“Playboy” žurnalas yra tapęs lytinį atsipalaidavimą propoguojančiu simboliu. Jo įtaka veikia ir mūsų tautiečius, ypač jaunimą. Jo moralinius trūkumus atskleisti — būtina. Kritikuojamas dalykas nevadinamas idėjų šaltiniu.

Atsakydami į šią “L. L.” gegužės nr. kritiką, pasisakome šiais trimis klausimais:

1. Pr. Alšėnas rašo, kad “Playboy” žurnalas ir Kinsey studijos nelaikytini rimtais šaltiniais ir jais, kaip nerimtais šaltiniais, neturėtų būti naudotasi “Laiškuose Lietuviams”. Su tuo pilnai sutinkame. Deja, p. Alšėnas sumaišė dvi sąvokas; būtent, šaltinius,  iš kurių semiamasi idėjų, su dalykais, apie kuriuos kalbama. Nei dr. A. Liulevičius, nei R. Šliažas nesinaudojo nei “Playboy” žurnalu, nei Kinsey studijomis kaipo šaltiniais, iš kurių semtųsi idėjų; priešingai, jie juos sukritikavo, nurodydami jų mokslinius ir moralinius trūkumus, t. y. spręsdami, kad jais negalima naudotis kaip šaltiniais (tai liudija pats p. Alšėnas savo laiške cituodamas: “deja, kaip ir pats... dr. A. Liulevičius teigia, jog čia minimo asmens (Kinsey — Red.) studijos nėra patikimos, nes susilaukia kritikos iš sociologų ir antropologų”; žr. tame pačiame laiške, kaip R. Šliažas iškelia “Playboy” žurnalo trūkumus). Jei mes visi pradėtume taip dalykus su šaltiniais maišyti, tai negalėtume nė išsižioti apie dalykus, kurių trūkumus yra būtina iškelti viešumon, pvz. apie komunizmą.

    2. Keliamas klausimas, kodėl buvo pasirinkta kalbėti apie “Playboy” žurnalą ir apie Kinsey studijas, o ne apie Freudo mokslą. Ogi todėl, kad, kalbėdami apie šių dienų lyties moralės problemą, norėjome svarstyti ją jos labiausiai sukonkretizuotose ir išpopuliarintose formose. Freudo idėjos šiais 1966 m. sklinda ne pačios savaime, bet per kitus — Hefneris yra didžiausias jų skleidėjas, Kinsey — tariamai moksliškiausias ilius-truotojas. Todėl jie ir buvo parinkti, ne Freudas.

    3. Ar iš viso reikėjo kalbėti apie Hefnerio “Playboy”; gal tai mūsų,. lietuvių, neliečia, ypač, kam veltis į polemiką, kai dar “Hefneris nėra nei daręs iššūkio”? Į tai atsakome:

1) net jei Hefneris nedarytų tiesioginės įtakos lietuviams, apie jo “filosofiją” reikėtų kalbėti, nes šis labai populiarus žurnalas konkrečiai simbolizuoja šiems laikams charakteringą palaidumo “filosofiją”; 2) tenka kalbėti ir dėl to, kad didelė dalis lietuvių, ypač JAV ir bendrai Vakaru pasaulyje, yra vienokiu ar kitokiu būdu bent netiesiogiai paliečiami “Playboy” “filosofijos”; ir 3) yra tą žurnalą skaitančių lietuvių jaunuolių, ypač lankančių JAV universitetus (tai patiria ne tik su jaunimu dirbantieji, bet apie tai užsimenama ir spaudoje, pvz. “Mūsų Vytyje”, 1965, 3 nr., 96 psl., studentų vasaros stovyklų diskusijų pranešimuose, “Drauge”, 1965 X 9). Tad ir reikėjo apie tą “filosofiją” kalbėti, t. y. jos moralinius trūkumus iškelti, ypač kai kiti tai nutyli ar net iš viso nesuvokia, kad apie tai reikia rašyti (polemikos iššūkio iš Hefnerio pusės reikėtų truputį per ilgai laukti).

Kęstutis Trimakas, S.].