Spausdinti

Kunigų pašaukimai ir Serra sąjūdis

GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

     Šią vasarą vienoje jaunimo stovykloje iškėlėme šį klausimą: "Ar mes, lietuvių jaunimas, turime atsakomybę rūpintis, kad būtų lietuvių kunigų, vienuolių? Kodėl taip arba ne?" Jų atsakymas buvo aiškus iš vieno diskusijų būrelio pranešimo: "Dauguma sakė, kad nereikia". Kiti dar pridėjo, kad tuo turi rūpintis kunigai ir vienuoliai. Ar perdėsime sakydami, kad ši nuomonė yra tikrai būdinga ne tik mūsų jaunimui, bet ir daugumai mūsų tautiečių tikinčiųjų? Kodėl taip yra? Diskusijose ir pasikalbėjimuose galėtume ieškoti atsakymo. Būdingas taip pat buvo vieno klebono pasisakymas, kuris maždaug taip pranašavo, vykstant į Religinį Kongresą kalbėti apie pašaukimus: "Susirinks keletas kunigų ir seselių pasiklausyti".

     Pašaukimų problema į kunigus darosi viena iš centrinių mūsų tremties gyvenime. Menka mums paguoda tvirtinti, kad visur pašaukimų skaičius mažėja. Kunigų prieauglio reikalas darosi mums gyvybiniu dėl keleto priežasčių: 1) religiniam mūsų tautiečių gyvenimui bręsti ir net išsilaikyti; 2) mūsų jaunimui įaugti į savo tautą bei visiems savo tautinį nusiteikimą išlaikyti ir 3) jau per ketvirtį šimtmečio Bažnyčios persekiojimas Lietuvoje vis daugiau reikalaus ir lauks iš mūsų. Ilgų įrodinėjimų, turbūt, nereikės, jog visi šie reikalai liks gyvybiniais mūsų tremties gyvenime. Jie visi svarbūs. Ar atsakysime teigiamai į šiuos žūtbūtinius uždavinius? Kaip?

     Anksčiau minėtas jaunimo nusiteikimas, jog ne jų atsakomybė rūpintis pašaukimų prieaugliu, tik paaštrina šią taip jau sunkią padėtį. Panašiai veikia toks pat mūsų visuomenės nusiteikimas, kada rankos numojimu pasauliečiai krikščionys atsisako savo atsakomybės šiame reikale. Tai aiškiai pavaizduoja poros katalikų jaunimo laikraščių redakcijų pareiškimai, kada jie gavo laiško formoje paraginimą Jaunimo Metais kelti lietuvių jaunimo pareigą atkreipti dėmesį į pašaukimus bei jais rūpintis. Redakcijų atsakymas — tyla. Po priminimų buvo paaiškinta, kad redakcijos nemano, jog toks būtų tinkamas kelias pašaukimams puoselėti. Kito kelio nesiūlė. Klausimas toliau paliekamas užmarštyje.

     Mūsų tezė yra: Rūpintis lietuvių pašaukimais į kunigus yra visų lietuvių šventa pareigatiek kunigų, tiek vienuolių, tiek pasauliečių. Atseit, visų mūsų, kaip krikščionių. Verta pabrėžti, kad pašaukimų puoselėjimo darbe mes ne "verbuojame", o greičiau ir teisingiau tik pašaliname kliūtis religiniam pašaukimui. Pašaukimas yra Dievo dovana, kurią reikia atrasti ir išvystyti. O prie tokio darbo reikia prisidėti visiems.

     Kodėl reikia? Pirmiausia Kristus to nori. Žiūrėdamas į pageltusių kviečių lauką, jis liepia melsti piūties Viešpatį, kad siųstų daugiau darbininkų. Pirmutinė tad visų mūsų pareiga — melstis. Kitu atveju Kristus perspėja žmones nepapiktinti mažutėlių. Arba vėl, pamatęs žmonių minią be vado, Kristus gailisi jos, nes jos kaip avys be piemens. Savo elgesiu kiekvienai krikščionis sukuria atmosferą arba pašaukimui atsiskleisti, arba mirti. Kokį vaidmenį čia suvaidina (arba turėtų suvaidinti) šeima, draugai, mokytojai, mokyklos, organizacijos?

     Visų krikščionių pareigą rūpintis pašaukimais labai aiškiai primena ir Visuotinis Vatikano II Susirinkimas: "Visai krikščionių bendruomenei krenta pareiga pažadinti pašaukimus. To ji turi siekti pirmiausia vesdama pilnai krikščionišką gyvenimą". Susirinkimas šeimą vadina "pirmąja seminarija". Gerai žinome, kad šią visų krikščionių pareigą rūpintis pašaukimais nuolat priminė visos Bažnyčios ganytojai popiežiai.

     Šią visų krikščionių pareigą rūpintis pašaukimais matome, gal būt, aiškiausiai tada, kai pažvelgiame į dabartinę padėtį, kurioje pašaukimui sunku gimti ir dar sunkiau subręsti. Tiesa, kad pašaukimai ateina iš Dievo. Bet jie bręsta mūsų šeimose, mūsų tarpe. Atmosferą gi tam brendimui sudarome visi. Tėvai neretai pareiškia, išgirdę sūnaus susidomėjimą dvasiniu luomu: "Ar tu manai, kad būsi laimingas? Tu vargiai išsilaikysi. Dar palauk, kol užaugsi ir pamatysi gyvenimą. Pirma gerai pagalvok ir t.t." Kiek yra tokių tėvų, kurie, nujausdami savo sūnaus palinkimą į kunigystę, "parenka" jam iš anksto studijų šaką, profesiją, net geriausią universitetą, kur jam reiktų studijuoti? Jei seniau tėvai siųsdavo vaikus į seminariją be pašaukimo, tai šiandien jie nuėjo į kitą kraštutinumą, kur seminarija ir vienuolynas jau išskiriami iš jų vaikų ateities pasirinkimo. Kalba arba dažnai neišsakytas nusiteikimas parodo, kad ir mumyse įsiskverbė sekuliarizmo, pragmatizmo ir materializmo dvasios antplūdis (žr. Harvey Cox, The Secular City). Iš šių visų "izmų" plaukia vertybių skalės, kurios paprastai palaidoja pašaukimą dar jam nespėjus nė pasirodyti.

     Per dažnai tik negatyvus pašaukimo suvokimas yra kita daugelį atbaidanti priežastis. Į klausimą: "Ar daugumai pašaukimas pirmiausia primena negatyvų visko palikimą, atsisakymą ir t.t." jaunimas atsako: "Dauguma žmonių taip mano, ir už tai nepripažįsta savo pašaukimo, nors jį ir turi". Sekantį klausimą sau kelia pats jaunimas: "Kodėl daugiau žmonių neina į vienuolynus?" Atsako: "Nes jie mano, kad turi viską visiškai palikti".

     Kituose kraštuose rūpestis pašaukimais yra gyvas ir tarp pasauliečių krikščionių. Prisimename tarptautinį Serra sąjūdį, kuris turi virš 10,000 rinktinių narių, susiorganizavusių 225 klubuose. Sąjūdis įsikūrė 1935 m. Seatle, Washington. Šiandien jo veikla paplito 100 vyskupijų JAV ir šešiuose kituose kraštuose.

     Serra yra savanorių pasauliečių sąjūdis, į kurį įsijungia vadovaują darbininkai, profesionalai. Jie siekia: 1) puoselėti pašaukimus bei tuo tikslu pagelbėti auklėti jaunimą ir 2) skleisti katalikybę per pastovias draugystes katalikų tarpe.

     Sąjūdžio nariai kreipia daug dėmesio ne tik ugdyti pašaukimus į kunigus, bet taip pat formuoti pasauliečius katalikus. Šiandien ne tiek apologeto kalba, kiek gyvenimo pavyzdys yra reikalingas. Veiksmai garsiau kalba už žodžius. Serra ruošia rekolekcijas, kursus, skatina narius aplankyti seminarijas, susipažinti su klierikais. Nariai skatinami veikti savo geru pavyzdžiu, kelti pašaukimų ir Bažnyčios reikalus.

     Kiekvienam klubui vadovauja žmogus su patirtimi, pajėgus, balansuotas ir uolus apaštalas. Jis dirba be atlyginimo. Dažnai tėvas šeimoje. Dvylika kitų kvalifikuotų savanorių sudaro tarptautinį komitetą. Jie nustato ir aiškina sąjūdžio nurodymus. Jie veikia vyskupų priežiūroje. Savo veikloj jie siekia sukelti sąmoningą susidomėjimą pašaukimais, kad kiekvienas narys būtų vertas krikščionio vardo.

     Ką jie veikia? Ruošia parodas pašaukimų tema. Užima bei sudaro programas Mišių patarnautojams. Gamina filmus. Jaunimą nuveža į seminarijas. Gimnazijos mokiniams skelbia konkursus pašaukimų temomis. Apjungia kunigų ir vienuolių tėvus. Išskaičiuojama per 80 įvairių veiklos sričių. Kiekvienas klubas pasirenka sau veiklos sritį pagal esamą reikalą. Serra yra įjungta į Popiežiaus Pašaukimų Sąjūdį.

     Kas dar būdinga Serra sąjūdžiui? Vadovai kreipia daug dėmesio į tvirtą narių paruošimą, įsigilinant į katalikų principus. Kardinolas Stritchas kiekvienam klubui linkėjo tapti "katalikiškų principų universitetu". Pasyvių narių ši organizacija nepripažįsta. Kiekvienas narys turi būti aktyvus. Tai nėra finansams rinkti organizacija.

     Iškėlėme reikalą dirbti dėl pašaukimų. Kaip atsakysime? Tenkintis pasišnekėjimu ir diskusijomis negalime. Siūlome: 1) stebėti dabartinę padėtį, spręsti ir tada eiti prie konkrečios veiklos; 2) ieškoti mums visiems bendro sprendimo šiuo klausimu ir visiems kartu eiti į darbą; 3) surasti entuziastų darbuotojų pašaukimų reikalui, kurie apjungtų visų pastangas; 4) nustatyti aiškią programą savo tolimesniam veikimui.

     Išeitį iš dabartinės pašaukimų dilemos tikriausiai galime rasti. Pirmiausia vertėtų ieškoti giliųjų dabartinės padėties priežasčių ir tada nuosekliai eiti prie sprendimo bei veiklos. Tame darbe, šalia kunigų ir vienuolių, pasaulietis krikščionis gali atlikti labai svarbią rolę.