BIRUTĖ MAŽEIKIENĖ

    Tiek mokytojai, tiek jaunimo organizacijų darbuotojai, tiek kiti, kurie susiduria ir turi reikalų su jaunimu, pasakys, kad nėra jokių ypatingų jaunimo problemų. Yra tik tėvų problema.

     Štai, motina ir tėvas dirba ir visą savo energiją bei laiką atiduoda “geresnio” gyvenimo kūrimui. Vaikas turi viską: ir patogius namus, ir paskutinės mados drabužius, ir pramogas, ir vis dėlto jis lieka vienišas. Jis nepritampa nei prie tėvų, nei prie draugų, nei prie lietuviškų organizacijų. Jo visa gyvenimo filosofija suformuota televizijos ir reklamų; jokio idealizmo, pasiaukojimo, visuomeniškumo pavyzdžių jis iš savo tėvų nemato. Nemoka jis, aišku, nei lietuviškai, nes tai nenaudinga ir nepelninga. Pamėgina jis įsijungti į organizacijas, bet čia jam viskas svetima. Čia nėra daug “fun”. Čia yra darbas, ryžtas siekti abstrakčių vertybių, kas jam svetima ir negirdėta.

     Kita grupė tėvų supranta, kad vien pinigų neužtenka, reikia duot vaikui be mokslo žinių ir kultūros, meno supratimo ir pajautimo, kad jis būtų pilnesnis žmogus. Bet dažnai šių dalykų siekiama ne dėl jų pačių, bet dėl gyvenimo padėties. Kaip dažnai tenka girdėti: “Aš to neturėjau, negalėjau pasiekt, bet mano vaikai turės ir pasieks”. Kaip daug mamyčių tuos vargšus vaikus moko ir muzikos, ir baleto, ir čiuožimo, ir plaukimo, ir sporto ne todėl, kad vaikas turi tam gabumų, pamėgimų ar malonumų, bet tam, kad galėtų prieš kitus ir mama, ir vaikas pasididžiuoti. Kaip tas vargšas vaikas apkrautas ir kiek daug iš jo reikalaujama! Neužtenka, kad jis mokytųsi muzikos dėl malonumo ir tiek, kiek jis sugeba, bet reikia jo mokėjimą palyginti su kitais vaikais ir versti neatsilikti. Neužtenka, kad jis pačiuožia ant ledo dėl malonumo, reikia jam imti reguliarias pamokas ir taip jį spausti, kad jis pasidarytų žvaigždė ir patektų į laikraščius. Dabar susirinkę vaikai gatvėj nepamėto ir nepaspardo futbolo. Jie turi priklausyti reguliarioms komandoms, kurių tikslas laimėti bet kokiom priemonėm. O kur dar mokslas! Čia irgi vaikas turi būti pirmasis. Dažnai tėvai atsisako organizacijų, bet kokių pramogų vaikams, kad tik tas visą laiką pašvęstų prie knygų ir atsineštų aukščiausius pažymius. Niekas neginčija gerų pažymių reikšmės dabartinėj sistemoj, nors, ačiū Dievui, vis daugiau pasigirsta balsų už panaikinimą pažymių ir jų knygeliu, bet reikia atsiminti, kad gabiausi, garsiausi žmonės niekad nebuvo geri mokiniai. Neseniai vienas rašytojas rašė: “Visi aukščiausiais pažymiais baigę mano bendraklasiai yra arba įstaigų darbininkai, arba senmergės. Mokslininkai, rašytojai ir išskirtinų gabumų žmonės niekad nebuvo mokytojų numylėtiniai”. Čia yra daug tiesos. Gamta nesudeda į žmogų visų gabumų. Juo jis gabesnis vienam dalykui, juo negabesnis kitam. Tik be jokių ypatingų gabumų, bet labai darbštūs žmonės gali pasiekti aukščiausius pažymius. Gi dažniausiai turįs pvz. literatūrinių sugebėjimų vaikas yra negabus matematikoj, ir atvirkščiai, gabus matematikas negabus kalboms ir pan. Todėl nesistengti lavinti ir skatinti vaiko toj srity, kur jis rodo gabumų, o versti jį per jėgą būti ir geru virėju, ir sportininku, ir matematiku, gali priversti tik prie visiško vaiko pasipriešinimo, visiško praradimo entuziazmo moksle. Dar blogiau, kai tėvai apsprendžia jaunuolio profesiją ne pagal jo gabumus ir palinkimus, bet pagal savo įsitikinimus. Pvz. lietuviai žino tik dvi inteligentų profesijas: daktarus ir inžinierius. Kitokių daugumas tėvų nežino ir nepripažįsta. O šiais laikais koks pasirinkimas! Bet tėvai vaiką stumia būti daktaru ar inžinierium, nes jie apie naujus socialinius, psichoterapinius, bibliotekinius mokslus nė negirdėjo. Paskui vaikas neparodo noro mokslui, neišlaiko egzaminų, ir rezultate — abipusė širdgėla, kaltinimai.

     Vaikas negimsta balta lenta.  Jis gimsta su savitais paveldėtais sugebėjimais ir savitu charakteriu. Taip kaip iš aguonos grūdo neišauginsi rožės, ką bedarytum, taip ir iš vaiko negali reikalauti, kad jis eitų prieš savo prigimtį. Tu gali jam tik parodyti kelią, įdiegti tiesos, doros, etikos principus, bet pasirinktu keliu turi jis pats eiti savarankiškai.

     Toks didelis spaudimas visur dalyvauti ir visur rungtyniauti, stengtis būti pirmuoju tiek moksle, tiek sporte, tiek čiuožime, muzikoj ar kitur, vaiką vargina ne tik fiziniai, bet ir dvasiniai. Nenuostabu, kad jaunų žmonių tarpe vis daugiau ir daugiau atsiranda neurotikų. Vieni, tam spaudimui priešindamiesi, visai pabėga iš namu, kiti pasidaro apatiški, nes mato, kad beprasmiška, neįmanoma visų į juos sudėtų tėvų užmačių patenkinti.

     Laimingiausia grupė vaikų yra tų tėvų, kurie traktuoja jaunuolį kaip savarankišką individą ir respektuoja jo pamėgimus, diskutuoja su juo jo besiformuojančią filosofiją, o ne užkerta kiekvieną jo mintį ar sakini žodžiais: “Kai aš mažas buvau”... Kai tu buvai mažas, buvo tavo gyvenimas. Dabar tavo vaikas gyvena savo gyvenimą. Tarp tavo ir jo išviršinio gyvenimo dažniausiai nėra nieko bendro. Nebegyveni pagaliau nei tu pats to gyvenimo, kurį gyvenai mažas. Tad Čia nėra jokių argumentų. Neužmiršk, kad vaikas nėra ir negali būti tavo kopija. Jis yra sau žmogus.

     Bet čia vėl daugelis tėvų nuklysta į šunkelius, manydami, kad, jei išviršinis ekonominis, socialinis gyvenimas pasikeitė savo formomis, tai jau pasikeitė ' absoliučiai viskas, ir šių dienų jaunimui nebegalioja jokios “pasenusios” moralinės ar etinės normos. Jis gali daryti viską, ką daro masė ir ką diktuoja komercinės reklamos. Tėvas ar motina gali būti tikrai “old fashioned”, kai jie neseka naujų mokslų, naujų menų, naujų idėjų, bet moralinės ir etinės normos nėra ir negali būti pasenusios. Čia tėvai turi atsistoti visiškai nedvejojančioj, visiškai griežtoj pozicijoj.

     Daugelis nepritaria jaunuolių girtuokliavimui, bet... ką padarysi, daugumas geria, daugumas rūko. Žinoma, daugumas daro dar blogiau. Bet ar toks tėvas ar motina, kuris nedrįsta ar nenori pasakyti, kad gerti ir rūkyti netinka ir yra žalinga tiek dvasiniai, tiek fiziniai, įstengs pasakyti, kad paleistuvauti taip pat yra negerai? Ar paklausys jo jaunuolis šioj srity, jei visuose kituose dalykuose tėvai žiūrėjo pro pirštus ir leido jam savivaliauti? Nei vienas iš tėvų netiki, kad palaidumas, koks dabar propaguojamas taip vadinamoj “sekso” srity, yra geras. Ne vien iš krikščioniškos, religinės pusės, bet ir iš praktiškos, žinant, kiek mergaičių tai priveda prie jaunystės ir viso gyvenimo visiško sužalojimo, vertybių iškraipymo ir pan., kiekvienam aišku, net ir nemoralistui, kad naudos iš to nėra jokios, tik begalės žalos. Bet ar yra daug pajėgių tėvų tam pasipriešinti? Daugelis galvoja, kad atiduosi vaiką į katalikišką gimnaziją, ten paaiškins, kas nuodėmė, ko negalima daryti, ir jau savaime vaikas viskam atsispirs. Taip, tai gali padėti atsispirti, bet neturės jokios reikšmės be tėvų pagalbos. Jei iki 17 metu tėvai leido jaunuolei viską: dažyti plaukus, teplioti akis, rūkyti, bėgioti į pasimatymus ar šokius be jokios kontrolės, žodžiu, daryti viską, ką “visi daro”, ir dabar staiga pasakys, kad to negalima ar negražu daryti nors ir “visi daro”, kokie bus iš to rezultatai? Ar nuostabu, kad kai tokia jaunuolė pasako: “aš noriu tekėt”, ar dar blogiau: “man jau reikia tekėt”, tėvai yra bejėgiai, ir jų žodis ar patarimas nieko nereiškia? Ir kaip jie stebisi, kad vaikai jų neklauso! “Buvom tokie geri, viską leidom, viską davėm vaikeliui, dirbom, nieko negailėjom, ir štai, išeina iš namų, palieka, neklauso patarimo”...

    Kai tėvai vaikui nuo pat mažens įdiegia griežtas moralines normas, patys jų laikosi, nenusileidžia populiarumo reikalavimams ir išmoko vaiką savarankiškai galvoti ir nesivadovauti šūkiu “visi taip daro” ir kurie patys savo pavyzdžiu sugeba parodyti tvirtą nusistatymą, o ne sako: “Vaikeli, tu nerūkyk, tau nesveika, bet aš pripratęs, man galima; tu negerk, bet man kas šeštadienį reikia pabalia-vot”, tie ir vaikams suaugus retai kada turi didelių problemų.

     Jaunuolis taip pat bręsta, vis labiau plėsdamas savo pasaulėžiūrinį akiratį, įsijungdamas į visuomeninius įsipareigojimus, domėdamasis ir aktyviai diskutuodamas pasaulio ir atskirų tautų, mūsų atveju ypatingai lietuvių tautos, problemas.

     Ten, kur tėvai susirūpinę tik savo privačiu materialiniu gyvenimu, uždaro duris ir jaunuolio interesams plėstis gera linkme. Jei tėvas ir motina ne tik domisi, bet ir aktyviai dalyvauja visuomeninėj, socialinėj ar kultūrinėj veikloj, jei šeimoj diskutuojamos tautinės, rasinės ir socialinės problemos, vaikas neišaugs bedvasis nusikaltėlis, bet nukreips savo energiją naudingais keliais.

     Kaip daug žmonių savo neveiklumą ir apsnūdimą teisina visokiais, ypač lietuviškų institucijų, kaltinimais! Kiek daug tėvų yra perdavę savo vaikams tą mitą, kad lietuviai nesugyvenami, vaidijasi, nesąžiningi ar pan.! Jei tokių dalykų yra, tai jie charakteringi ne tik lietuviams, bet visiems žmonėms. Tobulų žmonių nėra, ir ten, kur jų susirenka daugiau su skirtingomis mintimis, skirtingais įsitikinimais, su žmogiškom ambicijom, visuomet yra ir bus nesklandumų. Bet amžinais išmetinėjimais ir vaikų nustatymu prieš lietuviškas institucijas nieko nelaimėsi. Jei kur negerai, ateik pats padėti, pagerinti. Tik šviesaus optimizmo, idealistinio nusistatymo ir ant tvirtų moralinių pagrindų atsistoję tėvai gali tikėtis bent dalį tų pačių vertybių perduoti ir savo vaikams.