VINCENTAS PUPINIS, S, J.

ISTORINĖ APŽVALGA

     Lietuviams krikščionių vienybės klausimai ne naujiena. Jau tais laikais, kai lietuviai dar buvo pagonys, jie pažino ir jautė krikščionių susiskaldymo problemas: jų kaimynai buvo iš vienos pusės rusai stačiatikiai, iš kitos kryžiuočiai ir lenkai katalikai. Ir suprantama: Lietuvos kunigaikščiai tais laikais neturėjo jokio intereso, kad krikščionys susivienytų.

Specialiame "Laiškų Lietuviams" liepos-rugpiūčio numeryje įvairiu požiūriu buvo svarstomos katalikų-protestantų sugyvenimo pastangos. Šiuo straipsniu praeities ir dabarties katalikų-stačiatikių ryšius nagrinėja Sao Paulo, Brazilijoj, rusų išeivių tarpe pastoracijoj dirbąs lietuvis katalikas kunigas. Vincentas Pupinis, S. ]., yra Įšventintas kunigu bizantinų-slavų apeigose Romoje, norėjęs, bet negalėjęs apaštalauti Rusijoje.

     Be abejo, stačiatikių įtaka Lietuvoj buvo didelė: Algirdo ir kitų kunigaikščių žmonos buvo stačiatikės, plačiuose lietuvių valdomuose rytų kraštuose gyveno stačiatikiai. Ir ne vienas lietuvis, gal iš įsitikinimo, o gal šeimyniniais ar politiniais sumetimais, jau buvo priėmęs stačiatikių krikštą.

     Tarp kitko čia galima paminėti, kad ir pirmieji lietuviai šventieji, mirę kankiniais už krikščionių tikėjimą, buvo stačiatikiai. Prie kunigaikščio dvaro tarnavusieji Antanas, Jonas ir Eustafijus, Algirdo žmonos palydovų tarpe esančio šventiko pakrikštyti, tapo uoliais krikščionimis, gal net krikščionybės platintojais; dėl to, pagonims reikalaujant, Algirdas įsakęs nubausti juos mirtimi 1347 metais. Greit jie jau buvo laikomi šventaisiais, ir Maskvos metropolitas Aleksiejus įvedė jų šventę. Jų palaikai visą laiką buvo Vilniuj. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išvežti į Rusiją, o po paskutinio karo vėl grąžinti į Vilnių. Taigi, pirmieji lietuviai šventieji priklausė Rytų Bažnyčiai. Bet kadangi tuo laiku Rusų Bažnyčia oficialiai ir juridiškai nebuvo atsiskyrusi nuo Romos (nors tikrumoj jokių santykių neturėjo) ir kadangi per Florencijos Uniją (1439 m.) Maskvos metropolitas Izidorius atvirai tapo kataliku ir tuo būdu įjungė į katalikų istoriją ir savo metropolijos praeitį, pagal dabartinę Šventojo Sosto praktiką visi rusų šventieji, mirę prieš Florencijos Uniją, yra skaitomi katalikais ir gali būti garbinami kaip katalikų šventieji. Taigi ir tie trys lietuviai, krikščionybės kankiniai, gali būti garbinami kaip katalikų šventieji. Ukrainiečiai bei baltgudžiai katalikai - unitai juos ir garbina, o jų vardai randasi Vatikano išleistose liturginėse knygose. Kodėl negarbinti jų ir lietuviams krikščionių vienybės dvasioje?

     Po to, kai Lietuva sudarė sąjungą su Lenkija ir priėmė lotynišką krikštą (1375 m.), krikščionių vienybės klausimas įgijo visai kitą reikšmę. Kiekvienam valdovui juk svarbu, kad jo valstybėj būtų kiek galima mažiau barnių. Stačiatikių susijungimu su Roma domėjosi bei rūpinosi ir Jogaila, ir Vytautas, ir jų įpėdiniai. Kai Maskvos stačiatikių metropolitas Izidorius priėmė ir pasirašė Florencijos Uniją (1439 m.), už tai jis buvo išvytas iš Maskvos ir rado laikiną prieglaudą Lietuvoj, o vėliau išvyko į Romą. Lietuvos - Lenkijos valstybėj gyvenantieji stačiatikiai bent dalinai ir bent kai kurį laiką liko ištikimi Izidorui, taigi buvo katalikai unitai. Ištikimi Romai buvo tų laikų Kijevo metropolitai Gregorijus (nežiūrint kai kurių svyravimų) ir Misailas; šio gi įpėdinio Simeono, rodos, jau negalima laikyti kataliku. Žodžiu, daug kas buvo ir lieka neaišku. Nevisada buvo aišku, kas iš vyskupų buvo katalikas, kas ne. Pats karalius Kazimieras, daug tais klausimais užsiėmęs ir daug rašęs kaip į Romą, taip ir į Maskvą, pats neturėjo aiškios linijos: kartais daugiau rėmė stačiatikių partiją, kad patrauktų į savo pusę Didįjį Naugardą; vėliau gi, po sukilimo Kijeve, spaudė ir persekiojo stačiatikius; taigi, vadovavosi daugiau politiniais sumetimais. Kai kurie lotynų apeigų vyskupai pripažino rytiečius, kiti gi ne. Kijevo metropolitas Misailas, Vilniaus Švč. Trejybės rusų vienuolyno vienuoliai ir kai kurie Vilniaus didikai 1476 m. rašė laišką popiežiui ir skundėsi, kad lotynai juos skriaudžia ir net nenori pripažinti graikiško krikšto. Dėl to "graikų krikšto" buvo daug nesutikimų. Tais laikais įtakingi bernardinai gynė tą krikštą, o Krokuvos universitetas ir kai kurie mokytojai iš Vilniaus nepripažino graikų krikšto galiojančiu.

     Vėliau buvo daug kitų mėginimų krikščionis suvienyti, pvz. Bresto Unija (1596 m.). Tiesa, ta unija daugiau lietė Lenkiją negu Lietuvą, bet Vilnius tuo laiku buvo svarbus unitų centras; Vilniuj kurį laiką gyveno ir vėlesnysis Polozko vyskupas Josafatas, katalikų - unitų kankinys ir šventasis.

     Bet ypatingai daug buvo religinės neapykantos ir religinių karų: politiniai vadai, išnaudodami religinius tautos jausmus, kvietė ginti tikrąjį tikėjimą (iš vienos pusės stačiatikių, iš kitos pusės katalikų) ir mušti netikinčiuosius. Mums dabar gal sunkiai suprantama, bet mes žinome: religijos vardu buvo vedami žiaurūs karai tarp Rusijos ir Lenkijos - Lietuvos, ir ne tik tarp valdovų, bet ir tarp mažų, nuotykių ieškančių ar plėšikaujančių gaujų, tarp nelabai krikščioniškai nusiteikusių katalikiškų bajorų ir mažai į ką tikinčių stačiatikių kazokų. Apie brolišką meilę ir kalbos nebuvo: buvo tik žudynės tarp brolių. Visi šitie karai ir religiniai persekiojimai giliai įspaudė į tautų sąmonę tas taip keistas ir nelaimingas sąvokas: "lenkiškas tikėjimas" ir "rusiškas tikėjimas". Mūsų tauta gal stovėjo šiek tiek nuošaliau, bet ir jai teko nukentėti, ypač nepriklausomybę praradus. Ir čia vėl: pergalėtojų klaidos ir jų nusikaltimai kartais buvo priskiriami tai religijai, kuriai jie nominaliniai priklausė. Sunku išmatuoti visą tą prarają, kurią padarė tautiniai ir politiniai karai religijų, mūsų atvejy — katalikų ir stačiatikių, santykiuose. Pagrindinai kaip tik dėl tų karų, pavyzdžiui, stačiatikiams rusams ar serbams psichologiškai daug artimesni protestantai, negu katalikai, nors dogmatiniu atžvilgiu, aišku, jiems daug artimesnis katalikų mokslas.

UŽDAVINYS LIETUVIAMS

     Ši trumpa istorinė apžvilga mums turi priminti, kad jau vien dėl savo geografinės padėties lietuvių tauta jau nuo senų laikų yra priversta turėti santykius su rytų krikščionimis. Ar mes norim, ar nenorim — mes esam priversti santykius palaikyti. Taip buvo anksčiau; tiesa, dažniausiai tai buvo blogi santykiai, ir tai tenka tik apgailėti. Taip yra ir dabar: lietuviai katalikai kaip tėvynėj, taip ir už jos ribų visai konkrečiai susitinka su rusais, baltgudžiais ar ukrainiečiais stačiatikiais. Taip pasiliks ir ateity — ar mes norim, ar nenorim, o santykius turėsim palaikyti.

     Paprastiems Italijos, Irlandijos ir daugelio kitų kraštų katalikams bei jų kunigams naujasis, katalikų vedamas, ekumeninis judėjimas yra daugiau abstraktus dalykas, dažnai tik romantika: dalyvauti kur nors graikų apeigų pamaldose ar laikyti kambary rusišką ikoną... Okupuotoj Lietuvoj gi tas klausimas visai konkretus. Lietuvoj yra stačiatikių, laisvai atvažiavusių ar atvežtų; jie turi savo parapijas Vilniuje, Kaune ir kitose vietovėse, iš viso gal 40 parapijų. Net Klaipėdoj buvo įsteigta parapija: į išvežtų vokiečių vietą buvo atvežta rusų, ir gal jų nuraminimui buvo leista atidaryti naują stačiatikių parapiją. Taigi, tenka kartu gyventi ir dirbti; tikriausia yra ir mišrių šeimų. Ar turi krikščionys vieni kitų vengti, vieni kitus ignoruoti? O gal vieni kitiems padėti, bendradarbiauti ir bendromis jėgomis kovoti už sielas ateistiškoj aplinkumoj ir bedieviškoj totalitarinėj valstybėj?

     Religinio bendradarbiavimo problemos jaučiamos taip pat Rusijoj ir Sibire, kur išvažiavusieji ar išvežti mūsų tautiečiai gyvena stačiatikių tarpe. Lietuva juk yra, galima sakyti, vienintelis Sovietų katalikiškas kampas, ir lietuviai atstovauja katalikybę visoj Sąjungoj. Ir vienintelis katalikų bažnyčios klebonas Maskvoj yra lietuvis; taip pat, rodos, ir Leningrado klebonas lietuvis. Paskutiniuoju laiku, kai Vatikanas jau oficialiai turi santykius su Maskvos patriarchatu, tam Maskvos klebonui, lietuviui, tenka atstovauti Katalikų Bažnyčią prieš stačiatikius. Pavyzdžiui, Kalėdų dieną jo bažnyčioj apeigose dalyvavo vienas stačiatikių vyskupas, o per pravoslavų Kalėdas (kurios pagal senąjį stilių švenčiamos 13 dienų vėliau) Maskvos katalikų klebonas dalyvavo pamaldose stačiatikių cerkvėj.

     Ir ateity, jeigu santykiai tarp Katalikų Bažnyčios ir Maskvos patriarchato ir toliau bus palaikomi, lietuviams katalikams teks dar atsakingesnė pareiga būti oficialiais ir neoficialiais katalikybės atstovais, ir gal nuo lietuvių daug priklausys, kaip tie santykiai toliau vystysis. Galim įsivaizduoti ateitį, kaip norim, duodami visą laisvę ir širdžiai ir fantazijai, bet kiekvienu atveju (ar komunizmas staigiai žlugs, ar pamažu kitaip išsivystys, ar mūsų tėvynė bus atskirta nuo rytų valstybės siena, ar ne), kiekvienu atveju mums teks, daugiau negu kitoms tautoms, turėti santykius, gerus ar blogus, su stačiatikiais.

     Drąsiai galima sakyti ir net statyti reikalavimą: praeities klaidos neturi pasikartoti, teologiniai klausimai neturi būti sprendžiami nei ginklu, nei persekiojimais, nei neapykantos skelbimu. Net ir politinės problemos turi būti išrištos taip, kad nebūtų įžeista žmogaus asmenybė: nei nugalėto, nei nugalėtojo. Mūsų politikai turėtų numatyti, kaip pasielgti su likusiais krašte svetimaisiais: ne taip, kaip Stalinas pasielgė su Krymo totoriais ar Volgos vokiečiais; ne taip, kaip Hitleris pasielgė su žydais ar lenkais; ne pagal viduramžių dėsnius, o humanizmo dvasioj ir taip, kad dėl politikų kaltės nenukentėtų krikščioniška meilė ir kad nebūtų pakenkta krikščionių vienybei. Praeities klaidos neturi pasikartoti: jas reikia pripažinti ir iš jų mokytis.

     Prisiminsim čia vieną Šventojo Tėvo Povilo VI žodį, pasakytą jo ekumeniškos šventkelionės metu, prie Kristaus karsto: "Broliai ir sūnūs!... Pripažinkim nuoširdžiam gailesty visas savo nuodėmes, pripažinkim mūsų tėvų kaltes ir praėjusios istorijos klaidas, pripažinkim dabartinės epochos klaidas ir klaidas šio pasaulio, kuriame gyvename". Gal daug ką turėjo minty Šventasis Tėvas, kalbėdamas apie istorijos klaidas. Bet galima manyti, kad jis galvojo ir apie krikščionių vienybę: visiems žinomos jo pastangos ir jo noras, kad santykiai tarp įvairių religijų, ypač tarp krikščioniškų religijų, taptų kitokiais, negu jie buvo praeityje. Kad visi būtų viena, kad būtų viena avidė ir vienas ganytojas — bet kad į tą vienybę žmones atvestų ne fizinė jėga ir ne prievarta, o meilė ir supratimas, jog mes esame broliai.

SUSITIKIMAS JERUZALĖJE

     Ta broliška dvasia ir pasireiškė popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro susitikime Jeruzalėje. Popiežius ne tik kviečia patriarchus pas save, bet ir pats ateina pas juos. Dabar jau nesakoma "grįžkite į vienybę"; dabar sakoma "grįžkime į vienybę". Stačiatikiai dažnai kaltino katalikus, jog tie esą išdidūs; dalinai gal taip ir buvo. Ir gal dėl to popiežius kvietė pripažinti savo klaidas, ir tėvų klaidas, ir istorijos klaidas. Juk išdidus brolis nelabai broliškas. Tai to sūnaus palaidūno brolis, kurs nenorėjo nei pasveikinti sugrįžusio brolio. Jis pats nebuvo palaidūnas, bet, turim pripažinti, nelabai simpatiškas, ir vargšas gerasis tėvas turėjo vargo ir su tuo sūnumi nepalaidūnu.

     Jeruzalės susitikime nėra nei sūnaus palaidūno, nei nepalaidūno. Yra tik du broliai, kuriuos gyvenimo aplinkybės perskyrė, o jie norėtų gyventi kartu. Ir tai nebuvo vienintelis susitikimas: seks kiti, seks dialogai — kokioj formoj, ateitis parodys.

     Žinoma, negalima ir perdaug laukti.

     Konstantinopolio patriarchas Atenagoras, nors jis laikomas pirmuoju stačiatikių patriarchu, yra tik vienas iš daugelio patriarchų. Jis jokiu būdu nėra stačiatikių Bažnyčios galva ta prasme, kaip popiežius yra katalikų Bažnyčios galva. Jis yra pirmasis iš patriarchų — bet nedidelis, nes turi tik apie pusantro milijono tikinčiųjų. Aleksandrijos, Antiochjos ir Jeruzalės patriarchai turi dar mažiau. Palyginus su jais, Graikijos Bažnyčia (kuri net patriarcho neturi, o tik arkivyskupą), yra daug didesnė: ji priskaito iki 8 milijonų tikinčiųjų. Bet graikai yra priešingi santykių su Roma užmezgimui. Pačios skaitlingiausios gi yra slavų stačiatikių grupės: po keletą milijonų serbų ir bulgarų (šalia virš 10 milijonų rumėnų), ir pati didžiausioji, nežiūrint didelių nuostolių 48 metų laikotarpy po komunistų valdžia, rusų stačiatikių Bažnyčia. Tikro tikinčiųjų skaičiaus Sovietų Sąjungoj niekas nežino, bet galima skaityti, kad Maskvos patriarchatas vis dėlto dar turi nuo 30 iki 50 milijonų sielų. Dėl to suprantama, jog slavai stačiatikiai nenori, kad jų visų vardu kalbėtų Konstantinopolio patriarchas, kurs vis dėlto yra mažas patriarchas ir gyvena visai kitose aplinkybėse, negu dauguma stačiatikių.

     Taigi, kalbant apie Rytų Bažnyčią ir apie krikščionių vienybę, ypač mums, lietuviams, pirmoj eilėj reikia turėti galvoj slavų ir rusų stačiatikius: jau dėl to, kad jų daug; ir dėl to, kad lietuviams. Dievo Apvaizda, yra skirta ypatinga misija rytų slavų kraštuose. Ir tai misijai reikia ruoštis broliškoj dvasioj, grynai religinėj, užmirštant politinius interesus ir tautinius nesusipratimus.

     Paskutiniaisiais metais buvo užmegzti gana draugiški santykiai tarp Romos ir Maskvos patriarchato. Tų gerų santykių priežastis yra, be abejonės, gerasis popiežius Jonas XXIII. Savo gerumu jis žinomas visam pasauly. Sovietų valdžia ir bendrai pasaulinis komunizmas mėgino išnaudoti savo tikslams tą popiežiaus gerumą, jo kalbas apie taiką, jo encikliką "Pacem in ter-ris". Galimas daiktas, kad kai kuriuose kraštuose komunistai iš tikrųjų šį tą laimėjo. Bet Sovietų Sąjungoj, atrodo, daugiau laimėjo krikščionybės idėja. Kai sovietų spaudoj pasirodė vienas kitas pranešimas apie popiežių be įprastų paniekos ir neapykantos išsireiškimų, tai buvo ženklas, kad visiems piliečiams leidžiama gerai apie popiežių kalbėti — ir Jonas XXIII tapo labai populiaria asmenybe net ir Rusijoj.

     Tas popiežiaus autoriteto pripažinimas sustiprina visus krikščionis Sovietų Sąjungoj, katalikus ir nekatalikus, paguodžia juos ir duoda jiems jėgos toliau ginti savo religinius įsitikinimus bent pasyviu pasipriešinimu. Ir pati stačiatikių Bažnyčia nori pasinaudoti popiežiaus autoritetu, kad, kiek galima, išsaugotų savo egzistenciją. Juo daugiau draugų turės stačiatikiai užsieny protestantų bei katalikų tarpe, juo sunkiau bus sovietams visiškai užgniaužti Bažnyčios veiklą. Sovietų valdžia dar negali vieną gražią dieną uždaryti visų šventnamių ar areštuoti visų vyskupų bei kunigų; jei tai padarytų, Maskvos patriarcho draugai užsieny, protestantai bei katalikai, pakeltų triukšmą, ir toks triukšmas sovietams, bent kol kas, nebūtų naudingas.

     Mes taip pat turime žinoti, kad, palaikydami santykius su stačiatikių Bažnyčia Sovietų Sąjungoj ir tuo gindami jos egzistenciją, mes tuo pačiu giname ir katalikybės egzistenciją ten. Katalikų juk ten nedaug, ir sovietai be didelių sunkumų galėtų užgniaužti bet kokį jų veikimą; bet kol kas, šiek tiek prisilaikydami įstatymų, turi jiems duoti maždaug tas pačias gyvavimo sąlygas, kaip ir stačiatikiams. Taigi, kol stačiatikiai turės šiek tiek laisvės, tol ja galės naudotis ir katalikai. Ir mes, padėdami morališkai stačiatikiams, dažnai tuo pačiu padedame ir saviesiems katalikams.

*   *   *

     Kaip toliau krikščionių vienybės klausimas išsivystys, parodys ateitis. Vienybė nebus įgyvendinta per vieną dieną, ar per vienerius metus, ar per vieną dešimtmetį. Ji bus įgyvendinta pamažu ir palaipsniui. Pirmasis laipsnis — tai bendra meilė: tokia meilė, kuri moka užmiršti praeities įžeidimus, kuri moka dovanoti ir atleisti, kad ir jai būtų atleista. Meilė, kuri yra kantri, nekerštinga, nesididžiuojanti; kuri neieško sau naudos, nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa; kuri visa tiki, visa ko viliasi, visa nukenčia.