Spausdinti

Birželio 4 d. Čikagos Jaunimo centre ekumeninių studijų būrelis suruošė evangelikams ir katalikams bendrą Šventojo Rašto studijų vakarą, kuriame paskaitas “Šventasis Raštas ir modernusis žmogus” skaitė katalikų kun. Vytautas Bagdanavičius, M.I.C., iš Čikagos ir evangelikų kun. prof. Algirdas Jurėnas iš Macon, Georgia. Čia pateikiame jų minčių santraukas.

*  *  *

    Kun. Bagdanavičiui Šv. Raštas yra nuostabus dėl to, kad juo apsireiškia Dievas žmogui kaip asmuo. Jis myli kaip asmuo, jis pažįsta kaip asmuo. Jis daro sutartį kaip asmuo. Tuo būdu Šv. Raštas parodo, kad Dievas, visagalis pasaulio kūrėjas, nėra vien akla jėga ar dėsnių bei formulių centras. Apreiškimas taip pat daug sako apie žmogų, būtent, kad žemėje nėra didesnės realybės kaip žmogus.

    Nors Šv. Raštas yra Dievo knyga, bet jis yra ir žmogaus knyga. Žmogus čia yra atvaizduotas su visais savo polinkiais, aistromis, nuodėmėmis, bet kartu ir su aukščiausia galia išgirsti Dievo žodį, jo klausytis dienos triukšme ir kovoti už ištikimybę Dievo žodžiui iš kartos į kartą.

    Kai mes sugretiname dvi mintis: raštą, kuris yra žmogaus išradimas, ir Dievą, kuris naudojasi šiuo žmogaus išradimu, kad pilniau žmonijai apsireikštų, mes gauname labai krikščionišką įspūdį. Kodėl sakome: krikščionišką įspūdį? Dėl to, kad būdingiausias krikščionijos reiškinys yra Dievo Žodžio įsijungimas žmonių tarpan. Šv. Rašte mes turime taip pat Dievo žodį, tik priėmusį ne žmogaus kūną, bet jo kultūrinį kūną, raštiją. Dėl to Šv. Rašte mes turime visų pirma savotišką žmogaus kultūrinių pastangų įvertinimą iš Dievo pusės. Dievas naudojasi šiuo žmogaus išradimu kaip savo apsireiškimo priemone.

    Kun. prof. Algirdas Jurėnas pirmąją savo paskaitos dalį skyrė Šv. Rašto knygų istorijai. Klausytojai turėjo progos pamatyti, kaip painu susekti Šv. Rašto knygų kilmę; pvz. ilgą laiką buvo manyta, jog visas Pentateucho knygas parašė Mozė. Šiais laikais to jau atsisakyta, nes tose knygose yra vietų, kuriose užsimenama apie įvykius, kurie vyko po Mozės mirties. Kyla klausimų ir dėl pasikartojančių to paties įvykio versijų: pvz. yra du skirtingi moters sukūrimo varijantai, dvi tvano istorijos.

    Paskaitininkas parodė, kad Pentateuche pinasi kelios gijos, kurios į knygas įjungtos kelių šimtmečių laikotarpyje. Tokių gijų išnarpliojimas yra vienas įdomiausių ir žavingiausių Senojo Testamento tyrinėjimo rezultatų.

    Antrojoje paskaitos dalyje buvo bandoma atsakyti į klausimą, kaip suprasti ir aiškinti Šv. Raštą moderniajam žmogui. Visų pirma, Šv. Raštas klaidingai interpretuojamas, kai į jį įnešama jam svetima problematika. Tai atsitinka, kai, pavyzdžiui, į jį žiūrima kaip į gamtos mokslų, mokslinės antropologijos ar historiografijos kūrinį. Antra, į Bibliją reikia žiūrėti kaip į Dievo ir žmogaus bendravimo kūrinį. Todėl, žiūrėti į žmogiškąją Šv. Rašto pusę, nėra reikalo nepripažinti Biblijoje pasitaikančių prieštarų ir istorinių klaidų. Dievas gali vartoti ir tokį žmogišką įrankį — ir tokį jis yra vartojęs per amžius. Trečia, norint suvokti Šv. Rašto prasmę ir jį teisingai aiškinti, reikia atsiminti jo pagrindinį tikslą, kuris yra ne fotografiškas istorinių faktų aprašymas, bet liudijimas apie žmogaus susitikimą su gyvuoju Dievu Izraelio istorijoje: pradžioj liudijant pranašams, o paskui linksmąją naujieną skelbiant Kristui ir apaštalams. Ketvirta, Šv. Raštas turi būti susietas su gyvybinėmis žmogaus problemomis. Modernusis žmogus tikisi išgirsti Rašte atsakymą į jį varginančias problemas, kuriu pagrindinės yra žmogaus amžinosios problemos. Kiekvienas Rašto aiškinimas yra vertimas, vertimas iš vienos kalbos pasaulio į kitą. Kaip Oscar Cullmann sako, nėra specifiškai katalikiškos ar protestantiškos egzegezės. Tėra viena egzegezė, kurios tikslas yra suvokti pirmykštę Šv. Rašto tekstų prasmę ir ją perteikti moderniam žmogui jam prieinama kalba.

A. L.