
Bažnyčia rodo mums kelią ne vien mokslu, bet ir gyvenimu. Šv. Tėvo įvestas dialogas, jo kelionės po pasaulį, į Jungtines Tautas, jo teikiama pagalba badaujančiai žmonijai akivaizdžiai parodo Bažnyčios rūpinimąsi ne tik religiniai žmogumi, bet bendrai žmogumi.
Taip ir mes niekad neturėtume užmiršti, jog pasaulyje milijonai žmonių vargsta, skursta, badauja, gyvena vergijoje.
Visur, kur kovojama už žmogaus pilietines, socialines, ekonomines, religines teises, visur, kur kovojama už tautų laisvę, turėtų stovėti ir lietuviai.
Išeikime iš savo siaurų ratelių ir įrodykime savo darbais, jog tikrai kovojame, darbuojamės ir statome teisingesnį pasaulį.
Tada ir pasaulis gal daugiau prisimins mūsų tautos vargus.
Prel. Audrys Bačkis