Spausdinti

GINTARĖ IVAŠKIENĖ

jaunimo tarpe pašaukimams bręstant

     Pašaukimų klausimas tikrai yra ypatingai suaktualėjęs šiais laikais. Dvasiškių stoką jaučia visas krikščioniškasis pasaulis, o susirūpinimo daugiau rodo pati dvasiškija, nei pasauliečiai. Todėl reikia, kad ir šeimos, jų tėvai ir jaunuoliai sunerimtų dėl šios situacijos.

     Žiūrint į šią problemą, reikės daug atvirumo. Atvirumo iš visų trijų pusių — dvasiškuos, tėvų ir busimųjų pašaukimo priėmėjų — jaunuolių. Tik visi drauge, iškedenę savo netobulumus ir trūkumus, galėsime atitinkamai pasitaisyti.

     Šeima, kurioje auga ir bręsta vaikai, kurioje gali sužibėti ir pašaukimo kibirkštis, daugelio yra laikoma pagrindine pašaukimų stokos kaltininke. Sakytume — tai lyg žiūrėjimas viena akimi. Šiame straipsnyje bus stengiamasi sulygiagretinti tėvų ir dvasiškuos įtaką pašaukimams bręsti.

     Šiais laikais tėvai tiek paveikia savo vaikus pašaukimų atžvilgiu, kiek šeimoje jie parodo pagarbos tikėjimui ir dvasiškijai.

     Galutiniame rezultate pati dvasiškija įrodo jaunuoliui, ar verta angažuotis kunigystei, ar ne.

     Kaltinamos šeimos, kad nepakankamoje aukštumoje belaiko šių dienų dvasiškį ir todėl neišauklėja savo vaikuose pilnutinės pagarbos Dievo tarno pašaukimui. Taip — šeimos prasižengia, jei jos sąmoningai šmeižia ar ignoruoja kunigus ir vienuolius. Tačiau kalbėkime atvirai. Nepakankamas dėmesys dvasiškijai išplaukia kaip tik iš to įspūdžio ar įspūdžio stokos, kurį palieka tik per Šv. Mišias tematomas parapijos kunigas. Gal tai nėra tikslu, tačiau kunigai dažnai sudaro pilką vidutiniškumo vaizdą. Tai vidutiniškai aprūpinti, pavalgydinti, su vidutiniškomis nuosavybėmis ir vidutiniško išsilavinimo žmonės. Kur gi tie parapijos entuziastai, karštuoliai, aktyvistai, patys degą ir kitus uždegą Kristaus kibirkštimi?

     Labai nedaug tėra tikrai Kristumi žėrinčių kunigų, o, taip vadinamų "blogųjų" pavyzdžių irgi, palyginus, nedaug. Pati didžiausioji dvasiškių grupė daugeliui pasauliečių atrodo lyg už šydo gyvenantys žmonės. Ir, jei už to šydo žėruoja artimo meilė — mes to negalime pamatyti. Jų bendrai sudaromas įspūdis, gal tiksliau pasakius, beveik visiškas įspūdžio nesudarymas, irgi labai paveikia pašaukimų formavimąsi jaunuoliuose.

     Tad, kaip gali šeimos skatinti savo vaikuose pašaukimus, jei jos nėra tikros, ar tie pašaukimai turės galimybių pilnutiniai išsiskleisti apaštalavimu ir kitų šaukimu savo draugėn?

     Nesakytume, kad anas šydas yra pačių dvasiškių ant savęs užsitrauktas. Kalti ir pasauliečiai, kad dažnai drovisi ar visai nesidomi kunigu — žmogumi. Nežinia, ar, tam šydui prasiskleidus, mes mokėtume priimti tuos savo brolius ir seseris Kristuje nesuvaržytai ir šiltai, tačiau abipusis atsivėrimas yra būtinas.

     "Yra amžiai skirtumo... tarp jaunuolio, nesąmoningai sekančio tėvų pėdomis, ir jaunuolio, turinčio apsispręsti, kur eis".

     Tai citata iš Sesers M. Jurgitos straipsnio, laimėjusio pirmąją premiją "Laiškų Lietuviams"' skelbtame konkurse.

     Šių laikų vaikai daug greičiau patenka aplinkos įtakai, nei jų tėvai, kai dar buvo maži. Įtaka, ne vien tik blogoji, skverbiasi šeimon nuo pačių mažųjų vaiko metų. Jis daug kur vedamas ar vežamas. Jo akiratis platus. Jis viską stebi ir semiasi. Jis daug ką girdi ir taip pat pasilaiko. Jis per radiją girdėjo, kad vyksta karas, kad buvo riaušės ir buvo sužeistų. Kad keliavo erdvėn astronautai ir kad žuvo ugniagesys, begelbėdamas berniuką. Daugiau šių visų pavyzdžių, o ne tėvelių skatinamas jis "renkasi" savo vaikiškų svajonių profesiją.

     Jis beveik niekad per radiją neišgirsta apie kunigą ar vienuolę, o būdamas dar visai mažytis, jis beveik niekur jų ir nemato. Šv. Mišiose kunigas yra gražus, gražiai apsirėdęs, gražiai juda ir skaito. Tačiau jis nėra vaikui tiek prieinamas, patrauklus ir didvyriškas, kaip, sakykime, policininkas, karys, ar ugniagesys. Vaiko supratimu, jie visi daro tik gera. O kunigas...?

     Tad, šiame vaikų auklėjimo, o gal ir pašaukimų užuomazgos laikotarpyje, tėvams labai padėtų artimesnė pažintis su dvasiškiais. Pažintis, net draugystė tokia, kuri būtų šilta, neformali, broliška ir kuri skleistųsi ne normuotais pašnekesiais klebonijoje, o atsilankymais šeimų namuose. Atsilankymais, kurių metu kunigas ar vienuolis paklausinėtų vaiką ne poterių, bet gal ūsuotą katiną ar raketą jam nupieštų. Tada anas berniukas pagalvotų, kad visgi būti kunigu yra malonu, linksma ir įdomu.

     Suprantama, kad, jei visi kunigai pradėtų lankytis šeimose, taptų apleistas klebonijos administracinis stalas. Bet — ar būtina, kad už jo vis sėdėtų tik kunigas? Kiek daug apaštalaujančių kunigų mes turėtume, jei būtų samdomi pasauliečiai grynai administracinėms pareigoms!

     Yra sakoma, kad šeimos sudarytų pašaukimams palankesnę atmosferą, jei daugiau melstųsi. Bet malda yra toks neapčiuopiamas dalykas, ypač, kai tik širdis juda, o ne lūpos! Kas tad gali pasverti jos svorį, kas gali suskaičiuoti jos kiekį?

     Sakoma, kad "du, kurie mylisi, nebūtinai daug kalbasi". Tai ypač tinka tokiu atveju, kai vienas iš jų yra ir Visa-matantis ir Visažinantis. Šių dienų maldos yra labiau koncentruotos — dažnesnės, trumputės, rekolekcinės. Tai lyg širdies atsivėrimai Dievui. Be to, malda — tai nevien tiesioginis pokalbis su Dievu. Jau vien nuoširdus stengimasis būti tikru krikščionimi yra malda.

     Taigi, iš tikrųjų yra labai sunku pagrįstai kaltinti ar ginti šeimas dėl maldų nepakankamumo. Tačiau reikia pripažinti, kad lietuviai lig šiol buvo tiesiog pasigalėtinai sustingę tik katekizmo žinojime ir todėl turėjo tik labai silpną savo tikėjimo supratimą. Dauguma nei nesistengė patirti daugiau krikščionybės esmės ar giliau pažinti Katalikų Bažnyčios mokslą. Ir, jei tas nežinojimas kliudė pašaukimams, tai tuoj kyla klausimas — kodėl gi dvasiškija laiku nepastebėjo to paviršutiniškumo ir nesiėmė jo gilinti?

     Pasekime toliau šeimos ir dvasiškių įtaką vaiko religiniame brendime.

     —    Ar norėtum būti kunigu? — kartą kunigas užklausė 9 m. berniuką.

     —    Ne! — atšovė tas trumpai, drūtai.

     —    Petryti, bet kaip tu gali kunigėliui tą sakyti... — baiminosi mama.

     —    Nenoriu! Neįdomu. Reikia vis būti namie ir daug melstis, — toliau dėstė berniukas.

     Ir kas šioje situacijoje daugiau atsakomybės neša? Ar tėvai, kurie, kaip mokėdami, bandė vaiką įpratinti maldon, ar kunigas, kurį berniukas matydavo užsidariusį, irzlų, o per tikybos pamokas kartais ir piktoką? Ar kalti tėvai, kurie nemokėjo privesti sūnaus prie maldos esmės, ar kunigas, kuris savo pavyzdžiu neįrodė, jog daug melstis yra džiugu ir įdomu?

     Čia tik vienas pavyzdys, ir gal atrodys, kad jis tik išimtis. Tačiau yra tekę stebėti gana dažnai, kaip neigiamas kunigo ar vienuolio pavyzdys gali nukąsti kad ir gerą šeimos religinę įtaką vaikui. Šio amžiaus vaikas dar labai paviršutiniškai sprendžia apie žmogų. Jam nesuprantama pasiaukojimo sąvoka. Jei tėvai jam ir bus sakę, kad tarnauti Dievui yra pats didžiausias žmogaus išaukštinimas, jis norės pamatyti tą laimę atsišviečiant ypatingai dvasiškijoje.

     Esant priešingai situacijai, tikrai teigiamos ir ryškios asmenybės dvasiškis lengvai įrodo vaikui, kad būti kunigu yra verta ir kilnu, nežiūrint to, ką jo šeima apie tai sakytų. Kaip minėjome, vaikai, o ypač jaunuoliai stengiasi kuo daugiau patys susiformuoti nuomones, o ne perimti jas iš tėvų.

     Kardinolas Ritteris yra pareiškęs: "Mums nepasisekė jaunimui pristatyti Katalikų Bažnyčios kaip pakankamai dinamiškos ir vertos, kad jie jai atsiduotų ir pašvęstų savo gyvenimą". Iš tikrųjų — toji dvasinė gyvastis, kuri buvo tokia patraukli krikščionybėje, per metų metus tapo atskiesta ir nebežėruoja, lyg įkaitusi anglis. Ar čia vien šeimų kaltė? Šeimos gali perduoti tikėjimą iš kartos į kartą, bet tik perduodamas dalykas ilgainiui tampa seniena. Čia tad laukiame iš teologų, egzegetų ir katekistų, jog būtų atrasta ir pasauliečiams suprantamu būdu perteikta vis daugiau tikėjimo esmės, platesnio supratimo ir labiau šiuos laikus atitinkančių būdų tą Džiugiąją Naujieną perduoti ateinančioms kartoms.

     Šeimų tėvai, išmokę naujų būdų, galėtų tikėjimą stipriau įdiegti ir savo vaikuose.

     Jei vaikas pašaukimų atžvilgiu yra maždaug lygiagrečiai veikiamas šeimos ir dvasiškuos, tai paauglyje daugiau įtakos turės jam pažįstami ar jo draugams žinomi kunigai ar vienuoliai. Todėl yra labai svarbu, kad tame amžiuje jiems būtų prieinami dvasiškiai. Dažnai jaunuolis nusižiūri ir suidealina kurį kunigą, ar vienuolį. Tokiu atveju, net esant neigiamai šeimos įtakai, pašaukimas gali pražydėti.

     Jaunuoliui nebeužtenka, kaip anam mažam berniukui vien tik linksmo, draugiško, laimingo kunigo pavyzdžio. Šis vaikinas ar mergina jau bus susidaręs truputį gilesnį pašaukimo supratimą. Žinos, kad tai nėra vien džiaugsmas ir juokai.

     Nedera kaltinti jaunimo artimo meilės stoka. Meilė yra gyva — kaip kitaip paaiškinti tokį Taikos Kuopos, civilinių teisių, kovos su skurdu ir didmiesčiuose pravedamų vasaros darbo bei žaidimo aikštelių pasisekimą? Tai vis misijonieriški darbai, ir juose jaunimas pasirodo stipriai humaniškas. Ir kyla klausimas — kodėl gi šie visi energingieji jaunuoliai prabėga pro šalį, nei kiek neužkliuvę už seminarijos ar naujokyno sienų?

     Jie yra labai atviri, šių laikų jaunuoliai. Jie užsiangažavę už atvirumą ir nuoširdumą. Dažnai jie tą padaro skaudžiai ir netaktiškai. Jie įtaria veidmainiškumu visus, kurie viena sako, o kita daro, ir dažnai galvoja, kad kunigai daugumoje yra tik "nice phonies". Taip sako ne ta prasme, kad kunigai ką nors jų luomui neleistino darytų, bet kaip tik todėl, kad, jų nuomone, kunigai turėtų daugiau gero daryti.

     "Kunigai turėtų veikti tarp jaunimo, lyg tie "nepažymėti" policijos automobiliai. Jie turėtų pirma pasirodyti kaip kilnūs žmonės, o tik paskui — kaip kunigai", sakė vienas jaunuolis.

     "Norėčiau, kad viešuose universitetuose būtų ir kartu su mumis lankytų kursus "studentai kunigai" taip, kaip yra "darbininkai kunigai". Jie nedėvėtų savo uniformos. Galėtų būti ir klierikai", — svajojo antras vaikinas.

     Jaunuoliai turi susidarę truputį kitokį pašaukimo vaizdą, nei mes. Jame nefigūruoja žodis "pasiaukojimas". Jei kas kaltina juos nenoru pasiaukoti, tai yra tik dalinai tiesa. Šių dienų jaunuolis nemėgsta žodžio "pasiaukoti". Žodis nepopuliarus ne todėl, kad jaunimas sulepšėjęs, o todėl, kad stengiasi visame kame būti atviras. Jei jis turi pasiaukoti, kad taptų kunigu, tai jo pašaukimas nėra tikras. Jis nepasiaukos ta prasme, kaip nesiaukojo Kristaus pirmieji apaštalai. Jie, viską metę, nuėjo paskui Mokytoją, tačiau niekur neteko girdėti, jog būtų jautęsi darą auką.

     Taip ir šioji generacija. Jei juos pagirtume už aukojimąsį — atsakytų, jog visai nesiaukojo, o daro tai, nes myli Dievą, artimą, nori gero, o visa, kas veda prie to, nėra "aukojimasis", bet džiugus darbas!

     Jaunimas nori veiksmo — stipraus ir gilaus. Dvasiškių gyvenime mato tik neįdomią, drungną, atsibosiančią parapijos rutiną. Jei daugiau už to nepamato, ar kalti jų tėvai?

     Psichologas paulistas tėv. Le Blanc, daug dirbąs su jaunimu, štai kaip siūlo pristatyti jiems kunigystę. "Kadangi šiais laikais dauguma pašaukimų ateina iš vidurinės ekonominės klasės, kurioje yra stipri lenktyniavimo dvasia, mes turime jiems parodyti, kad, tapdami kunigais, jie galės savo aktualia veikla lenktyniauti net su astronautais. Prie tų vaikinų neprieisime, jei skelbsime tik nusižeminimą ir pasiaukojimą".

     Jaunuoliai, kurie jaučia pašaukimą, yra išimtini žmonės. Kaipo tokie, jie tikisi išimtinai sunkesnių aplinkybių. Jie nori gilesnio mokslo ir dvasinių vertybių savo naujajame gyvenime. Neradę to tikro, nemeluoto veiksmo, atitinkančio Kristaus mokslą, jie nusivilia.

     Daugumoje seminarijų jų laukia visiškas atskyrimas nuo pasauliečių, kas mums atrodo labai keista, ypatingai, kai kunigai ruošiami darbui su žmonėmis. Gi šių laikų jaunuolis nenori būti atskirtas nuo žmonijos. Jis nori kiekviename savo pašaukimo žingsnyje justi, matyti artimą ir jam padėti.

     Nepaslaptis, kad šiais laikais ypatingai daug kandidatų išstoja iš seminarijų. Tai įvyksta greičiausiai todėl, kad, esant dideliam pašaukimų trūkumui, daug seminarijų daro kompromisus. Paaukoja lavinimo kokybę dėl kandidatų kiekybės — kad tik daugiau vaikinų pritraukus ir išlaikius. Tokioje situacijoje neišvengiamai atsiranda vidutiniškumas, nuo kurio daugiausia dvasiškai nukenčia tie tikrieji, stiprieji, gilieji pašaukimai.

     Tad, melsdami Dievą daugiau pašaukimų, prašykime Jo, kad ir šeimos ir esamieji dvasiškiai teigiamiau veiktų jaunimą.

     Dar norisi truputį pateisinti dabartinę lietuvių pašaukimų stoką. Šioji karta gimė, arba prieš pat išvykdama iš Lietuvos, arba jau tremtinių stovyklose. Daug vargdami ir rizikuodami, tėvai atvežė juos čia. Pradžioje tos šeimos skurdo ir dvasiškai kentėjo, o tai juto ir jų vaikai. Tad negalima tų šeimų tėvų visai šaltai kaltinti už tai, kad neišstatė savo vaikų pašaukimų galimybėm Tai įvyko todėl, kad tėvai nenorėjo "paleisti" vaikų, nes tikėjosi senatvėje iš jų paramos po audringo laikotarpio.

     Ar galima kaltinti mūsų jaunuolius stoka jiems taip nemėgstamo termino — "pasiaukojimo"? Tuos jaunuolius, kurie praleido savo vaikystę nedatekliuje, ne savo krašte, ir dabar nori sukurti laimingą šeimos gyvenimą? Jie gal trokšta kito žmogaus artumos kaip tik todėl, kad nejuto jos pakankamai, kai abu tėvai turėjo uždarbiauti.

     Pabaigoje norisi įnešti kiek viltingesnį žvilgsnį į lietuvių pašaukimų ateities situaciją. Vilčių yra tame, jog mes einame per stadijas. Iš pradžių visi jaunuoliai kibo studijuoti technikos, griežtųjų mokslų, nes tik juose pramatė galimybę atsistoti šiame krašte ant kojų. Dabar, kai jaučiamasi daug tvirčiau, vis labiau ir labiau linkstama į humanitarinius mokslus, o per juos — į dvasines vertybes. Todėl ir pašaukimų bangai netrukus ateis laikas. Ypač, jei mūsų jaunieji kunigai, vienuoliai bei vienuolės ir toliau skleis teigiamą dvasiškijos pavyzdį jaunimo tarpe.

     Vilčių duoda ir čia jau mokslus baigę jaunųjų šeimų tėvai. Jie yra tie, kurie, neįstoję kunigystėn ar vienuolynan, visgi jaučia pašaukimą gyventi krikščionimis. Tokių šeimų yra, bet jų reikia dar daugiau. Jie kaip tik paruoš dirvą ateisiančioms pašaukimų kartoms. Tiesa, šiose šeimose vaikų skaičius yra mažesnis, nei jis buvo pereitoje generacijoje, ir dar ankstyvesnėse. Tačiau nereiškia, kad iš jų bus procentualiai mažiau pašaukimų. Didelės šeimos savaime dar negarantuoja pašaukimų. Statistiškai jos duoda daugiau kunigų ir vienuolių, lygiai taip, kaip duoda daugiau ir gydytojų, inžinierių, mokytojų bei ūkininkų. Betgi santykis tarp tikinčiųjų ir dvasiškių lieka panašus į dabartinį, net jei ir šeimos gausesnės. Visi žinome, kad yra šeimų, iš kurių vienintelis ar net abudu vaikai pakluso pašaukimams, ir yra šeimų, iš kurių nei vieno dvasiškio, nors buvo aštuoni ar dešimt vaikų.

     Tad pasistenkime žiūrėti dabartinėn pašaukimų krizėn kaip į mums paties Dievo atsiųstą bandymą. Jei jo metu atvirai persvarstysime ir pašalinsime visa tai, kas kliudo jaunimui priimti pašaukimus, ateityje susilauksime krikščionybės suaktualėjimo šiems laikams.