Spausdinti

Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongrese liepos 2 d. simpoziume buvo svarstoma tema "Kristus ir šių laikų jaunimo ieškojimai". To simpoziumo moderatoriui dr.Arūnui Liulevičiui padarius trumpą įvadą, čia ta pačia tema pasisako du to simpoziumo dalyviai: Zuzana Vanagaitė iš Argentinos ir Jonas Šulcas iš Italijos. Zuzana yra Argentinos Lietuvių Spaudos ir Organizacijų Tarybos sekretorė, lituanistinės mokyklos ir argentiniečių vyskupijos katekistų paruošiamųjų kursų mokytoja; Jonas Šulcas yra salezietis studentas, besiruošiąs tapti kunigu.

Šiais pasisakymais norime pažvelgti į šių dienų jaunimo ieškojimus ir jų ryšį su gyvuoju Kristaus žodžiu. Jaunuolis pasaulyje mato žmogaus žmogui daromas neteisybes, mato žmogų alkaną ir vargstantį. Jaunuolį sukrečia baisūs kontrastai: visame pasaulyje kalbama apie laisvę, o tačiau ištisi kraštai pavergiami; daug prakalbų sakoma apie taiką, o tačiau visos valstybės įtemptai ruošiasi karui. Jaunuolis trokšte trokšta atiduoti savo jėgas, kad pasaulis taptų tokiu, kuriame žmogui gera gyventi, nes jaunuolis tiki, kad yra įmanomas pasaulis, kuriame žmogus žmogui būtų broliu, kuriame nebūtų pralobusių ir neturtingų tautų, kuriame būtų įmanoma pastovi taika.

Bandysime suprasti, kokį ryšį turi Kristaus žodžiai su šiais jauno žmogaus ieškojimais. Kristus, kuris savo mokiniams dažnai kalbėjo apie kiekvieno žmogaus vertę paties Dievo akyse, kuris kvietė savo mokinius tapti tarnais — Kristus kalba ir šių dienų jaunuoliui. Jis kalba ne tik Naujojo Testamento puslapiuose, bet taip pat ir per savo mokinių bendruomenę — šių dienų Bažnyčią. Ir čia mes turime savęs klausti — kiek progų tikinčiųjų bendruomenė duoda jaunuoliui tarnauti? Kiek kartų ji kviečia jaunuolį ieškoti geresnio pasaulio?

Arūnas Liulevičius

Jaunas žmogus atsistoja prieš mįslę: kodėl protingi žmonės taip neprotingai elgiasi.

    Jaunas žmogus mato neteisybes pasaulyje. Tai natūralu, nes jaunas žmogus yra idealistas, ir ieško idealų, ir jų pasigenda šiais laikais, nes mato tiek daug neteisybės: toks skirtumas tarp klasių, turtingų ir vargšų, tarp rasių, tarp tautų, tarp kartų; ir kyla visai natūralus klausimas: Kodėl tokia nelygybė ir neteisybė? Jaunas žmogus atsistoja prieš mįslę: kodėl protingi žmonės taip neprotingai elgiasi. Kodėl lenktyniaujama užkariauti erdves ir kodėl du trečdaliai žmonijos gyvena pusbadžiu?! Ar ne geriau būtų pirma sutvarkyti žmonijos problemas žemėje, o tik paskui svajoti apie mėnulį?!

    Todėl jauno žmogaus dvasia sukyla prieš šią neteisybę, kaip anuomet sukilo Vengrijos  jaunimas prieš tironiją ir verčiau mirė kovos lauke, negu nusileido prieš tironus, pavergėjus. Tos pačios minties vedami, viso pasaulio lietuvių jaunimas subruzdo rinkti parašus Tėvynei išlaisvinti.

    Socialiniame gyvenime jaunas žmogus irgi ieško naujų kelių, yra nepatenkintas senomis formomis, senomis tradicijomis ir sveikina naujus dalykus, kaip naują ir modernią muziką, meną, nes jaunas žmogus yra amžinas ieškotojas naujumų ir pakeitimų. Todėl jaunimas seka su įdomumu ir Bažnyčios Suvažiavimo nutarimus ir naujumus, jam patinka modernūs kunigai, kurie skelbia daugiau apie meilę, žmonių lygybę ir smerkia visa, kas atsiduoda senumu, atsilikimu.

    2.    Gal dar didesnis smūgis jaunam žmogui yra vyresniosios kartos cinizmas ir sustingimas. Jaunimas negali suprasti, kaip subrendę žmonės gali būti tokie abejingi teisingumo ir kitoms problemoms, kurios šaukte šaukiasi sprendimo! Tas gaudymas pinigų, lankstymasis prieš aukso verši, prieš patogumus ir kitokius dievaičius! Kaip galima pakęsti XX-ame amžiuje vergiją, tautų naikinimą ir rasių persekiojimą? Todėl jaunas žmogus lenks galvą prieš tokius vyrus, kaip Joną XXIII, John Kennedy, kurie išdrįso pasakyti pasauliui teisybę ir kurie dėl teisybės mirė. Pas mus Argentinoje šie abu vyrai yra jaunimo labai gerbiami.

    Laimė, kad XX-jame amžiuje turime tokių pavyzdžių, kurie jaunimą patraukia, bet labai liūdna, kad didelė masė žmonių yra nejautri, indiferentiška ir abejinga viskam, bijo pasakyti tiesos žodį, bijo apginti kitų teises. Ar jaunimui reikia dėl to nuleisti rankas?! Ar reikia su pesimistais kartu giedoti: “Viskas pasilieka, kaip buvo, kam čia kovoti, vistiek mes nieko nepakeisime, viskas smunka žemyn!”

    3.    O vis dėlto jauno žmogaus sieloje kyla nenumaldomas troškimas siekti geresnio pasaulio, gražesnės ateities. Juk jaunam žmogui yra prigimta ieškoti geresnio pasaulio. Pavyzdžiu tebūna šv. Augustinas, kuris, ieškodamas laimės, išbraidžiojo šios žemės purvus, perėjo filosofų mokyklas ir pagaliau sustojo prie Evangelijos, kuri jam atvėrė akis ir padarė ji nauju žmogumi. Net komunistiniame pasaulyje jaunimas ieško idealų. Jam buvo sakoma, kad ateis geresni laikai, kai susikurs rojus žemėje, bet praėjo jau 50 metų, o rojaus vis nesimato, todėl jaunimas veržiasi ieškoti tikros tiesos, jis gaudo žinias iš užsienio, seka naujas madas, pats nesuprasdamas, ar jos geros; svarbu, kad tik naujos ir nekomunistinės. Viso pasaulio jaunimas ieško tiesos universitetuose, ieško šviesos knygose ir svajoja apie geresnį rytojų, kur nebūtų rasių ir luomų kovų, kur būtų daugiau teisingumo ir meilės. Ar tos iliuzijos turi pagrindo, ar jos yra pagrįstos, ar verta jomis užsiimti ir dėl jų sau sukti galvą?!

    4. Kas gali tarti autoritetingą žodį, kas gali parodyti kelią į naują rytojų, į geresnę ateitį?! Gal paskutinių madų žurnalai, gal modernūs mintytojai, mokslininkai, o gal reikia patiems ieškoti naujų kelių, atrasti naują žemę?! Ar iš viso yra koks autoritetas, kuris galėtų pasakyti, kad jis neklysta?! Netikinčiam jaunuoliui tokio autoriteto nėra, bet tikinčiam jis yra toks aiškus ir stiprus, tai KRISTUS — Dievas - Žmogus, kurs pasakė: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”. Bet Kristus kalbėjo minioms prieš du tūkstančius metų Palestinoje. Ar jis gali išdrįsti prabilti XX-ojo amžiaus žmogui. “Aš esu kelias, gyvenimas ir tiesa”?! Bet jis nepasikeitė, todėl pasiliko visiems amžiams kelias ir gyvenimas.

    Jeigu šiandien Kristus ateitų į mūsų didmiesčius ir apeitų krautuvių langines, priemiesčių lūšnas, puošnias sales ir meno parodas, ką jis pasakytų?! Jeigu jis atsirastų mūsų tarpe, ką jis mums pasakytų?! Ar jis pasmerktų, ar jis palaimintų, ar jis sudaužytų modernius stabus; pinigų mainymo būdas?! Ar jis, užlipęs ant kalno, verktų, kaip verkė dėl Jeruzalės miesto, matydamas jos nuodėmes?! Sunku pasakyti, kaip jis pasielgtų, bet viena yra tikra, kad jis pasakytų: paimkite mano Evangeliją ir ją studijuokite, išstudijavę, įgyvendinkite, nenusiminkite, jaunime, tu mažasis būry, tau yra patikėta ateitis, nes aš esu su tavimi per visas dienas! Taigi su mūsų jaunystės troškimais pasiliktų Kristus, nežiūrint, kad žmonių minios praeitų abejingos ir šaipytųsi iš mūsų idealu! Taigi svarbu yra, ką sako Kristus, ką jis kalba per Evangeliją!

    5. Nenusiminkime, mes, jaunuoliai, nesame vieni, už mūstovi didelė bendruomenė, ne vien Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Už mūsų pečių stovi daug didesnė Bendruomenė — Bažnyčia su savo dviejų tūkstančių metų patirtim, su savo kankiniais, savo idealistais — didvyriais, šventaisiais. Bet kur tie idealistai, kur tie šventieji?! Mes matome dažnai tiktai patogiai gyvenančius krikščionis, kurie automobiliais atvyksta į bažnyčią pasirodyti, kieno automobilis gražesnis, kas geriau apsirengęs?! Ar tokie tikintieji gali duoti mums pavyzdį?! Bet atsiminkime, kad Bažnyčia susideda iš žmonių, kurie yra pilni silpnybių. Tačiau yra ir didvyrių mūsų dienose, yra idealistų! Štai mūsų tėvai pasakoja apie partizanų kovas, apie jų didvyrišką mirtį už tėvynę. Tik gaila, kad didvyriai tik po mirties yra matomi ir pažįstami; kol jie gyveno, jų niekas nematė. Bet toks jau yra gyvenimas. Kristus paliko savo Bažnyčią žmonių rankose ir jais pasitikėjo, jis pasitikėjo 12 žvejų ir ant jų pastatė savo Bažnyčią, kuri per du tūkstančius metų išliko gyva, o šiandien vėl pasirodė prieš pasaulį savo atsinaujinimu. Taigi Bažnyčia gali mums duoti daug ko. Per mažai pažįstame jos mintis ir direktyvas. Per paskutinį Bažnyčios Suvažiavimą buvo kalbama apie pasauliečių atsakomybę Bažnyčioje. O kas turi būti atsakingi, jeigu ne mes patys, jaunoji karta, pažinti jos mintis ir direktyvas?

    Jaunimo ateitis priklausys nuo to, kiek jis prisidės Bažnyčios nutarimams įgyvendinti. Bažnyčia šiandien plačiai mums atidaro vartus į savo šventovę, net kviečia aktyviai joje dalyvauti, ne vien liturgijoje, bet ir apaštalavimo darbe, nes jaunos jėgos visur reikalingos. Mes, Pietų Amerikos jaunimas, jau subruzdome po lietuviška vėliava, bet dar nesame tiek stiprūs vieni eiti tikru keliu, todėl prašome pagalbos iš jūsų Š. Amerikoj. Mums reikalinga yra dvasinė pagalba, reikia pasikeisti mintimis, reikia pasikeisti žmonėmis, reikia apsilankyti vieni pas kitus.

Zuzana Vanagaitė

Čia norėčiau užsiminti apie paties jaunimo pažiūras į religiją, taip kaip man asmeniškai teko iš daugelio išgirsti...

    Jaunimo Kongrese religiniame simpoziume tarp kitų iškilo ir šitas klausimas: Ar katalikų religija dabartiniu metu prisistato aktualia forma? Gerai, kad jau pati problema keliama, atskiriant religijoje formą nuo jos esmės. Forma žmogaus gyvenime turi labai gilią itaką, tačiau jos nereikia maišyti su esminiu turiniu.

    Taip ir katalikų religija pristatoma įvairiomis išorinėmis formomis, kurios keičiasi pagal įvairius kraštus, bet jos esmė visad lieka ta pati. Kame gi religijos esmė? Į šitą klausimą buvo įvairiai atsakyta pagal skirtingus asmenų požiūrius.

    Bendrai pripažįstama, kad aplinka daugiau ar mažiau gali psichologiškai pavergti asmenį. Jeigu žmonės aplinkoj lengvabūdiškai reaguoja į esminio gyvenimo realybes, tai ir asmuo, laikui bėgant, įpranta su jomis pasielgti lengvabūdiškai. To pasekmės yra tragiškos. Viena iš tų pasekmių yra formos su esme sumaišymas. Tada religija nebelaikoma asmeniniu visas gyvenimo sritis paliečiančiu santykiavimu su Dievu — ji nustumiama į antraeilę vietą.

    Čia norėčiau užsiminti apie paties jaunimo pažiūras į religiją, taip kaip man asmeniškai teko iš daugelio išgirsti Dainavos prieškongresinės stovyklos metu (aiškumo dėliai čia pažymiu, kad pastabos lietė vien Katalikų Bažnyčią). Buvo pasakyta: 1) kad Bažnyčioje yra praktikuojamos apeigos, kurios daugumoje atsilikusios, nesuprantamos moderniam žmogui ir todėl neaktualios; 2) jeigu religija tikrai tokia dieviška, kaip patys katalikai tvirtina, tai tuomet joje turėtų būti mažiau išorinių apeigų; ji turėtų būti labiau vidinė ar net visai apsieiti be tų visų ceremonijų.

    Prieš atsakant, reikia susitarti. Kas netiki į Dievo santykiavimą su žmogumi, tai tokiam Evangelijos žodžiai ir faktai neturės jokios reikšmės. Gi tikinčiam istoriškai pagrįsti Evangelijos žodžiai ir faktai turi didelės reikšmės, nes jie remiasi Dievo autoritetu.

    Į tai galima atsakyti, kad žmogus susideda iš dvasios ir kūno; taip ir Bažnyčia, Dievo ir žmonių bendruomenė, yra sudaryta iš dviejų elementų, dieviškojo - dvasinio ir žmogiškojo. Dievas palieka žmogų laisvą ir leidžia, kad ir Bažnyčia, dalinai žmonėms pavesta, neesminiuose dalykuose patirtų žmogaus prigimties netobulumus. Kaip ir politikoje, ekonomijoje ir kitur užtinkame dar tiek daug atliktinų uždavinių ir netobulumų, taip ir Bažnyčioje, kuri irgi keliauja kartu su visos žmonijos istorija ir tik palaipsniui pasiekia pažangesnę santvarką.

    Atrodo, kad daugelis jaunimo nedrįsta viešai pasireikšti pilnais katalikais ir dalyvauti visose Bažnyčios apeigose, kadangi mato tik išorinę, žmogaus sukurtą realybę ir neįžvelgia, kad pats Dievas nori panaudoti šias kuklias, materialines priemones ir kaip tik per jas leidžia žmogui prie jo prisiartinti. Tai įrodo paties Kristaus pavyzdys savo žemiškame gyvenime. Tiesa, Kristus labai pabrėžė, kad visų pirma reikia Dievą dvasia garbinti, bet tuo pačiu metu jis neatmetė išorinių apeigų; priešingai, pats asmeniškai rūpinosi, kad šventykla būtų pagarboje laikoma ir tetarnautų Dievui pagarbinti.

    Ir normalus žmogus įžvelgia tai, kad mes, žmonės, esame priklausomi, nesame vien dvasios, bet turime naudoti materialines priemones (tarp jų ir išorines apeigas), kad galėtume prisiartinti prie dvasinės tikrovės. Galima dar pridurti tiems, kurie taip labai norėtų viską sudvasinti religijoje, kad ir visose kitose gyvenimo srityse labai apsčiai pasinaudojame materialinėmis priemonėmis, pav.: moksle, darbe, pasilinksminimuose... Tad kodėl tik religija turėtų būti vien tik “dvasinė”?

    Vispusiškas religijos supratimas padės nugalėti visas antipatijas, kurios lengvai gali kilti, matant Bažnyčioje žmogaus netobulumus. Dieviškosios realybės religija suteiks pilną, autentišką gyvenimą ir džiaugsmą. Laimingas tas žmogus, kuris pažįsta savo gyvenimo tikslą ir sugeba vartoti tas priemones, kurios veda į tą tikslą. Jonas Šulcas