9 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLYS
Jei kas paklaustų, kuris yra aiškiausias ženklas, iš kurio galima atpažinti į žmogaus širdį įžengusią meilę, atsakytume — tai kančia. Todėl daugeliui meilės aptarėjų, meilė ir kančia — tai beveik lygiareikšmės sąvokos. “Jei myliu,... tai visą skausmų pasaulį imu ant savęs. O, meilė — tai paplitusi žaizda” (Rustaveli gruzinų poema iš XII-ojo šimtmečio). “Kas yra meilė? Tai ašaros. Jūs verkiate, taigi mylite” (prancūzų rašytojas Sainte-Beuve, XIX amž.). Iš tokių meilės aptarimų seka išvada, kad tas, kuris nėra kentėjęs mylėdamas, labai klysta galvodamas, kad jisai mylėjo. Ši meilės kančia, nėra vien nelaimingos meilės ženklas, nes ir laimingiausioje meilėje yra užtenkamai priežasčių ir progų kentėti. Kančia — tai šešėlis, kuris lydi kiekvieną tikrą meilę.
MEILĖS KANČIOS PRIEŽASTYS
Vienos tų priežasčių yra bendro, o kitos labiau apčiuopiamo pobūdžio. Viena tokių bendro pobūdžio meilės kančios priežasčių tekankina tik labai švelniai jaučiančius žmones. Tai kančia tų, kurie jaučia, kad tikroji meilė yra reta ir todėl žmogus tik ilgisi meilės, jos nori, bet iš tikro ir patsai meilėje apsivilia ir kitus apvilia. “Kas įstengia mylėti? Kas tai gali?” — klausia R. M. Rilkė, vienas iš subtiliausių pasaulio vokiečių poetų. Į tą klausimą jis pats duoda atsakymą: “Iki šiol niekas”. Tai vien rinktinių sielų kančia, kai tuo tarpu didžioji dauguma pasitenkina paprastu vienas kitam patikimu ar net bet kuriuo meilės pavidalu dvelkiančiu suklastojimu. Šią kančią turėjo jau išgyventi ir muzikas F. Šubertas, kurs savo dienoraštyje 1820 m. kovo 27 d. yra rašęs: “Niekas nepažįsta kito kančios ir niekas nesupranta kito džiaugsmo. Visada tikima, kad einama vienas į kitą, o tuo tarpu visada einama tik šalia vienas kito. O koks skausmas tam, kuris tai pažįsta”. Tai dar skausmas tų, kurie dvasinės vienatvės išgyvenimo baisumą savyje nuolat nešioja ir kurie drauge mato, kad tokios gilios meilės, kurios širdis ilgisi ir kuri viena tegali tos vienatvės kančią palengvinti, pasaulyje beveik nėra.
Prie bendro pobūdžio meilės kančios priežasčių priskaitome ir savimeilę, per kurią du žmonės nelengvai tegali vienas kitą suprasti ir todėl susiderinti. Iš viso reikia pasakyti, kad, jei meilės vienas kitam tiek nedaug, tai todėl, kad visi, ar tai junta, ar nejunta, temyli save. Tik neskaitlingi tikros meilės kitam spinduliai, teprasiveržia pro kietą savimeilės kiautą. To negana, nes savimeilės apsėstas žmogus tekalba tik viena sava kalba ir todėl kito, kad, regis, ir artimiausio žmogaus, kita kalba kalbančio, jis negali suprasti. Jei dviejų žmonių meilė yra didelė, tada stengiamasi kitą pusę suprasti ar bent ją pilnai išklausyti. Jei meilė nėra didelė, tada net nenorima įsitempti ir vargti, kad kitą suprastų. Šis nesistengimas vienas kito elgesio pagrindus ir mįslingumą išsiaiškinti ir suprasti veda į tai, kad jų tarpe nuolat pasilieka tam tikras svetimumas, nejaukumas, kuris, tartum dvasinis pašinas, glūdi jautresnės pusės pasąmonėje. “O! šis skausmas gilus, kaip mirtis — junti, kad nesi suprastas to, kurį myli” (P. Aguetant). Šis nesistengimas vienas kitą suprasti virsta naujos meilės kančios priežastimi, tuo nusivylimu, kai nesulaukėme iš mylimo asmens to, ko tikėjomės. O juk “kiekvienu nusivylimu, kuriuo mus mylimas žmogus apvilia, jis įspaudžia erškėti į širdį... Tik būtybė, kuri tas dvasios žaizdas pagamino, jų nemato ir jaučiasi nekalta...” (Z. Maurina). Kaip skaudu, kai nusiviliama ir pamatoma, kad net ir artimiausias mylimas žmogus nėra tasai, į kurį galima būtų atsiremti. Tada mylinčio akių žibėjimas pritemsta ir nuoširdūs išsisakymo žodžiai neištarti sustingsta lūpose.
Prie bendro pobūdžio meilės kančios priežaščių reikia priskaityti ir tą netikrumą bei baimę, kurie lydi meilę. Šis netikrumas reiškiasi abejonėmis: ar kita pusė myli, ar tik dėl tam tikrų priežasčių meilę nuduoda; ar ji meilėje ištikima, ar jau nesimaišo tretysis, kuris meilę drumsčia, ir t.t. Šis netikrumas yra labai didelė jautrių žmonių kančia. Netikrumas — tai blogiausias daiktas, kokį besimylintieji patiria. Kartais paprasčiausia, drungniausia moterystė atrodo geresnė (dėl oficialių sudarytų vedybinių kontraktų ir todėl dėl didesnio tikrumo — A. G.). “Netikrumas žaloja viso ko prasmę, apnuodija pasitikėjimą... Kiekviename paprastame reiškinyje ieškojau paslėptų turinių” (anglų katalikų rašytojas G. Greene). Šis netikrumas, nekartą vaizduotės sukurtas, apskritai imant, nėra vien jos padaras, nes šį netikrumą nekarta įtaigauja žmonių daugumos nepastovumo patirtis.
Šį netikrumą neišvengiamai lydi taip žmogų išsemianti ir kankinanti baimė. Net ir garsūs meilės tyrinėtojai, lygindami meilę su draugyste, sako, kad draugystė yra pranašesnė už meilę ta prasme, kad ji remiasi saugiu pastovumu, kai tuo tarpu meilė nuolat dreba ir bijo.
Čia iki šiol paminėtos meilės kančios priežastys veikia tik jautresniąją porų mažuma, kai tuo tarpu labiau apčiuopiamos tos kančios priežastys pajuntamos visų. Tų meilės kančios apčiuopiamų priežasčių tiek daug gyvenime: tai abipusis ilgėjimasis (jei negali labai dažnai pasimatyti), vienas kito pavydėjimas tretiesiems, meilės įtampos skirtumas, negalėjimas ir norint vienas kitą pilnai suprasti, įvairūs kasdieniniai nesusipratimai ir meilės nustojimas. Tų apčiuopiamų priežasčių meilės kančiai sukelti būna tiek daug, kad galima neįprastų ir keistu posakiu pasakyti, kad viena didžiųjų meilės kančios priežaščių — tai tikros priežasties stoka. Tam paradoksui pagrįsti užtenka prisiminti kad ir pasisakymą prancūzų rašytojos P. Regnier, kuri dėl meilės nepaprastai daug ir labai ilgai kentėjo: “Būti skirtingu nuo mylimo asmens — tai užtenkamas pagrindas kentėti”. Tas viskas kyla iš padidėjusio meilėje jautrumo, kurio tretieji, neišgyvendami, negali suprasti. Ir todėl, anot minėtos rašytojos, “kai jų rankos viena kitą paleidžia, jau jie kenčia kelis žingsnius vienas nuo kito nutolę; kai jie nustoja vienas kitą matyti, tada ir mažiausias atstumas, kuris juos skiria, virsta tyrais, kuriuose jų nusiminimas klaidžioja”.
Žmonės kenčia iš meilės ir dėl meilės, o kiti kenčia dėl meilės trūkumo, nes “mūsų perpildytoje žemėje daug kam trūksta ne tik kasdienės duonos. Daugeliui žmonių šykštusis likimas neduoda nei draugo, nei brolio, nei žmonos” (P. Regnier).
Tos visos, ypač labiau mylinčios pusės, kančios, negali neslėgti ir nevarginti mažiau mylinčios pusės. Todėl nekartą, to slėgimo negalėdami pakelti, jie bėga nuo meilės.
Kiekvienas gilesnis jausmas turi savo mįslingą, šaltu protu svarstant, nelogišką logiką. Kitaip sakant, žmogus jausmo itakoje protauja kitaip. Štai kodėl būna ir taip, kad kartais mylinti pusė džiaugiasi kito kančia, ją net dirbtinai sukelia, o ir pati kartais kančios pasiilgsta. Ji džiaugiasi mylinčios pusės kančia, o ypač jos pavydu, tuo būdu meilės irodymą patirdama ir apsnūdusią meilę naujam gyvenimui prikeldama. Bet nekartą tasai dirbtinis kančios sukėlimas gali padvelkti ir sadizmu, nes, įvairūs mums nežinomi jausmai slypi mūsų pasąmonėje. Reikia skaitytis dar ir su tuo, kad per didelis ir per saldus nuolatinis vieno ar abiejų meilėje gerumas pradedamas nevertinti; todėl kartais pradedama nesąmoningai norėti kad ir kankinančio to gerumo “pablogėjimo”.
MEILĖS KANČIOS DIDUMAS
Rašytojas F. Dostojevskis, patsai meilės kančias beprotiško pavydo rėmuose patyręs, vienam savo laiške rašė: “Meilė turi stiprių džiaugsmų, bet jos kančia gali būti taip baisi, kad būtų geriau visai nemylėti. Meilė ir kančia — tai tas pats.” Anot Guy de Maupassant, būna meilių, kurioms pasipriešinti nėra jėgų, nes jos stipresnės už mirtį... Tokiai meilei, anot jo, žmogus priklauso “tartum degantis namas ugniai”. Aišku, kad tokiais atvejais, virsdamas meilės belaisviu, žmogus neišvengiamai pasidaro ir meilės kankiniu. Turėdamas tą visą galvoje, kiekvienas sutiks, kad “vienintelis bandymas — tai nustojimas mylimo asmens” (V. Hugo), nes tai pati didžioji meilės kančia ir tos kančios viršūnė. Šis nustojimas įvyksta per nelaimingą ar nelaimingai vienam besimylinčių pasibaigusią meilę arba per mylimo žmogaus mirimą. Pirmojo atvejo kančią galima nusakyti šiais žodžiais: “Padėtis, kurioje žmogus netikėtai pasijunta neesąs mylimas, pagimdo jausmą, panašų į mirties merdėjimą arba į tą siaubą, kuris kyla pas nelauktai savo motinos apleistą vaiką” (dr. Th. Reik). Mylimo gi žmogaus mirties pagaminto mylinčiajam skausmo didumas yra taip baisus, kad galima tvirtinti: “Tam, kam tu negali pažvelgti į veidą — tai ne tavo asmeninė, bet mylimo tvarinio mirtis” (Fr. Mauriac). Todėl tikrai mylintis verčiau sutiktų patsai mirti, negu matyti mylimą žmogų mirusį.
Kad suprastume meilės, ypač nelaimingos meilės, kančios baisumą, imkime keletą pavyzdžių iš rašytojų ir menininkų gyvenimo. Štai prancūzų poetas Gerard de Nerval (1855) įsimyli į aktorę Jenny Colon. Tai ištekėjus už kito, poetas, kurs jai aukojo savo kūrybą, po trijų metų protiniai pakrinka. Po keturiolika gyvenimo metų, to pamišimo slegiamas, kad ir su pragiedrėjimo tarpais, jis baigia gyvenimą savižudybe. Rašytojo Viktoro Hugo brolis, irgi rašytojas, įsimyli tą pačią moterį, kaip ir jo brolis. Tai ištekėjus už Viktoro, jo brolis, vestuvinės puotos metu išeina iš proto ir, pagyvenęs keliolika metų psichiatrinėje ligoninėje, nepagijęs, ten miršta. Štai čia dar pora moterų. Prancūzų rašytojo kataliko P. Claudel sesuo Kamilė, didelio menininko skulptoriaus A. Rodin mokinė ir pati talentinga skulptorė, pamilusi savo mokytoją ir per penkiolika metų jo suvedžiota, turėjo apleisti ji, kai tasai pasirinko kitą moterį. Šis išgyvenimas taip paveikė ją, kad, išvežta psichiatrinėn ligoninėn, trisdešimt metų ten išgyvenusi ir dvasinės pusiausvyros neatgavusi, mirė. Čia dar suminėsime prancūzų rašytoją Paula Regnier, įsitikinusią katalikę, kuri, jos mylimajam mirus ir po mirties paaiškėjus, kad tasai jos visai nemylėjo, dar keliolika metų vis mylėdama ir labai kentėdama, paskutiniam pasauliniam karui pasibaigus, tragiškai baigė savo gyvenimą. Tai vis pavyzdžiai, kurie rodo, kad kai kada meilės kančios gali būti taip didelės, kad žmogus, kaip toji lempa, į kurią paleidžiama per stipri elektros srovė, perdega.
Tiems, kuriems tokios nepakeliamos meilės kančios yra visai nesuprantamos, reikia priminti, kad apskritai į kančią ar į tam tikros kančios rūšį kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja. Tasai reagavimas priklauso nuo žmogaus jautrumo laipsnio. Jau bendrom sąvokom kalbant yra žmonių nejautrių, jautrių ir liguistai jautrių. “Kai vienas išsieikvoja nusiskundimais (ir nurimsta — A. G.), tai kitas užtrokšta tylėjimu” (P. Regnier). Reikia žinoti, kad kiekvienas žmogus tegali pakelti tik tam tikrą jam skirtą kančios kiekį, nors šiaip žmogus daug daugiau pakelia, negu mano. Štai kodėl vieną, regis, sugniuždo nedidelė kančia, kitas gi labai didelius smūgius atlaiko, įstengdamas juos paslėpti po šypsenos kauke. Kančios didumo laipsnis priklauso taip pat ir nuo žmonių vaizduotės gyvumo ir liguistumo, kuri, kančią sutirštindama ir padidindama, neleidžia jos jokiu protavimu praskiedinti ir palengvinti.
ŠIOS KANČIOS PRASMĖ
Pesimistai temato meilėje tik kančią. Anot Rilkės biografės Ch. Assann, “meilė yra kankinantis jausmas, kurs pagaliau palieka žmogų nepatenkintą”. Reiškia, meilė — tai kančia, kuri, Ilgesnį laiką banguodama, nieko teigiamo ir šviesaus neduoda. Optimistai gi ir tie, kurie meilę brangina, randa meilės kančios įprasminimą. Šv. Augustinas, kalbėdamas apie antgamtinę meilę ir kančią dėl jos, skelbia tos kančios įprasminimą; jo žodžiai tinka ir erotinės meilės kančiai įprasminti, būtent: “jei mylima, nekenčiama, o jei ir kenčiama, tai pati kančia mylima”. Tikram meilės brangintojui ir jos pagaminta kančia pasidaro brangi. Tai patyrė jau kelis kartus čia suminėta P. Regnier. Ji sako, kad “būna atsitikimu, kad meilė, dviem dvasia giminingiems žmonėms, virsta tikrenybe — tokiems, kurie aiškiaregiškai vienas kitą atpažįsta kaip dvi visumos dalis, kurios tam sutvertos ir skirtos, kad susijungtų. Kai tačiau, jų dviejų susitikimas pervėlai įvyksta, kai aplinkybės ar pareigos jiems kliudo suartėti, jie, tartum kardu atskirti ir sužaloti, kenčia nepagydomą skausmą. O betgi, tasai palaimintas skausmas jiems brangus, nes žmogus, kuris myli, nežiūrint visų skausmų, savo meilės neatsižada ir nenori būti iš jos išlaisvintas”.
Kaip dvi medžio rūšys, įskiepijimu, taigi įpjovimu, sujungiamos, taip ir širdys turi būti kančios sužeistos, kad galėtų pilnai meile suaugti. Jei meilė ir apmokama kančia, tai toji kančia meilę subrandina, nes širdį pagilina. Todėl tikra meilė be brandinančios ją kančios neįmanoma. “Žmonės, kuriuos mylime, turi kentėti ir kenčiame per tuos, kurie mus myli” (G. Flaubert).
Ypač klysta tie, kurie iš meilės tikisi ir laukia vien nesudrumstos laimės. Tokie nepažįsta nei meilės, nei žmogaus prigimties. Jei nėra jokių žmogiškų ryšių, kurie būtų apdrausti nuo kančios, kodėl nuo jos turėtų būti apdrausta meilė?! “Ak, meilė nėra tam, kad mus padarytų laimingais; aš manau, kad ji yra tam, kad mums parodytu, kiek stiprūs mes esame pakelti kančią” (H. Hesse). O pagaliau juk viskas, kas vertinga, kuo nors apmokama ir tuo brangiau, kuo daiktas vertingesnis, tai ir tikra meilė, jei tik ir truputį padėtų sušvelninti labiausiai kankinantį dvasinės vienatvės skausmą, ar ji nebūtų verta kančia apmokėti?
Kankinlmasis dėl tikros meilės yra kanklnimasis dėl dvasinės vertybės, kuris, pabrėždamas žmogaus dvasingumą, jį ugdo. Kas vertina vieną dvasinę vertybę, tas ruošia save branginti ir kitas dvasines vertybes.
O ir patsai nerimavimas, rūpinimasis ir kankinimasis meilėje dėl kito žmogaus, taigi, bent dalinai savęs pamiršimas ir kitam atsivėrimas, kerta egoizmo šaknis, tą nekrikščioniškiausių jausmų šaltinį, ir apskritai paruošia žmogų artimo meilei. O kas atsiveria mylimam žmogui, o vėliau artimui, iš to galima tikėtis ir atsivėrimo Dievui.
Kas tad nenori nei kiek meilės kentėti ir toje kančioje jokios prasmės neranda, tas įrodo, kad jis meilės nelaiko vertybe ir kad todėl jis nėra tikros meilės vertas. Tokiam galima pasakyti: “kas bijo kančios, lai saugojasi tikros meilės” (P. Regnier). Tikrieji meilės brangintojai jaučia: jei dėl meilės tokios didelės kančios kenčiamos, tai ženklas, kad tikroji meilė yra didelė vertybė.
(Apie meilės pavyduliavimo ir ilgesio kančias buvo rašyta “Laiškuose Lietuviams” 1959 m. 6 nr. ir 1962 m. 11 nr.).