Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLY S

Dag Hammarskjoldo penkerių metų mirties proga

     1961 m. rugsėjo 18 d. slaptingomis aplinkybėmis, lėktuvui prie Kongo-Katangos ribų Rodezijos teritorijoje nukritus, tragiškai žuvo Jungtinių Tautų generalinis sekretorius švedas Dag Hammarskjoldas su sayo palydovais.

     Gimęs 1905 m. liepos 29 d. Švedijoje senoje švedų aristokratų šeimoje, Hammarskjoldas ėjo eilę svarbių valstybinių ir visuomeninių pareigų savame krašte, kol 1953 m. buvo išrinktas Jungtinių Tautų sekretoriumi. 1957 m. jis perrenkamas toms pačioms pareigoms dar penkeriems metams. To penkmečio nebaigęs žuvo, iš Leopoldvillės aerodromo lėktuvu vykdamas padėti išspręsti Kongo-Katangos krizės.

     Dag Hammarskjoldas, kaip politikas - visuomeninkas ir kaip žmogus, buvo didelė asmenybė. Kaip privačiame, taip ir viešame savo gyvenime jis vadovavosi krikščioniška sąžine bei krikščionybės principais. Neliesdami čia klausimo, ar jis krikščioniškai bažnyčiai oficialiai priklausė ir kokie buvo jo ryšiai su ta bažnyčia, tesuminėsime, kad jis buvo giliai religingas, ir todėl religiniai klausimai bei visuomeninė veikla krikščioniško teisingumo dvasioje jam nuolat labai rūpėjo. Tai rodo jo paliktas ir jau atspausdintas gilus ir dvasingas dienoraštis, kuriame jis be kompromiso ir be pataikavimų kalba su savim ir savo Dievu. Tai tartum naujų laikų dvasioje parašyti šv. Augustino pasikalbėjimai su savimi vienatvėje ir Dievo akivaizdoje.

     Jau kaip jaunuolis, o vėliau kaip subrendęs vyras ir visuomeninkas, jis buvo kitoks kaip visi, išsiskirdamas savo minties gilumu, susitelkusiu prie esmingiausių gyvenimo klausimų ir savo sąžinės, krikščioniškais principais ir bandymu juos taikyti tiek savam, tiek ir viešam gyvenimui. Būdamas kitoks negu kiti, jis artimų ir pastovių draugysčių neturėjo ir pasiliko nevedęs. Vienintelė moteris, su kuria jis buvo tikrai suartėjęs, buvo jo motina. Kai didžiųjų pareigų vykdytojų daugumas tegyvena įspūdžiais ir dienos aktualijomis, jis gyveno savo dvasios gelmėmis ir į gyvenimo reikalus žiūrėjo pagal amžinuosius principus.

     Žmonės nemėgsta prasikišusių asmenybių ir todėl, jų nesuprasdami, juos vertina klaidingai ir net neigiamai, tačiau Dag Hammarskjoldo negalėjo nevertinti net ir jo priešai. Štai vienas jų apie jįšitaip rašė: “Jis man pasirodė kaip reto švarumo žmogus, kaip laisvas nuo prasčiokiškumo ir žemumo. Gyvenimas jo nesutepė. Jis buvo šviesus ir skaistus psichine ir fizine tų žodžių prasme”.

     Dag Hammarskjoldas labai tiko Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus darbui, nes jis giliai suprato politiko-visuomenininko pareigas valstybei ir žmonijai. Tas gi supratimas buvo persunktas krikščionybės principų dvasia. Anot jo, visuomenininkas turi tarnauti ne partijai, ne kuriai grupei ir jos naudai, bet visuomenei ir žmonijai. Visus asmeninius reikalus tam tikslui aukojant, reikia drąsiai ir nepalenkiamai laikytis savo įsitikinimų. Į visus žmones, anot jo, reikia žiūrėti kaip į lygius, kaip į Dievo vaikus, ir atitinkamai elgtis, nes taip moko evangelija.

     Hammarskjoldo religingumas reiškėsi viduramžių didžiųjų krikščionybės mistikų studijavimu, domėjimusi šv. Tomo Akviniečio raštais (jų ištraukų nekartą užtinkama jo dienoraštyje) ir nuolatiniu “Kristaus sekimo” knygos skaitymu. Jam išskridus į Leopoldvillę paskutinei kelionei, ant stalo liko jo skaitoma “Kristaus sekimo” knyga, o jo paskutinis pasikalbėjimas su švedu bendradarbiu, prieš lipant į lėktuvą, buvo apie meilės sąvoką viduramžių mistikoje.

     Jo mirties aplinkybės iki šiol pasilieka neaiškios. Kritusiame lėktuve rasti apšaudymo ženklai, o jo paties smakre ir kaktoje rastos nedidelės žaizdos. Drauge su juo žuvo ir keliolika jo bendradarbių. Vienas jų, sužeistas, kurį laiką dar buvo gyvas; Rodezijos policijos apklausinėtas, tuojau mirė. Apklausinėjimo daviniai iki šiol nepaskelbti. Atrodo, kad Hammarskjoldo politinė veikla kai kam nepatiko ir kai kas buvo suinteresuotas jo žuvimu...

     Po mirties Dag Hammarskjoldas buvo atžymėtas Nobelio taikos premija. Niujorke jam pastatytas paminklas: tai milžiniškas žalios bronzos gabalas, apipavidalintas anglų skulptorės Barbaros Hepworth, gabalas be žmogiškų bruožų. Gal tuo norėta atžymėti visų jaučiama jo didelė asmenybė, tačiau mįslinga ir neapčiuopiama...