Spausdinti

PASKELBTAS KONKURSAS

    “Laiškai Lietuviams” paskelbė lietuviškos liturginės muzikos konkursą. Kam dabar reikia pamaldų metu giedoti lietuviškas mišias, tas žino, koks yra šios rūšies literatūros badas.

Muzikos Žinios, 2-3 nr.

    Ta pačia proga prisimintina ir bažnytinio giedojimo problema šiandieninių reformų raidoje. Pakankamai jau esame savo bažnyčiose prisigiedoję lenkiškų ir kitokių svetimų melodijų. Tačiau šiandieninio atsinaujinimo įkarštyje yra pavojus prisiimti toki giedojimą, kuris vėlgi nieko bendro neturės su mūsų lietuviškąja dvasia, kuriame nors ir neatseksime kokios kitos tautos balsą, bet jis bus tik visai bedvasiai internacionalinis, mums pakištas modernumo pretekstu.

    Tad ar nevertėtų mūsų dvasios vadovams ir mūsų kompozitoriams rūpintis, kad mūsų bažnytinėse giesmėse ir naujuose giedamų Mišių tekstuose skambėtų tokie garsai, kurie iš karto liudytų, jog juose girdima autentiška lietuviška širdis...

    Reikia tad džiaugtis, kad lietuviai tėvai jėzuitai, skelbdami konkursą parašyti jaunimui pritaikytas  lietuviškai giedamas Mišias, sąlygose įrašė ir tai: “Mišių nuotaika turi būti lietuviška savo dvasia ir melodijomis”. Pageidaujame ir linkime, kad kompozitoriai į tai atgalia ranka nenumotų, o sąlygą įsidėmėtų kaip būtiną šiais atsinaujinimo laikais, ypač lietuvių tautos ir mūsų čionykštės bendruomenės nūdieninėje situacijoje.

k. br.. Drauge, IX 17

ANKETA APIE APEIGAS

    Savo laiku Tamstos darėt anketą apie naujas Mišias, norėdami išaiškinti, kaip įvairūs pakeitimai žmonių įvertinami. Savo suglaustoje gautų atsakymų apžvalgoje, kurių buvo nedaug, Tamstos gan vienašališkai nušvietėt padėtį, daug ką nutylėdami ir švelnindami. Tarp pasisakymų buvo ir kunigų bei vienuolių, kurių aš neimčiau dėmesin, nes jie yra suvaržyti bažnytine disciplina. Kaip žinoma, yra daug nepasitenkinimo nauja tvarka, nežiūrint spaudimo ir “zalatijimo” iš bažnytinės hierarchijos pusės. Yra ir kunigų, kurie negalėjo eiti su tokiu atnaujinimu ir prisitaikymu prie šių laikų dvasios ir kurie stojo atviron kovon prieš taip griežtas, nesuprantamas ir prieštaraujančias jų sąžinei permainas. Aš gerbiu juos ir palaikau visu 100%.

    Pasisakymas pasisakymui yra nelygus, žmonės nevienodi ir jų motyvai gali būti skirtingi. Pavyzdžiui, kai kurių lietuvių teigiami pasisakymai dėl lotynų kalbos išmetimo iš Mišių ir kad jie baisiai nori Mišių lietuvių kalba, man atrodo, yra tik ura-patriotizmas, mažai ką turintis bendro su liturgija... Kur dingo dabar ne tik lotyniškas, bet ir šiaip sau bažnytinis giedojimas? Jam nebeliko vietos, nes viskas užimta garsiu, ausį erzinančiu, nesuderintu Mišių maldų kalbėjimu.

Juozas Banėnas, Philadelphia

P.S. Nesitikiu, kad šis laiškas būtų spausdinamas.

    Jūsų laišką spausdiname: kaip gerbiame skaitytojų (kad ir nuo mūsų skirtingą) nuomonę, taip prašome ir mums leisti pareikšti savo (kartais irgi skirtingą) nuomonę. Apgailestauja-m e , kad naujos apeigos Jums nepatinka ir kad Jums atrodė, jog mūsų anketų vertinimas buvo vienašališkas. Atsakiusiųjų į anketas buvo 81, lietuvių visuomenės požiūriudaug. Iš jų apie naujas apeigas teigiamai pasisakė 59, taigi 83%. Tad turėjome daugiau vietos skirti teigiamiems atsiliepimams, nors, tiesą pasakius, kiekybės atžvilgiu neigiamiems atsiliepimams buvo skirta daugiau vietos, negu proporcingai turėjo būti. Betgi prisipažįstame, kad naujų apeigų atžvilgiu, bendrai paėmus, esame entuziastingi (to entuziazmo negalima sukelti "bažnytine disciplina"). Iš pasisakiusiųjų argumentų neatrodo, kad daugumos pamėgimas Mišiose melstis lietuviškai būtų ura-patriotizmas, bet paprastas noras melstis ta kalba, kurią jie supranta ir vartoja (apie bažnytinį giedojimą žr. šį "L. L." nr. 389 psl.).    — Red.